Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui Nedui Radišauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2005-01-04 iki 2012-11-07. Atsakovas ir jo atstovas teismo posėdžio metu teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2005-01-04 iki 2012-11-07. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas ir jo atstovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Pareiškėjas teismui paaiškino, kad pirmą kartą dėl blogų įkalinimo sąlygų į atsakovą kreipėsi tik 2012-07-12 ir dėl blogų bausmės atlikimo sąlygų nei į atsakovą, nei į teismą anksčiau nesikreipė, taip pat neįvardijo priežasčių, trukdančių ginti savo teises. Spręsdamas senaties taikymo klausimą teismas vadovaujasi byloje nustatytoms teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, visuotinai priimtiems ir teismų praktikoje taikomiems teisingumo bei protingumo principams, konkrečių asmenų atžvilgiu keliamiems reikalavimams būti rūpestingais, apdairiais, aktyviai ginant savo pažeistas teises. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir paaiškinimą teisme, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 paskutinius metus skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos - nuo 2009-11-12 iki 2012-11-07 (b.l. 4, 13). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę (b.l. 23) ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos, bausmės atlikimo vietos statiniai taip pat neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose (baudos izoliatoriaus kamerų plotas nevertintinas, nes paskutinį kartą į jas pareiškėjas buvo patalpintas daugiau negu prieš 3 metus - 2006-01-04, b.l. 90), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Imama domėn tai, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos (taip pat ir baudos izoliatoriaus kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Dalies ginčo laikotarpiu galiojusios 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra" (neteko galios 2010-04-11) 2 lentelėje buvo numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam pataisos namuose, turi tekti ne mažiau kaip 3 kv.m. gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose – ne mažiau 4 kv.m., baudos izoliatoriuje – ne mažiau 5 kv.m. ploto. Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Administracinės bylos duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu iki 2010-11-22 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 2 brigados patalpose ir šiose patalpose iš viso yra 22 gyvenamosios vietos (b.l. 21, 22, 81, 83 - dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra). Šių gyvenamųjų patalpų plotas – 66,73 kv.m. (b.l. 92). 1 būriui priskirtos virtuvės plotas sudaro 16,47 kv.m., kuris taip pat turi būti įskaičiuotas į 1 asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjui gyvenant 1 būrio 2 brigadoje jam teko 3,22 kv.m. plotas. Taigi, pareiškėjui atsakovas garantavo tiek 3 kv.m., tiek ir 3,1 kv.m. minimalią ploto ribą. Vėliau iki 2011-06-23 pareiškėjas buvo perkeltas į 16 būrio 2 brigados patalpas, kurios buvo skirtos gyventi viso 18 asmenų (šią aplinkybę pripažįsta tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovo atstovas) (b.l. 81, 82, 83). Šių gyvenamųjų patalpų plotas – 51,91 kv.m. Pareiškėjas taip pat turėjo teisę naudotis 16,09 kv.m. virtuve. Iš to seka, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė 3,03 kv.m. - t.y. trūko tik 0,07 kv.m.. Nuo 2011-06-23 pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėja 5 būrio 4 brigados patalpose, kurios skirtos gyventi 12 asmenų (b.l. 26, 81). Šių patalpų plotas – 26,69 kv.m.. Pareiškėjas taip pat turi teisę naudotis 15,98 kv.m. virtuve (b.l. 84). Taigi, pareiškėjui tenka 2,55 kv.m. gyvenamasis plotas – 0,55 kv.m. mažiau negu minimali riba. Teismas akcentuoja, kad 1999-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą turi būti įskaičiuoti tik kambarių ir virtuvės plotas (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Vertintina ir tai, jog nežymiai mažesnis patalpų plotas realiai (objektyviai) pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antroje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršija Taisyklių 11.5 p. numatytą skaičių. Nežiūrint to, administracinės bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas pareiškėjui užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės tik nežymiai (formaliai) atskirais etapais pažeidė teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto normą. Iš to darytina išvada, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Atsakovas teismui nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 3,34 kv.m. gyvenamasis plotas (b.l. 16-22). Šią išvadą atsakovas grindė pažymų (b.l. 25-26) duomenimis. Teismas pabrėžia, kad toks skaičiavimo būdas nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. 1999-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik gyvenamųjų kambarių ir virtuvės plotas). Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų, blogai veikia ventiliacija ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų - maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t.t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan.. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, gesintuvų, priešgaisrinių skydų, trūksta poilsio kambarių, langai uždengti grotomis, stogai dengti šiferio, kuriame yra sveikatai pavojingo asbesto ir pan.. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b.l. 62-66). Be to, apie priešgaisrinių reikalavimų pažeidimus pareiškėjas pateikė tik įrodymais neparemtus deklaratyvius teiginius. Byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą išvadai, kad Pravieniškių PN-AK yra pažeidžiami priešgaisrinės saugos reikalavimai. Ši išvada taip pat taikytini ir teiginiams dėl evakuacinių išėjimų nebuvimo. Be to, nei 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Atsakovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011-02-14 atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b.l. 47-48) ir Statybos techninį pasą, o Energetinio paso turėjimas nėra privalomas (pareiškėjas šių argumentų ABTĮ nustatyta tvarka nepaneigė). Bylos įrodymai taip pat patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką, o Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 36-45). Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t.t.. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo teiginius, teismui nepateikė. Bylos įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB ,,Dezimfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 32-35). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b.l. 27-29). Prekių pirkimą patvirtinančio dokumento (b.l. 30) duomenys paneigia pareiškėjo tik deklaratyvius teiginius, jog jis valymo priemones perka pats ir iš savo lėšų. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis (b.l. 46, 58-61, 70-72). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t.. Pareiškėjo teiginius paneigia ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (b.l. 49-57, 67-69). Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentuoja, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Higienos normos HN 76:2010 58 p. nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, tačiau nurodė, jog 2011-02-14 išduotas Higienos pasas bei Statybos techninis pasas. Teismas dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t.t.. Įvertinęs atsakovo rašto (b.l. 8) argumentus bei byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad minėtu raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai. Teismui nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir to pasėkoje pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t.t. viešai iškabintos, su paskyrimu į konkretų būrį pareiškėjas buvo supažindintas Komisijos posėdžių metu (pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę suvokti kokiame būryje ir kokioje brigadoje jis gyvena), dalis informacijos (dėl konkretaus nuteistųjų skaičiaus atskirose patalpose) nėra fiksuojama ir saugoma, nes to imperatyviai nereikalauja teisės aktų nuostatos. Be to, atsakovas pareiškėjui išsamiai nurodė teisės aktų, kurie reglamentuoja laisvės atėmimo vietos patalpų įrengimą bei eksploatavimą, nuostatas, kurios pareiškėjui objektyviai turi būti žinomos, nes šie aktai yra vieši. Dėl dokumentų apie statinių eksploatavimą (Energetinis, Higienos pasai, projektinė dokumentacija ir t.t.) pateikimo teismas akcentuoja, kad pareiškėjui jie pagrįstai nebuvo pateikti ir iš esmės pritaria atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, įstatymų leidėjas nesuteikė teisės pareiškėjui ginti viešojo intereso, jis taip pat nėra Visuomenės sveikatos centro, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Nuolatinės statybos komisijos ir pan. įgaliotas atstovas. Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 14, 15, 24-72). Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundų argumentams dėl stogų dangos, sveikatos būklės pablogėjimo, vertinant juos kartu su išrašų iš medicininių dokumentų (b.l. 9-10) duomenimis (2007 metais rankų išbėrimai, nuolatiniai apsilankymai pas odontologą, gerklės skausmas, apžiūra po badavimo). Pateikti duomenys patvirtina, jog ir anksčiau pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, be to, ir paties pareiškėjo veiksmai dalinai galėjo įtakoti pablogėjusią sveikatos būklę (savanoriškas badavimas). Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių duomenų (susirgimų, nustatytų diagnozių, moksliškai pagrįstų tyrimų ir t.t.), jų nebuvo objektyvios galimybės surinkti ir proceso eigoje dėl šiferio stogo dangos sudėties komponentų tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos būklei (ABTĮ 57 str.). Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentuotina ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (nežymiai mažesnė tenkančio ploto norma, poilsio kambario nebuvimas ir pan.), bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turi omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją 2005 metais iki 2012-07-12 (b.l. 8) nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.). Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t.. Pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą net nebandė ginti savo, jo manymu, grubiai pažeistų teisių turėdamas tam realias sąlygas, todėl teismui kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą aplamai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių ir likusioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Ginčo situacijoje reikšminga ir tai, kad darydamas galutines išvadas šioje administracinėje byloje, teismas privalo vadovautis nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.). To pasėkoje teismas atkreipia proceso dalyvių dėmesį į tai, kad LVAT 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008 (Administracinė jurisprudencija Nr. 14) išaiškino, kad EŽTT praktikos analizė atskleidžia, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas (šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyti jokie esminiai minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimai), pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 str. pažeidimo (EŽTT 2002-07-15 sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Kita vertus, EŽTT 2001-07-24 sprendime (byla Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98) akcentavęs, kad Pravieniškių PN pareiškėjui teko atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m² ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. EŽTT šioje byloje padarė išvadą, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 str. nepažeidė. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 str. prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (Teismų įstatymo 33 str., EŽTT 2007-12-06 sprendimas byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005-11-08 sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01), 2007-07-12 sprendimas byloje Testa prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04), 2006-03-09 sprendimas Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01) ir kt.). Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R.V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.