Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-01-21 · Civilinė byla Nr. 2-163/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-21
Bylos Nr.
2-163/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
Ieškovas
A. Ž.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „K.S.“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-163/2010Procesinio sprendimo kategorija 126.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškinį ir grąžinti jį padavusiajam, civilinėje byloje Nr. 2-7579-178/2009 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „K.S.“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė iškelti atsakovui bankroto bylą. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudarytos preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartys, kuriomis atsakovas buvo įsipareigojęs parduoti, o ieškovas - nupirkti butus. Atsakovui pagal šias sutartis buvo sumokėta 213 783 Lt. Tačiau dėl atsakovo kaltės pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakovas turi pareigą grąžinti jam sumokėtą avansą – 213 783 litus. Ieškovas nurodė 2009 m. birželio 22 d. kreipęsis į atsakovą dėl avanso grąžinimo, tačiau šios savo pareigos atsakovas neįvykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui UAB „K.S.“ ir nutarė grąžinti ieškinį jį padavusiam ieškovui. Teismas konstatavo, kad bankroto bylą įmonei gali inicijuoti tik inter alia kreditorius ir tik esant bent vienai iš LR Įmonių bankroto įstatyme 5 straipsnyje numatytų sąlygų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, darytina išvada, kad, jeigu asmuo nėra kreditorius arba nėra nė vienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų, pareiškimas teismui negali būti pateiktas, t.y. teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovo prievolę grąžinti sumokėtą avansą šiuo atveju kildina ne iš preliminarių sutarčių ar vėlesnių susitarimų konkrečių prievolinių nuostatų (iš kurių būtų galima spręsti kokios sumos, kokiomis sąlygomis, kokiais terminais, dėl kokių priežasčių ir pan. turėtų būti ieškovui grąžinamos), o iš kasacine tvarka nagrinėtoje konkrečioje byloje (Nr. 3K-P-382/2006) išdėstytos kasacinio teismo suformuluotos teisės taikymo taisyklės, nustatančios teisinį kvalifikavimą tais atvejais, kai reikalaujama avanso sugrąžinimo ir šis reikalavimas tenkinamas. Tuo tarpu teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad preliminariosios sutarties atveju apskritai nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, o tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai, ir iš šių sutarčių kyla šalių prievolė jose numatytomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį, preliminariąja sutartimi neatsiranda mokėjimo-atsiskaitymo santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nevykdo sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų (kaip to reikalauja LR Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 2 punktas) ir kad ieškovas laikytinas kreditoriumi (LR Įmonių bankroto įstatymo nuostatų prasme).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentu:

1. Ieškovas yra atsakovo kreditorius, nes jis turi reikalavimo teisę, kadangi 2009 m. liepos 19 d. sudarytos preliminarios sutarties pagrindu ieškovas sumokėjo beveik visą nekilnojamo turto kainą, t. y. 213 783 litus iš 296 368 litų. Tačiau atsakovas negavo reikalingo sutikimo iš įkaito turėtojo (duomenys neskelbtini) banko, kurio naudai buvo įkeistas turtas, dėl buto pardavimo ieškovui bei pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Jeigu pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo, todėl jų gali būti reikalaujama pagal LR CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kadangi nepagrįstas praturtėjimas yra kvazisutartis, todėl iš jo taip pat atsiranda civilinė prievolė, kurios šalys yra kreditorius ir skolininkas. Taigi atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui 2009 m. liepos 19 d. sudarytos preliminarios sutarties pagrindu sumokėtą avansą, o ieškovas turi atitinkamą reikalavimo teisę šią prievolę įvykdyti.

2. Teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi ir tie kreditoriai, kurių atžvilgiu skolininkas apskritai nevykdo prievolinių įsipareigojimų, nesvarbu, ar šis jo įsipareigojimas yra kilęs iš sandorio, sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo. Tuo tarpu darant išvadą, kad pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi tik tie kreditoriai, kurių reikalavimo teisė kyla iš sandorio, būtų ignoruojama ir paneigiama kitų įmonės kreditorių analogiška teisė (pavyzdžiui, kreditorių, kuriems skolininko veiksmais buvo padaryta žala, ar kurie skolininkui sumokėjo už turtą, kuris jiems nebuvo parduotas ir pan.), nes iškėlus bankroto bylą šie kreditoriai taip pat būtų įtraukti į kreditorių sąrašą ir dalyvautų bankroto byloje kaip tretieji asmenys.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Minėtoje proceso teisės normoje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Be to, pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šia (blanketine) teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę suinteresuotų asmenų teisę kreiptis į teismą (šios teisės įgyvendinimo tvarką) reglamentuoti ir kitais įstatymais. CPK 5 straipsnio 3 dalyje taip pat pažymėta, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Atitinkamai pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, o jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Tuo tarpu atsisakyti priimti asmens pareiškimą (ieškinį) jo priėmimo stadijoje teismas gali tik išimtinai įstatymų numatytais atvejais.

Iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties matoma, kad teismas ieškovo A. Žukausko ieškinį atsakovui UAB „K.S.“ dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakė priimti vadovaudamasis LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. ieškiniui esant nenagrinėtinam teisme. Tačiau pagal CPK 137 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai teismas atsisako priimti pareiškimą dėl to, kad byla nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti į kurią instituciją kreiptis ar kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje jokių aukščiau minėtų sąlygų ieškovui nenurodė. Be to, LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo paduodami apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka, todėl teigti, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme, nėra jokio pagrindo (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsisakydamas priimti ieškovo A. Žukausko ieškinį atsakovui UAB „K.S.“ nurodė, kad pareiškimas teismui negali būti pateiktas, t. y. teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės, jeigu asmuo nėra kreditorius arba nėra nei vienos iš ĮBĮ 5 straipsnyje numatytos sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju ieškovas atsakovo prievolę grąžinti sumokėtą avansą kildina ne iš preliminarių sutarčių ar vėlesnių susitarimų konkrečių prievolinių nuostatų, o iš kasacine tvarka nagrinėtoje konkrečioje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 išdėstytos kasacinio teismo suformuluotos teisės taikymo taisyklės, nustatančios teisinį kvalifikavimą tais atvejais, kai reikalaujama avanso grąžinimo ir šis reikalavimas tenkinamas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl reikalavimo kildinimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo taisyklės nėra jokio pagrindo, nes iš ieškovo A. Ž. Vilniaus apygardos teismui pateikto ieškinio turinio aišku, kad ieškovo reikalavimas iškelti bankroto bylą UAB „K.S.“ yra kildinamas ne iš minėtos teisės taikymo taisyklės, o konkrečiai iš 2007 m. liepos 19 d. preliminariosios būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. KS2007/07/19-4A-b3 bei vėlesnių (2009 m. gegužės 4 d.) su minėta sutartimi susijusių susitarimų, sudarytų atsižvelgiant į kitas ieškovo pateiktas preliminarias sutartis (b. l. 10 – 29, 35 – 37). Tuo tarpu, vadovaujantis ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalimi, įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, o iš byloje esančių duomenų yra pagrindo manyti, kad ieškovas A. Žukauskas gali turėti reikalavimo teisę į UAB „K.S.“, nes preliminariu susitarimu taip pat sukuriama prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Atitinkamai, ieškinio priėmimo stadijoje negali būti iš esmės sprendžiamas ir įmonės nevykdymo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų klausimas (ĮBĮ 4 str. 2 d.). Tuo tarpu iš ieškovo teismui pateiktų dokumentų galima manyti, jog ĮBĮ 4 straipsnio 2 punkte nurodyta sąlyga gali egzistuoti ir to pakanka ieškiniui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „K.S.“ priimti.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų pagrindu ieškovo A. Žukausko ieškinį atsakovui UAB „K.S.“ dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakyta priimti nepagrįstai, todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškinį ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikinti ir A. Ž. ieškinio atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „K.S.“ dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėDonatas Šernas