- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-08
- Bylos Nr.
- eI2-12079-631/2023
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- U. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės, ir Egidijos Puzinskaitės,
atsakovo atstovei A. U.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo U. S. skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti 2023 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priimtą sprendimą Nr. 23S158181, kuriuo nuspręsta uždrausti U. S. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) ir Migracijos departamento išvadomis apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, dėl to pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas, neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, jo ryšių su Lietuva, jo nurodytoms aplinkybėms suteikus visiškai priešingą reikšmę bei prasmę.
Pareiškėjas nurodo dirbęs gaisrininku-gelbėtoju, padėdamas žmonėms, kas jokia forma nesusiję su valstybės vykdoma agresyvia vidaus/išorės politika bei reiškiamu jai palaikymu. Pareiškėjas siekė būtent padėti žmonėms, sumažinti nelaimių skaičių šalyje, gelbėjo tiek gyvybes, tiek turtą, o šią aplinkybę atsakovas bei VSD vertina kaip suteikiančią pagrindą spręsti apie pareiškėjo pavojingumą, nors pareiškėjas vykdė funkcijas, kurios niekaip nebuvo susijusios su valstybės vykdoma politika bei valdžia, nepažinojo jokių valdžios atstovų, politikų ir pan. Jis pats šių funkcijų nesiejo su politika ar valdžia, o dirbo tokį darbą, nes turėjo tam tinkamą fizinę sveikatą bei norą užkardyti, likviduoti nelaimes.
Vien tik pareiškėjo darbas gelbėtoju savaime nesuteikia pagrindo daryti išvados apie pareiškėjo jaučiamą lojalumą valstybės agresyviai politikai, valdžiai, nenustačius jokių šį lojalumą patvirtinančių duomenų (turimus ryšius su asmenimis, atliekamus/atliktus veiksmus, viešai išreikštą palaikymą režimui ir kt.).
Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, dėl laiko stokos (jis neturėjo su savimi darbo knygelės, neatsiminė tikslaus darbo laikotarpio) nurodė netiksliai darbo gaisrininku laikotarpius, tačiau iš esmės nėra prieštaravimų, kad darbo santykiai Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje baigėsi dar 2016 metais, t. y. prieš beveik 8 metus paties pareiškėjo iniciatyva (nors darbo sutartis oficialiai nutraukta abipusiu šalių susitarimu).
Po to pareiškėjas nurodo turėjęs kelis nedarbo periodus, dirbo komerciniuose privačiuose subjektuose vairuotoju ir/ar pardavėju, kol 2022 metais įsidarbino Lietuvoje įmonėje (duomenys neskelbtini). Taigi, po darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje pabaigos pareiškėjas nebetęsė darbo valstybinėse organizacijose, struktūrose ir kt. subjektuose, perėjo į privatų sektorių, o ilgainiui iš viso išvažiavo dirbti į Lietuvą.
Pareiškėjas dėl savo vykdomos veiklos, nukreiptos mažinti nelaimių skaičių, padėti žmonėms, kaip tik negali ir neturi būti pripažintas pavojingu saugumui, nesant kitų duomenų, galinčių pagrįsti jo keliamą pavojingumą. Tad vien pareiškėjo darbo gelbėtoju Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje faktas savaime nesuponuoja jo pavojingumo, nepagrindžia bei neatskleidžia jo politinių/vertybinių pažiūrų.
Pareiškėjas neabejotinai nėra lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai bei vykdomai politikai, kaip nurodoma Sprendime. Pareiškėjas ant rankos turi pasidaręs laisvos Baltarusijos simbolio – vėliavos (balta-raudona-balta) tatuiruotę, už ką, dėl pavaizduotų protesto simbolių, jam Baltarusijos Respublikoje gali grėsti atsakomybė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad nebuvo nustatytas jo lojalumas bei patikimumas Baltarusijos Respublikos valdžiai, kas turėtų būti patvirtinta byloje esančiais duomenimis. Nelogiškomis išvadomis pareiškėjas laiko ir tai, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, tačiau jis nepritaria Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu.
Pareiškėjas svarbiais ekonominiais ryšiais su Lietuva laiko tai, kad jis nuo 2022-10-02 dirbo įmonėje (duomenys neskeltini). Be to, pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022-06-08 iki 2022-11-08. Taip pat turi nuo 2022-09-28 iki 2024-09-28 galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurį 2023-09-20 sprendimu Migracijos departamentas panaikino (ginčas dėl to sprendžiamas kitoje byloje).
Pareiškėjas skunde išdėsto teisinius nesutikimo su skundžiamu Sprendimu motyvus, pažymėdamas, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali, turėjo būti įvertinta ir individuali užsieniečio situacija (šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitos reikšmingos aplinkybės.
Skunde pažymima, kad nebuvo nustatytas valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, pagrįstumas, teiginiai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, vadovaujantis vien jo darbo faktu, yra deklaratyvūs, o grėsmė – formali, kuri nepagrįsta kitų aplinkybių visuma. Pateikti argumentai bei pridėti įrodymai neabejotinai paneigia pareiškėjui inkriminuojamą lojalumą Baltarusijos valdžiai.
Atkreipia dėmesį, kad Sprendime nurodyti motyvai nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nebuvo įvertintas proporcingumo principas, pakankamai nepasverta grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė ir padariniai pareiškėjo teisinei padėčiai.
Mano, kad Sprendimas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio informacija, todėl naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Paaiškina, jog pareiškėjas 2023-06-13 pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Prašymo priėmimo metu pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2015 - 2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ugniagesiu. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2023-09-20 sprendimą Nr. 23S157168 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760187614 (šis sprendimas šioje byloje nėra ginčijamas), taip pat Migracijos departamentas 2023-09-20 priėmė sprendimą Nr. 23S156445 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2023-09-21 priėmė sprendimą Nr. 23S158181 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
Pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo gaisrininku, o po to nebetęsė veiklos valstybinėse organizacijos struktūrose, turi tatuiruotę, kurią tapatina su laisvos Baltarusijos simboliu, savaime nepaneigia išvados dėl pareiškėjo lojalumo Baltarusijos institucijoms. Taip pat vertina, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras, kaip jis jas skleidžia, gina, tvirtina ir pan.
Nurodo, jog nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo Baltarusijos Respublikos jėgos struktūroms. Pareiškėjas skunde nurodo, kad gaisrininku dirbo 2012-2016 m. Atsakovo manymu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, nes pats pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad dirbo 2015-2019 m. Atitinkamai, Klausimyno pradžioje prašoma užpildyti tikslią ir išsamią informaciją apie save.
Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022-06-08 iki 2022-11-08, nuo 2022-09-28 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai prieinamais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2022-10-02. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo ryšiai su Lietuva vertinti kaip iš esmės darbinio, ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2022 m., tačiau periodiškai grįžta į Baltarusiją. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 14 kartų, todėl vertina, kad jo darbo laikotarpis Lietuvoje nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.
Teigia, jog įvertinus visą surinktą medžiagą, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, konstatavo, kad siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas. Mano, kad ginčijamas sprendimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodo, kad palaiko Migracijos departamentą ir skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
VSD vertinimu, pareiškėjas, nuo 2015 iki 2019 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pažymi, jog pareiškėjas Klausimyne nurodė, kad Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje dirbo nuo 2015 iki 2019 m., tačiau iš tikrųjų, pareiškėjo teigimu, šioje Baltarusijos valstybinėje institucijoje jis dirbo nuo 2012 iki 2016 m. Pareiškėjas nepateikė jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl pildydamas Klausimyną „neprisiminė“, kad Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje jis dirbo net 3 metais anksčiau. Nurodo, jog taip pat neaišku, kodėl pagal pareiškėjo nurodytą informaciją jo darbinė veikla prasideda 2015 m. Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir trunka iki 2019 m. Pagal Klausimyną nuo 2019 iki 2021 m. pareiškėjas nedirbo niekur (pats pareiškėjas Klausimyne įrašė pastabą, kad kitais laikotarpiais jis niekur nedirbo). Tačiau pagal darbo knygelės duomenis matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 iki 2020 m. dirbo įmonėse (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad nei vienos iš šių darboviečių pareiškėjas nenurodė, atsakydamas į Klausimyno klausimus. Vertina, jog šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją ir suteikia pagrindą jo teikiamus paaiškinimus bei įrodymus vertinti itin kritiškai. Nurodytos aplinkybės kelia abejonių ir dėl pareiškėjo pateiktos darbo knygelės įrašų patikimumo. Atkreipia dėmesį, kad pačioje darbo knygelėje yra pastabų apie kai kurių darbo knygelės įrašų, susijusių su pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje pabaiga, klaidingumą.
VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog su niekuo iš buvusios darbovietės (Nepaprastųjų situacijų ministerijos) ar jėgos struktūromis nepalaiko ryšių ir jų niekuomet nepalaikė, net nėra atlikęs karinės tarnybos. Pažymėjo, jog pildydamas anketą buvo labai pavargęs, todėl suklydo, vėliau bandė klaidą ištaisyti, tačiau nepavyko, Migracijos departamento darbuotojai jam nesuteikė galimybės pataisyti klaidingus įrašus. Nurodė, jog nepalaiko Baltarusijos vykdomos politikos, kartu su žmona dalyvavo mitinguose, o pareiškėjo tatuiruotė (kurią jis parodė ir teismo posėdžio metu) tik patvirtina jo pažiūras. Pareiškėjas, dar gyvendamas Baltarusijoje, vežiojo prekes, šis darbas buvo pareiškėjui žinomas. Lietuviškoje įmonėje įsidirbino penkiese, kartu su kitais kolegomis iš Baltarusijos, darbdavį susirado per pažįstamus. Pareiškėjo tiesioginės darbo funkcijos Nepaprastųjų situacijų ministerijoje dirbant, buvo susietos su greitosios pagalbos tarnybos komanda, gelbėjant žmones savižudybių ar autoavarijų atvejais. Darbo santykiai nutrūko pareiškėjo iniciatyva dėl mažo darbo užmokesčio ir prasto požiūrio iš vadovybės. Pareiškėjas opozicijos mitinguose dalyvavo kiekvieną dieną, kartu su žmona, iki kol valdžia nepradėjo masinių asmenų sulaikymų, todėl dalyvavimą nutraukė, nes turi nepilnamečių vaikų. Šiuo metu gyvena Minske, Baltarusijoje vairuotojo darbą galėtų susirasti, tačiau nori dirbti Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovo Migracijos departamento atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, be atskiro įspėjamojo draudimo įtraukimo į SIS informacinę sistemą apie atvykimą į ES, kadangi buvo vertinama, jog tokia priemonė yra pakankama ir proporcinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl 2023 m. rugsėjo 21 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimo Nr. 23S158181, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. birželio 13 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Prašymo priėmimo metu pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, kad 2015 – 2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ugniagesiu.
VSD 2023-09-14 pateikė VSD išvadą Nr. 18-9716, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2023-09-20 sprendimą Nr. 23S157168 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760187614, taip pat Migracijos departamentas 2023-09-20 priėmė sprendimą Nr. 23S156445 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas 2023-09-21 priėmė sprendimą Nr. 23S158181 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (ginčijamas sprendimas).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė 5 metų laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Pareiškėjui taikytas 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu ribojimu, pagal VSD ir Departamento padarytas išvadas dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, jog VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog dirbdamas Nepaprastųjų situacijų mi isterijoje turėjo seržanto laipsnį. Taigi, laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog buvę Baltarusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).
Teismas pažymi, kad pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai apie jo turimą laisvos Baltarusijos tatuiruotę, teiginiai dėl jo dalyvavimo protestuose bei opozicinės veiklos rėmimo, nepaneigia VSD padarytos išvados dėl galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Toks vertinimas darytinas atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
VSD išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kuri anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikloms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi (neuždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką) būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pvz., Baltarusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Taip pat Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022-06-08 iki 2022-11-08, nuo 2022-09-28 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai prieinamais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2022-10-02. Vertinant šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jo šeima gyvena Minske, Baltarusijoje. Šiuo atveju, sutiktina su Migracijos departamento nuomone, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva vertinti kaip iš esmės darbinio, ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2022 m., periodiškai grįžta į Baltarusiją, ką patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys apie 14 kartų pareiškėjo kirstą Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi, pareiškėjo socialiniai, šeiminiai ryšiai yra tampresni su Baltarusijoje gyvenančiais artimaisiais, todėl laikytina, kad jo darbo laikotarpis Lietuvoje negali būti pripažįstamas tuo svarbiu ryšiu su Lietuva, galinčiu atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą.
Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertinimą, sutiktina su atsakovo vertinimu, jog surinkta pakankamai duomenų išvadai, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje (įvažiuoti į Lietuvą) negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi, lankytis Lietuvos Respublikoje, kaip ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.); administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ teisės normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta byloje, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento priimtas sprendimas Nr. 23S158181, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui atitinka tiek VAĮ, tiek suformuotos teismų praktikos reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimo Nr. 23S158181.
Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 – 133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo U. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.