- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-27
- Bylos Nr.
- e2YT-11387-1101/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06469-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laura Matusevičiūtė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laura Matusevičiūtė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. J. senelis K. N., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), močiutė E. N. (iki santuokos T.), gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), prosenelė A. T. – I., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Pareiškėjas nurodė, kad gimė, gyveno, mokėsi ir dirbo Lietuvos Respublikoje, tačiau 2014 metais natūralizacijos būdu tapo JAV pilietis. Tik 2019 metais pareiškėjas sužiojo, jog turi teisę įgyti dvigubą pilietybę ir kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl dvigubos pilietybės suteikimo, atkuriant pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau išsaugant ir JAV pilietybę. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis ir prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis K. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nurodė, kad kadangi negali gauti reikalingų dokumentų apie senelių pilietybę ne teismo tvarka, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra vienintelis jo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas, siekiant pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis dvigubai pilietybei gauti.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, jog pareiškėjo senelis K. N., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. Kiti nustatytini faktai pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo nagrinėjimui reikšmės neturi, todėl suinteresuotas asmuo teismo prašo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis K. N., močiutė E. N., prosenelė A. T. – I. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, priimti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas iš dalies.
4. Nustatyta, kad pareiškėjas A. J. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1-2 dalyse, 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (kaip asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas neteismine tvarka kreipėsi Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikdama prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. J. senelis galėtų būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę bei nurodė, kad šis faktas gali būti nustatomas bendros kompetencijos teisme.
5. CPK 445 straipsnyje nurodyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi CPK 445 reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Nagrinėjamu atveju pripažįstama, jog juridinę reikšmę turtintis faktas yra tik faktas, jog pareiškėjo senelis K. N. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis bylos duomenimis jis buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Be to pažymėtina, jog Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. vasario 9 d. sprendime nurodė, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis K. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Migracijos departamentas nurodė, kad būtent faktas, jog K. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę gali būti nustatomas bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, pripažintina, kad kiti nustatytini faktai, t.y. jog pareiškėjo močiutė E. N. ir prosenelė A. T. – I. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, neturi juridinės reikšmės, todėl šioje dalyje pareiškėjo pareiškimas atmestinas.
6. Pareiškėjui pateikus visus turimus dokumentus, Migracijos departamentas laikė, kad jie nėra pakankami, todėl, teismo vertinimu, minėtas Migracijos departamento 2021 m. vasario 9 d. raštas yra pakankamas patvirtinti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento raštas, kuriuo prašoma pateikti papildomus dokumentus apie asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, ir prašymo nagrinėjimo sustabdymas iki bus pateikti šie dokumentai, pareiškėjui objektyviai neturint tokių dokumentų, vertintinas kaip tinkamas įrodymas, jog pareiškėjas laikėsi išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, neturėdamas Migracijos departamento prašomų pateikti papildomų dokumentų, turi procesinę teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis) (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020 16 punktas).
7. Suinteresuotas asmuo neginčija, kad pareiškėjas A. J. yra K. N. anūkas. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas P. O. J. (iki santuokos N.) gimimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad P. O. N., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas yra K. N., gim. (duomenys neskelbtini), taip pat Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis, iš kurios matyti, kad pareiškėjas yra P. O. J. sūnus. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra pakankamai duomenų, kad A. J. yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismo vertinimu, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad A. J. yra asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis (CPK 185 straipsnis).
8. Vadovaujantis Ministrų Kabinėto 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečiais, be kita ko, buvo laikomi asmenys nuolatiniai Lietuvos gyventojai, asmenys, iki 1914 m. ne mažiaus kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą ir asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis ir kt. Vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. gegužės 29 d. pažyma, A. T., gimė (duomenys neskelbtini). Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) gyveno A. T.. Taigi, tai leidžia daryti išvadą, jog A. T. ne mažiau nei dešimt metų išgyveno Lietuvoje, todėl vadovaujantis Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, A. T. yra laikoma Lietuvos pilietė, kaip Lietuvos gyventojas, iki 1914 m. ne mažiaus kaip dešimt metų išgyvenusi Lietuvoje. Vadovaujantis Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis, A. T. – B. dukra yra E. N.. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, E. N. (iki santuokos T.) laikoma Lietuvos pilietė kaip Lietuvos piliečio vaikas. (duomenys neskelbtini) Sutuoktuvių metrikose Nr. 37 nurodoma, kad susituokė N. K., Lietuvos pilietis, sūnus J. N. ir E. V., gimęs (duomenys neskelbtini) ir T. E., netekėjusi, Lietuvos pilietė, duktė J, ir A. B. T., gimusi (duomenys neskelbtini). Taigi, galima daryti prielaidą, jog K. N. įgijo Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos pilietės sutuoktinis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Be to, aplinkybę, kad pareiškėjo senelio pilietybė buvo Lietuvos leidžia spręsti Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. birželio 30 d. pažyma apie gimimą, kurioje nurodoma, kad Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo pateiktoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 286 nurodoma, kad N. K. J. yra šeimos galva, gimęs (duomenys neskelbtini), tautybė „L“. Asmeninėje sąskaitoje Nr. 305, šeimos galvai N. K. J. nurodoma, kad N. K. J. tautybė – „liet“. Likusiose asmeninėse sąskaitose iki 1985 m. šeimos galva ir šeimoje gyvenantys asmenys įvardinami lietuviais. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvų skyrius pateikė dokumento apie gimimo įrašus puslapio kopiją, kurioje nurodoma, kad N. K. pilietybė buvo Lietuvos ir tautybė lietuvių. Lietuvos centrinis valstybės archyvo 2020 m. gegužės 29 d. pažymoje nurodoma, kad visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) T. A. buto – ūkio lape įrašytas N. K., vyras, g. (duomens neskelbtini) (duomenys neskelbtini), žemdirbys, šeimininkas be samdinių, nurodoma, jog jis yra lietuvių tautybės.
9. Nors pareiškėjo pateikti dokumentai tiesiogiai nepatvirtina jo prašomo nustatyti juridinė reikšmę turinčio fakto, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 340/2009, yra išaiškinęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė. Šių netiesioginių įrodymų visuma, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelis K. N., gim. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 straipsniu, 514 – 516 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti iš dalies.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis K. N., gim. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjo A. J., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, įgyjant dvigubą pilietybę.
Kitą pareiškimo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.