Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. V. patikslintą ieškinį atsakovei V. L., tretiesiems asmenims Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarei Aušrai Urbonienei ir ERGO Insurance SE dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė K. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. L., kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2021 m. lapkričio 16 d. paprastąjį vekselį, patvirtintą Kauno miesto 19-ame notarų biure, notarinio reg. Nr. 7260; 2) pripažinti negaliojančiu 2023 m. sausio 24 d. vykdomąjį įrašą, reg. Nr. 343, išduotą Kauno miesto 19-o notarų biure; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė yra pažįstamos, kurias tarpusavyje siejo pasitikėjimo santykiai. Atsakovė kreipėsi į ieškovę, prašydama paslaugos – nupirkti atsakovės dukters V. D. vardu registruotą turtą – butą (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Atsakovei buvo skubiai reikalingi pinigai, o realaus pirkėjo nurodytam butui nupirkti tuo metu atsakovė neturėjo, todėl ieškovė sutiko nupirkti butą iki atsiras jo tikrieji pirkėjai. Ieškovė neturėjo pinigų buto pirkimui, todėl kreipėsi į kooperatinę bendrovę ARKU kredito uniją, kuri atsakovės ir jos draugo M. P. pastangų dėka, sutiko suteikti ieškovei paskolą buto įsigijimui.

1.2. 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto 19-notarų biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovės dukra V. D., atstovaujama atsakovės, pardavė, o ieškovė nupirko 23/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), už 187 000,00 Eur sumą. Sutarties 4.1 papunktyje buvo nurodyta, kad atsakovė gavo iš ieškovės 44 000,00 Eur grynais pinigais. Realiai šie pinigai atsakovei perduoti nebuvo. Kadangi buto savininke tapo ieškovė, nors realiai už butą jo įsigijimo kainos ji nemokėjo (išskyrus dalį, kurią pervedė kooperatinė bendrovė ARKU kredito unija), atsakovė paprašė ieškovės išrašyti vekselį 40 000,00 Eur sumai, motyvuodama tuo, kad jį reikės pateikti kredito unijai. Ieškovė, pasitikėdama atsakove, tą pačią 2021 m. lapkričio 16 d. išdavė atsakovei vekselį 40 000,00 Eur sumai, kurį patvirtino ta pati Kauno miesto 19-o biuro notarė Aušra Urbonienė.

1.3. Ieškovė nurodė, kad ji bute neapsigyveno, butu nesinaudojo, jame, kaip ir iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, liko gyventi atsakovė, kuri mokėjo už butą mokesčius bei rūpinosi realaus buto pirkėjo paieška. Atsakovė buto pirkėjo paiešką pavedė savo ilgametei draugei ir verslo partnerei E. N., kuri yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nemokėjo ir kredito įmokų kooperatinei bendrovei ARKU kredito unijai, kurias pagal šalių susitarimą turėjo mokėti atsakovė. Ieškovei išsireikalavus duomenis iš ARKU kredito unijos, tapo žinoma, kad kreditą unijai sumokėjo atsakovės draugas ir E. N. brolis M. P.

1.4. 2022 m. balandžio 7 d. tame pačiame Kauno miesto 19-ame notarų biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis reg. Nr. 2148, pagal kurią ieškovė pardavė 23/100 ginčo buto pirkėjams Z. Č. ir M. P., kuriuos surado E. N., už 170 000,00 Eur. Iš gautų pinigų ieškovė padengė įsiskolinimą kooperatinei bendrovei ARKU kredito unijai, o likusius pinigus, kuriuos gavo iš pirkėjų, perdavė grynais pinigais arba bankiniais pavedimais atsakovės nurodytiems asmenims – E. N., atsakovės dukrai V. D. bei pačiai atsakovei. Ieškovė davė atsakovei savo banko kortelę, iš kurios atsakovė išsigrynino 10 000,00 Eur (iš gauto avanso). Po buto pardavimo, atsakovė tvirtino, kad ji suplėšė vekselį, nes ieškovė savo įsipareigojimus parduoti butą ir pervesti pinigus jos nurodytiems asmenims, įvykdė, tačiau 2023 m. gruodžio 1 d. ieškovė iš antstolės Raimondos Pauzienės gavo raginimą vykdomojoje byloje Nr. 0183/23/01974 įvykdyti prievolę pagal vekselį ir kitus dokumentus, iš kurių ieškovei tapo žinoma, kad 2023 m. sausio 24 d. Kauno miesto 19-ame notarų biure buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. 343, kuris buvo pateiktas vykdyti antstolės Raimondos Pauzienės kontorai.

1.5. Ieškovės vertinimu, 2021 m. lapkričio 16 d. paprastasis vekselis pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl atsakovės panaudotos apgaulės, be to, jį išduodant nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių. Ieškovė tik gavusi iš antstolės dokumentus suprato, kad buvo apgauta atsakovės, kuri pradėjo vykdymo veiksmus nesant jokios ieškovės prievolės pagal išduotą vekselį. Apgaulė pasireiškė tuo, kad ieškovei buvo aiškinama, jog vekselis reikalingas tikslu pagrįsti ieškovės pajamas, jog ji gali sumokėti grynais pinigais V. D., kaip turto pardavėjai, dalį sumos pagal pirkimo–pardavimo sandorį.

1.6. Ieškovė nurodė, kad tai, jog buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo fiktyvus, įrodo ir tai, kad iki ginčo sandorio sudarymo, atsakovė šį butą jau ne kartą yra perleidusi kitiems asmenims, o vėliau vėl įgijusi atgal ir tai patvirtina, kad tokie sandoriai buvo sudaromi tik tam, kad gauti lėšų iš kredito įmonių. Be to, visu šio turto pirkimu–pardavimu rūpinosi išimtinai atsakovė – arba pati asmeniškai, arba per savo gyvenimo draugą M. P., tai patvirtina jų siųsti el. laiškai ieškovei. Be to, beveik 17 000,00 Eur kreditą kredito unijai už ieškovę grąžino būtent M. P. Ieškovė pažymėjo, kad 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto 19-notarų biuro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovės dukra V. D., atstovaujama atsakovės, pardavė, o ieškovė nupirko 23/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 187 000,00 Eur sumą, iš esmės buvo tariamas sandoris. Ieškovė tik dėl akių tapo šio turto savininke, jokios kainos už perkamą buto dalį ji nemokėjo ir neturėjo mokėti. Bute ji neapsigyveno, mokesčių už jį nemokėjo, butu nesinaudojo, o pardavė butą atsakovės nurodytiems pirkėjams.

1.7. Ieškovė mano, jog vekselis turi būti pripažintinas negaliojančiu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei, kadangi atsakovė pasinaudojo ieškove, galimai iš anksto suplanavusi ją apgauti ir įgyti reikalavimo teisę į ją 40 000,00 Eur sumai.

1.8. Ieškovės teigimu, pripažinus negaliojančiu vekselį, pripažintinas negaliojančiu ir jo pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, kadangi tai yra išvestinis reikalavimas, kurio tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimo pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių. Be to, ieškovė nurodė, kad Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarė nesiuntė jai pranešimo sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti notarui duomenis dėl kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas) 49¹ straipsnio 2 dalies reikalavimus ir tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti vekselį negaliojančiu.

2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šalys pakankamai ilgai bendradarbiavo ir turėjo daug, įvairių ir nevienkartinio pobūdžio teisinių santykių ir susitarimų (rangos, paskolos, bendros veiklos), tiek tiesiogiai pačios, tiek ir per įvairius susijusius asmenis, kurių nemažai buvo ir žodinių, įskaitant ir dėl bendro turto įsigijimo ieškovės vardu. Tačiau ne visas faktines aplinkybes šiuo metu atsakovė gali įrodyti, todėl visų šių faktinių aplinkybių specialiai nenurodys tam, jog kažkurios iš jų neįrodžius, ieškovė negalėtų kaltinti atsakovės kažkokia apgaule, kaip kad jau šiuo metu kaltinama ieškinyje. Dėl ieškinio pagrįstumo nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovei būdinga nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes ne tik teismams, bet ir policijos pareigūnams. Pvz., sutarimu su ieškove jos vardu įsigytame turte (duomenys neskelbtini) (tam panaudotos ir su atsakove susijusių asmenų lėšos), apsigyveno abiejų šalių pažįstami asmenys, tačiau po beveik metų nuo apsigyvenimo ieškovė iškvietė policiją ir reikalavo atitinkamus asmenis iškeldinti iš atitinkamos gyvenamosios valdos, teigdama, jog jie atsikraustė staiga ir savavališkai, vėliau tas pačias aplinkybes nurodydama ir teismui iškeltoje civilinėje byloje.

2.2. Atsakovei nesuprantama, kuo pasireiškė apgaulė ar dėl ko atitinkamas vekselis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Mano, jog šalių sudaryti sandoriai neprieštarauja jokiems teisės aktams. Ieškovė kaip apgaulę įvardija tai, kad atsakovė prašė išrašyti vekselį 40 000 Eur sumai motyvuojant tuo, kad jį reikės pateikti kredito unijai. Tačiau šios aplinkybės neatitinka tikrovės. Atsakovė niekada tokių aplinkybių ieškovei nėra nurodžiusi.

2.3. Ieškovė ne tik iš atsakovės dukters įsigytame bute negyveno, bet taip pat ir valdoje adresu (duomenys neskelbtini). Šiame turte šalių susitarimu buvo leista apsigyventi kitiems su atsakove susijusiems bendrai pažįstamiems asmenims, kuriuos vėliau ieškovė vienašališkai be jokių įspėjimų nusprendė iškraustyti. Atitinkamo turto, (duomenys neskelbtini), įsigijimu (įskaitant tam reikalingomis lėšomis), taip pat rūpinosi atsakovė ir su ja susiję asmenys.

2.4. Atsakovei nėra žinoma, kam galimai ir kokiu pagrindu mokėjo pinigus ieškovė pardavusi atitinkamą turtą, todėl dėl atitinkamų mokėjimų negali nieko pasisakyti. Tik kategoriškai patvirtina, jog ieškovės nurodomų 10 000 Eur grynais atsakovė tikrai negavo, kaip ir jokių kitų mokėjimų vekseliui apmokėti. Taip pat, atsakovė niekada ieškovei netvirtino, kad ji suplėšė vekselį.

3. Trečiasis asmuo Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarė Aušra Urbonienė atsiliepime į ieškinį pažymėjo, jog pasisakys tik paskutiniu iš patikslinto ieškinio pagrindų, kadangi faktinės aplinkybės, susijusios su kitais vekselio pripažinimo negaliojimo pagrindais, jai nežinomos. Kartu pažymėjo, kad notaras neturi pareigos patikrinti, ar vekselis, kuris jam yra pateikiamas protestui įforminti ar vykdomajam įrašui padaryti, yra išduotas be apgaulės ar suklydimo, ar vekselio davėją ir gavėją sieja prievoliniai santykiai.

3.1. Trečiasis asmuo nesutiko, kad vykdomasis įrašas pripažintinas negaliojančiu Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 2 dalies pagrindu. Nurodė, kad vykdomieji įrašai pagal vekselius atliekami pagal specialią tvarką – Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos aprašą. Šiame apraše ieškovės nurodytos notarui tenkančios pareigos siųsti pranešimą vekselio davėjui nėra numatytos. Pagal šį aprašą pareiga pranešimus siųsti vekselio turėtojui yra nustatyta vekselio turėtojui, t. y. vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir pranešti pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas (kas įprastai daroma siunčiant pranešimą raštu), o notarui tuo tarpu yra nustatyta pareiga įsitikinti, ar buvo laiku pranešta pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas. Šiuo atveju ši pareiga buvo įvykdyta – notarė pareikalavo iš vekselio turėtojo įrodymų, jog vekselis buvo pateiktas apmokėti ir kada buvo pateiktas apmokėti. Vekselio turėtojas šiuos duomenis pateikė. Šiuos dokumentus pateikė pati ieškovė kartu su patikslintu ieškiniu. Išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad nėra pagrindo vykdomojo įrašo pripažinti negaliojančiu Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 2 dalies pagrindu.

4. Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE atsiliepimo byloje nepateikė.

5. Ieškovė ir jos atstovė teismo posėdyje palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį tenkinti. Ieškovė, be kita ko, papildomai paaiškino, kad su atsakove santykiai buvo išskirtinai dalykiniai, atsakovė buvo ilgametė ieškovės klientė, kuriai buvo teikiamos (duomenys neskelbtini) ir ilgainiui atsirado pasitikėjimas atsakove; žingsnis po žingsnio atsakovei teiktų paslaugų mastas didėjo: nuo paprastų projektų iki bendrovės įsteigimo ir jai vadovavimo ir pan. Nurodė, jog visi veiksmai atsakovės prašymu buvo atlikti tikslu padėti atsakovei gauti lėšų verslui vykdyti. Tiek už direktoriavimą, tiek už sandorių sudarymą buvo žadėta atsiskaityti, bet taip ir neatsiskaitė. Dėl vekselio išrašymo aplinkybių paaiškino, jog pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį prie notarų biuro durų susitiko su atsakove ir kredito unijos tuometine direktore ir tik tada buvo pasakyta, kad reikia pasirašyti vekselį, nes kredito įstaigai reikia pagrįsti lėšų turėjimą. Kadangi tai įvyko prie pat notarų biuro durų, neturėjo laiko apsvarstyti tokio veiksmo pasekmių, tačiau atsakovė žadėjo, kad vekselio niekada nerealizuos, kad jį panaikins.

6. Atsakovė ir jos atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė akcentavo, jog tikėjosi, kad pinigai pagal vekselį bus sumokėti, o ieškovės poziciją vertina melu. Teigė, jog ieškovė žadėjo atsiskaityti, gavusi pinigus už (duomenys neskelbtini). Atsakovės atstovas teigė, jog vekselis turėjo užtikrinti prievolės atsiskaityti už butą įvykdymą, nes pati ieškovė pripažįsta, kad jokių mokėjimų pagal sutartį neatliko.

7. Trečiojo asmens Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės Aušros Urbonienės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui notarei Aušrai Urbonienei ir 1 189 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

8.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes:

8.1.1. 2021 m. spalio 14 d. V. D., atstovaujama atsakovės V. L., ir ieškovė K. V. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nupirkti nekilnojamąjį daiktą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį sudaro 23/100 dalys Buto/Patalpos-Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 187 000,00 Eur. Sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas (ieškovė) pasiūlymą priima ir savo įsipareigojimų užtikrinimui sumoka pardavėjui 2 000,00 Eur. Šalys pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2021 m. lapkričio 15 d.

8.1.2. Dėl paskolos minėto buto įsigijimui suteikimo, ieškovė kreipėsi į kooperatinę bendrovę ARKU kredito uniją, pateikdama visus kredito gavimui reikalingus dokumentus. Kredito unija, apsvarsčiusi ieškovės prašymą, 2021 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą išduoti ieškovei 143 000,00 Eur dydžio kreditą, įkeičiant perkamą turtą. Kredito sutartis sudaryta 2021 m. lapkričio 19 d.

8.1.3. 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno m. 19-ame notarų biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė iš V. D., atstovaujamos atsakovės, įsigijo 23/100 dalis Buto/Patalpos-Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 187 000,00 Eur. Sutarties 4.1. papunktyje nurodyta, kad pardavėjo atstovas patvirtina, jog gavo grynais pinigais iš pirkėjo, prieš pasirašydamas šią sutartį, šios sutarties pasirašymo dieną 44 000,00 Eur. Likusią sumą – 143 000,00 Eur pardavėjui įsipareigojo pervesti kredito įstaiga, kai tik pirkėjas įkeis nusipirktą daiktą ir įregistruos hipotekos sutartį (Sutarties 4.2. papunktis).

8.1.4. Tą pačią dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 16 d., tame pačiame 19-ame notarų biure ieškovė K. V. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2022 m. lapkričio 16 d. besąlygiškai sumokėti atsakovei V. L. 40 000,00 Eur.

8.1.5. Atsakovė 2023 m. sausio 24 d. kreipėsi į Kauno miesto 19-ojo notarų biurą, prašydama išduoti vykdomąjį įrašą pagal 2021 m. lapkričio 16 d. neprotestuotiną vekselį, nurodydama, kad jis buvo pateiktas apmokėjimui 2022 m. lapkričio 16 d. Kartu su šiuo prašymu atsakovė pateikė notarei įrodymus apie pranešimo apie vekselio neapmokėjimą ir raginimo jį apmokėti išsiuntimą ieškovei K. V. jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Kauno 19-ojo notarų biuro notarė Aušra Urbonienė 2023 m. sausio 24 d. išdavė vykdomąjį įrašą, pagal kurį pareikalavo išieškoti iš ieškovės atsakovės naudai 40 000,00 Eur per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą, 129,54 Eur už vykdomojo įrašo padarymą bei 5 procentus metinių palūkanų. Atsakovė šį vykdomąjį įrašą pateikė vykdymui antstolės Raimondos Pauzienės kontorai, kur buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0183/23/01974.

8.1.6. 2022 m sausio 12 d. ieškovė K. V. bei Z. Č. ir M. P. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį sudaro 23/100 dalys Buto/Patalpos-Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 170 000,00 Eur. Šioje sutartyje numatyta, kad pirkėjai sutarties pasirašymo dieną sumoka pardavėjai 15 000,00 Eur avansą, o likusi suma bus sumokėta sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pervedant pinigus į pardavėjo banko sąskaitą. Pagal šią sutartį pirkėjai į ieškovės sąskaitą 2022 m. sausio 13 d. pervedė 15 000,00 Eur avansą.

8.1.7. 2022 m. balandžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė ginčo butą už 170 000,00 Eur pardavė Z. Č. ir M. P. Šioje sutartyje nustatyta tokia atsiskaitymo tvarka: pardavėja pareiškė, kad 15 000,00 Eur gavo avansu bankiniu pavedimu į savo sąskaitą prieš pasirašant šią sutartį, 26 000,00 Eur pardavėja gavo grynais pinigais prieš pasirašant šią sutartį sutarties pasirašymo dieną, o 129 000,00 Eur pirkėjai įsipareigojo per dvi darbo dienas bankiniais pavedimais pervesti į pardavėjos sąskaitą. Pardavusi ginčo butą, ieškovė grąžino Kredito unijai gautą paskolą – 125 980,00 Eur.

8.2. Apžvelgęs kasacinio teismo praktiką dėl draudimo reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikymo tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė vekselį pripažinti negaliojančiu prašo trimis savarankiškais pagrindais: pagal CK 1.81 straipsnį, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ar gerai moralei, pagal CK 1.86 straipsnį, kaip tariamą, t. y. tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytą sandorį bei pagal 1.91 straipsnį, kaip sudarytą dėl apgaulės.

8.3. Įvertinęs ginčijamo vekselio išrašymo aplinkybes, t. y. tai, jog, kaip teismo posėdžio metu pripažino pati ieškovė, ji (ieškovė) vekselį išrašė gera valia, atsakovei nedarant jokio poveikio, tačiau siekdama padėti atsakovei parduoti butą; be to, ieškovė savo valia dalyvavo ne tik buto pirkimo–pardavimo santykiuose, bet ir kreditavimo santykiuose: kreipėsi į kooperatinę bendrovę ARKU kredito uniją, pateikė visus kredito gavimui reikalingus dokumentus, kreditą gavo, o vėliau pardavusi ginčo butą, grąžino kredito dalį, teismas padarė išvadą, jog ieškovė savo kryptingais veiksmais siekė įvykdyti pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, tame tarpe ir pilną atsiskaitymą su pardavėja, išrašant jos atstovei piniginės prievolės užtikrinimu tapusį ginčo vekselį. Kartu teismas pažymėjo, jog ieškovė byloje pripažino, kad žinojo apie tai, jog pirkėja (ieškovė) privalo sumokėti atsakovei sutartyje numatytą turto kainą grynais pinigais – 44 000,00 Eur, taip pat ieškovė patvirtino, kad nurodytų grynųjų pinigų 44 000,00 Eur sumoje, atsakovei sutarties pasirašymo metu neperdavė, o vietoje to pasirašė ginčo vekselį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė byloje neįrodė, jog priimdama ieškovės išrašytą vekselį, atsakovė turėjo ketinimus, priešingus viešajai tvarkai ir gerai moralei, o byloje nustatytos aplinkybės neįrodo, kad išrašant ginčo vekselį, atsakovė ėmėsi neteisėtų veiksmų, siekdama kokiu nors būdu paveikti ieškovės valią. Pažymėjęs, jog pagal kasacinio teismo praktiką, vekselis, be kita ko, gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, teismas laikė labiau tikėtina, jog nagrinėjamu atveju vekselis buvo išrašytas kaip prievolės sumokėti 44 000,00 Eur kainos dalį, užtikrinimas ir sprendė, jog nėra pagrindo ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

8.4. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu, teismas vertino, jog ieškovės argumentai, kad ji net neketino pirkti atsakovės dukrai V. D. priklausančio buto ir šis sandoris buvo tik formalus, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei surinktiems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina, kad dalį dokumentų sandoriui sudaryti rinko pati ieškovė, t. y teikė kredito įstaigai savo pareigybės aprašymą, informaciją apie valstybės tarnybą, individualios veiklos vykdymo pažymą, kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo gavimo ir pan. Kadangi pati ieškovė pripažino, kad sutartyje nurodytos 44 000,00 Eur sumos grynais pinigais pardavėjui nesumokėjo, nes tokios sumos neturėjo, teismas vertino visiškai tikėtina atsakovės nurodytą aplinkybę, kad vietoje sumos sumokėjimo, ieškovė gera valia išdavė atsakovei ginčo vekselį.

8.5. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors ieškovė nurodė, kad 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi, tačiau ieškovė jos neginčijo, pagal minėtą sutartį įgytą butą pardavė ir iš gautų pinigų grąžino suteiktą kreditą. Be to, byloje nustatyta, jog parduodant butą į ieškovės banko sąskaitą buvo pervestas ir 15 000,00 Eur dydžio avansas, kuriuo ieškovė taip pat galėjo laisvai disponuoti. Dėl nurodyto teismas nurodė, jog neturi pagrindo spręsti, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris bei ginčo vekselio išrašymas nesukėlė ieškovei jokių teisinių pasekmių, priešingai, ieškovė ir po sutarties pasirašymo ir vekselio išdavimo toliau dalyvavo ginčo buto pardavimo santykiuose su trečiaisiais asmenimis, sąžiningi ginčo buto įgijėjai Z. Č. ir M. P. sumokėjo ieškovei į jos sąskaitą parduodamo turto kainos dalį, šiais pinigais ieškovė disponavo, o gavusi likusią sumą už parduotą turtą, įvykdė prievoles kredito įstaigai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog pirkimo–pardavimo sutartis ir vekselis buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl konstatavo, jog nėra teisinių prielaidų ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

8.6. Pasirėmęs kasacinio teismo praktika ir byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais, taip pat įvertinęs tai, jog vekselį ieškovė ėmė ginčyti tik po to, kai šalys susipyko dėl analogišku būdu įsigyto kito buto, esančio (duomenys neskelbtini), o byloje nustatyta, kad šalys ne kartą dalyvavo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo procedūrose, ieškovė gera valia dalyvavo sandorių tvirtinime notarine tvarka, neginčijo pirkimo–pardavimo sutarčių, teismas atsakovės veiksmuose neįžvelgė apgaulės, kuri būtų galėjusi paskatinti ieškovę sudaryti sandorį, kurio sudaryti ieškovė nenorėjo, todėl sprendė, jog nėra pagrindo ginčijamą vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

8.7. Įvertinęs tai, kad atsakovė pateikė įrodymus apie pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo ir raginimo jį apmokėti išsiuntimą ieškovei, o pati ieškovė neneigė gavusi minėtą pranešimą ir jį pateikė į bylą kaip vieną iš rašytinių įrodymų, teismas sprendė, kad vykdomojo įrašo naikinti tik todėl, kad notarė pakartotinai nesiuntė ieškovei pranešimo sumokėti kreditorei skolą, apie ką skolininkė neginčytinai jau buvo informuota, nėra teisinio pagrindo. Todėl atmetė ir išvestinį ieškovės reikalavimą dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė K. V. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

9.1. Remdamasi kasacinio teismo praktika apeliantė pažymi, kad vekselį galima ginčyti ne tik sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau ir pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnį remiantis asmeniniais santykiais, bei dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo ir tai specialusis vekselio negaliojimo pagrindas, savarankiškas nuo sandorio negaliojimo pagrindų. Dėl nurodytų priežasčių apeliantė mano, jog teismas ne visiškai teisingai sprendimo 33 punkte nurodė, kad ieškiniu vekselis ginčijamas tik trimis pagrindais. Mano, jog byloje reiškė prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, pirmajai vekselio įgijėjai (atsakovei), nurodydama, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį bei, kad atsakovė vekselį įgijo nesąžiningai, piktnaudžiaudama ieškovės pasitikėjimu.

9.2. Apeliantės vertinimu, ginčijamo sprendimo 35 punkte teismas itin paviršutiniškai pasisakė dėl šios bylos aplinkybių ir įrodymų, iš esmės konstatuodamas, kad ieškovė vekselį išrašė gera valia, pirkimo–pardavimo santykiuose dalyvavo gera valia, niekieno neverčiama, ir tik todėl sprendė, kad ji sudarė tikrą pirkimo–pardavimo sandorį ir įgijo prievolę pagal jį sumokėti 44 000 Eur. Mano, kad teismas visiškai neatskleidė bylos esmės.

9.3. Nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, pažymi, kad atsakovė dėl didelių įsiskolinimų jokio turto savo vardu neturi ir turėti negali, todėl ji kreipėsi į ieškovę su prašymu sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, kurio pagrindu būtų gauta paskola iš kredito unijos ir ji, kaip dukters įgaliota atstovė gautų kainą už parduotą butą ir tais pinigais galėtų disponuoti ir juos naudoti kitiems savo verslo tikslams. Atsakovės prašymu ir nurodymu įkūrė įmonę (duomenys neskelbtini) ir šios įmonės vardu tariamai nupirko turtą (duomenys neskelbtini), kuris priklausė atsakovės V. L. dukrai V. D., kurią pagal įgaliojimą atstovavo atsakovė. Jokių pinigų, išskyrus kredito įstaigos suteiktą paskolą, (duomenys neskelbtini) atsakovei nemokėjo. Vėliau šis turtas buvo vėl parduotas V. D., neatliekant jokių mokėjimų, išskyrus paskolos kredito įstaigai dengimą. Vėliau, po 5 mėnesių ieškovė, jau kaip fizinis asmuo, minėtą turtą įsigijo 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir jį pardavė. Butas tiek (duomenys neskelbtini), tiek ieškovės, kaip fizinio asmens vardu buvo perrašytas tik tariamai, tikslu gauti iš banko paskolas, o vėliau ieškovė jį turėjo perleisti atsakovės nurodytiems asmenims. Ieškovė buto įgyti nesiekė, pareigos mokėti buto kainos neturėjo, nes sandoriai buvo tariami, tikrąja buto savininke ir toliau realiai liko pati atsakovė (ar jos dukra V. D.).

9.4. Apeliantės vertinimu, byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai ir teismų sprendimai kitose civilinėse ir baudžiamosiose bylose parodo atsakovės veikimo modelį, kuomet jai priklausantis turtas yra užrašomas kitų atsakovei artimų asmenų vardu, nes pati atsakovė jokio turto savo vardu turėti negali. Byloje esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ieškovė savo vardu įgijo tik tariamai. Tai, apeliantės manymu, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės po sandorio sudarymo, kuomet bute ir toliau liko gyventi ir mokesčius mokėjo atsakovė, taip pat tai, kad buto perleidimu ieškovei ir naujų pirkėjų paieška, kaip ir kredito gavimu, rūpinosi atsakovė, o kredito įmokas mokėjo atsakovės gyvenimo draugas. Iš viso to seka, kad nemokėdama kredito įmokų, ieškovė neturėjo mokėti ir buto kainos dalies grynais pinigais, o atsakovės keliama versija, kad vekselis buvo išduotas tuo pagrindu, kad ieškovė neturėjo pinigų sumokėti kainos dalį grynais pinigais, atmestina.

9.5. Apeliantė atkreipia dėmesį į atsakovės prieštaringus paaiškinimus bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir jų nenuoseklumą, jų tarpe į tai, jog atsakovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl vekselis buvo išrašytas atsakovei, ne buto pardavėjai – jos dukrai. Pažymi, kad atsakovė jai (ieškovei) nurodė, kad vekselį reikia išrašyti tikslu įrodyti kredito unijai, kad ieškovė turėjo lėšų atsiskaityti su pardavėja grynais pinigais, t. y. kad ji pasiskolino iš atsakovės 40 000 Eur pagal vekselį ir dėl to turėjo galimybę sumokėti kainos dalį grynais pinigais V. D. Tokia versija tikėtina, nes vekselis, kaip minėta, išduotas ne V. D., o atsakovei ir ne 44 000 Eur sumai, o 40 000 Eur sumai. Jeigu vekseliu būtų įforminta ieškovės prievolė atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį, vekselis turėjo būti išduotas V. D. naudai ir 44 000 Eur sumai.

9.6. Pažymi, kad duodama paaiškinimus teismui, atsakovė negalėjo paaiškinti bylai reikšmingų aplinkybių, kaip pvz., dėl buto pirkimo–pardavimo (duomenys neskelbtini) vardu, dėl kokių priežasčių jos gyvenimo draugas mokėjo kredito grąžinimo įmokas ir kt., todėl vertinant atsakovės paaiškinimų patikimumą taikytina Contra spoliatorem prezumpcija.

9.7. Apeliantė nurodo, jog jos žiniomis atsakovei šiuo metu yra iškeltos kelios baudžiamosios bylos ir atliekami ikiteisminiai tyrimai, tačiau pirmosios instancijos teismas visai nevertino šių aplinkybių, šiuo klausimu atsisakė išsireikalauti ieškovės prašomus įrodymus, nors dalis įrodymų teismui buvo prieinama iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko ir remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas galėjo jais vadovautis.

9.8. Apeliantė sutinka su tuo, kad remiantis kasacinio teismo praktika, būtent jai teko našta įrodyti vekselio negaliojimo pagrindus ir mano, kad pateikė pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad vekselis išduotas nesant tam jokio teisėto pagrindo, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, kad toks jos veikimo modelis tikėtinas ir dėl to, kad ji taip pat elgiasi ir kitų asmenų atžvilgiu; ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai M. Č. ir R. G., taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-234-567/2023 konstatavo nesąžiningą atsakovės elgesį, kuomet įgijus kitos šalies pasitikėjimą, atsakovės valdomos įmonės naudai buvo įkeistas turtas.

9.9. Kritiškai vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi, jos neginčijo, vėliau turtą pardavė ir grąžino kreditą, apeliantė akcentuoja, kad jai nebuvo prasmės ginčyti minėtą sutartį, nes butas yra parduotas atsakovės pasirinktiems pirkėjams, jokių teisinių pasekmių ši sutartis apeliantei nesukėlė, tačiau ginčija vekselį, kuris sukelia jai teisines pasekmes.

9.10. Nesutikdama su teismo vertinimu, jog nelogiška manyti, kad ieškovė galėjo duoti savo kortelę atsakovei, apeliantė teigia, jog tokias teismo išvadas nulėmė tai, kad teismas visiškai nevertino atsakovės asmenybės, bei to, kokią įtaką atsakovė gali daryti kitiems asmenims. Nurodo, jog atsakovė sugeba įtikinti žmones elgtis taip, kad jie netgi įkeičia turtus atsakovės naudai, negaudami jokios materialinės naudos. Dėl ko tik ieškovės elgesio vertinimas, neįvertinant atsakovės asmenybės, neleido teismui teisingai nustatyti bylos aplinkybių. Apeliantė pažymi, jog teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių atmetė liudytojų R. G. ir M. Č. parodymus dėl kredito kortelės perdavimo atsakovei ir pinigų išgryninimo.

9.11. Pasisakydama dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), apeliantė akcentuoja, jog šis taip pat turėjo būti įgytas ieškovės vardu, tačiau kaip ir nagrinėjamu atveju, visas kredito įmokas ir visus mokesčius turėjo mokėti atsakovė. Tačiau atsakovė šio susitarimo nevykdė. Paaiškėjo, kad yra susidarę dideli įsiskolinimai kredito įstaigai, bei paslaugų tiekėjams. Visus šiuos įsiskolinimus turėjo dengti ieškovė. Ji šio turto įsigijimui paėmė dvi paskolas, kurias moka kredito įstaigoms. Visos šios aplinkybės nagrinėjamos kitoje civilinėje byloje.

9.12. Atkreipia dėmesį, kad reikalavimas pripažinti 2023 m. sausio 24 d. Kauno miesto 19-ame notarų biure išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 343 negaliojančiu yra išvestinis reikalavimas. Dėl šio reikalavimo teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neneigė gavusi atsakovės pranešimą dėl vekselio apmokėjimo, bei kad jį, kaip įrodymą pateikė teismui ieškovės atstovė. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek posėdžio metu nurodė, kad ji negavo jokio pranešimo nei iš atsakovės, nei iš notarės. Ieškovės atstovė ne iš ieškovės gavo minėtą pranešimą, o išreikalavo iš notarės ir pateikė jį į bylą po to, kai parengiamajame posėdyje teismas atsisakė išreikalauti visus dokumentus iš notarės. Tačiau šie neatitikimai sprendime nėra esminiai, ir dėl jų apeliacinis skundas neteikiamas, o vykdomasis įrašas ginčijamas tik kaip išvestinis iš reikalavimo pripažinti negaliojančiu vekselį.

10. Atsakovė V. L. atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

10.1. Atkreipia dėmesį, kad ginčydama byloje ginčo dalyku esančio vekselio išrašymo pagrindą (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį) apeliantė teigia, kad jos ir V. D. (atsakovės dukros) 2021 m. lapkričio 16 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovė nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), yra fiktyvus sandoris, tačiau reikalavimo atitinkamą sutartį pripažinti fiktyvia (negaliojančia) ieškovė nereiškė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teismas visiškai pagrįstai šios sutarties nevertino kaip fiktyvia. Ypač, kai į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta atitinkamos sutarties šalis – V. D. Be to, byloje esantys įrodymai ir šalių veiksmai patvirtina, jog atitinkama sutartis buvo vykdoma ir visiškai įvykdyta, todėl remiantis kasacinio teismo praktika tokia įvykdyta sutartis negali būti pripažįstama fiktyviu (tariamu) sandoriu.

10.2. Apeliantė akcentuoja vekselio ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos sumos skirtumą. Tačiau atitinkamas skirtumas susidarė dėl to, jog 2 000 Eur ieškovė jau buvo sumokėjusi pagal preliminarią sutartį. Taip pat, tiek šalys, tiek liudytojai patvirtino, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu turėjo visą eilę turtinių įsipareigojimų. Todėl atitinkamu vekseliu buvo įforminta faktiškai už butą likusi nesumokėta suma – 40 000 Eur.

10.3. Apeliantė akcentuoja, jog sutarties šalimi buvo kitas asmuo – atsakovės dukra. Tuo metu vekselis buvo išrašytas atsakovei. Tačiau būtent atsakovė, kaip įgaliotas asmuo, patvirtino, kad ji atitinkamą sumą gavo grynais. Todėl sudarius atitinkamą sutartį ir atsakovei kaip įgaliotinei patvirtinus gavus tokią pinigų sumą, atsakovei kaip įgaliotinei kilo pareiga perduoti atitinkamus pinigus įgaliotojai, o nebe ieškovei. Ieškovės visiškas atsiskaitymas su sandorio šalimi buvo patvirtina pačia pirkimo – pardavimo sutartimi. Būtent dėl šių priežasčių ir buvo išrašytas vekselis atsakovei.

10.4. Ieškovės prašymas selektyviai vertinti įrodymus tik jos pasakomai versijai naudinga linkme negali būti tenkintas. Paminėtina, kad byloje yra įrodymai, kurie kaip tik patvirtina ir priešingus šalių (ieškovės ir atsakovės) teisinius santykius, nei ieškovė prašo vertinti jai palankia linkme: byloje yra įrodymai apie ieškovės bendradarbiaujant su atsakove ir su ja susijusiais asmenimis įsigytą gyvenamąją valdą (duomenys neskelbtini); nežiūrint į tai, jog ir šios valdos įsigijimu rūpinosi atsakovė (su ja susiję asmenys), ieškovė šių santykių nevertina kaip fiktyvių, nors atitinkamoje valdoje gyveno kiti su atsakove susiję asmenys, jie mokėjo visus mokesčius. Tai parodo, jog atsakovė linkusi prašyti analogiškus įrodymus vertinti skirtingai, pagal tai, kaip jie labiau atitiktų jos pasakojamas versijas.

11. Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

14. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl vekselio ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

15. Byloje, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno m. 19-ame notarų biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė iš V. D., atstovaujamos atsakovės, įsigijo 23/100 dalis Buto/Patalpos-Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 187 000,00 Eur (anksčiau ir toliau – pirkimo–pardavimo sutartis arba Sutartis). Sutarties 4.1. papunktyje nurodyta, kad pardavėjo atstovas patvirtina, jog gavo grynais pinigais iš pirkėjo, prieš pasirašydamas šią sutartį, šios sutarties pasirašymo dieną 44 000,00 Eur. Likusią sumą – 143 000,00 Eur pardavėjui įsipareigojo pervesti kredito įstaiga, kai tik pirkėjas įkeis nusipirktą daiktą ir įregistruos hipotekos sutartį (Sutarties 4.2. papunktis).

16. Tą pačią dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 16 d., tame pačiame 19-ame notarų biure ieškovė K. V. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo iki 2022 m. lapkričio 16 d. besąlygiškai sumokėti atsakovei V. L. 40 000,00 Eur.

17. Kauno 19-ojo notarų biuro notarė Aušra Urbonienė 2023 m. sausio 24 d. išdavė vykdomąjį įrašą, pagal kurį pareikalavo išieškoti iš ieškovės atsakovės naudai 40 000,00 Eur per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą, 129,54 Eur už vykdomojo įrašo padarymą bei 5 procentus metinių palūkanų. Atsakovė šį vykdomąjį įrašą pateikė vykdymui antstolės Raimondos Pauzienės kontorai, kur buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0183/23/01974.

18. Ieškovei kreipusis į teismą dėl vekselio ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu trimis ieškovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, t. y. dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), dėl sandorio fiktyvumo (CK 1.86 straipsnis) ir dėl sudarymo apgaulės būdu (CK 1.91 straipsnis); taip pat sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą dėl ieškovės deklaruojamų Notariato įstatymo reikalavimų pažeidimo.

19. Apeliaciniu skundu ieškovė neginčija pirmosios instancijos išvadų dėl sandorių negaliojimo pagrindų nenustatymo, taip pat pažymėjo, jog apeliacijos objektu nėra ginčijamo sprendimo dalis dėl vykdomojo įrašo procedūrų laikymosi, tačiau nurodo, jog vekselį ginčijo ne tik teismo nurodytais trimis sandorių negaliojimo pagrindais, bet ĮPVĮ 19 straipsnyje numatytu specialiu ir savarankišku nuo sandorio negaliojimo pagrindu, t. y. teigdama, kad vekselis buvo išrašytas nesant tam teisinio pagrindo – nesant tam jokios teisinės prievolės, dėl kurios vekselis pagrįstai būtų išduotas, ieškovei visiškai pasitikint atsakove, o atsakovei piktnaudžiaujant pasitikėjimu.

20. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.

21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).

22. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek pirminiame, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė nesirėmė ĮPVĮ 19 straipsnyje nurodytu teisiniu reglamentavimu, o vadovaudamasi anksčiau paminėta kasacinio teismo praktika teigė, jog: i) vekselis išduotas dėl atsakovės apgaulės; ii) juo nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių; iii) vekselio išdavimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, tačiau pasirengimo bylos nagrinėjimui metu ieškovės atstovė papildomai nurodė, jog teismas nėra saistomas šalies pateikto teisinio vertinimo, o remdamasi sandorių negaliojimo pagrindais ieškovė siekia vekselio pripažinimo negaliojančiu, nes mano, jog vekselio išrašymui nebuvo jokio teisėto pagrindo. Kaip matyti iš ginčijamo teismo sprendimo, pasisakydamas ieškovės iškeltais vekselio, kaip vienašalio sandorio, negaliojimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl vekselio išrašymo pagrindo, o apeliaciniame skunde ieškovė kaip tik nesutinka su tokio teisinio pagrindo buvimu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo byloje kilusi ginčą ir pasisakė visais byloje keliamais vekselio negaliojimo pagrindais.

23. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad vekselis buvo išrašytas kaip prievolės sumokėti 44 000 Eur kainos dalį, užtikrinimas. Tuo tarpu nesutikdama su tokiu teismo vertinimu apeliantė atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju buto pardavėja buvo ne atsakovė, o jos dukra, kuriai atsakovė tik atstovavo, todėl prievolė sumokėti buto kainos dalį turėtų kilti ne atsakovei, o jos dukrai, kai tuo tarpu vekselis išrašytas būtent atsakovei. Įvertinusi visas ginčijamo vekselio išrašymo aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai.

24. Sutiktina, jog atsakovė nebuvo 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o ją pasirašė kaip savo dukters V. D. įgaliotinė, todėl šio sandorio pagrindu teisės ir pareigos kilo būtent V. D. (kuri į bylos nagrinėjimą neįtraukta). Kita vertus, pasirašydama Sutartį, atsakovė patvirtino, jog prieš sandorio sudarymą ji, kaip pardavėjos atstovė, gavo grynais pinigais iš pirkėjos 44 000 Eur ir prisiėmė riziką dėl šių lėšų (ne)perdavimo įgaliotojai, pagal jų tarpusavio susitarimą. Todėl apeliantės argumentai, jog tuo atveju, jei vekseliu turėtų būti užtikrintas prievolės atsiskaityti pagal sutartį įvykdymas, šis turėtų būti išrašytas ne atsakovės, o jos atstovaujamos vardu, stokoja pagrįstumo.

25. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju vekselio išdavimas buvo būtinas kreditui iš kreditinės bendrovės ARKU kredito unijos gauti. Pati apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog vekselio išrašymą sąlygojo poreikis įrodyti kredito įstaigai ieškovės pajėgumą atsiskaityti su buto pardavėja grynais pinigais. Tokią apeliantės poziciją patvirtina byloje esantys su kredito išdavimu susiję rašytiniai įrodymai: tiek 2021 m. lapkričio 12 d. Sutikime dėl paskolos suteikimo, tiek 2021 m. lapkričio 19 d. Kredito sutartyje Nr. KNT202111-000043 kaip viena iš kredito suteikimo sąlygų nurodytas reikalavimas kredito gavėjui iki kredito lėšų išmokėjimo pateikti nuosavų lėšų dalies sumokėjimą ir kilmę patvirtinančius dokumentus, nes pati kredito įstaiga įsipareigojo finansuoti ne daugiau kaip 85 procentus nuo turto kainos. Taigi, šiuo atveju ginčo vekselis be kita ko, pagrindė ieškovės Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1. papunktyje numatytos grynais pinigais mokėtinos kainos dalies kilmę ir buvo būtinas kreditui gauti.

26. Kredito gavimo poreikio ir tam tikrų dokumentų teikimo kreditui gauti neneigia ir pati apeliantė, apeliaciniame skunde nurodydama, jog be jų nebūtų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi išdavusi vekselį apeliantė įvykdė vieną iš kredito suteikimo sąlygų – pagrindė dalies nuosavų lėšų buto įsigijimui turėjimą ir jų kilmę, tai savaime paneigia apeliantės poziciją, jog vekseliu nebuvo siekiama jokių teisinių pasekmių ar kad šis išduotas nesant tam jokio teisėto pagrindo. Priešingai, pati apeliantė pripažįsta esant buvus poreikiui gauti kreditą, o jam gauti ir nuosavų lėšų turėjimo patvirtinimui ir jų kilmei pagrįsti būtent ir buvo išduotas ginčo vekselis.

27. Kritiškai vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl vekselio, kaip prievolės sumokėti 44 000 Eur buto kainos dalį įvykdymo užtikrinimą, apeliantė teigia, jog tokią išvadą teismas padarė tik formaliai ištyręs bylą ir neatskleidęs bylos esmės, nes pagal atsakovės veikimo modelį turtas buvo perleidžiamas fiktyviai, bute visada gyveno atsakovė, ji mokėjo tiek buto komunalinius mokesčius, tiek kredito grąžinimo įmokas, todėl buto kainos dalies grynais pinigais ieškovė, pagal jos ir atsakovės susitarimą, neva neturėjo niekada mokėti. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės pozicija dėl vekselio išrašymo pagrindo yra dviprasmiška ir prieštaringa, nes viena vertus yra pripažįstama, kad vekselis buvo būtinas kreditui gauti ir pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, taigi, kaip jau nustatyta nutarties 25 punkte, pagrindas vekseliui išrašyti buvo ir apeliantė to siekė, kita vertus, apeliantė teigia, jog su atsakove buvo susitarusi, jog jai niekuomet nereikės vekselio apmokėti. Tačiau aplinkybė, kad ieškovė tikėjosi, kad atsakovė niekuomet nerealizuos savo teisių į vekselio apmokėjimą, nesudaro pagrindo išvadai, jog vekselio išrašymui nebuvo jokio teisinio pagrindo, o susitarimo dėl apeliantės atleidimo nuo prievolių pagal vekselį vykdymo, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė byloje neįrodė.

28. Pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

29. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog šalis, be kitų (projektavimo), siejo nevienkartiniai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai; ieškovė tą patį ginčo butą jau kartą buvo įsigijusi iš V. D. ir po kurio laiko perleido jai atgal, tačiau ne kaip fizinis asmuo, o jos vadovaujamos (duomenys neskelbtini) vardu, taip pat iš atsakovės įsigijo ir namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini); ieškovės teigimu, tokiu būdu, už atitinkamą atlygį, ji padėdavo atsakovei gauti lėšų jos verslui vykdyti; be to, ne kartą yra skolinusi atsakovei pinigų, teikusi savo, kaip (duomenys neskelbtini) paslaugas. Apeliaciniame skunde apeliantė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija, priešingai, pažymi, jog pagal atsakovės veikimo modelį atsakovė visą jai priklausantį turtą yra / buvo tariamai užrašiusi ant kitų asmenų, tačiau tuo turtu ir toliau pati naudojosi, kas, apeliantės nuomone, patvirtina ir ginčo pirkimo–pardavimo sandorio fiktyvumą ir prievolės apmokėti vekselį nebuvimą. Visgi tokią apeliantės poziciją paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad galiausiai butą pati ieškovė pardavė į bylą neįtrauktiems asmenims – Z. Č. ir M. P. Aplinkybės, jog buto pirkėjų paieška užsiėmė atsakovė ir su ja susiję asmenys, kaip ir tai, jog galimai iš sandorio gautas avansas buvo perduotas atsakovei ar su ja susijusiems asmenims, niekaip nepaneigia fakto, jog buto savininkė buvo pati ieškovė ir tik nuo jos valios priklausė, bus butas perleistas ar ne. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nesutikdama su pirmosios instancijos teismo iškeltomis abejonėmis dėl kortelės perdavimo atsakovei pinigų išgryninimui, pati apeliantė niekaip nepaaiškino, kodėl iš sandorio gautas lėšas atidavė atsakovei arba pervedė su ja susijusiems asmenims, tačiau dalies jų nepareikalavo ir (ar)nepasiliko sau, nors teigė, jog atsakovė neįvykdė nė vieno iš pažadų atsiskaityti už direktoriavimą ir (ar) ar ginčo buto sandorių sudarymą.

30. Be to, nors ieškovė apeliaciniame skunde deklaruoja buvus su atsakove sudarytą susitarimą dėl jos atleidimo įvykdyti vekselyje numatytą prievolę, tačiau pažymėtina, jog tokio susitarimo sąlygos byloje nebuvo atskleistos ir (ar) įrodinėjamos. Nepaneigiant byloje nustatytų aplinkybių, jog kelias kredito įmokas už ieškovę kredito bendrovei ARKU kredito unijai sumokėjo atsakovės draugas, o vėliau butas vėl buvo parduotas atsakovės surastiems pirkėjams ir kreditas grąžintas iš būsto pardavimo gautų lėšų, šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti buvus kažkokiam konkrečiam susitarimui dėl ieškovės pagal vekselį prisiimtos prievolės modifikavimo ar pabaigos. Byloje nebuvo vertinamos ir (ar) įrodinėjamos aplinkybės dėl kitų – ankstesnių ginčo buto, kaip ir namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), sandorių įgyvendinimo mechanizmo, taip pat nebuvo vertinta, ar visi minėto turto perleidimai buvo vieno bendro susitarimo vykdymo rezultatas, ar dėl kiekvieno atskiro ginčo butų perleidimo (įsigijimo, pardavimo ir (ar) atpirkimo) sandorio buvo tariamasi atskirai, tačiau pati apeliantė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog sudarant nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo sandorį, šalių veikimo modelis buvo kitoks nei nagrinėjamu atveju: joks vekselis nebuvo išrašytas, o pradiniam įnašui sumokėti ieškovė ėmė vartojimo kreditą ir tuomet pasiėmė antrą kreditą atsiskaitymui už perkamą turtą. Taip pat ieškovė pripažino, jog paminėto buto komunalinių mokesčių nei atsakovė, nei bute apsigyvenę atsakovės pažįstami asmenys nemokėjo, tą darė / daro pati ieškovė ir net kreipėsi į teismą dėl minėtų asmenų iškeldinimo. Taigi, paminėto buto įsigijimo ir valdymo atvejis iš esmės skiriasi nuo ginčo buto įsigijimo ir paneigia apeliantės poziciją dėl vienodo atsakovės veikimo būdo, kaip ir tai, jog sandoriai buvo sudaromi fiktyviai, o ji iš jų jokių teisių ir pareigų neįgijo, tuo labiau, jog pirkimo–pardavimo sandoris yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų ir jį tinkamai įforminus pagal įstatymo reikalavimus, su įgyta nuosavybe susijusios teisės ir pareigos atsiranda pagal įstatymą, t. y. nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės įgijėjas jais naudojasi ar ne (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnio 1 punktas).

31. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama spręsti apie atsakovės nesąžiningą elgesį ieškovės atžvilgiu, tuo labiau, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakydama į teisėjos klausimus ieškovė pripažino, kad jai buvo žinomos visos su 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sudarymu susijusios aplinkybės ir ji sutiko dalyvauti buto pirkime ir jo perpardavime, tačiau tikėjosi, jog vekselis bus sunaikintas, o priverstinis jo vykdymas prasidėjo po konflikto su atsakove kilimo.

32. Nors apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja atsakovės neįprastus sugebėjimus įtikinti asmenis veikti jai palankiu būdu, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas konkretus atvejus, kaip ir kiekvieno konkretaus asmens galėjimas įvertinti faktinę situaciją ir priimti atitinkamą sprendimą turi būti vertinama individualiai. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės poziciją dėl kitoje civilinėje byloje esant visai kitai faktinei situacijai teismo padarytų išvadų vertinimo nagrinėjamos bylos kontekste, kaip ir nesutinka su apeliantės pozicija dėl to, jog nagrinėdamas šią bylą teismas turėjo vadovautis Liteko duomenimis kitose bylose.

33. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių ieškovė negalėjo įvertinti savo veiksmų išduodant ginčo vekselį ir iš to kylančių pasekmių. Tai, kad tarp šalių kilo ginčas ir atsakovė nusprendė įgyvendinti iš vekselio kylančias teises priverstine tvarka, nesudaro pagrindo išvadai, jog vekselio išdavimo metu ieškovės valia neatitiko jos atliekamo veiksmo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, jog motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės, tačiau pažymėtina, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, <...>, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius; abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014). Taigi, apdairaus civilinių santykių subjekto standartas reikalauja ne tik perskaityti pasirašomą dokumentą, bet ir pasikonsultuoti, kilus neaiškumų ar abejonių. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė yra (duomenys neskelbtini), taigi išsilavinęs asmuo, todėl jos vertinti silpnesne ar labiau paveikiama tarp šalių susiklosčiusių santykių šalimi teisėju kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus bylos duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju byloje nebuvo įrodyta, jog ginčijamą vekselį ieškovė išdavė nesant tam jokio teisėto pagrindo ar šis išnyko iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar, kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus ar byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Dėl kitų apeliaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegija be kita ko tik trumpai pažymi, kad nors apeliantė kritikavo atsakovės paaiškinimų nenuoseklumą ir nesugebėjimą atsakyti į jai užduodamus klausimus, tačiau pati apeliaciniame skunde pripažino, kad našta įrodyti vekselio negaliojimo pagrindus tenka jai, ir ši pareiga nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

38. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, iš jos į valstybės biudžetą priteistinas 1 189 Eur žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą, kurio mokėjimas Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo byloje priėmimo. Atsakovė, nors atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau įrodymų apie tokių išlaidų apeliacinėje instancijoje patyrimą nepateikė, todėl šios jai neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš ieškovės K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 1 189,00 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto aštuoniasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį, išaiškinant, kad ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Šis teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.