Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio,

atsakovo – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Dainorai Pultaražinskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas netenkinamas.

Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskr. VPK 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 14-IL-20-03374-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, 2010 m. rugsėjo 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu R. U. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dviems) metams. Pareiškėjo atžvilgiu taikytas LR BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams (b.l. 37-42). Lietuvos Apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi R. U. gynėjo apeliacinis skundas atmestas (b.l. 43-49). Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo kasacinis skundas atmestas (Baudžiamoji byla Nr. 2K-562/2011).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Šie klausimai detalizuoti 2003-06-23 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintose „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse“ (toliau – ir Taisyklės).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. U. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią LR BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius (turto prievartavimas) (b.l. 37-42; 43-49). Ši nusikalstama veika priskirtina apysunkiams, tyčiniams nusikaltimams, už jos padarymą sankcijoje nustatyta maksimali bausmė yra iki 6 metų laisvės atėmimo (LR BK 181 str. 1 d.). BK 181 str. 1 dalis numato, jog tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Teismo nuomone, minėto nusikaltimo sudėtyje yra įtvirtinti ne tik fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto požymiai, pastarieji įrodyti baudžiamojoje byloje, 2010m. rugsėjo 14 d. teismo nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjas nukentėjusių atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, primindamas kito asmens mirties faktą, leido suprasti, kad nenutraukus maisto papildų platinimo, galimas mirties įvykis, todėl teismas nesutinka su pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, jog buvo padarytas nesmurtinis nusikaltimas.

Priimdamas ginčijamą 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-03374-e (b.l. 7) atsakovas vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikė Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas Nr. XI-1146). Pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio Įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 7 d. Kauno apskr. VPK sprendimu Nr. 20-11-IL-572 R. U. buvo panaikintas išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 40 str., 40 str. 1 d. 5 p., 17 str., 17 str. 1 d. 2 p., 18 str., 18 str. 2 d. 5 p. nuostatomis (b.l. 50).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 priedo 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal Konvencijos nuostatas ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi - t.y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimas). Akcentuojama ir tai, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2012-04-12 nutarime taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikė galiojant naujai įstatymo redakcijai- 2014 m. birželio 18 d. (b.l. 32), prašymo pateikimo dieną leidimo laikyti ir nešioti ginklus neturėjo, ginklais nedisponavo, todėl nors ir aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai (jo nusikalstama veika) atsirado iki šio įsigaliojimo, tačiau neatitinkant Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmos sąlygos dėl griežtesnių apribojimų netaikymo, priimant skundžiamą sprendimą, jam pagrįstai nebuvo taikoma įstatyme įtvirtinta išlyga dėl anksčiau galiojusio įstatymo taikymo. Todėl įvertinus nustatytas aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo teigti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas taikė ne tą teisės normą, kurią privalėjo taikyti. Darytina išvada, jog Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, priimdamas skundžiamą 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-03374-e, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusia nuo 2011-03-01), šis sprendimas priimtas kompetentingos institucijos, teisės aktuose nustatytu terminu, iš esmės atitinka individualaus akto turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas - įpareigoti Kauno apskr. VPK išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Atsakovo atstovės teismo posėdžio metu nurodyti argumentai dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei nėra teisiškai reikšmingi šiam ginčui, nes jie nenurodyti ginčijamame sprendime, minėtas teisinis pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 17 str. 1d. 11 punkte, priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjui netaikytas, todėl dėl jų nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.