Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorams Gabijai Večerinskienei, Gintarui Jasaičiui, išteisintiesiems N. G., S. J., jų gynėjams advokatams Loretai Daukšienei, Džigintui Žebeliui, vertėjai Veronikai Ribalčenko, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. J. ir N. G. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką;

civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas 234 litų 70 ct dydžio civilinis ieškinys dėl nukentėjusiosios G. K. gydymo išlaidų atlyginimo atmestas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. ir N. G. išteisinti pagal jiems pareikštus kaltinimus dėl BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. numatytų nusikalstamų veikų, neįrodžius jų dalyvavimo, padarant šias nusikalstamas veikas, tai yra, kad jie, veikdami organizuotoje grupėje, įsibraudami į patalpą, panaudodami fizinį smurtą ir grasindami tuoj pat jį panaudoti bei panaudodami šaunamąjį ginklą, pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 14 d., tiksliai tyrimo nenustatytą dieną, S. J. ir S. N. surinko informaciją apie pinigų pristatymą į XX-ąjį pašto skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), po to, S. J. palenkė N. G., padaryti plėšimą, užvaldant didelės vertės svetimą turtą, t. y. pasiūlė pagrobti iš XX-ojo pašto skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pinigus, skirtus pensijoms mokėti. Po to, kai N. G. sutiko dalyvauti S. J. nurodytame plėšime, o organizuotos grupės nariai - S. J. ir N. G. susitarė padaryti plėšimą, S. J. surinko informaciją apie XX-ojo pašto skyriaus darbo laiką ir inkasatorių atvykimo laiką. Po to, šio nusikalstamo plano įgyvendinimui jis įgijo motociklą „Yamaha XT 600“, valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką, gavę duomenų iš S. N. apie pinigų pristatymo laiką, jie parengė plėšimo planą, t. y. nutarė panaudojant motociklininkų aprangą, šaunamąjį ginklą, visraktį ir stambų akmenį, įsibrauti į pašto skyriaus patalpas, palaužti pašto skyriuje esančių asmenų pasipriešinimą ir pagrobti pinigus. Po to, vykdydami plėšimo planą, S. J. ir N. G., 2008-08-14, apie 7 val. 40 min., visrakčiu atrakino XX-ojo pašto skyriaus patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), durų spyną, įsibrovė į pašto skyriaus vidų, S. J., turėdamas rankose stambų akmenį, o N. G., grasindamas šaunamuoju ginklu, atėmė galimybę pašto darbuotojams priešintis. Po to S. J. sudavė vieną smūgį ranka į veido sritį G. K., padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį veido kairės pusės sumušimu ir kartu su N. G., pareikalavo atiduoti visus pašto skyriuje esančius pinigus – 317 000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltinamųjų valios, nes pašto operatorė E. D. nuspaudė garsinės signalizacijos mygtuką, o signalizacijai suveikus, kaltinamieji S. J. ir N. G. iš XX-ojo pašto skyriaus patalpų pasišalino.

LR Generalinės prokuratūros prokuroras skundžia Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują nuosprendį, kuriuo S. J. pripažinti kaltu pagal BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. ir jį nubausti 5 metų laisvės atėmimo bausme ir N. G. pripažinti kaltu pagal BK 25 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. ir jį nubausti 4 metų 6 mėn. laisvės atėmimo bausme.

Prokuroro skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kaltinamieji nepagrįstai išteisinti dėl jiems pareikštų kaltinimų. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teismui pateiktus įrodymus vertino selektyviai ir atsietai vieną nuo kito, nesusiejo jų tarpusavyje, nevertino įrodymų visumos, nesujungė jų į loginę visumą, tuo buvo pažeisti BPK 20 str. reikalavimai, o nuosprendyje išdėstytos išvados dėl pasikėsinimo apiplėšti XX-ąjį pašto skyrių neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas savo išvadas grindė nukentėjusiosios G. K. ir liudytojos V. M. parodymais, kaip nuosekliais ir neprieštaringais, neabejojo jų parodymų tikrumu, tačiau jų nurodytas asmenų, pasikėsinusių apiplėšti pašto skyrių apibūdinimas (ūgis, kūno sudėjimas) neatitinka faktinių fizinių kaltinamųjų S. J. ir N. G. duomenų. Todėl skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad „jie yra beveik vienodo ūgio ir panašaus sudėjimo, o jokių kitų duomenų, kad pasikėsinime apiplėšti pašto skyrių galėjo dalyvauti, būtent, šie kaltinamieji, nukentėjusioji G. K. ir liudytoja V. M. nepateikė“ yra neatitinkantis tikrovės. Jos abi teismo posėdyje nurodė, kad vienas iš užpuolikų buvo aukštesnis už kitą, žemesnis buvo stambesnis, G. K. smūgį sudavė žemesnysis, o šaunamąjį ginklą turėjo aukštesnysis, abu buvo apsirengę motociklininko aprangą, ant galvos užsidėję šalmus, todėl teismui kilus nors menkiausioms abejonėms dėl akivaizdaus kaltinamųjų kūno sudėjimo skirtumų, teismas turėjo išsireikalauti tai patvirtinančius medicininius dokumentus. Dėl to, kad kaltinamieji vilkėjo motociklininkų aprangas, abejonių nėra. Motociklą „YAMAHA XT 600“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamasis S. J. įsigijo 2008 m. birželio 24 d., tai yra, prieš nusikalstamos veikos padarymą. Nepagrįstai byloje nevertinami liudytojų V. G., M. P. bei S. G. parodymai, kuriais buvo įrodinėjamos reikšmingos nusikalstami veikai ištirti aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, tačiau teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad šie duomenys nėra svarbūs kaltinamųjų S. J. ir N. G. kaltei įrodyti. O liudytojo S. N. parodymai, anot teismo, yra tik prielaidos, ir jie galėtų būti pagrindu apkaltinamajai išvadai tik tuomet, jeigu juos patvirtintų kiti byloje esantys ir patikrinti įrodymai. Nors liudytojo S. N. parodymai ir nėra tiesioginiai, tačiau teismas turėjo jais vadovautis, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl teismas nepagrįstai nevertino išsamių, apibūdinančių žinomas, neišgalvotas nusikalstamos veikos aplinkybes, liudytojo S. N. parodymų, konstatuodamas, kad jo pateikti duomenys yra pagrįsti prielaidomis ir spėjimais, ir išaukštindamas kaltinamųjų poziciją, kad jie jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o prokuroro kaltinamajame akte nurodyti jų kaltės įrodymai yra išsigalvoti. Nepagrįsta ir ta teismo padaryta išvada, kad nukentėjusios G. K. ir liudytojos V. M. apibūdintas ginklas neatitinka šaunamojo ginklo, kurį buvo įsigijęs N. G., požymių, kadangi jos nėra specialistės, kurios galėtų tiksliai nustatyti šaunamojo ginklo modelį, juo labiau, rūšinę jo priklausomybę. Dėl šių argumentų išteisinamasis nuosprendis naikintinas, o S. J. ir N. G. atžvilgiu turi būti priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti LR Generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nuosprendis, kuriuo S. J. ir N. G. išteisinti iš jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo veikiant organizuotoje grupėje, įsibraunant į patalpą, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant tuoj pat jį panaudoti bei panaudojant šaunamąjį ginklą, pagrobti didelės vertės svetimą turtą, neįrodžius jų dalyvavimo, padarant šias nusikalstamas veikas, teisėtas ir pagrįstas. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro nuomone, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje įrodymus vertino selektyviai ir atsietai vieną nuo kito, nevertino įrodymų visumos, nesujungė jų į loginę visumą, ir tokiu būdu padarė nelogiškas ir neteisingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl S. J. ir N. G. kaltės įrodytumo.

Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013 konstatavo, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu kolegija pažymėjo, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes.

Tiriamu atveju laikyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su S. J. ir N. G. kaltės klausimais, nesilaikė nurodytų BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad jų nepakanka kaltinamųjų kaltei pagrįsti, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nuosprendyje išdėstytos išvados dėl S. J. ir N. G. pasikėsinimo apiplėšti XX-ąjį pašto skyrių, veikiant organizuotoje grupėje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Tokią išvadą apylinkės teismas padarė įvertinęs tiek kaltinamųjų S. J. ir N. G. parodymus, kuriais jie savo kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, tiek ir nukentėjusiosios G. K., liudytojų V. G., M. P. (M. P.), V. M., S. G. ir S. N. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, ir įrodymų visumos pagrindu negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad, būtent, kaltinamieji S. J. ir N. G. organizuotai pasikėsino įvykdyti jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką – pašto skyriaus apiplėšimą. Apylinkės teismui nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios G. K. ir liudytojos V. M. parodymų, kad jos tiksliai nematė, kaip atrodė užpuolikai, tik galėjo nurodyti jų fizinius duomenis, kad vienas jų buvo aukštesnis, kitas – žemesnis ir stambesnis, kad vilkėjo motociklininkų aprangas (V. M. parodymai), buvo su šalmais, kad aukštesnis turėjo į ginklą panašų daiktą, o žemesnis – akmenį, tačiau kuo jie atvažiavo, nei G. K., nei V. M. parodyti negalėjo. G. K. smūgį į veidą sudavė žemesnis, tas, kuris rankoje turėjo akmenį. Pagarsintais teisme liudytojos V. G. parodymais taip pat nepavyko tiksliau nustatyti užpuolikų požymių, ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji tik matė, kaip jai belaukiant prie pašto pensijos, išbėgo du juodai apsirengę vyrai su ant galvų uždėtais šalmais. Ji pamaniusi, kad tai darbininkai. Todėl iš jos parodymų negalima daryti išvados, kad du iš pašto išbėgę vyrai yra, būtent, kaltinamieji. Liudytojas S. N. teisme parodė, kad jis S. J. pažinojo gerai, o pastarąjį kartu su N. G. matė gal kartą, tačiau N. G. važiuojančio motociklu nebuvo matęs, ir kas yra asmuo S. J. įvardintas pravarde „Kolka“, tai yra, N., negali pasakyti. Tačiau tokiu vardu jam buvo žinomas išteisintasis N. G.. Todėl jis negali patvirtinti, kad plėšime dalyvavo ir N. G.. Taigi, vien iš nukentėjusiosios G. K. parodymų negalima spręsti, kad į pašto skyrių kaltinime nurodytu laiku įbėgę vyrai, yra kaltinamieji S. J. ir N. G.. Be to, tokios išvados negalima daryti ir remiantis liudytojos V. M. parodymais, o liudytojos S. G. parodymais teisme nustatyta tik tiek, kad S. J. yra bendravęs su S. N., kad kartu važinėjosi motociklais, tačiau negalima kategoriškai patvirtinti, kad kaltinime nurodytu metu prie pašto buvo atvažiavęs S. J. ir kad jis dalyvavo pasikėsinime padaryti plėšimą. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo neabejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų tikrumu, tačiau jų nurodytas pasikėsinusių apiplėšti pašto skyrių asmenų apibūdinimas (ūgis, kūno sudėjimas) nėra tiek konkretus ir informatyvus, kad galima būtų konstatuoti kaltinamųjų S. J. ir N. G. buvimą nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu. Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginys, jog kaltinamieji S. J. ir N. G. yra beveik vienodo ūgio ir panašaus sudėjimo, kad jokių kitų duomenų, kad pasikėsinime apiplėšti pašto skyrių galėjo dalyvauti, būtent, šie kaltinamieji, nukentėjusioji G. K. ir liudytoja V. M. nepateikė, nes iš teisminio nagrinėjimo metu gautų parodymų tikslesnių kaltinamuosius apibūdinančių duomenų negauta. Iš to seka, kad apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti vien tų aplinkybių, kad vienas iš užpuolikų buvo aukštesnis už kitą, žemesnis buvo stambesnis, G. K. smūgį sudavė žemesnysis, o šaunamąjį ginklą turėjo aukštesnysis, ir kad abu buvo apsirengę motociklininko aprangą, ant galvos užsidėję šalmus buvo išteisintieji S. J. ir N. G., aiškiai nepakanka. Vien pagal ūgį ir kūno sudėjimą identifikuoti-atpažinti asmenų nėra galimybės, vien antropologinių duomenų skirtumas nėra patikimas požymis konstatuoti, kad kaltinamieji S. J. ir N. G. buvo įvykio vietoje, todėl nebuvo prasmės skirti atlikti teismo medicininę ekspertizę ir nustatyti pastarųjų kūno duomenis. Prokuroro skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo menko aktyvumo, nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, kad teismas, kilus nors menkiausioms abejonėms dėl akivaizdaus kaltinamųjų kūno sudėjimo skirtumų, turėjo išsireikalauti tai patvirtinančius medicininius dokumentus, atmetamas. Teismo posėdžio metu prokuroras neprašė teismo išreikalauti kokius nors papildomus įrodymus dėl kaltinamųjų S. J. ir N. G. išvaizdos požymių, o to savo iniciatyva teismas padaryti negalėjo, kadangi procesas baudžiamojoje byloje vyksta laikantis rungimosi principo, o kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, kaltę pagrįsti ir įrodyti turi valstybinis kaltintojas, nes kitaip būtų pažeistas dar ir nekaltumo prezumpcijos principas. Kaip minėta, pagal anksčiau paminėtus požymius-ūgis, kūno sudėjimas, jų skirtumą, identifikuoti išteisintųjų ir konstatuoti buvo pastarieji nusikaltimo padarymo vietoje, ar ne, nepakanka. Kitos, anot prokuroro reikšmingos aplinkybės, kad S. J. prieš pat nusikalstamą veiką įsigijo motociklą „YAMAHA XT 600“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad tai turėjo būti susieta su šio nusikaltimo padarymu, jo kaltei pagrįsti, taip pat nepakanka, kadangi tai, kad šis motociklas buvo įsigytas 2008 m. birželio 24 d., tai yra, prieš nusikalstamos veikos padarymą, dar nereiškia, kad, būtent, šiuo motociklu ir būtent, S. J. buvo atvažiavęs prie pašto padaryti plėšimą. Kadangi kaltinimas suformuluotas taip, kad nusikalstamo plano įgyvendinimui S. J. įgijo motociklą „Yamaha XT 600“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nesant nenuginčijamai patvirtinančių duomenų, kad asmenys į nusikaltimo vietą įvykdyti plėšimą atvyko, būtent, šiuo motociklu, negalima padaryti pagrįstos išvados.

Negalima sutikti su prokuroro skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinami liudytojų V. G., M. P. bei S. G. parodymai, kuriais buvo įrodinėjamos reikšmingos nusikalstami veikai ištirti aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, kadangi šių asmenų parodymai teisme neatskleidė tyrimui reikšmingų duomenų, antai, liudytojas M. P. tik patvirtino, kad jis atvažiavo prie pašto ir atvežė pinigus, jokių įtartinų asmenų ir motociklo nepastebėjo; V. G. taip pat nepadėjo atskleisti tiksliau nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų požymių, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti asmenis; S. G. iš viso nieko apie nusikalstamą veiką parodyti negalėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo ką vertinti paminėtų asmenų parodymuose, todėl teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šie duomenys nėra reikšmingi kaltinamųjų S. J. ir N. G. kaltei įrodyti. Kolegija nesutinka su prokuroro teiginiu, kad nors liudytojo S. N. parodymai nėra tiesioginiai, tačiau teismas turėjo jais vadovautis, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą. Skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuojama, kad liudytojo S. N. parodymai galėtų būti kaltinamųjų S. J. ir N. G. apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, jeigu jie būtų tiesiogiai patvirtinti kitais šioje baudžiamojoje byloje surinktais ir patikrintais įrodymais. Tačiau nukentėjusiosios G. K., liudytojų V. M., V. G., M. P. (M. P.) ir S. G. parodymai tiesiogiai nepatvirtina kaltinamųjų S. J. ir N. G. kaltės įvykdžius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką - pasikėsinimą apiplėšti pašto skyrių. Apklausus apeliacinės instancijos teisme liudytoją S. N., nustatyti pavyko tik tiek, kad 2008 m. vasarą jis su S. J. buvo prie to pašto, matė ten daug pensijų atsiimti atėjusių pensininkų. Po pasikėsinimo apiplėšti buvo susitikęs su S. J., tačiau šis tik tepasakė, kad „žiūrėjo su kolka, niekas nesigavo“, ar „bandėm, nieko nesigavo“. Kolka jis vadina N. G., o kad jis yra G., sužinojo tik 2010 m., tuomet, kai jam buvo pareikštas įtarimas. Plėšimo S. N. neorganizavo, jame nedalyvavo, motociklo nepirko ir į paštą nėjo. Jis tik suteikė informaciją, kad tame pašte dirba moterys, kad daug pensininkų ateina pasiimti pensijų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog liudytojo S. N. parodymai yra tik prielaidos, ir jie galėtų būti pagrindu apkaltinamajai išvadai tik tuomet, jeigu juos patvirtintų kiti byloje esantys ir patikrinti įrodymai.

Aukščiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Tiriamu atveju liudytojo S. N. parodymų nepatvirtino nei viena kita byloje esanti aplinkybė, todėl jais vadovautis, darant apkaltinamąją išvadą, teismas negali. Tai, kad šio liudytojo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ str. pagrindu ir LR generalinės prokuratūros prokuroro 2012-06-11 nutarime konstatuota, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog S. N. dalyvavo organizuotai grupei darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 25 str. 3 d. ir 180 str. 3 d., prisipažino dalyvavęs darant veiką ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką, tačiau kokius S. J. ir N. G. kaltę patvirtinančius reikšmingus duomenis pavyko atskleisti ikiteisminio tyrimo metu, teismui neaišku. Vien tai, kad S. N. prisipažino kaltu ir parodė, kad jo sugyventinė S. G. dirbo XX-ame pašto skyriuje Vilniuje, kad jis iš jos sužinojo apie šiame pašte mokamas pensijas, maždaug prieš porą mėnesių iki 2008-08-14 apie tai papasakojo S. J., kuriam ši informacija buvo reikalinga apiplėšti pašto skyrių (taip bent jau suprato S. N.), tačiau nesuteikė jokios informacijos apie patalpų išsidėstymą ir kuri padėtų padaryti nusikaltimą, o apie patį pasikėsinimą padaryti plėšimą pats jis sužinojo per TV. Po to S. J. jam papasakojo, kad „žiūrėjo su kolka, niekas nesigavo“, ar „bandėm, nieko nesigavo“ ir tai S. N. įvertino, kad plėšimo S. J. įvykdyti iki galo nepavyko, kad su S. J. kartu dalyvavo ir N. G.. Nesant daugiau jokių šią informaciją patvirtinančių duomenų, nepakanka padaryti kategoriškai išvadai, kad nusikaltimo vietoje pasikėsino padaryti plėšimą, būtent, S. J. ir N. G., o ne kiti pastarųjų bendrininkai ir kokiomis aplinkybėmis. Prielaidomis grįsti kaltę teismas negali. Prokuroras nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą S. N. atžvilgiu teigia, kad remiantis S. N. parodymais surinkta pakankamai duomenų leidžiančių įtarti, kad jis dalyvavo organizuotai grupei pasikėsinant padaryti sunkų nusikaltimą, kad jis aktyviai padėjo išaiškinti organizuotos grupės padarytą nusikalstamą veiką, tačiau kokie ikiteisminio tyrimo duomenys leido prokurorui padaryti tokią išvadą, nutarime nenurodyta. Tokių duomenų ikiteisminio tyrimo medžiagoje nesurinkta ir teismui nepateikta. Įtariamojo S. J. veiksmai kvalifikuoti kaip padėjėjo, neatskleidžiant kitų organizuotos grupės narių funkcijų, dėl ko negalimi kaltinimai buvus organizuotą grupę šios nusikalstamos veikos padaryme.

Sutinkamai su BK 25 str. 3 d., organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (redakcija galiojusi iki 2013-07-13). Šioje byloje valstybiniam kaltinimui nepavyko įrodyti nei organizuotos grupės narių susitarimo, nei kiekvieno jos narių vaidmens, pasikėsinant įvykdyti sunkų nusikaltimą–ginkluotą pašto skyriaus apiplėšimą. Pažymėtina ir tai, kad valstybinis kaltintojas pripažįsta, kad S. J. ir N. G. kaltei pagrįsti byloje yra tik netiesioginiai įrodymai (nors S. N. tiesiogiai teigia girdėjęs išteisintojo pasakymą apie „žiūrėjimą“ ir „nepavykimą“ kalbantis apie minėtą faktą), tačiau siekiant patvirtinti organizuotos grupės buvimą, nepakanka minėtų įrodymų, nes būtina konkrečiais nenuginčijamais įrodymais įrodyti organizuotos grupės narių susitarimą. Išankstinis susitarimas daryti nusikaltimą ar nusikaltimus ir pasirengimas nusikaltimo padarymui yra būtinas organizuotos grupės požymis. BK 25 straipsnio 3 dalis, apibrėždama organizuotą grupę, reikalauja, kad kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliktų tam tikrą užduotį ar turėtų skirtingą vaidmenį. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK 180 straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Grupės nariai gali atlikti ir kitas funkcijas nusikaltimo darymo metu, pvz.: stebėti aplinką, užtikrinti atsitraukimą po nusikaltimo padarymo, padėti paslėpti pagrobtą turtą ar pačius grupės narius (LAT Baudžiamoji byla Nr. 2K-255/2013). Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos. Iš S. N. parodymų galima padaryti pagrįstą išvadą tik apie tai, kad išteisintasis S. J. domėjosi ir klausė pastarojo apie pinigų išmokėjimą minėtame pašto skyriuje, o duomenis apie tai pasakė S. N.. Pastarajam pasakytas išteisintojo S. J. teiginys „žiūrėjo su kolka, niekas nesigavo“, ar „bandėm, nieko nesigavo“ ir S. N. parodymai, kad galimai nusikaltimo padaryme dalyvavo S. J. ir N. G., yra tik prielaida, kadangi iš minėtos frazės nėra aišku, kas konkrečiai buvo įvykio vietoje ir atliko nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus, tai yra, ar S. J. su N. G., ar kiti asmenys. Jei kiti asmenys, tai koks pastarųjų ryšys, pasiskirstymas vaidmenimis ir t.t., tai yra, iš S. N. parodymų galima padaryti tik prielaidą. Išteisintieji S. J. ir N. G. neigia S. N. nurodytas aplinkybes, teigdami esantys priešiškuose santykiuose su S. N.. Tai byloje nepaneigta.

Dėl aukščiau pateiktų motyvų atmetamas ir tas prokuroro skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas siekė išaukštinti S. J. ir N. G. poziciją, iš ko išplaukia, kad teismas buvo šališkas kaltinamiesiems. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo pažeidimas–besąlygiška vada apskųstą teismo sprendimą panaikinti, tačiau šiam pažeidimui nustatyti nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, tai yra, teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankius ar nepalankius sprendimus ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo. Taigi, teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės bylos Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokuroras nepateikė svarių argumentų, kodėl jis mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas kaltinamųjų atžvilgiu. Todėl tokie prokuroro skundo teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Prokuroro nuomone, nepagrįsta apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusios G. K. ir liudytojos V. M. apibūdintas ginklas neatitinka šaunamojo ginklo požymių, kadangi jos nėra specialistės, kurios galėtų tiksliai nustatyti šaunamojo ginklo modelį, juo labiau, rūšinę jo priklausomybę, tačiau, kita vertus, nepateikia oficialaus šaltinio, patvirtinančio kaltinimo formuluotę, kad ginklas, kuriuo buvo grasinta ir atimta galimybė pašto darbuotojoms priešintis, buvo šaunamasis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisus, kad kaltinamasis N. G. turėjo teisėtai įsigytą šaunamąjį ginklą (revolverį ME 38 Compact G), ir buvo nuteistas už neteisėtą šaudmenų gaminimą ir laikymą, tačiau šie faktai patys savaime neduoda pagrindo teigti, kad kaltinamieji S. J. ir N. G. dalyvavo organizuotame pasikėsinime apiplėšti pašto skyrių, kadangi koks šaunamasis ginklas buvo panaudotas, darant nusikalstamą veiką, nenustatyta. Ginklas nebuvo identifikuotas ir pagal panašumo požymius.

Vertinat pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, pastebėtina ir tai, kad ir kiti nusikalstamai veikai ištirti kriminalistinių žinių reikalaujantys tyrimai nedavė bylai reikšmingų rezultatų. Antai, atlikus odorologinį tyrimą, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011-04-08 specialisto išvada Nr. 140-1-(00035)-ISI-46 nustatyta, kad kvapo pėdsake, paimtame 2008-08-14 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) iš XX-ojo pašto skyriaus patalpos nerasta S. J. ir N. G. kvapo (t. 1, b. l. 55). MRU TMI Specialisto išvadoje Nr. S 459/08(01) konstatuota, kad nerasta ir biologinės kilmės pėdsakų, tinkančių asmens identifikavimui ir nuoplovoje nuo kito nusikalstamos veikos įrankio–akmens (t. 1, b. l. 59), rasto pašto patalpoje ant stalo. Nerasta jokių pėdsakų ir ant tirti pateiktų dviejų atraktų, paimtų iš XX-ojo pašto skyriaus patalpų durų (t. 1, b. l. 43). O S. J. gyvenamojoje vietoje rastas visraktis negali būti reikšmingu įkalčiu todėl, kad specialistai, ištyrę įvykio vietos apžiūros metu paimtus durų atraktus, ant jų išorinių bei vidinių paviršių kokių nors išskirtinių pašalinio įrankio bei laužimo įrankio pėdsakų neaptiko, negalėjo nustatyti, kokiu būdu ar įrankiu buvo atrakinti atraktai. Apžiūrėjus įvykio vietą („Lietuvos paštas“ patalpas), jokių plėšimo įrankių ir plėšimo požymių nerasta. Iš viso to seka išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismui pateiktus įrodymus, tai yra, nukentėjusiosios G. K., liudytojų V. M., S. G., M. P., S. N., V. G. parodymus, ikiteisminio tyrimo surinktą rašytinę medžiagą, ir pagrįstai nusprendė, kad liudytojo S. N. parodymai, kuriais valstybinis kaltintojas remiasi apeliaciniame skunde, kaip patvirtinančiais S. J. ir N. G. kaltę, pasikėsinus padaryti jiems inkriminuojamą nusikaltimą, yra nepagrįsti kitais bylos duomenimis. Teismas pasisakė ir dėl to, kad S. N. sugyventinė S. G. raktų nuo pašto skyriaus įėjimo durų neturėjo, nes kai įsidarbino pašto skyriuje, pačioje darbo pradžioje, ji jai patikėtus raktus nuo pašto skyriaus įėjimo durų raktus pametė, ir po to, pakeitus durų spyną, naujų raktų jai nebedavė. Taigi, nors S. N. parodymai ir yra nuoseklūs tuo aspektu, kad S. J. jo klausė apie pašte išmokamas pensijas, apie tai jis papasakojo S. J., nes sužinojo bevežiodamas į darbą sugyventinę, ir po pasikėsinimo apiplėšti sakė S. J. „žiūrėjom su Kolka, nieko nesigavo“, - šių duomenų aiškiai nepakanka kategoriškai išvadai, kad S. J. ir N. G. dalyvavo organizuotoje grupėje, pasikėsinant apiplėšti XX-ąjį pašto skyrių Vilniuje kaltinime nurodytu laiku, kadangi iš S. N. parodymų turinio neišplaukia, kad S. J. ir N. G. kartu su S. N. rengėsi daryti šį nusikaltimą, nes S. N. tik įtarė, kad S. J. gali padaryti plėšimą. Šios versijos S. J. nei paneigė, nei patvirtino, ir dėl to nieko nepaaiškino. Juo labiau, kad S. J. kategoriškai neigia tokius S. N. parodymus. Beje, S. N. neparodė, kad jis dėl šio nusikaltimo padarymo būtų bendravęs su N. G.. Vien iš frazės „žiūrėjom su Kolka, nieko nesigavo“ neaišku, ar jie turėjo omenyje tai, kad bandė įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, patys įsibraudami į pašto skyrių, ar tam pasitelkdami kitus asmenis, vadinasi, iš šios S. N. frazės nustatyti pašto skyrių pasikėsinusius apiplėšti asmenis teisme nepavyko. Iš to seka, kad įvykio vietoje užfiksuoti apiplėšti pasikėsinusių asmenų fiziniai duomenys – vienas aukštas, apie 185-190 cm, kitas – žemesnio ūgio, apie 180 cm, ar jų kūno sudėjimo ypatybės, kad vienas buvo stambesnis už kitą, kad jie buvo atvažiavę motociklu, vilkėjo tamsiais motociklininkų drabužiais, buvo su šalmais ant galvų, jų turėtas neaiškios kilmės ginklas, neaiškus pašto durų atrakinimo būdas, - visa tai neduoda pagrindo daryti kategoriškai išvadai, jog, būtent, kaltinamieji dalyvavo pasikėsinime padaryti šį sunkų nusikaltimą organizuotoje grupėje. Prokuroro skundo prašymas išsireikalauti medicininius dokumentus, kuriais būtų galima tiksliau charakterizuoti kaltinamųjų išvaizdą, įrodymų tyrimo metu, kaip jau minėta, netenkintinas, kadangi vien šių duomenų nustatymas būtų bendro pobūdžio duomenų apie asmenis, dalyvavusius nusikaltimo padaryme, požymius. Mačiusių juos asmenų parodymai apie išorės požymius yra tik abstraktūs ir pagal juos identifikuoti asmenų, dalyvavusių nusikalstamos veikos padaryme, nėra galimybės. Duomenų, kad S. N. sukurstė padaryti apiplėšimą, juo labiau, kad jis kartu su S. J. ir N. G. buvo susitarę jį padaryti, prokuratūrai surinkti nepavyko. Todėl S. N. parodymai vertintini rezervuotai, neatsietai nuo kitų byloje surinktų duomenų, kurių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išteisinanti S. J. ir N. G. išvada, yra teisinga.

Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje byloje ištyrė ir įvertino įrodymus, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai reiškia, kad įrodymais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad apylinkės teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai prokuratūrai, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra pagrįstos ir motyvuotos, pagrįstos įrodymų visuma, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o teismo proceso dalyvių manymas, kad įrodymai turėtų būti vertinami kitaip, savaime nerodo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Susiformavusioje teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (šioje byloje to nėra), o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti (kas ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme). Kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, bet šie įrodymai turi būti palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, ir padaryta išsamiai motyvuota išvada, kad jie yra pakankamai detalūs ir papildo vieni kitus, o esminėmis detalėmis sutampa, taip pat atitinka kitus bylos įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal esamus įrodymus pagrindo daryti išvadai, S. J. ir N. G. dalyvavus organizuotoje grupėje, pasikėsinant apiplėšti pašto skyrių, nėra. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, todėl LR generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nuosprendis lieka galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį palikti galioti.