Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės ir Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios A. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į A. P. nuosavybės teisėmis priklausantį sklypą, esantį Kaune, sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, M. takas Nr 53, neatstačius sklypo ribų, ne pagal žemės sklypo ribų plane nurodytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ribas, savavališkai užėmė apie 1,8 m kaimyninio sklypo Nr. 53, užversdamas jį žeme, savavališkai pastatydamas atraminę sienelę, dėl ko padaryta turtinė 12018,85 litų (3480,89 eurų) žala, nulauždamas sunaikino vaismedžius ir vaiskrūmius - 6 vnt. vyšnių, 5 vnt. slyvų, 4 vnt. agrastų krūmų, 2 vnt. juodųjų serbentų krūmų, bendros - 1389,10 litų (402,31 eurų) vertės, ir, tuo pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės neliečiamumą, padarė bendrą turtinę 13 407,95 litų (3883,20 eurų) žalą bei 50 000 litų (14481 eurų) neturtinę žalą, tokiais savo veiksmais, padarydamas didelę žalą nukentėjusiosios A. P. teisėms ir teisėtiems interesams, savavaldžiavo. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendyje padarė išvadą, jog G. M. tvarkė savo sklypą, vadovaudamasis jo turimais duomenimis apie sklypo ribas bei būdamas įsitikinęs, kad turi teisę atlikti tokius veiksmus, todėl nesuvokė, jog elgiasi neteisėtai, o paaiškėjus tokioms aplinkybėms ėmėsi pastangų pašalinti kilusius padarinius. Dėl to, jo veiksmai negali būti vertinami kaip tikslingas veikimas prieš nukentėjusiosios interesus, t. y. nėra pagrindo teigti, jog kaltinamasis G. M. numatė neigiamus padarinius (didelę žalą nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams) ir tokių padarinių norėjo. Taip pat teismas padarė išvadą, kad G. M. veiksmuose nėra didelės žalos nukentėjusiajai padarymo, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymio. Teismas nuosprendyje pažymėjo ir tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byla, iškelta dėl to, jog G. M. savavališkai užėmė apie 1,8 m kaimyninių žemės sklypų M. take 53 ir 55 (sklypų skiriamoji riba užversta žemėmis) ir tuo pažeidė ATPK 188 straipsnį ir 45 straipsnį, G. M. atžvilgiu buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Taigi, tokie kaltinamojo G. M. veiksmai jau įvertinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra įsiteisėjęs. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2016 m. gruodžio 13 Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.Skunde nurodo, kad nors kaltinamasis kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, padarymo neprisipažino, tačiau baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, kad jis neteisėtus veiksmus atliko tyčia. G. M. parodė, kad J. M. parduodamas sklypą jį informavo, kad sklypo ribos netikslios. Tai patvirtino duodamas parodymus ir liudytojas J. M.. Vėliau G. M. žemėtvarkos viršininkas G. Ž. nurodė, kad pervedant sklypų ribas visoje Lietuvoje buvo pereita pagal naujus matavimus, todėl ribos visų sklypų pasislinko, nors sklypų plotai liko tokie patys, reikia tikėti nauja matavimų sistema. Jokių kuoliukų, ar kitų sklypo ribų žymėjimų nebuvo. Tačiau šiuos G. M. parodymus paneigia liudytojas J. M., kuris nurodė, kad parduodant sklypą riboženkliai (įsmeigti kuoliukai) buvo. G. M. dalyvavo susirinkime ir pasirašė 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame buvo konstatuojama, jog M. tako 59 savininkas savavališkai užėmė kaimyninių sklypų M. tako 55 ir 53 dalis, apie 1,8 metro, sklypus užvesdamas žemėmis. Taip pat 2010 m. birželio 9 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorinių planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu nustatyta, jog G. M. savavališkai vykdė atraminės sienutės M. take 53 ir 59 statybos darbus. Kad ribos buvo tikslinamos ir jos slinkosi, patvirtino ir liudytojai A. S., D. M., D. S., M. Š.. Todėl apeliantės nuomone, G. M. turėjo suvokti, kad dėl netikros teisės įgyvendinimo akivaizdžiai kils ginčas. G. M. žinodamas, kad sklypo ribos slinkosi, nesikreipdamas į gretimų sklypų savininkus, savarankiškai nusistatė ribas. Taip pat skunde nurodoma, kad nors teismas nurodė, kad neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas įrodomais, o tik subjektyviu nukentėjusiosios vertinimu, tačiau tai nepaneigia fakto, kad A. P. vis dėl to buvo padaryta neturtinė žala, kuri gali būti laikoma didele. A. P. pateikė byloje civilinį ieškinį, jį pagrindė ir nurodė, kodėl jai padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Nors G. M. nurodė, kad jokių kaimynės A. P. medžių ir krūmų nebuvo, jis jokių medžių ir krūmų nekirto, išskyrus buvusius jo sklype, nukentėjusioji juos išsigalvoja, tačiau 2010 m. gegužės 7 d. įvykio vietos apžiūros protokolu užfiksuota, kad Kaune, M. takas 53, sklype užverstos žemės krūvos, kurių aukštis apie 2 m., dalis žemių užvestos ant medžių ir krūmų. Liudytojai J. M. ir K. B. patvirtina, kad pas A. P. buvo išversti medžiai ir krūmai, kurie augo prie sklypų ribos. J. M. nurodė, kad pas jį sklype, kurį pardavė G. M. medžių nebuvo, jis juos buvo išpjovęs. Lokalinė sąmata S001, kurią sudarė R. M., o patikrino ir patvirtino A. M., nustatyta atstatymo darbų vertė 12018,85 litų. Šią sąmatą A. M. patvirtino ir teismo posėdžio metu. Nukentėjusiosios A. P. parodymai, kurie nuoseklūs ir patvirtina, kad ant jos nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio M. takas Nr. 53 buvo užvestos žemės ir užimtas jos sklypas apie 1.8 metro, ant jai priklausančios žemės pastatyta atraminė sienelė, nulaužti ir sugadinti vaismedžiai ir vaiskrūmiai, tokiu būdu pažeidžiant LR įstatymais garantuotą nuosavybės neliečiamumą padaryta jai turtinė 3883,20 eurų žala ir 14481 eurų neturtinė žala. Be to, vertinant padarytą žalą būtina atsižvelgiant į nukentėjusiosios A. P. amžių, sveikatos būklę, į tai, kad jai šis žemės sklypas buvo brangus ir nedalomas, juo ji naudojosi ne vieną dešimtmetį, augino vaiskrūmius ir vaismedžius. Apeliantė pažymi, kad A. P. kreipėsi ir inicijavo baudžiamąjį procesą dėl savo pažeistų teisių ir saugomų interesų, jog dėl G. M. tyčinių veiksmų jai padaryta didelė žala, tai suponuoja veikos pavojingumą ir konstitucinių principų kontekste negalima teigti, kad kilęs ginčas tarp G. M. ir A. P. yra išimtinai civilinio pobūdžio. G. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje požymiai. Taip pat skunde nurodoma, kad G. M. kaltinamas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. G. M. inkriminuoto nesunkaus nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1495) numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu). Nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje, priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad yra susėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. M. būtų padaręs naują tyčinę nusikalstamą veiką, dėl ko senaties terminas būtų nutrūkęs. Taip pat nenustatyta ir kitų aplinkybių, dėl kurių senaties eiga būtų sustojusi. Taigi nuo padarytos nusikalstamos veikos, t. y. 2011 m. birželio mėnesio praėjo penkeri metai ir baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas.Nukentėjusiosios A. P. atstovas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti šioje byloje naują nuosprendį: G. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti šiam nuteistajam bausmę nurodytojo baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose; nukentėjusiosios A. P. civilinį ieškinį patenkinti pilnai; priteisti nukentėjusiajai A. P. iš nuteistojo G. M. nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas.Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas nepaisė, kad proceso eigoje nukentėjusioji į posėdžius negalėjo atvykti dėl kojos lūžio, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau pašymai buvo atmesti. Dėl to, buvo pažeista nukentėjusiosios teisė dalyvauti bylos nagrinėjime, teikti įrodymus bei dalyvauti baigiamosiose kalbos. Toks bylą nagrinėjusio teisėjo procesinis elgesys sudaro nukentėjusiajai pagrindą manyti teisėją esant šališku kaltinamojo naudai.Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo sprendimu išteisinti G. M. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Apelianto nuomone teismas neįvertino išsamių nukentėjusiosios A. P. parodymų, kurie patvirtina visą kaltinimo apimtį. 1994 m. rugpjūčio 26 d. A. P. pagal Kauno miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 02 d. potvarkį Nr. 1065-v nupirko 709 kv. m žemės sklypą, esantį Kaune, SB „(duomenys neskelbtini)”, sklypo Nr. 83. Neatsiejama pirkimo - pardavimo sutarties sudėtinė dalis yra A. P. namų valdos žemės sklypo ribų planas Ml:500 SB „(duomenys neskelbtini)”, išperkama žemė 709 kv. m, nuomojama žemė - 31 kv. m, viso 740 kv. m. Šis žemės sklypo, esančio M. take 53 Kaune, planas buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kuriuos 1994 m. balandžio mėn. atliko UAB korporacija “M.” ir šios korporacijos parengtą žemės sklypo ribų planą 1994 m. birželio 6 d. suderino žemėtvarkos tarnybos viršininkė V. S.. A. P.. žemės sklypo ribų plane nurodytos sklypo ribos 1994 m. balandžio mėnesį buvo pasirašytinai suderintos su ja ir besiribojančių žemės sklypų savininkais - K. B. (rytinėje dalyje besiribojančio sklypo Nr. 74 savininku), A. R. (šiaurinėje dalyje besiribojančio žemės sklypo Nr. 66 savininku). Dabar pastarasis žemės sklypas (Nr. 66) priklauso G. M.. Šiuo metu G. M. šią žemės sklypo ribą, buvusią tarp nukentėjusiosios sklypo (Nr. 83) ir jo sklypo sunaikino užpildamas dideliu kiekiu žemių, tuo pačiu panaikino ir griovį tarp tų sklypų, kuriuo atmosferinis vanduo nubėgdavo į šlaito apačioje esantį pagrindinį griovį. G. M. sunaikinus minėtąjį griovį atmosferinis vanduo bėga į nukentėjusiosios sklypą, plauna dirvožemį, medžių šaknis, nuo vieno medžio šakų net ėmė luptis žievė. Visa tai patvirtina ir antstolės surašytas bei jos patvirtintas 2012-08-30 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Skunde nurodoma ir tai, kad 2010 m. gegužės mėnesį UAB korporacijos „M.” matininkai sudarė klaidingus, neatitinkančius 1994 metais buvusių nustatytų ribų, nukentėjusiosios ir G. M. sklypų planus. Žemėtvarkos skyrius nukentėjusiosios plano 2010 m. gegužės mėnesio sklypo nepatvirtino, tačiau patvirtino G. M. sklypo naują planą, kuriame buvo padidintos to sklypo ribos (ko pasėkoje nukentėjusiosios sklypo ribos buvo sumažintos). Apeliantas nurodo, kad galimai suklastotą nukentėjusiosios sklypo ribų planą ji rado ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje, susipažindama su pastarąja 2011 m. rugsėjo mėn. Nukentėjusiajai nuvykus į Kauno m. žemėtvarkos skyrių išsiaiškinti tas aplinkybes pas to skyriaus darbuotoją D. M., pastaroji nukentėjusiajai paaiškino, jog yra kitas, kitoks nei 1994 m., jos sklypo planas ir netgi su nukentėjusiosios parašu. Nukentėjusioji pamatė, kad tas galimai suklastotas planas padarytas atšvietus planą, buvusį prie jos valstybinės žemės nuomos sutarties, ir tą originalų planą ištaisant: ištaisant (sumažinant) minėtus linijų dydžius, padarant prirašymus, vietoje sklypo kadastro numerio įrašant sklypo unikalų numerį; ir kt. Nukentėjusioji gavusi savo sklypo archyvinės bylos, saugomos Kauno m. žemėtvarkos skyriuje, kopiją, pamatė, kad joje trūksta eilės svarbių dokumentų - yra tik po vieną lapą jos sklypo pirkimo - pardavimo ir nuomos sutarčių, nėra 1994 m. balandžio mėn. nukentėjusiosios sklypo ribų planų, o vietoje šių byloje įdėtas jau minėtasis, galimai suklastotas, nukentėjusiosios sklypo ribų planas, neatitinkantis originaliems jos sklypo ribų 1994 m. balandžio mėn. planams.Skunde pažymima, kad G. M., dar nebūdamas sklypo Nr. 59, savininku, jau galimai suplanavo užvaldyti dalį nukentėjusiosios žemės sklypo Nr. 83, nes gavęs iš būsimo pardavėjo žemės sklypo Nr. 59 ribų plano kopiją 2009-12-01 užsakė jo sklypo topografinę nuotrauką - su to sklypo ribomis, įeinančiomis į nukentėjusiosios žemės sklypo dalį, taip tą numatytą pirkti sklypą galimai „prasiplatinant” nukentėjusiosios sklypo sąskaita. 2009 m. rudenį G. M. pradėjo sodo sklype Nr. 59 dirbti. Tuo matu nukentėjusioji gulėjo ligoninėje dėl kelio sąnario operacijos. Tas aplinkybes, kad G. M. ten pradėjo dirbti dar 2009 m. rudenį, patvirtino liudytojai N. A. ir J. M., nors pastarasis oficialiai sklypą pardavė 2010-02-03.Nukentėjusiosios atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad iki G. M. vykdytos savavaldžiavimo veikos sklypų reljefas buvo vienodo aukščio, tačiau jis neturėdamas nukentėjusiosios sutikimo, nesuderinęs su ja, net nepaklausęs jos, neturėdamas jokių institucijų leidimų, ne tik savo sklype, bet ir nukentėjusiosios sklypo dalyje užvežė didelį kiekį žemių - pastarųjų sankasa buvo apie 3 metrų aukščio, 3 metrų pločio, iki eilės obelų kamienų ilgiu apie 25 metrų iki sklypo šlaito. Šią aplinkybę patvirtina visa eilė byloje esančių rašytinių duomenų.Taip pat skunde nurodoma, kad G. M. turėdamas topografinę nuotrauką su nukentėjusiosios žemės sklype nubraižytomis kaimyninio sklypo ribomis panaudojo vykdydamas savavališką statybą nukentėjusiosios sklypo šlaite, t. y. statydamas ne tik savo, bet ir nukentėjusiosios sklype atraminę sienelę apie 3 m pločio iki medžių. Be to, G. M. išpjovė sklypo šlaite buvusius vaismedžius. Nukentėjusioji bandė kaimyną kalbinti, tačiau šis toliau dirbo, po ko ji iškvietė policijos pareigūnus, kurie iškraipė jo pranešimo turinį. Atvykus policijos pareigūnams G. M. pateikė kažkokį dokumentą, bet ne sklypo ribų planą ir paaiškino, kad jis dirba esą tik savo sklype. Todėl policijos pareigūnai išvyko. Po ko ji kreipėsi į prokuratūrą bei Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Be to, dėl G. M. vykdomos nukentėjusiosios sklype savavališkos statybos ji kreipėsi į Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kurio darbuotojai atvykę į įvykio vietą surašė 2010-05-11 savavališkos statybos sklypuose Nr. 53 ir Nr. 59 aktus bei G. M. įpareigojo iki 2010-07-11 pašalinti savavališkos statybos padarinius, nugriauti savavališkai pradėtą statyti atraminę sienelę. Tačiau G. M. pateikė dvylika neatitinkančių tikrovės nuotraukų ir parašė 2010-06-28 prašymą, kad būtų nutrauktas savavališkos statybos tyrimo ir nagrinėjimo procesas, nes jis savavališką statybą esą pašalinęs, t. y. jo statytą sienelę esą nugriovęs, nors to padaręs nebuvo. Byloje iki šiol nėra įrodymų, kad G. M. būtų pilnai pašalinęs savavališkos statybos padarinius nukentėjusiosios sklype.Skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusiosios sklype G. M. sunaikino dalį vaismedžių ir vaiskrūmių (6 vyšnių medžius, 5 slyvų medžius, 4 agrastų krūmus ir 2 krūmus juodųjų serbentų). Vaismedžiai ir vaiskrūmiai buvo sunaikinti - vienus iškasant, kitus nupjaunant. Po to buvo užvežta didelis kiekis žemių sankasų, kurių aukštis apie 3 m. Vaismedžiai buvo sunaikinti per du kartus. Tai yra, ar 2009 m. gruodžio, ar tai 2010 m. sausio mėn. užpilant žemėmis, o vėliau buvo antrasis vaismedžių, vaiskrūmių sunaikinimo etapas. Tai yra, 2010-04-12. nuvykusi į sodą nukentėjusioji pamatė, kad matosi nupjautų medžių kelmai (apie 0,5 m aukščio), o G. M. vykdė jos sklype savavališką statybą. Be to, G. M. ne tik sunaikino vaismedžius ir vykdė statybą, bet sunaikino ir nukentėjusiosios laiptelius, kuriais ji nulipdavo per sklypo šlaitą. Dėl to, nukentėjusioji patyrė didelį stresą ir net nualpo. Dėl šio įvykio buvo pradėtas tyrimas ir vaismedžių ir vaiskrūmių sunaikinimo žala buvo nustatyta Žemės ūkio akademijos ir Babtų instituto pagal galiojančius teisės aktus ir nurodė, kad jai padaryta 1389,10 Lt žala. Apeliaciniame skunde pažymima, kad buvo pažeista ne tik nukentėjusiosios sklypo privatumas, neliečiamumas, bet ir LR žemės ūkio ministro 2002-12- 30 d. įsakymo Nr. 522 reikalavimai, iš kurių seka, jog privataus žemės sklypo kadastriniai matavimai gali būti atliekami tik žemės sklypo savininko iniciatyva ir turi būti su juo suderinti. Matininko D. S. kompetencija suabejojo Nacionalinė žemės tarnyba. NŽT 2010-10-14 d. rašte nurodyta, kad matininkas D. S., matuodamas ribas pažeidė norminių aktų reikalavimus, natūroje matavo nukentėjusiosios sklypo ribas pažeisdamas nekilnojamojo turto registre įregistruotas ribas. Nacionalinės žemės tarnybos 2016-01-27 raštas Nr. lSS-268-(10.5) patvirtina, kad UAB korporacijos „ M." matininkas D. S., 2010 m. atstatydamas anksčiau paženklintų žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini): Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų riboženklius vietovėje, pažeidė LR nekilnojamojo turto kadastro nuostatu 32 punktą, į minėtų žemės sklypu ženklinimą nekviesdamas gretimu žemės sklypų savininku, bei nesurašydamas žemės sklypu ribų paženklinimo - parodymo aktu; UAB korporacijos „M." matininkui D. S. 2010 m. atstatant žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)- G. M. sklypo,- aut.) ribas vietovėje buvo pažeista kviestiniu asmenų kvietimo į žemės sklypo ribų ženklinimą procedūrą, kad Skyrius priėmė neteisingą sprendimą suderinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) planą bei informuoti VI Registru centrą apie teisingai parengta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)- G. M. sklypo, - aut.) planą. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nepaisant visų tų galimų dokumentų klastojimų bei tų galimai suklastotų dokumentų panaudojimo G. M. savavaldžiavimas, įvykdytas nukentėjusiosios atžvilgiu, yra akivaizdus. Be to, G. M. ir pats nors netiesiogiai, bet pripažino šios bylos procese (ikiteisminiame tyrime) tą savo savavaldžiavimą, kadangi iš kitų sodo sodų sklypų savininkų buvo girdėjęs, kad sklypų Nr. 53 ir 55 savininkai yra esą konfliktiški, jis, nenorėdamas su jais turėti kokių nors nesusipratimų, esą būdamas įsitikinęs savo įsigyto sklypo ribomis, nederinęs su kaimynais pradėjo tvarkytis savo įsigytame sklype adresu M. takas 59, Kaune; jis išpjovė sklype buvusius medžius; kadangi sklypas buvo nuožulnus, jis ketino sklypą pakelti, kad išlygintų nuožulnumą, nes ketino čia statytis gyvenamąjį namą; buvo vežamos žemės ir palaipsniui lyginamas jo įsigytas žemės sklypas; 2010 m. pavasarį, pradėjo statyti atraminę sienelę. Tai patvirtina, kad G. M. pripažino, kad jis nukentėjusiąją visiškai ignoravo ir elgėsi, kaip pats manęs esant „teisingu”. Tik šioje dalyje G. M. nutylėjo tas svarbias aplinkybes, jog nors jam buvo žinomos tikrosios sklypų ribos, patvirtintos dar 1994 metais, jam buvo žinomi autentiški, originalūs sklypų 1994 metų planai, tačiau jis tų dokumentų neginčijo bei nieko nederinęs su kaimyninio sklypo savininke - A. P. - atlikinėjo darbus ne tik savo, bet ir nukentėjusiosios sklypo dalyje ir tai darė savavališkai, visiškai neprisilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos ir dar padarydamas nukentėjusiajai žymią žalą.Apeliantas pažymi, kad G. M. šioje byloje vengdamas pelnytos savo atsakomybės, nepagrįstai bando remtis administracinės bylos medžiaga, o be to ir apylinkės teismas nepagrįstai motyvavo išteisinamąjį nuosprendį tame tarpe remdamasis ir administracinės bylos medžiaga. Tačiau teismo nutarimas nesudaro pagrindo išteisinti G. M., nepaneigia pastarojo kaltės šioje baudžiamojoje byloje, nes administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo kitas, nei šioje baudžiamojoje byloje. Be to, administracinė byla buvo nagrinėjama dalyvaujant tik vienam G. M., nes žemėtvarkos tarnybos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, o A. P. niekas į tą posėdį nekvietė ir apie jį jos neinformavo. Iš teismo posėdžio protokolo toje administracinėje byloje matyti, jog G. M. sakė netiesą teismui apie tai, jog žemes ant kaimyninių sklypų ribų jis užpylė todėl, kad esą nežinojęs savo sklypo ribų. Taip pat G. M. nei administracinėje byloje, nei šioje baudžiamojoje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų buvęs suklaidintas matininkų.Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad G. M. neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta didelė turtinė ir neturtinė (moralinė) žala, o taip pat ji turėjo labai daug proceso išlaidų, ką nurodė savo ieškinyje. Nukentėjusioji patyrė ir iki šiol patiria didelius neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, net dvasinį sukrėtimą (nuo pastarojo negalinti atsigauti iki šiol), itin didelį pažeminimą. Be to, nukentėjusiosios priklausančio turto gynimas nuo G. M. savavaldžiavimo, eilę metų besitęsiantis jos pastovus lankymasis policijos įstaigose pas tyrėjus, prokuratūroje pas prokurorus, teismuose ir kitus pareigūnus dėl G. M. nusikalstamo elgesio tiek jam išdarkant nukentėjusiosios sklypą, tiek kaltininkui vykdžius savavališkas statybas nukentėjusiajai priklausančiame žemės sklype, kaltininkui sunaikinant jos vaismedžius ir vaiskrūmius, labai pakenkė nukentėjusiosios sveikatai. A. P. sveikata pablogėjo būtent dėl G. M. nusikalstamų veiksmų. Taip pat nusikalstamais G. M. veiksmais nukentėjusioji buvo (ir tebėra) labai pažeminta. Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai išteisinęs kaltinamąjį nukentėjusiosios ieškinio iš esmės nenagrinėjo, dėl jo reikalavimų pagrįstumo iš esmės nepasisakė, paliko tą ieškinį nenagrinėtu. Kadangi byloje turi būti priimtas apkaltinamasis G. M. atžvilgiu nuosprendis, o nukentėjusiosios civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl nukentėjusiosios ieškinio reikalavimai turi būti šioje byloje patenkinti visoje jų apimtyje. Be to, apylinkės teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiosios parodymų ir nurodytų argumentų, todėl padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies normų (kuriose nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau tas vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu) pažeidimus. Skunde nurodoma ir tai, kad nors prokurorė baigiamosiose kalbose šią bylą prašė nutraukti suėjus kaltinamojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, tačiau toks prašymas yra nepagrįstas. Kadangi G. M. savavaldžiavimo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu atlikinėjo iki 2011 m. vasaros pabaigos (ką patvirtina ir šios baudžiamosios bylos procese priimta Kauno apygardos teismo 2015-05-19 nutartis, o taip pat ir kiti bylos duomenys), todėl pagal BK 95 straipsnio normas (2010 06 15 įstatymo Nr. XI-901 redakcija, galiojanti nuo 2010 06 29), dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas G. M., taikomas aštuonerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, iki kurio pabaigos dar yra labai toli.Apeliantas pažymi ir tai, kad apylinkės teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad kaltinamojo G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, jo parodymai yra ištisas vengimas pelnytos atsakomybės. Nors apylinkės teismas nuosprendyje nurodė kad liudytojų K. B., M. Š., A. S., J. M., D. S., D. M., A. M., N. A., R. M. parodymuose nėra jokių kaltinamojo G. M. kaltės įrodymų, tačiau teismas šiuo atveju visiškai neįvertina tų aplinkybių, jog net nepriklausomai nuo to, kokius parodymus davė vienas ar kitas iš liudytojų, šioje byloje kaltinimą įrodo visų pirma objektyvaus pobūdžio duomenys - rašytiniai bylos įrodymai. Taip pat nepagrįsti bei nesudaro pagrindo išteisinti G. M. ir nuosprendžio motyvai, kuriuose teigiama, kad: kaltinamojo veiksmai negali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad lokalinė sąmata S001, kurioje nurodyta atstatymo darbų vertė - 12018,85 Lt, kas tolygu 3480,73 Eur, yra priešinga nuosprendžio išvadoms, nes nei tos sąmatos sudarytojas R. M., nei tą sąmatą tvirtinęs A. M. nepaneigė jos. Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas neginčijo nukentėjusiosios legaliai gautos ir šioje byloje pateiktos, specialisto sudarytos ir specialisto patvirtintos sąmatos. Nėra aiškūs ir iki galo suprantami, tačiau bet kuriuo atveju nesudaro pagrindo kaltinamąjį išteisinti ir nuosprendyje išdėstyti motyvai, jog esą yra nepakankamas Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto pateiktas nuostolių (žalos) paskaičiavimas dėl A. P. priklausiusių. Netikslūs, nepagrįsti ir nuosprendžio motyvai ir dėl nukentėjusiosios patirtos 50000 Lt (14481,00 Eur) dydžio neturtinės žalos. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai ar kiti norminiai aktai nenumato jokios metodikos, kuri leistų kažkaip aiškiai bei konkrečiai apibrėžtai paskaičiuoti moralinę (neturtinę) žalą. Susiklosčiusioje atitinkamoje teisingoje teisminėje praktikoje juk ir yra taip, kad neturtinės žalos dydį nurodo nukentėjusioji šalis, civilinis ieškovas, tačiau tai daro atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose (6.250 str. ir kt.) pateiktus abstrakčius kriterijus. Nagrinėjantis bylą teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas į minėtuosius kriterijus (LR CK 6.250 str. ir kt.), jeigu tie kriterijai yra įrodyti, galutinai nustato oficialiai konstatuotinos (inkriminuotinos kaltininkui, priteistinos nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui) neturtinės žalos dydį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio normomis. Įvertinus byloje įrodytą turtinę ir neturtinę žalą, yra nepagrįsti ir nuosprendžio motyvai, kuriuose teigiama, kad G. M. veiksmuose nėra didelės žalos nukentėjusiajai padarymo, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymio, o be to nepagrįstai paliktas nenagrinėtu ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys.Išteisintojo G. M. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis atsikirtime į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, todėl prašo apeliacinius skundus atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji A. P. ir jos atstovas advokatas Danius Svirinavičius prašė nukentėjusiosios A. P. atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą dėl senaties taikymo atmesti. Prokurorė prašė joS apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato D. Svirinavičiaus skundą dėl kaltės tenkinti, tačiau bylą nutraukti dėl senaties. Išteisintojo G. M. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis prašė apeliacinius skundus atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK- 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiosios atstovo bei prokurorės skunduose pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu. Tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusiosios A. P. atstovas nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl G. M. išteisinimo, skunduose akcentuoja tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl G. M. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nukentėjusiosios A. P. atstovas apeliaciniame skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nepaisė nukentėjusiosios A. P. prašymų atidėti bylos nagrinėjimą iki tol, kol ji pasveiks ir bylą baigė nagrinėti jai nedalyvaujant. Iš tiesų byloje esantis posėdžio protokolas patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. protokoline nutartimi nutarta tęsti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant nukentėjusiajai A. P., nes jos interesus atstovauja advokatas, o 2016 m. lapkričio 22 d. buvo priimta nutartis tęsti bylos nagrinėjimą nedalyvaujant nukentėjusiajai ir jos atstovui. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad šie sprendimai buvo priimti išklausius visų proceso dalyvių nuomonės bei įvertinus tai, jog nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas šiuo atveju buvo šališkas. Be to, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, kad nukentėjusiajai A. P. būtų sudaryta galimybė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, t. y. buvo priimta nutartis ją apklausti nuotoliniu būtu, tačiau jai nesutikus, buvo priimtas sprendimas laukti kol ji bus išrašyta iš gydymo įstaigos bei suteikta daug laiko pasiruošti bylai ir dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek nukentėjusiosios A. P. atstovo apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusiosios A. P. baigiamojoje kalboje, daug dėmesio skiriama dokumentų klastojimo klausimams, tačiau pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį byla teisme nagrinėjama ne dėl visų įmanomų pareikšti kaltinimų variantų, o tik dėl tų kaltinimų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajam posėdžiui G. M. kaltinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje padarymu, todėl apeliacinio skundo argumentai susiję su dokumentų klastojimu šioje nutartyje nevertinami. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos asmens teisėms (teisėtiems interesams) masto nustatymui, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Taigi atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis, inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis).Savavaldžiavimo subjektyviosios pusės požymis – kaltė gali pasireikšti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šiuo atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. M. veikoje nėra savavaldžiavimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės, pasireiškusios viena ar kita tyčios forma. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.Priešingai nei nurodo apeliantai, teisėjų kolegijos nuomone, išteisintojo G. M. parodymų apie tai, kad jis savo sklypą tvarkė (suvežė žemes sklypo iškėlimui ir pastatė atraminę sienelę), remiantis savo turimais dokumentais ir būdamas įsitikinęs, jog turi teisę atlikti tokius veiksmus, nepaneigia byloje esančių duomenų visuma. Nors nukentėjusioji A. P. tvirtina, kad G. M. tyčia užgrobė jos sklypo net tris metrus, tačiau byloje esantys duomenys paneigia tokius nukentėjusiosios aiškinimus. Iš šioje byloje suformuoto kaltinimo matyti, kad G. M. buvo kaltinamas savavališkai užėmęs ne 3 metrus kaip tvirtina nukentėjusioji, o apie 1,8 metro, nukentėjusiajai A. P. priklausančio žemės sklypo. Byloje esančių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad G. M. tyčia (tiesiogine ar netiesiogine) A. P. sklype supylė žemės iš pastatė atraminę sienelę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, G. M. tyčios nepatvirtina ir liudytojo J. M. parodymai. Minėto liudytojo parodymais nustatyta, kad jis G. M. pardavė sodo sklypą Medekšnių takas Nr. 59, bei jam minėjo, kad visi sklypai yra pasislinkę, todėl gali būti pasislinkusios ir sklypo ribos. Galėjo būti, kad G. M. perdavė ir toponuotrauką, kurią buvo daręs anksčiau, nes norėjo statyti tvorą. Taip pat liudytojas parodė, kad sodo sklype buvo įsmeigti kuoliukai, t. y. riboženkliai. Kolegijos nuomone, vien faktas kad pirkimo metu sklype buvo riboženkliai neleidžia daryti išvados apie G. M. tyčią.G. M. veiksmai – kreipimasis pas matininką R. M. bei Žemės tarnybos viršininką G. Ž., rodo, kad G. M. prieš atlikdamas darbus savo įsigytame sklype, siekė patikrinti J. M. pateiktą informaciją apie sklypų pasislinkimą ir paneigia nukentėjusiosios A. P. teiginius, kad G. M. iš anksto siekė užvaldyti jai priklausančio žemės sklypo dalį.Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų D. M., D. S., A. S., M. Š. parodymai patvirtina tą aplinkybę, kad tiek A. P., tiek G. M. sklypų plotas išliko toks pats. Kadangi nuo 1994 m. yra pasikeitę matavimo sistema, todėl ir įvyko klaida dėl pačių ribų buvimo. Vėliau buvo atstatytos visų keturių sklypų ribos. Su tuo sutiko tiek kaltinamasis G. M., tiek pati nukentėjusioji A. P., kuri vėliau savo parašo atsisakė. Liudytoja D. M. parodė, kad buvo padaryta matininkų klaida, kuri vėliau buvo ištaisyta ir nustatytos visų keturių sklypų naujos koordinatės. Iš minėtų liudytojų parodymų seka, kad nors G. M. A. P. sklype supylė žemes ir pastatė atraminę sienelę, tačiau tuo metu, kai vyko darbai dėl matininkų padarytos klaidos ir pasikeitusių žemės matavimo ir koordinačių nustatymų, jis elgėsi pagal savo turimą planą. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais, nes jie davė nuoseklius parodymus. Nors nukentėjusiosios A. P. atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad liudytojai vengė atsakyti į kai kuriuos klausimus, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad jie buvo apklausti išsamiai, išsamiai atsakė ir į proceso dalyvių klausimus. Nei apeliaciniame skunde, nei baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti palankius parodymus G. M. naudai. Kaip jau buvo minėta inkriminuojant savavaldžiavimą, be kita ko, būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad supildamas žemes ir pastatydamas atraminę tvorelę G. M. suvokė savo veiksmus kaip neteisėtus ar savavališkus ir siekė didelės žalos nukentėjusiajai A. P..Tiek nukentėjusiosios A. P., tiek prokurorės apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dėl didelės žalos požymio nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti padaroma tiek turtinė, tiek moralinė. G. M. buvo kaltinamas padaręs A. P. didelę – 3883,20 Eur turtinę bei 14481 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kilti būtinos sąlygos – didelės žalos padarymo, taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo išvados, dėl didelės žalos požymio nebuvimo yra motyvuotos ir pagrįstos tiek teisiamojo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiosios A. P., liudytojų K. B., M. Š., J. M., D. S., A. M., R. M. parodymų, tiek byloje esančių rašytinių duomenų vertinimu, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad byloje yra pateikta lokalinė sąmata S001, kurioje nurodyta, jog atstatymo darbų vertė yra 3480,73 Eur (kas atitinka 12018,85 litų). Tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šia sąmata vadovautis nėra pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklaustas R. M. parodė, kad šia sąmata vadovautis negalima, be to, šiuo metu nereikalinga atlikti visų darbų, kurie nurodyti minėtoje sąmatoje. Taip pat R. M. parodė, kad tik atestuoti ekspertai gali nustatyti kokius darbus reikia atlikti ir ar juos reikia atlikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su teismo išvadomis ir dėl žalos paskaičiavimo dėl sunaikintų vaismedžių ir vaiskrūmių bei neturtinės žalos dydžio. Priešingai nei nurodo nukentėjusiosios A. P. atstovas apeliaciniame skunde, byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. M. iš A. P. sklypo dalies pašalino tiek žemes, tiek ir atraminę sienelę. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad G. M. veiksmai ir padaryta žala buvo vertinama ir Kauno apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2812-199/2015. Kaip jau buvo minėta didelės žalos sąvoka yra vertinamasis BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, be to, kolegija pažymi, kad apeliantų argumentai, kuriais jie ginčija minėtą teismo išvadą, nereikalauja atskiro svarstymo bei aiškinimo, kadangi baudžiamoji atsakomybė negalima nesant bent vieno konkretaus nusikaltimo sudėties požymio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-112/2005).Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad. pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad G. M. dėl kaltinimo savavaldžiavimu išteisintas pagrįstai. Nukentėjusiosios A. P. atstovo ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus, jog G. M. dėl kaltinimo savavaldžiavimu išteisintas nepagrįstai, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių.Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atsižvelgė ir į Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-3805-634/2010. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad administracinio teisės pažeidimo byloje G. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį ir 45 straipsnį, tai yra už tai, jog jis savavališkai užėmė apie 1,8 m. kaimyninių žemės sklypų M. take 53 ir 55 (sklypų skiriamoji riba užversta žemėmis). Minėtu nutarimu G. M. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Šis teismo nutarimas yra įsigaliojęs ir iš esmės reiškia, kad dėl tų pačių G. M. veiksmų administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas. Atkreipiamas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos išaiškinimus, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03, 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Pažymima ir tai, kad administraciniai teisės pažeidimai ar administraciniai nusižengimai tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).Prokurorė apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė G. M. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti susėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Su tokiu prašymu nesutiko nei nukentėjusioji A. P., nei jos atstovas, nes jų nuomone, baudžiamosios atsakomybės senaties terminas nėra suėjęs. Iš G. M. suformuluoto kaltinimo, matyti, kad jis buvo kaltinamas savavaldžiavimu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio, jo veika padaryta keliais vienarūšiais veiksmais (medžių išpjovimu, medžių užvertimu bei atraminės sienelės pastatymu, kas atitinka tęstinės veikos sampratą, todėl šiuo atveju senaties terminas skaičiuotinas nuo 2011 m. birželio mėnesio. Kadangi paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, todėl šioje nutartyje plačiau nepasisakoma dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino taikymo ar jo netaikymo. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nukentėjusiosios A. P. atstovo ir prokurorės apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo jį naikinti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.