- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-1736-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01664-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- A. T.
- Trečiasis asmuo
- notarė D
- Kategorijos
- 34.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui A. T. dėl nuosavybės teisės ir teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, trečiasis asmuo - notarė D. A..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė V. K. 2012 m. liepos 20 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); tvarto unikalus (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio unikalus (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendra ½ dalies turto vertė 9 053 Lt; pripažinti jai teisę į sutuoktinio A. K., mirusio 2011-10-20, privalomąją palikimo dalį – ½ dalį palikėjo turto. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji su A. K. susituokė 1976-07-10. Gyvenamasis namas ir ūkio pastatai Petrašiškių k., Aukštadvario sen. Trakų r. sav. priklausė A. K. motinai ir buvo įregistruoti seniūnijos ūkinėse knygose. 2004 m. gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, o vėlesniais metais ir žemės sklypai, buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė šiame name gyvena nuo santuokos sudarymo ir gyvenamąjį namą, kuris buvo statytas 1926 m., per ilgus santuokos metus pagerino iš esmės: perstatė krosnį, išmūrijo naują kaminą, pakeitė langus, pakeitė stogą, iš vidaus apkalė sienas, išdažė grindis, įvedė elektrą į pagalbinius pastatus, pasistatė papildomus statinius: 1985 metais - tvartą, 1987 m. - kiemo rūsį, išpirko namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Nurodytų tvarto ir rūsio ½ dalis priklauso ieškovei, kadangi įgyti po santuokos sudarymo ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi kartu su vyru bendromis lėšomis ir darbu nekilnojamąjį turtą pagerino, t.y. pastatė naujų statinių, suremontavo senus, todėl pagal CK 3.90 straipsnį gyvenamasis namas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Sutuoktinis A. K. mirė 2011-10-20. Po sutuoktinio mirties ji kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Notarų biure sužinojo, kad A. K. yra palikęs testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą paliko savo sūnėnui atsakovui A. T.. Ieškovei yra diagnozuota abipusė klubų artrozė, sąnarių kontraktūros, ji sunkiai vaikšto su ramentais ar vaikštyne. Sutuoktinio mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, nes vien jos gaunamos pensijos nepakako būtinoms reikmėms tenkinti. Kadangi testamentinis įpėdinis A. T. siekia paveldėti visą A. K. turtą, ieškovė prašo pripažinti jai teisę į privalomąją palikimo dalį ir pripažinti jos nuosavybės teisę į ½ dalį bendro sutuoktinių turto.
Atsiliepimas
Atsakovas A. T. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad kapitalinis namo remontas, rekonstrukcija ar pertvarkymai nebuvo daromi ir ieškovė nei savo darbu, nei savo lėšomis prie pastatų pagerinimų neprisidėjo. Tvartas, kuris minimas ieškinyje, buvo pastatytas senolio M. K. lėšomis, vėliau remontuojamas, pakeičiant du apatinius rąstų vainikus, o ne pastatytas iš naujo. Kiemo rūsį statė A. K., padėjo giminės. A. K. mirties dieną ieškovės ir A. K. pajamos buvo beveik vienodos ir kiekvienas iš jų pragyvendavo iš savo pensijos. Ieškovė nebuvo išlaikoma, nes A. K., po 2011-02-11 patirto insulto, iki pat savo mirties buvo neįgalus, jam buvo reikalinga nuolatinė slauga ir papildomos materialinės išlaidos. Ieškovė gauna tokio paties dydžio pensiją, kaip daugelis pensininkų, ir jos turtinė padėtis negali būti vertinama kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino V. K. nuosavybės teises į ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), ¼ dalies vertė – 4 025 Lt; ½ dalį tvarto, unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalies vertė 555 Lt; ½ dalį pastato-kiemo rūsio, (duomenys neskelbtini), ½ dalies vertė 448 Lt, esančių Petrašiškių k., Aukštadvario sen. Trakų r. sav., iš viso 5 028 Lt vertės ir pripažino V. K. teisę į privalomąją A. K., mirusio 2011-10-20, palikimo dalį – ½ dalį palikimo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad dalis A. K. vardu registruoto turto buvo sutuoktinių A. K. ir V. K. bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi įgyti santuokos metu. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalies prezumpciją nustatė, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį bendro sutuoktinių turto atitinka įstatymo prezumpciją ir yra tenkintinas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė yra nedarbinga dėl amžiaus - jai 76 metai. Jos pajamas 2011 m. sudarė 612 Lt senatvės pensija ir 32,50 Lt transporto išlaidų kompensacija, savo vardu nekilnojamojo turto neturi. Ieškovės gaunama senatvės pensija buvo mažesnė negu nustatyta minimali mėnesio alga, kas rodo, kad ieškovei testatoriaus mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. T. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, konstatuodamas, jog tvartas ir kiemo rūsys yra V. K. ir A. K. nuosavybė, nes įgyti jų santuokos metu. CK 3.88 straipsnio 3 dalis nustato, kad turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, savininkai, viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, o, kai turtas įregistruojamas vieno iš sutuoktinių vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe tik tada, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Viešajame registre gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai bei rūsiai yra užregistruoti tik A. K. vardu ir nėra nuorodos, kad turtas įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas pažeidė CK 3.90 straipsnyje įtvirtintas taisykles – turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba darbu. Teismas sprendime konstatavo, kad atlikti darbai nėra laikytini esminiais, tačiau, nenurodydamas kodėl, vis tiek pripažino, jog ½ namo dalis laikytina bendrąja jungtine nuosavybe. Visas namas iki A. S. mirties (ji mirė 1997-07-29) nepriklausė A. K., o jam priklausanti pusė namo dėl einamųjų remonto darbų taip pat nelaikytina bendrąja sutuoktinių nuosavybe, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad krosnies perstatymas turėjo įtakos namo esminiam pagerinimui. Teismas visai netyrė pateiktų nuotraukų, iš kurių akivaizdu, kad name net einamasis remontas nebuvo darytas. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog A. K. paveldėjo iš A. S. ½ dalį namo ir ½ dalį ūkinių pastatų, nepripažindamas testamento nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu. Iš Aukštadvario apylinkės ūkinių knygų matyti, kad 1991-1998 m. A. S. ir A. K. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus valdė lygiomis dalimis. A. S. testamentu visą savo turtą paliko A. K., todėl akivaizdu, kad nuosavybės teisė į kitą ½ dalį namo ir ūkinių pastatų jam perėjo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei 76 metai ir ji nedarbinga dėl amžiaus, preziumavo, kad jai reikalingas išlaikymas. Tačiau teismas neteisingai aiškina, kad atsakovas nenuginčijo išlaikymo reikalingumo prezumpcijos ir neįrodė, kad ieškovė turi pakankamai pajamų save išlaikyti. Teismas neteisingai aiškina prezumpcijos prasmę, neatsižvelgė į rašytinius įrodymus - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-12-04 raštą Nr.4-10- 4348. Teismas neatsižvelgė į V. K. gaunamas ir turimas pajamas, galimybę jų gauti, į jos turtines teises, konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. V. K., be pensijos, gauna 32,50 Lt valstybės pašalpą transporto išlaidoms ir valstybės paramą - socialinę paramą iš Trakų rajono savivaldybės administracijos Čižiūnų socialinių paslaugų centro. Trakų rajono savivaldybės Čižiūnų socialinių paslaugų centras 2014-12-01 raštu Nr. S-152 informavo, kad V. K. pajamos per mėnesį yra 895,23 Lt. Iš pateiktų duomenų matyti, kad V. K., be gaunamų 895,23 Lt kas mėnesį pajamų, dar kas mėnesį gauna nemokamai įvairių paslaugų vidutiniškai už 188,60 Lt, kurias apmoka savivaldybė iš biudžeto lėšų. Vadinasi, V. K. realios pajamos kas mėnesį yra 1083,83 Lt, tai yra didesnės, nei dabartinė minimali mėnesio alga. Be to teismas visiškai neįvertino, kad sutuoktinio mirties dieną V. K. objektyviai gauti pajamų galimybių nesumažėjo, nes savo sutuoktinio gaunamomis pajamomis ji negalėjo pasinaudoti ir jis neprisidėjo prie jos išlaikymo, nes jo pensija buvo tik 699 Lt. V. K. nereikalingos gyvenamos patalpos, ji gyvena savo motinos G. O., mirusios 2007-05-22, gyvenamajame name, kuriame atliko šio gyvenamojo namo remontą - namo apšiltinimo darbus. Vadinasi, ji turi pinigų ne tik pragyventi. Be to, pateikdama ieškinį, V. K. sumokėjo giminaitei advokatei 1 000 litų ir 300 litų žyminio mokesčio. V. K. neįrodė, jog sutuoktinio mirties dieną jos gaunamos pajamos buvo tokio dydžio, jog ji už jas negalėjo pragyventi, patenkinti minimalių poreikių ir kad tokius jos poreikius padėjo tenkinti jos sutuoktinis iš savo gaunamų pajamų. Be to V. K. per įstatymo nustatytą terminą (per 3 mėnesius) nepateikė notarui pareiškimo dėl privalomosios palikimo dalies ir praleido CK 5.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą dėl privalomos palikimo dalies. Pareiškimą pateikė jos sesuo O. R. 2012-03-28, nors tam ji įgaliojimų neturėjo. Ieškinys 2012-07-18 teismui dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir privalomosios palikimo dalies nustatymo taip pat pasirašytas O. R., nors ji nebuvo įgaliota tai padaryti. Teismas pažeidė civilinio proceso normas ir priėmė tokį ieškinį nagrinėti. Teismas neteisingai priteisė ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Ieškovė V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad nekilnojamasis turtas viešame registre buvo įregistruotas A. K. vardu, todėl jis yra jo asmeninė nuosavybė. A. S. buvo palikusi testamentą, kuriuo visą savo turtą, tame tarpe ½ dalį gyvenamojo namo, paliko savo broliui A. K., tačiau byloje nėra įrodymų, kad palikimas į ½ dalį namo būtų priimtas, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad ½ dalis gyvenamojo namo yra bendroji jungtinė ieškovės ir A. K. nuosavybė. Teismas nustatė, kad sutuoktinio A. K. mirties dieną ieškovė buvo nedarbinga dėl amžiaus, nes jai buvo 76 metai. Sutuoktinio mirties dieną ieškovė laikinai gyveno Čižiūnų socialinių paslaugų centre, kuriame už apgyvendinimo paslaugas turėjo mokėti 80 proc. gaunamos pensijos. Jai likdavo apie 120 Lt mėnesiui sauskelnėms, vaistams, drabužiams bei papildomam maistui. Dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės ieškovė neturėjo jokios galimybės gauti papildomų pajamų. Teismas visa tai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovei reikalingas išlaikymas, ir pripažino teisę į privalomą palikimo dalį. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovės pajamas sudarė senatvės ir našlės pensija. Našlės pensija yra gaunama po sutuoktinio mirties ir 2011-10-20 sutuoktinio mirties dieną, jos ieškovė dar negavo. Teismo nuosprendis, kuriuo buvo priteista ieškovei padaryta žala, buvo priimtas 2013-03-04. Palikėjo mirties dieną turtinės teisės į žalos atlyginimą ieškovė dar neturėjo, taip pat priteista žala dar nereiškia, jog bus išieškota. Apeliantas neteisingai vertina teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – Čižiūnų socialinių paslaugų centro 2014 m. gruodžio 1 d. pranešimą Nr. S-152.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. T. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo bei atidalijimo, teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad dalis sutuoktinių turto buvo įgyti santuokos metu ir yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, todėl, mirus vienam iš sutuoktinių, turtas turi būti atidalintas, taip pat teismas pripažino ieškovei teisę į privalomąją palikimo dalį. Atsakovas (testamentinis įpėdinis) su tuo nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių arba jas įvertino netinkamai. Be to teismas nepagrįstai pripažino, kad palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksčiau nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Byloje yra pateiktas A. S. 1995-07-10 testamentas (b.l. 142, t.1). Testamente nurodyta, kad A. S. visą savo turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, palieka broliui A. K.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra duomenų kokiu būdu A. K. įgijo kitą ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių Petrašiškių k., Aukštadvario sen., Trakų r. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi ji neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei esančių įrodymų.
Testamente testatorė A. S. expressis verbis nurodė ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ½ dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų priklausė A. S. (b.l. 144, t.1). Byloje nėra duomenų, kad A. K. iš A. S. iki jos mirties būtų perėmęs nuosavybės teisę į jai priklausančią namo ir ūkinių pastatų dalį, todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad A. S. priklausanti ½ gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalis perėjo į bendrąją jungtinę sutuoktinių A. K. ir V. K. nuosavybę. Asmeniui mirus vienintelis būdas perimti jo turtą ir/ar turtines teises yra paveldėjimas. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktinio paveldėtas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, jeigu testamente nėra aiškiai nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon sutuoktinių nuosavybėn. Tokia išlyga A. S. testamente nenurodyta, todėl laikytina, kad ½ dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų buvo paveldėta ir tapo asmenine A. K. nuosavybe, apie ką atsirado atitinkami įrašai ir ūkinėse knygose. Taigi yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai tenkino ieškinį dėl nuosavybės teisių ieškovei pripažinimo ir priteisė jai nuosavybėn ¼ dalį ginčo gyvenamojo namo ir kitų statinių.
Pirmosios instancijos teismas tvartą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1985 m. statybos ir kiemo rūsį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1987 m. statybos, pripažino A. K. ir ieškovės bendrąja jungtine nuosavybe, nes yra įgyti ieškovės ir A. K. santuokoje (CK 3.88 str.1 d. 1 p.). Nors apeliaciniame skunde atsakovas tokią teismo išvadą ir neigia, tačiau jos nenuginčija (CPK 178 str.), todėl teisėjų kolegija ją laiko teisinga ir pagrįsta, t.y. kad šis turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes įgytas santuokos metu. Kaip tvirtina bylos duomenys ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies vertė yra 555 Lt; pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies vertė - 448 Lt. Faktinės aplinkybės, kad ieškovė gyvena kitoje vietovėje, žemės ūkio paskirties žemės šalia ginčo turto neturi, leidžia daryti išvadą, kad ji neturi realaus poreikio šiam nekilnojamajam turtui. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovės atstovė advokatė R. V. nurodė, kad ieškovei aktualiau piniginė kompensacija, nes ji turi daug išlaidų, sumokėjus kompensaciją ieškovė ieškinio atsisakytų (b.l. 158, t.1). Be to ginčo tvartas ir kiemo rūsys yra gyvenamojo namo priklausiniai, todėl, priteisiant ieškovei ½ tvarto ir kiemo rūsio natūra, tai nesuteiks ieškovei realios ekonominės naudos, taip pat būtų apsunkintas naudojimasis šiuo turtu, galimai tarp šalių kiltų nesutarimai, galbūt netgi nauji teisminiai ginčai dėl naudojimosi turtu tvarkos, servituto nustatymo ir pan. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju priteisti ½ dalį tvarto ir kiemo rūsio natūra neatitiktų šalių teisių ir teisėtų interesų, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, todėl teisinga ir sąžininga ieškovei priteisti piniginę kompensaciją ½ nurodyto ginčo turto vertės, t.y. 1003 Lt, kas atitinka 290,49 EUR (CK 1.5 str.).
Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį palikėjo sutuoktinis, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau į privalomąją palikimo dalį. Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reguliavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų sutuoktiniai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Laikytina, kad asmeniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis neturi pajamų arba jų turi nepakankamai būtinoms pragyvenimo išlaidoms. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas saistomas tam tikrų teisių: gauti pašalpą, pensiją, kitą paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turi taip pat įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės paramą ir kt.), nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009). Įrodinėjimo našta dėl išlaikymo reikalingumo tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 str.).
Apeliantas nurodo, kad ieškovei palikimo atsiradimo dieną išlaikymas nebuvo reikalingas, taip pat, kad A. K. išlaikymo negalėjo teikti, nes to neleido jo finansinės galimybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pajamas 2011 m. sudarė 612 Lt senatvės pensija ir 32,50 Lt transporto išlaidų kompensacija (b.l. 27, 28, t.1), savo vardu nekilnojamojo turto ieškovė neturi (b.l. 31, t.1). Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis ir teigia, kad į ieškovės pajamas taip pat turi būti įskaičiuota našlės pensija, kuri palikėjo mirties dieną buvo 66,50 Lt. Palikėjas A. K. mirė 2011-10-20 (b.l. 8, t.1). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012-12-04 pažymoje apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas nurodyta, kad išmokos gavėjai V. K. našlės pensija skaičiuojama nuo 2011-10-20, t.y. nuo palikėjo mirties dienos (b.l. 171, t.1). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su apelianto argumentais, kad našlės pensija turi būti įskaičiuojama į ieškovės gaunamų pajamų visumą palikėjo mirties dieną. Taigi ieškovės pajamos per mėnesį palikėjo mirties dieną sudarė 711,73 Lt (b.l. 27, 28, 171, t.1). Čižiūnų socialinių paslaugų centras V. K. palikėjo mirties dieną taip pat teikė socialinės globos (II pakopos) paslaugas, už kurias ieškovė mokėdavo 490,18 Lt (bendra paslaugų kaina 1 204 Lt - b.l. 154, t.1). Taigi ieškovės pajamos palikimo atsiradimo dieną buvo didesnės nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga – 800 Lt (2007-12-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1368), kuri, atskaičius mokesčius, sudarė 687,50 Lt, taip pat ieškovė gavo kompensaciją socialinės globos paslaugoms. Pažymėtina, jog pati ieškovė teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad, A. K. gyvam esant, kiekvienas iš jų gyveno iš savo pensijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas ir pagrįstas įrodymais faktines aplinkybes, konstatuoja, kad konkrečiu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti ieškovei teisę į privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 str.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir ieškinį patenkina iš dalies – iš atsakovo priteisia ieškovei 290,49 EUR kompensaciją už ½ dalį tvarto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1985 m. statybos ir ½ dalį kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1987 m. statybos.
Teisėjų kolegija, panaikinusi teismo sprendimą ir priėmusi naują sprendimą, pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme bei išsprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 str. 5 d., 98 str. 3 d.). Ieškovės neturtinis reikalavimas atmetamas, turtinis reikalavimas tenkinamas 11 proc. dalyje, todėl ieškovei priteisiama 5,5 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovui 94,5 proc. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Tokiu būdu ieškovei iš atsakovo priteistina 4,70 EUR, kas atitinka 16,23 Lt, žyminio mokesčio ir 15,93 EUR, kas atitinka 55 Lt, advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atsakovas A. T., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų bei nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme apelianto A. T. bylinėjimosi išlaidas sudaro 85,44 EUR, kas atitinka 295 Lt, žyminis mokestis ir 289,62 EUR, kas atitinka 1000 Lt, advokato pagalba, rengiant apeliacinį skundą (b.l. 75, 76, t.2), todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 80,74 EUR, kas atitinka 278,78 Lt, žyminio mokesčio ir 273,69 EUR, kas atitinka 945 Lt, atstovavimo išlaidų. Iš ieškovės taip pat priteistina 4,73 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nusprendžia:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 290,49 EUR (dviejų šimtų devyniasdešimt eurų 49 euro centų) piniginę kompensaciją už ½ dalį statinių – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalies vertė 555 Lt; pastato-kiemo rūsio, unikalus (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalies vertė 448 Lt. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo A. T. ieškovei V. K. 4,70 EUR (keturis eurus 70 euro centų) žyminio mokesčio ir 15,93 EUR (penkiolika eurų 93 euro centai) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovės V. K. valstybei 4,73 EUR (keturis eurus 73 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Priteisti iš ieškovės V. K. atsakovui A. T. bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 80,74 EUR (aštuoniasdešimt eurų 74 euro centai) žyminio mokesčio ir 273,69 EUR (du šimtai septyniasdešimt trys eurai 69 euro centai) advokato pagalbai apmokėti.