Šiaulių apygardos teismo nutartis

Susidedanti iš teisėjų: D. B., Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S., L. M., N. N., R. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4-187/2015, pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams V. S., L. M., N. N., R. M., L. E. dėl turto dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas A. G. ir K. D. R. kartu kaip sutuoktiniai pradėjo gyventi 1976 metais. Tokią teismo išvadą paneigia pats ieškovas A. G., 2015 m. vasario 2 d. vykusio teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, kad mirus K. D. R. motinai, pradėjom kartu gyventi (2015-02-02 garso įrašo 17.57 min. ir 21 min.). Iki to laiko, pasak ieškovo, jie dirbo žemės ūkio darbus sodų sklypuose (ir ieškovas, ir K. D. R. kiekvienas turėjo po sodo sklypą), o apie gyvenimą kartu nebuvo ir kalbos. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad K. D. R. motina E. R. mirė (duomenys neskelbtini) Todėl, akivaizdu tai, kad, jei ir persikėlė kažkokiu laikotarpiu ieškovas gyventi į K. D. R. priklausantį butą, tačiau tai buvo net ne 1992 m., o dar vėliau. Todėl šios byloje nustatytos aplinkybės visiškai prieštarauja teismo padarytais išvadai. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas vienareikšmiai paaiškino, kas prieštarauja ieškinyje nurodytoms aplinkybėms, kad K. D. R. buto jis negerino, prie šio buto įsigijimo irgi neprisidėjo, taip pat tai, kad, kai jis persikėlė gyventi į minėtą butą, K. D. R. jau buvo jį nusipirkusi (2015-02-02 garso įrašo 29.29 min.). Ieškovas taip pat patvirtino, kad iš tiesų šis butas nėra bendras (ieškovą cituojant „nesuvisam bendras“) (2015-02-02 garso įrašo 25.19 min.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sunku suprasti, dėl kokių priežasčių teismas pripažino, kad butas ieškovui ir K. D. R. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise.

2. Teismas sprendime pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog K. D. R. sodo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra mūrinis sodo namelis, šiltnamio rėmai, sodas nesutvarkytas. Teismas pažymi, kad to neginčija ir pats ieškovas, kuris be kita ko paaiškino, kad yra sergantis, garbaus amžiaus, sirgo ilgą laiką, dėl ko sodas ir yra nesutvarkytas. Tačiau teismas neįsigilino ir objektyviai neįvertino šių aplinkybių. Gi ieškovas pripažino, kad nuo 2001 m. balandžio mėn. jis dėl sveikatos problemų turi nustatytą neįgalumą (2015-02-02 garso įrašo 29.29 min.). Tai visiškai patvirtina atsakovų poziciją, kad ieškovas dėl sveikatos sutrikimų (patirtų insultų ir infarktų) realiai negalėjo savo darbu ir lėšomis pagerinti šio turto, nes dėl minėtų ieškovo susirgimų objektyviai tiesiog būtų buvę neįmanoma.

3. 2013 m. rugsėjo 9 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas įpareigojo ieškovą pateikti visus duomenis apie turimus automobilius ir indėlius bankų įstaigose nuo 1992 m. spalio 4 d. Tačiau 2014 m. gruodžio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas pateikė tik VĮ „Regitra“ išduotą išrašą apie jo vardu registruotą automobilį. Jokios pažymų iš bankų nepateikė. Dėl susidariusios situacijos atsakovų iniciatyva dar kartą teismas įpareigojo ieškovą pateikti duomenis apie turimas santaupas, tačiau iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos ieškovas tokių duomenų nepateikė ir teismas jų atitinkamai neįvertino. Tačiau 2015 m. vasario 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis turi apie 12 tūkst. litų santaupų. Tačiau teismo sprendime ši aplinkybė neatsispindi. Būtent iš šių aplinkybių, galima daryti išvadą, kad tiek ieškovas A. G., tiek K. D. R., kiekvienas savo turtą tvarkė asmeniškai ir laikė tai asmenine nuosavybe. Priešingu atveju, kokiu būdu, gaudamas nedidelę neįgalumo pensiją, jis sugebėjo sutaupyti dar ir solidų piniginį indėlį. Ir tai dar kartą patvirtina, kad jokio piniginio ar kitokio įnašo į mirusios turtą ieškovas neįdėjo.

4. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus objekto. Telšių rajono apylinkės teismas tuo nesivadovavo, ieškovas apskritai nepateikė konkrečių įrodymų apie tai, jog jis ir K. D. R. buvo sugyventiniai (jų deklaruotos gyvenamosios vietos skirtingos, kiekvienas turėjo savo turtą ir jokio bendro, nebuvo nustatyta, iš tiesų, kokiais pagrindais ieškovas gyveno K. D. R. bute). Tuo labiau, akivaizdu, jog nebuvo ir negalėjo būti susitarimo dėl turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes K. D. R. savo turtą įgijo dar 1992 m.

5. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą ir ta prasme, kad neišreikalavo iš ieškovo pateiktų įrodymų dėl ginčo sodo sklypo vertės, kuri būtų nustatyta objektyviai (nepriklausomo turto vertintojo arba VĮ „Registrų centras“), o ne paties ieškovo nuomone. Gi, šio turto vertė turi reikšmę ne tik nustatant žyminio mokesčio dydį, bet ir tiesiogiai susijusi su ieškovo reikalavimu. Tuo labiau, kad dokumentas, iš kurio matytųsi, kad sodo sklypas įregistruotas K. D. R. vardu, nebuvo pateiktas, o teismas nuosavybės teisę į šį turtą vis tiek nustatė. Būtina atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą turėjo įrodinėti būtent ieškovas.

6. Vieno parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovai pateikė K. D. R. 2006 m. liepos mėn. rašytą laišką dukterėčiai R. Š. (kuri teismo posėdžio metu buvo apklausta kaip liudytoja), iš kurio vienareikšmiškai darytina išvada, kad K. D. R. neturėjo sugyventinio ar sutuoktinio, nes laiške tai labai aiškiai ir konkrečiai ji pažymi. Perskaičius tokį laišką, susidaro tik išvada, kad ieškovas nebuvo mirusiajai nei labai artimas, nei labai svarbus žmogus. Tačiau teismas savaip įvertino šį rašytinį įrodymą, nurodydamas, kad K. D. R. nenurodžiusi, jog sugyventinio neturi, ir dėl to teismas padarė išvadą, kad minėta moteris sugyventinį turėjo. Tačiau tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja laiško turiniui, kur K. D. R. konkrečiai išvardina, koks turtas jai priklauso ir kad šį turtą ji galvoja testamentu palikti laiško adresatei.

7. Nagrinėjant bylą iš esmės, buvo apklausti liudytojai, kuriuos į teismo posėdį kvietė tiek ieškovas, tiek ir atsakovai. Tačiau teismo sprendimu vertinti praktiškai tik ieškovo kviestų liudytojų parodymai. Tuo tarpu atsakovų kviestos liudytojos A. D. parodymų, jog ieškovas A. G. ir jos prašęs liudyti jo naudai ir už tai žadėjęs net atlygį – žiedą, teismas net apskritai sprendime nepažymėjo ir šios aplinkybės nevertino.

1. 2013 m. kovo 14 d. mirė ieškovo sugyventinė K. D. R., ieškovas ją palaidojo savo ir bendrai, gyvenant su ja, sukauptomis lėšomis. Faktinėje santuokoje, kaip sugyventiniai, gyveno nuo 1976 metų, buvo susiklostę šeimyniniai santykiai, nes jie vedė bendrą ūkį ir iš esmės sudarė vieną šeimą. Ieškovas su K. D. R. gyveno iki mirties, jai sergant slaugė ir prižiūrėjo, mirus palaidojo. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovas pats pripažino, jog su K. D. R. realiai gyventi pradėjo tik po sugyventinės motinos mirties. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes buvo gyventa kartu ir buvo palaikomi ryšiai ir tik po sugyventinės mamos mirties jie persikraustė gyventi į jos butą. Persikraustymo laikas nepaneigia bendro gyvenimo pradžios fakto.

2. Gyvenant faktinėje santuokoje, K. D. R. 1985 m. Telšių rajono LDT VK sprendimu buvo skirtas 2 kambarių, 50,12 kv. butas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o rinkos vertė sudaro apie 30000 Lt. Šis butas buvo įgytas remiantis 1991-05-28 LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Jį įsigyjant buvo panaudotos abiejų sugyventinių lėšos pinigais ir investiciniais čekiais. Atsakovai apeliaciniame skunde painioja buto suteikimo K. D. R. momentą, kai jis buvo valstybės nuosavybė, su jo įsigijimu Pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, kai butas buvo įgytas nuosavybėn. Ieškovas neginčija, kad daugiabučiame name jie esminių pakeitimų nepadarė, tačiau jį kartu remontavo, keitė santechniką, kartu mokėjo mokesčius.

3. 1978 m. Telšių rajono LDT VK sprendimu K. D. R. buvo skirtas 0,0976 ha ploto žemės sklypas sodui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 3000 Lt, buvo įgytas 1992-10-21, remiantis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, taip pat bendromis ieškovo ir K. D. R. lėšomis. Gyvendami kartu su K.D. R., bendrai kaupė pinigines lėšas ir santaupas laikė DNB banke. Iki mirties K. D. R. vardu sukaupta santaupų suma sudaro apie 72800 Lt.

4. Ieškovo gyvenimo draugei K. D. R. 1985 m. sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini)buvo išduotas leidimas ir projektas sodo namelio statybai. Jo statyba buvo vykdoma 1985 m., ieškovui organizuojant darbus. Vidaus apdaila iki šio laiko nėra užbaigta ir pastatas teisiškai neįregistruotas. Nors daugelis statybinių medžiagų buvo įgytos K D. R. vardu, tačiau už pirkėją dokumentuose pasirašė ieškovas, nes rūpinosi šių medžiagų įgijimu ir pats apmokėjo. Pagal galiojusią tvarką statinių pridavimui buvo reikalingi medžiagų įgijimo dokumentai, statinių savininko vardu.

5. Liudytoja A. D., kuri yra kaimynė, teisme tiesiog melavo dėl ieškovo tariamo siekio už žiedą ją įkalbėti liudyti teisme. Ji pati norėjo gauti atminimui K. D. R. žiedą, kurio per laidotuves ieškovas nerado, nors norėjo velionę palaidot su šiuo žiedu. Jis buvo pagamintas iš ieškovo mamos A. dovanoto aukso D.. 2013 m. spalio pabaigoje Pašto gatvėje sutikęs A. D., pradedant pokalbį, ieškovas pasakė, kad žiedas yra atsiradęs, paplepėjo apie šį bei tą, ir išsiskiriant paklausė, ar ji bus teisme. Ji atsakė, kad su ja reikėjo tartis anksčiau ir kad ją jau pakvietė atsakovai. Todėl akivaizdu, kad ji arba sąmoningai iškraipė ieškovo mintį arba nesuprato jos.

6. Atsakovų nuoroda apeliaciniame skunde į ieškovo turtą, kad turėtų būti įtrauktas kitas ieškovo vardu registruotas turtas, reiškia, kad atsakovai privalėjo teikti ieškovui priešieškinį su tokio pobūdžio reikalavimu. Tačiau priešieškinio jie nepateikė, nes tokio procesinio dokumento pateikimas, reikštų ieškovo pretenzijų į K. D. R. vardu registruotą turtą pripažinimą. Užsiimdami ieškinio neigimo poziciją, atsakovai tikėjosi, kad papildomų įrodymų jiems nereikės, todėl tokio reikalavimo jie ir nereiškė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus ginčo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Byloje kilo ginčas, susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Kasacinėje instancijoje formuojama nuostata, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. , byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas ir mirusioji D. K. R. buvo sugyventiniai. Kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama abiejų sugyventinių indėlis į bendro turto kūrimą. Iš pateikto patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovas pretenduoja į ½ dalį velionės vardu registruoto turto bei lėšų banke, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kokiu būdu jis prisidėjo prie šio turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kaip tai vertino jį įregistravusi mirusioji D.K. R.. PagalFormos viršus

P nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Tai, kad asmenis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad asmenys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise; jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių pasekmių turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovas su D.K. R. buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Apeliantų minimas ieškovo pripažinimas teismo posėdyje ‚nesuvisam bendras“ turi būti analizuojamas aukščiau nurodytos teismų praktikos formavimo aspektu.

Nagrinėjant bylą iš naujo turi būti nustatytas konkretus turtas, kurį ieškovas ir mirusioji D. K. R. (sugyventiniai) įsigijo ir sukūrė jungtinės veiklos susitarimo pagrindu, jo vertė. Ginčijant lygių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje prezumpciją ištirti ir įvertinti šalių pateiktus įrodymus, privalu nustatyti, iš kokių lėšų buvo kuriamas turtas. Mirusios sugyventinės turto paveldėtojai turi teisę reikalauti iš ieškovo pateikti įrodymus dėl jo vardu registruoto turto įsigijimo pagrindų, analizuotinos aplinkybės, susijusios su sugyventinių valia ieškovo vardu registruoto turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise ar jo įgijimo asmeninės nuosavybės teise.

Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nagrinėjamu atveju svarbu pateikti ir vertinti įrodymus, patvirtinančius aukščiau nurodytų faktų egzistavimą, o ne tik bendro ūkio vedimo aplinkybes (maisto pirkimas, banko sąskaitoje sukauptų lėšų naudojimas, darbas statant sodo namelį, bendras gyvenimas velionės bute).

Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pasisakyti nėra pagrindo. Visi apeliantų argumentai turi būti siejami su ieškovo ir mirusiosios turto įgijimo pagrindais, todėl atskirai analizuoti ir vertinti negalima.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kolegija

nutaria:

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.