Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie tai, jog tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų galėjo kilti konfliktai. Pareiškėjas taip pat dėl to nebuvo kreipęsis ir į pareigūnus. Pažymėjo, jog Ž. V. ir A. G. buvo nubausti drausminėmis nuobaudomis.

Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei nebuvo kreipęsis, todėl atsakovo atstovui nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų (jį sumušusių) nuteistųjų. Pažymėjo, kad pareigūnai, vykdantys laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų elgesio kontrolę, kitokią jų priežiūrą, nežinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, pastebėję kilusius konfliktus nedelsiant ėmėsi visų reikiamų priemonių situacijai suvaldyti.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš nuteistojo asmens saugumo neužtikrinimo.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 2020 m. liepos 13 d. Marijampolės PN tarp 18 būro nuteistojo E. A., 1 būrio nuteistojo A. G. ir 22 būrio nuteistojo Ž. V. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis A. G. vieną kartą kumščiu sudavė E. A. į pilvą, o nuteistasis Ž. V. įbrėžė virbalu E. A. pilvo sritį (b. l. 17–19). Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2022 m. vasario 2 d. raštas Nr. S-409 patvirtina, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 13 d. buvo apžiūrėtas bendrosios praktikos slaugytojos, buvo pastebėtos nedidelės apie 0,5 cm – 1 cm dydžio negilios, lygiais kraštais žaizdelės. Žaizdos sutvarstytos, duotos 2 tabletės Imbumax 0,4 mg (b. l. 25–26). Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos 6-ojo kriminalinės žvalgybos skyriaus (Marijampolės pataisos namų veiklos teritorija) 2020 m. liepos 21 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi pareiškėjas teigė, jog sužalojusiems asmenims pretenzijų neturi, nes jo patirti sužalojimai nežymūs, todėl pareiškimą rašyti atsisako, nes nori, kad kalti asmenys būtų nubausti drausmine tvarka (b. l. 17–22). Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 82/04-1204 ir 2020 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 82/04-1192 Ž. V. ir A. G. buvo paskirtos drausminės nuobaudos dėl to, jog nuteistasis A. G. vieną kartą kumščiu sudavė pareiškėjui į pilvą, o nuteistasis Ž. V. įbrėžė pareiškėjui į pilvo sritį, norėdamas pagąsdinti (b. l. 23–24).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai dėl jo sužalojimo atsirasti buvo saugumo neužtikrinimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindama situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už spontaniškų muštinių pasekmes.

Vertinant pareiškėjo sužalojimo aplinkybes matyti, jog konfliktas kilo tarp Marijampolės PN skirtingų būrių nuteistųjų pareiškėjui po rytinio maitinimo išėjus iš valgyklos. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 17.5 punktas nustato, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą. Duomenų, kad pareiškėją sužaloję nuteistieji į valgyklą būtų išleisti ne savo būriams priskirtu laiku byloje nėra (pareiškėjas ginčo dėl to nekelia). Taigi, tiek pareiškėjas, tiek nuteistieji Ž. V. ir A. G. maitinimo metu turėjo teisę eiti į valgyklą ir iš jos, todėl režimo pažeidimai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad po to, kai nuteistasis A. G. smogė jam į pilvo sritį, jis ėjo link 3KPP (kontrolės ir praleidimo punkto), tačiau ten nieko nebuvo, tada pareiškėjas ėjo link valgyklos, bet ten pareigūnų taip pat nebuvo ir tuo metu nuteistasis Ž. V. sužalojo pareiškėją aštriu daiktu į pilvą (b. l. 1). Tačiau minėti pareiškėjo skundo teiginiai prieštarauja apklausos, kuri buvo atlikta po įvykio, metu duotiems parodymams. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad po A. G. smūgio į pilvą jis ėjo link nuteistųjų valgyklos, kur tikėjosi, kad bus pareigūnai, bet ten jį pamatęs pribėgo nuteistasis Ž. V. ir sužalojo pareiškėją aštriu daiktu (b. l. 17). Taigi, apklausos metu pareiškėjas nenurodo, jog jis ėjo į kontrolės ir praleidimo punktą, taip pat matyti, jog jis nebuvo grįžęs į nuteistųjų valgyklą, todėl pareiškėjo argumentai, jog kontrolės ir praleidimo poste bei valgykloje nebuvo pareigūnų, todėl jam laiku nebuvo suteikta apsauga ir pagalba, vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.