Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovei J. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 7 straipsnyje ir Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų, VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai Kompensaciją. Pareiškėjos pateiktame Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjime Nr. 070773 nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos globotinei L. B. buvo rekomenduojama nuolatinė priežiūra ir slauga, bet šiuo dokumentu nebuvo nustatyta šio asmens visiška negalia arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Visiška negalia pareiškėjos globotinei buvo nustatyta pirmą kartą 2003 m. gegužės 20 d., t. y. kai jai sukako 34 metai.

Skundas tenkintinas.

Ginčas byloje kilęs dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja R. M. 2022-03-22 kreipėsi į VSDFV su prašymu skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją dėl L. B., gim. (duomenys neskelbtini). VSDFV Panevėžio skyrius 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu VPE_SP1E-54058 atsisakė skirti pareiškėjai Kompensaciją šeimai, auginančiai neįgalų vaiką L. B., gim. (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodė, kad pareiškėja neatitinka Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų, t. y. L. B. iki sukankant 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Nesutikdama su Sprendimu, pareiškėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka jį apskundė Fondo valdybai. VSDFV 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr.(18.2E) I-5548 (toliau - ir VSDFV sprendimas) pareiškėjos skundą atmetė, nurodydama, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punkto reikalavimų, nes yra tinkamai nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Ginčo teisiniams santykiams aktualūs Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas (toliau - ir Transporto lengvatų įstatymas), Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Pagal Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 3 ir 3¹ dalių bei Tvarkos aprašo 2.2 papunkčio nuostatas, kompensacija skiriama ir mokama šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį. Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

Kaip jau minėta, atsakovas, vadovaudamasis šiomis teisės aktų nuostatomis, atsisakė skirti Kompensaciją, nes jo nuomone, L. B., iki jai sukankant 18 metų, visiška negalia iki 2005-07-01 nebuvo nustatyta, taip pat iki sukankant 18 metų jai nebuvo nustatytas ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis, dėl ko pareiškėja neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, laikosi pozicijos, kad jai nepagrįstai atsisakyta skirti Kompensaciją, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jos globotinė yra neįgali, jai nuo 1984 metų neterminuotai nustatytas ne tik nedarbingumas, bet ir nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, ir šios aplinkybės atitinka visiškos negalios sampratą.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatyme, užtikrinančiame neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatančiame neįgaliųjų socialinės integracijos principus, jos prielaidas bei sąlygas (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 3 dalyje numatyta, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visais ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl: 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d., o nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, skundžiamą sprendimą, daro išvadą, kad atsakovas formaliai taikydamas ginčui aktualių teisės aktų reikalavimus, jų visapusiškai ir tinkamai neįvertinęs reikšmingų aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų kontekste, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teismas akcentuoja, kad L. B. 18 metų sukako (duomenys neskelbtini), o visiškos negalios invalido sąvoka buvo įtvirtinta tik nuo 1999 m. sausio 1 d. (Invalidų socialinės integracijos įstatymo 1 str. 2 d.), todėl atsakovo teiginys, jog L. B. iki18 metų nebuvo nustatyta visiška negalia, yra nelogiškas ir nesuprantamas, nes tokios sąvokos (visiška negalia), iki L. B. sukankant 18 metų, iš vis nebuvo. Nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo vertinti ar nuo 1999 m. sausio 1 d. Invalidų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta visiškos negalios sąvoka savo turiniu nėra tapati iki tol Invalidų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintai I grupės invalido apibrėžties turiniui, tačiau to neatliko.

Pagal Invalidumo nustatymo instrukciją (patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 1991-12-09 įsakymu Nr. 1-4031 bei Socialinės apsaugos ministro 1991-12-05 įsakymu Nr. 13-2229) buvo numatyta, kad pirma invalidumo grupė nustatoma asmenims, kurie dėl labai ryškiai išreikštų organizmo funkcinių sutrikimų negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu (mokytis, dirbti, bendrauti, apsitarnauti, kontroliuoti savo elgesį, dalyvauti visuomenės veiklos ir kt.), kai būtina nuolatinė kitų žmonių slauga, priežiūra arba pagalba.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1999-01-01) 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam.

Iš byloje esančio Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos Klaipėdos psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos pirminio patikrinimo 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjimo Nr. 070773 matyti, kad L. B. buvo nustatytas pirmos (I) grupės invalidumas iš vaikystės be termino ir kad jai reikalinga pastovi kito asmens slauga ir priežiūra.

Iš 1987-01-28 Mažeikių raj. teismo sprendimo matyti, kad L. B. pripažinta neveiksnia dėl savo psichinės būklės. Iš 2017-02-28 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimo (civ. byla Nr. 2YT-68-715/2017) matyti, kad 1986-12-26 teismo psichiatrinės ekspertizės akte Nr. 125 nurodyta, jog L. B. nuo vaikystės serga (duomenys neskelbtini).

Iš 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduoto Invalidumo pažymėjimo Serija VMSE-1 Nr. 869150 matyti, kad L. B., atlikus pakartotinį tyrimą, nustatyta (duomenys neskelbtini) nuo vaikystės be termino, pakartotinis tikrinimas nereikalingas, L. B. reikalinga nuolatinė slauga.

Įvertinus išvardintą teisinį reglamentavimą ir rašytinių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjos globotinei L. B. faktiškai visiška negalia buvo nustatyta jau 1984 m. lapkričio 13 d. (iki sukankant 18 metų), pripažinus ją pirmos (I) grupės invalidu iš vaikystės be termino ir nustačius, kad jai reikalinga pastovi kito asmens slauga ir priežiūra.

Atsakovo teiginys, kad L. B. visiška negalia pirmą kartą buvo nustatyta tik 2003 m. gegužės 20 d. (pagrindas: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas Invalidumo pažymėjimas Serija VMSE-1 Nr. 869150) atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas pažymi, kad atsakovo minimas 2003 m. gegužės 20 d. Invalidumo pažymėjimas kaip tik patvirtina, jog L. B., atlikus pakartotinį patikrinimą, visiška negalia nustatyta nuo vaikystės neterminuotai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV Panevėžio skyrius priėmė skundžiamą sprendimą, neįvertinęs visų įrodymų visumos, formaliai pritaikęs Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio bei Tvarkos aprašo 2.2 papunkčio nuostatas bei tinkamai neįvertinęs individualios pareiškėjos situacijos. Dėl šių priežasčių atsakovo priimtas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas ir nepagrįstas faktinių duomenų ir teisinių normų visetu. Iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kodėl atsakovas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų ir teismo aptartų rašytinių įrodymų. Šie skundžiamo sprendimo faktinio bei teisinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjai suprasti jos atžvilgiu priimto sprendimo esmę, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Primindama Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, teismas neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą VPE_SP1E-54058 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją R. M.“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.