- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-17
- Bylos Nr.
- A-442-2743-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02623-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Algis Tursas
- Kategorijos
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. kovo 15 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (10.15)-10.1-12 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti 13 552 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 10 874 Lt PVM delspinigių, 4 066 Lt PVM baudos, 604 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 54 Lt GPM delspinigių, 181 Lt GPM baudos, 1 002 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų pagrindinei pensijos daliai, 501 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 68-109 patvirtino Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (10.15)-10.1-12 nurodymus pareiškėjai sumokėti 13 552 Lt PVM, 10 874 Lt PVM delspinigių, 604 Lt GPM, 54 Lt GPM delspinigių, 1 002 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, 501 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudos, 870 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 435 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos, o vietoje nurodymų sumokėti 4 066 Lt PVM baudos ir 181 Lt GPM baudos patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti 1 355 Lt PVM baudos ir 60 Lt GPM baudos.
Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. S-216(7-149/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 68-109.
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-216(7-149/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 68-109 bei Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-12.
Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad ji vykdė individualią medienos ir jos gaminių pardavimo veiklą. Jeigu tokia veikla ir buvo vykdoma, ją vykdė jos sutuoktinis, būdamas ūkininku. Pajamos, kurias gavo pareiškėjos ir jos sutuoktinio įgaliojimus turėję A. Č., V. Č. ir A. G., negali būti laikomos jos pajamomis, nes šias pajamas gavo būtent pastarieji asmenys. Pagal susitarimą šie asmenys turėjo išvalyti pareiškėjos ir jos sutuoktinio mišką, atlikti sanitarinius kirtimus. Už tai jiems buvo suteikta teisė kirsti mišką ir gauti jo pardavimo pajamas. Pareiškėjos sutuoktinio veikla vykdant privalomuosius (sanitarinius, valymo ir pan.) miško kirtimus taip pat neįrodo, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis vykdė individualią veiklą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme ar ekonominę veiklą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad ji 2003 ir 2004 metais kartu su sutuoktiniu faktiškai vykdė medienos ir jos gaminių gamybos bei prekybos individualią veiklą, tačiau nedeklaravo šios veiklos pajamų ir nemokėjo GPM. Vykdydama individualią veiklą, pareiškėja taip pat nemokėjo VSD įmokų. Be to, 2002 m. rugpjūčio mėnesį pajamoms už parduotą medieną viršijus 100 000 Lt ribą, pareiškėja neįsiregistravo PVM mokėtoja bei nemokėjo PVM. Atsakovas nurodė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 38 miškų ūkio paskirties žemės sklypai, iš kurių gauta mediena (jos gaminiai) buvo nuolat pardavinėjama. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 metų pareiškėja kartu su sutuoktiniu, taip pat laikotarpiu nuo 2002 m. liepos mėnesio per įgaliotus asmenis A. G., A. Č. ir V. Č. Lietuvos ūkio subjektams (taip pat fiziniams asmenims) pardavinėjo medieną ir jos gaminius. A. Č., V. Č. ir A. G. medieną jiems suteiktų įgaliojimų pagrindu pardavinėjo UAB „Algimeda“ ir UAB „Rastuva“. Visus veiksmus pastarieji fiziniai asmenys atliko suteiktų įgaliojimų pagrindu, todėl iš šios veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamoms. Atsakovas nurodė, kad 2003 – 2004 metų laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis nuolat sudarinėjo medienos pardavimo sandorius bei gavo GPM apmokestinamųjų medienos pardavimo pajamų. Medienos pardavimo pajamos buvo pagrindinis pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamų šaltinis. Medienos pardavimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, mediena buvo tiekiama nuolat dažniausiai tiems patiems pirkėjams, todėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio vykdytai veiklai būdingas tęstinumo požymis. Nustačius, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu nuolat vykdė aktyvius medienos pardavimo veiksmus, bei nepateikus jokių įrodymų, kad sklypai buvo įsigyti turint kitokį tikslą nei gauti pajamų iš medienos pardavimo, pagrįstai konstatuotas versliškumo požymis. Atsakovas nurodė, kad, įvertinus sutuoktinių valdomų miško sklypų kiekį ir plotą, matyti, kad sutuoktiniai žinojo, jog privalės vykdyti ir sanitarinius kirtimus bei gauti iš jų pajamų. Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, miškininkystė yra viena iš ekonominės veiklos rūšių, o sanitarinių miško kirtimo darbų nėra pagrindo išskirti kaip atskiros veiklos rūšies ir juos eliminuoti apskaičiuojant mokesčių bazę. Atsakovas taip pat nurodė, kad pajamos nagrinėjamu atveju buvo gautos iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto, todėl lygiomis dalimis buvo priskirtos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 38 miško ūkio paskirties žemės sklypai, iš kurių gauta mediena (jos gaminiai) buvo pardavinėjama. Tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis savo paaiškinimuose mokesčių administratoriui buvo nurodę, kad kartu vykdė medienos gamybą ir prekybą 2000 m. sausio 1 d. – 2005 m. gegužės 18 d. laikotarpiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis Civilinio kodekso 3.88 straipsniu bei 3.117 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos ir jos sutuoktinio už medienos pardavimą gautas pajamas priskyrė jiems lygiomis dalimis. Teismas nurodė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis 2002 metais trims fiziniams asmenims (A. Č., V. Č. ir A. G.) suteikė įgaliojimus jiems nuosavybės teise priklausančiuose miškų sklypuose kirsti ir parduoti medieną. Tačiau tai, kad pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos įgaliotų fizinių asmenų vardu, negali pakeisti atstovavimo teisinio santykio turinio ir paskirties. Visus veiksmus minėti fiziniai asmenys atliko suteiktų įgaliojimų pagrindu, todėl iš atitinkamos veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamoms. Esant atstovavimo teisiniams santykiams, atstovas veikia jam suteiktų įgaliojimų ribose, todėl jo atlikti veiksmai priskiriami atstovaujamajam. A. Č. paaiškinimai, jog būtent jis gavo pajamas už medieną, negali būti laikomi objektyviais ir patvirtinančiais pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nes, įvertinus įgaliojimus, jų suteikimo laikotarpį, darytina išvada, kad tokiu būdu sutuoktiniai, atsižvelgdami į tai, kad fiziniai asmenys, veikdami pagal įgaliojimus, sutartis sudarinėjo savo vardu, siekė pasinaudoti jų, kaip medieną formaliai parduodančių asmenų, statusu, dirbtinai eliminuodami pagal įgaliojimus gautas pajamas iš bendrų savo pajamų. Teismas nurodė, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu 2000 – 2004 metų laikotarpiu nuolat patys arba per įgaliotus asmenis vykdė medienos ir jos gaminių pardavimo veiklą siekdami iš šios veiklos gauti pajamų. Pajamos iš šios veiklos buvo pagrindinis pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamų šaltinis. Kiekvieno iš jų pajamoms iš minėtos veiklos pasiekus 100 000 Lt ribą, jiems atsirado pareiga skaičiuoti ir mokėti PVM (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnis). Teismas nurodė, kad pareiškėjos kartu su sutuoktiniu vykdyta medienos (jos gaminių) pardavimo veikla atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytus individualios veiklos požymius, todėl pajamos iš šios veiklos pagrįstai buvo apmokestintos ir GPM. Teismas nurodė, kad asmuo, turėdamas savo dispozicijoje miškų ūkio paskirties žemės bei gaudamas pajamų iš medienos pardavimo, gauna pajamų ir iš sanitarinių kirtimų. Todėl pareiškėja, kartu su sutuoktiniu įsigydama miško sklypus, negalėjo nežinoti, kad privalės vykdyti ir sanitarinius kirtimus bei gaus iš to pajamų. Sanitariniai miško kirtimo darbai nėra išskirti kaip atskira veiklos rūšis. Jie vykdomi ir pajamos iš jų gaunamos verčiantis miškininkystės veikla, kuri vykdoma turint tikslą gauti ekonominės naudos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo su sanitariniais kirtimais susijusių pajamų eliminuoti iš pareiškėjos mokesčių bazės. Teismas nurodė, kad teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti į ginčijamas PVM, GPM, VSD įmokų bei susijusias sumas. Tenkinti jos skundą ir panaikinti šioje byloje skundžiamus sprendimus nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimą ir patenkinti jos skundą arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, kad nepagrįstai už medienos pardavimą gautos pajamos priskirtos jai ir jos sutuoktiniui S. A. lygiomis dalimis. Civilinio kodekso 3.117 straipsnyje yra kalbama apie lygias nuosavybės dalis, o ne apie pajamas. Konkrečios sutuoktiniams bendros jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę. Sutuoktinių lygiateisiškumo principas yra taikomas tik kai bendras sutuoktinių turtas yra dalijamas ir nereiškia, kad kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė bendro turto, nes apskritai bendrosios jungtinės nuosavybės dalys nėra nustatytos. Pareiškėja nagrinėjamu atveju medienos nepardavinėjo ir jokių pajamų iš to negavo. Ūkininkaudamas medieną pardavinėjo S. A., todėl iš jo veiklos kylančios mokestinės prievolės laikytinos asmeninėmis jo prievolėmis. Pareiškėja nurodo, kad medieną UAB „Algimeda“ ir UAB „Rastuva“ pardavinėjo ir pajamas iš šių pardavimų gavo A. Č., V. Č. bei A. G., nepaisant jiems formaliai išduotų įgaliojimų. Iš šių asmenų gautų pajamų buvo išskaitomas pajamų mokestis, todėl pareiškėjos apmokestinimas šiuo atveju reiškia apmokestinimą antrą kartą. Pareiškėja nurodo, kad įgaliojimų išdavimo aplinkybė nėra reikšminga, nes apmokestinimo tikslu turi būti nustatytas realus pajamų gavimas. Pareiškėja šiuo atveju realiai pajamų negavo, o jos apmokestinimas remiantis vien pajamų priskyrimu yra negalimas. Pareiškėja nurodo, kad pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui A. Č., V. Č. ir A. G. įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Galutinis teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos minėtų asmenų teisinei padėčiai, nes, patenkinus pareiškėjos skundą, jiems atsiras mokestinė prievolė, o nepatenkinus pareiškėjai atsiras teisė reikalauti iš jų atlyginti nuostolius civiline tvarka. Be to, trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtrauktas ir S. A., nes jo ir pareiškėjos prievolės susijusios. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog A. Č., V. Č. ir A. G. įtraukimas į bylą bei jų paaiškinimų išklausymas leistų visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, nes pirmosios instancijos teismas vertino tik trumpus rašytinius minėtų asmenų paaiškinimus mokesčių administratoriui ir tokiu būdu iš esmės nenustatė tikrosios jų valios bei ketinimų. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į žemės sklypų įsigijimo išlaidas. Šios išlaidos, nusprendus pareiškėją ir jos sutuoktinį apmokestinti PVM ir GPM, remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsniu, turėtų būti pripažįstamos sąnaudomis gaunant apmokestinamąsias pajamas. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju taip pat nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į sanitarinių kirtimų atlikimo faktą. Teisės aktai imperatyviai numato pareigą vykdyti privalomus miško kirtimus, kurie negali būti laikomi savarankiška ekonomine veikla. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės nemotyvuotas, nes jame perrašyta Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo konstatuojamoji dalis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas papildomai nurodo, kad viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo plačiai analizuojami ir motyvuojami pareiškėjo apmokestinimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taip pat tinkamai motyvavo ir pateikė argumentus, paaiškinančius, kodėl pareiškėjos skundas atmetamas. Atsakovas nurodo, kad šioje byloje A. Č., V. Č. ir A. G. neturėjo būti patraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nes jiems šiuo atveju teisinių pasekmių neatsiranda. Taip pat nėra pagrindo įtraukti į bylą pareiškėjos sutuoktinio S. A., nes dėl jo buvo atliktas atskiras mokestinis patikrinimas ir jo teisių bei pareigų klausimas sprendžiamas atskiroje mokestinio ginčo byloje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis vykdė ne žemės sklypų pardavimo, o medienos ir jos gaminių pardavimo individualią veiklą. Pastarosios veiklos leidžiamais atskaitymais negali būti pripažįstamos sklypų įsigijimo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės ir pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo šį mokestinį ginčą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Šie sprendimai yra tinkamai motyvuoti, juose išsamiai atskleistos ir įvertintos papildomų pridėtinės vertės bei gyventojų pajamų mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei susijusių delspinigių ir baudų sumų apskaičiavimo pareiškėjai aplinkybės, atsakyta į pareiškėjos iškeltus argumentus. Teisėjų kolegija, sutikdama su minėtais sprendimais, juose išdėstytų motyvų nekartoja, o šioje nutartyje plačiau pasisako tik dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde akcentuojamų ginčo aspektų.
Nagrinėjamu atveju iš vykdytos medienos pardavimo veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos lygiomis dalimis pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Tikrintu laikotarpiu pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 38 miškų ūkio paskirties žemės sklypai, iš kurių gauta mediena ir buvo pardavinėjama. Tai liudija, kad buvo pardavinėjamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas ir atitinkamai iš tokios veiklos gautos pajamos taip pat tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apmokestinant tokias pajamas, jos sutuoktiniams yra priskiriamos lygiomis dalimis ir kiekvienas jų turi sumokėti savo pajamų daliai tenkančius mokesčius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-2250-11; 2010 m. vasario 22 d nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-376/2010; 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(146)-266/2009; 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(14)-916/2006; 2002 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(7)-158/2002).
A. Č., V. Č. bei A. G., kirsdami ir parduodami medieną iš pareiškėjai bei jos sutuoktiniui priklausančių miško sklypų, veikė pagal pareiškėjos ir jos sutuoktinio išduotus atitinkamus įgaliojimus (Mokestinių ginčų komisijos bylos t. I, b. l. 91-93). Tai įrodo, kad minėti asmenys medienos pardavimo ūkinėse operacijose buvo tik pareiškėjos bei jos sutuoktinio atstovai, iš šių ūkinių operacijų kylančias teisines pasekmes sukūrę atstovaujamiesiems (pareiškėjai ir jos sutuoktiniui). Pajamų iš minėtų ūkinių operacijų gavimas yra viena iš šiomis operacijomis sukurtų mokestinę teisinę reikšmę turinčių pasekmių ir šios pajamos turi būti laikomos atstovaujamųjų (pareiškėjos ir jos sutuoktinio) pajamomis.
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad yra apmokestinama antrą kartą. Apeliaciniame skunde nurodomos pajamų mokesčio išskaitos iš per A. Č. gautų pajamų buvo atliktos 2002 metais, o šiame mokestiniame ginče vertinami nurodymai dėl pajamų mokesčio sumokėjimo buvo duoti už 2003 bei 2004 metus.
Šiame mokestiniame ginče yra sprendžiamas tik pareiškėjos apmokestinimo klausimas ir skundžiamais mokesčių administratorių sprendimais buvo nuspręsta tik dėl pareiškėjos teisių ir pareigų. A. Č., V. Č., A. G. bei pareiškėjos sutuoktinis S. A. nagrinėjamame ginče minimi tik tiek, kiek tai reikalinga pareiškėjos apmokestinimo teisėtumo klausimui išspręsti. Esant tokioms aplinkybėms, minėti asmenys neturėjo būti įtraukti į bylą. Taip pat nebuvo pagrindo juos įtraukti į bylą papildomų paaiškinimų davimo tikslu. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos apmokestinimo pagrįstumą, o minėti asmenys savo paaiškinimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių jau davė mokesčių administratoriui. Nėra pagrindo teigti, kad jie galėtų nurodyti kokių nors papildomų objektyvių duomenų, kurie pakeistų šios bylos įrodymų vertinimą.
Nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant mokesčių bazę, pagrįstai nebuvo eliminuotos pajamos iš sanitarinių miško kirtimų. Pareiškėjai vykdant medienos pardavimo veiklą, sanitarinių kirtimų medienos pardavimas taip pat davė pajamų ir iš esmės buvo visos medienos pardavimo veiklos sudėtinė dalis.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad, apskaičiuojant jai pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius, turėjo būti atsižvelgta į žemės sklypų, iš kurių buvo gauta mediena, įsigijimo išlaidas. Pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimui ekonominės veiklos išlaidų klausimas nėra reikšmingas, nes šis mokestis skaičiuojamas nuo atlygio už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka daroma pirkimo PVM atskaita, o ne ekonominės veiklos išlaidų atskaitymas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 15, 58 straipsniai). Tuo tarpu tikrintu pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo laikotarpiu (2003 ir 2004 metais) galiojusios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 8 punkto ir 3 dalies bei 18 straipsnio nuostatos numatė, kad gyventojo individualios veiklos pajamos apmokestinamos 15 procentų tarifu, jeigu iš pajamų neatimamos individualios veiklos vykdymo išlaidos, arba 33 procentų tarifu, jeigu minėtos išlaidos atimamos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikrinimo metu nepateikė jokių individualios veiklos išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė 15 procentų mokesčio tarifą ir pareiškėjos mokėtiną pajamų mokestį apskaičiavo nuo visų individualios veiklos pajamų, neatėmęs išlaidų. Pritaikius tokį mokesčio apskaičiavimo būdą, klausimas, ar tam tikros išlaidos gali ar negali būti atskaitomos iš pajamų, neturi reikšmės.
Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.