Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su 2014-11-26 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta galutine bausme ir nustatyta M. M. subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmė paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžia nustatytai nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2015-06-04.

Į bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-26 nuosprendį.

Nuosprendžiu tenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš M. M. priteista 445,14 Eur (1536,99 Lt) atlyginti žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2014-10-03, apie 5 val. prie naktinio klubo „M.“, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), konflikto metu, suduodamas ranka vieną kartą nukentėjusiajam A. S. į veidą, padarė jam apatinio žandikaulio lūžimą, kas sukėlė nukentėjusiajam A. S. nesunkų sveikatos surikdymą

Advokato nuomone, svarbu yra tai, kad pats nukentėjusysis neneigė, kad tą vakarą galėjo būti išgėręs ir nurodė jog jam buvo nustatytas 2,7 promilių girtumas, tuo tarpu M. M. buvo visiškai blaivus. Mano, jog teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi neblaivaus nukentėjusiojo duotais parodymais. Pažymi, jog esant tokiam stoviui nukentėjusysis susižaloti galėjo ir pats, o žinant tai, kad jis buvo agresyvus ir elgėsi neadekvačiai, kelią versiją, kad jį galėjo sužaloti ir kiti nenustatyti asmenys. Taip pat nurodo, jog teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad A. S. galėjo būti supykęs ant M. M. dėl to, kad priešingai, nei kiti draugai, jis nebuvo įleistas į naktinį klubą „M.“, tokiu būdu, A. S. galėjo turėti motyvą tyčia apkalbėti M. M..

Advokato tvirtinimu, tai, jog teismas, vertindamas apklausų teisme asmenų, o būtent kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, buvo subjektyvus, o liudytojų parodymai, kurie tik patvirtino nuteistojo M. M. parodymus, visiškai nepagrįstai interpretuojami, kaip įrodantys, jog M. M. padarė A. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl specialisto išvados gynėjas teigia, jog teismas ja, kaip M. M. kaltės įrodymu, vadovavosi visai nepagrįstai, nes ji neįrodo, jog būtent dėl M. M. veiksmų kilo neigiami padariniai A. S.. Taip pat nurodo, kad išvadoje atsakymai yra formalūs, paremti specialistui užduotyje pateikta baudžiamosios bylos informacija, joje yra konstatuoti tik sužalojimai, tačiau ji jokiu būdu neįrodo, kad sužalojimus padarė būtent M. M..

Cituodamas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu patvirtinto Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 6.3 ir 9.4 punktų nuostatas, advokatas nurodo, kad specialistas, pateikęs išvadą, privalo atlikti tyrimą remiantis objektyviais moksliniais metodais, o ne pateikti išvadą, vertindamas byloje esančius duomenis. Pažymi, kad byloje įrodymus vertina tik teismas, o ekspertas to daryti negali. Mano, kad specialisto išvada nepaneigia to, kad sužalojimus galėjo padaryti ir kiti asmenys tą pačią dieną, bet to, kad ir pats A. S. galėjo susižaloti. Tvirtina, kad byloje būtina iškviesti ir apklausti specialisto išvadą pateikusį ekspertą.

Nurodo, kad teismas neteisėtai nesirėmė 2014-12-03 apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog peržiūrėtuose failuose nėra medžiagos, kuri būtų susijusi su incidentais ar muštinėmis salėje ar prie baro. Teigia, kad nors ši medžiaga prijungta prie bylos, tačiau ji nebuvo vertinama, kaip paneigianti A. S. suduotus M. M. smūgius.

Dėl nustatytų M. M. susirašymų su A. S. siekiant susitaikyti, advokatas teigia, jog jie neturi jokios įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje, tačiau teismas šiuos duomenis visiškai nepagrįstai vertino, kaip įrodančiais, jog M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Teigia, kad M. M. nebuvo paskirta kardomoji priemonė – draudimas bendrauti su nukentėjusiuoju, todėl M. M. susirašinėjimą su A. S., kuriame nėra nurodyta nieko informatyvaus, teismas negalėjo vertinti kaip M. M. kaltės įrodymo.

Tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., viskas remiasi tik apklaustų asmenų parodymais, įvykio vietoje nieko nerasta ir nieko nepaimta ir nors 2014-10-03 protokole-pareiškime A. S. nurodė, kad konflikto metu buvo suplėšyta džinsinių kelnių kišenė, tačiau baudžiamojoje byloje jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nėra.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, advokatas tvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias Baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis. Tvirtina, kad in dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad šioje byloje būtent nukentėjusiojo duoti parodymai kelia abejones visų baudžiamojoje byloje esančių duomenų sistemoje, įskaitant ir specialisto išvados prielaidas, todėl nesant byloje neabejotinų ir neginčijamų įrodymų teismas negalėjo nuteisti M. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo. Pažymi, kad ankstesni M. M. teistumai negali lemti jo baudžiamosios atsakomybės kilimo šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kadangi toks teisingumo vykdymas būtų tik formalus, tačiau neteisingas ir pažeidžiantis M. M. teisę į teisingą baudžiamąjį procesą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmetamas.

Pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra, kadangi apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino M. M. kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę. Nors kaltinamasis M. M. dėl pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų A. K. ir E. S. parodymais, specialisto išvada, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas M. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumas, tvirtinama, jog apylinkės teismas nevertino M. M. kaltę paneigiančių duomenų, tačiau kolegija šiuos motyvus atmeta.

Nors apeliantas skunde neigia jo ginamojo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. l d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tokie skundo argumentai vertintini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas M. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo M. M. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. S. parodymais, kad 2014-10-03 apie 5 val. ryto į naktinį klubą „M.“, esantį R. gatvėje, atėjo jis, E. S., A. K. ir dar vienas pažįstamas, jie visi buvo išgėrę ir norėjo užeiti į vidų, bet jo dėl girtumo neįleido M. M., pradėjo kalbėtis su M. M., galėjo būti, kad M. M. pavadino „asilu“. M. M. susinervino, perlipo per rūbinę ir jam trenkė vieną sykį, jis suklupo, M. M. jį ištempė į lauką, jis nesipriešino, atsisėdęs lauke ant laiptų sėdėjo užsiėmęs žandikaulį, jam buvo suduotas vienas smūgis padarytas apatinio žandikaulio lūžis, draugai matė, kaip M. M. jam sudavė smūgį, po suduoto smūgio lauke ant laiptų prasėdėjo 20-30 minučių, išsikvietė policiją ir greitąją pagalbą. Taip pat nurodė, jog po įvykio buvo susitikęs su kaltinamuoju M. M. jo iniciatyva, M. M. prašė pakeisti parodymus, M. M. pripažino, kad sulaužė jam žandikaulį, siūlė atlyginti žalą 2-3 kartus, sykį siūlė 1000 Lt, žadėjo sumokėti už padarytą žalą ir už nedarbingumą, jis sutiko, nes norėjo, kad viskas greičiau pasibaigtų, po jų pokalbio nuvyko pas tyrėją ir jis bandė pakeisti parodymus melagingais, tyrėja nenorėjo su tuo sutikti, parodymų keitimo iniciatorius buvo M. M. (2 t., 39-40 b. l.).

Tai, kad atėjus į naktinį klubą A. S. nenorėjo įleisti ir tarp nukentėjusiojo bei M. M. kilo konfliktas, teismui patvirtino ir liudytojais apklausti A. K. bei E. S.. Ir nors šie liudytojai neparodė, jog tiesiogiai matė, kaip M. M. sudavė smūgį A. S., tačiau jie abu nurodė, kad po konflikto matė A. S. sėdinti lauke, A. S. skundėsi, kad jam skauda žandikaulį, buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba (2 t., 68-69 b. l.).

Ir nors nuteistojo advokatas tvirtina, kad A. S. galėjo sužaloti kiti asmenys arba jis galėjo susižaloti pats, tačiau liudytojai A. K. bei E. S., buvę kartu su A. S. iki konflikto su M. M. ir matę A. S. po to, kai jį M. M. išvedė iš naktinio klubo, parodė būtent tai, kad A. S. apie sužalojimą pasakė būtent po to, kai buvo M. M. išvestas iš klubo. Tai, kad liudytojai A. K. bei E. S. nurodė teismui, kad nematė, jog nukentėjusiajam M. M. būtų sudavęs smūgį, nepaneigia, kad nuteistasis A. S. atžvilgiu smurtavo, nes minėti liudytojai taip pat buvo pasvaigę nuo alkoholio, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. M. sudavė tik vieną smūgį, t.y. smurtas netrūko ilgai, todėl jie jo galėjo ir nepastebėti. Apie tai, kad A. S. būtų buvęs sužalotas iki jo konflikto su nuteistuoju teisme apklausiamas nenurodė ir pats M. M., teismui parodydamas, kad A. S. sužalojimų nepastebėjo (2 t., 78-79 b. l.).

Tai, jog A. S. sužalojimas buvo padarytas kaltinime nurodytoje kūno vietoje ir nuteistojo veiksmais, patvirtina ir 2014-11-27 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad A. S. padarytas sužalojimas: apatinio žandikaulio lūžis kairio kampo srityje. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, bet nurodyti, konkrečiai kuo, nėra galimybės. A. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 21 b. l.).Ir nors nuteistojo gynėjas skunde tvirtina, kad ši išvada neįrodo kaltų M. M. veiksmų, nes joje atsakymai yra formalūs ir paremti specialistui užduotyje pateikta baudžiamosios bylos informacija, tačiau ji teismui abejonių dėl A. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nekelia. Juolab, kaip patvirtina bylos duomenys, iš kart po įvykio A. S. skambino Bendram pagalbos centrui ir pranešė apie smurtą, taip pat nurodė, jog jį sumušė M. M., nurodė, jog jaučia, kad jam sulaužytas žandikaulis (1 t., 35, 36-37 b. l.). Byloje nustatyta, jog po nukentėjusiojo pranešimo į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir medikai, A. S. buvo išvežtas į gydymo įstaigą, A. S. medicininiuose dokumentuose taip pat užfiksuota, jog buvo sumuštas ,,M.“ apsauginio, klinikinė diagnozė: apatinio žandikaulio lūžis kairio kampo srityje. Įvertinusi byloje esančius duomenis kolegija neturi jokio pagrindo abejoti minėtos teismo medicinos specialisto išvados teisingumu bei jos įrodomąja reikšme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. S. netrukus po įvykio buvo apžiūrėtas medikų, medicinos dokumentuose buvo padaryti įrašai apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir kokiu būdu jie buvo padaryti. Ir nors nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu bando įtikinti teismą, jog nukentėjusysis buvo ne sumuštas, o galimai susižalojo pats, tačiau tai, kaip minėta anksčiau, yra paneigta byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Dėl apeliacinio skundo motyvo, jog teismas nevertino prie bylos medžiagos prijungtos vaizdo medžiagos, kurioje jokių incidentų ar muštinių salėje ar prie baro neužfiksuota, pažymėtina, kad šioje medžiagoje fiksuotas vaizdas tik prie naktinio klubo baro ir klubo salėje, kuriuose nematyti nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo M. M., nors neginčijamai nustatyta, jog jie konfliktavo prie įėjimo į naktinio klubą, todėl ši vaizdo medžiaga M. M. kaltės nei įrodo, nei paneigia, todėl ši vaizdo medžiaga kaip įrodymas dėl M. M. inkriminuojamo nusikaltimo ir neturėjo būti vertinama.

Advokatas skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vertino SMS žinutes ir žinutes per socialinį tinklapį ,,Facebook“, kuriomis M. M. bei jo darbdavys A. B. kvietė nukentėjusįjį A. S. susitikti, kaip įrodančias M. M. kaltę. Su tokiu gynėjo vertinimu kolegija nesutinka.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. S. buvo sužalotas 2014-10-03, tą pačią diena jis protokolu – pareiškimu kreipiasi į policiją (1 t., 3 b. l.), 2014-10-03 pradedamas ikiteisminis tyrimas (1 t., 2 b. l.), 2014-10-03 A. S. duoda pirminius parodymus apie tai, kad jį sužalojo M. M. (1 t., 65 b. l.), 2014-11-27 M. M. įteikiamas pranešimas apie įtarimą dėl nesunkaus A. S. sveikatos sutrikdymo (1 t., 83 b. l.), 2014-11-27 apklausiamas įtariamuoju M. M. kaltės nepripažįsta ir atsisako duoti parodymus (1 t., 84-85 b. l.), 2015-01-05 A. S. į savo mobilaus ryšio telefoną gauna 5 SMS žinutės iš M. M. telefono, iš kurių vienoje rašoma, kad rytoj 12 val. jie susitinka ir važiuos pas advokatą, kuris paaiškins visą situaciją, ką tyrėjai sakyti, o 2015-01-06, 11.19 val. SMS žinutės su tekstu: „Kur atlekti taves?“, o 2015-01-06 11.38 val., priimtas įeinantis skambutis iš M. M. telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbis truko 37 sek (1 t., 56-58 b. l.). Iš „Facebook“ paskiroje esančių A. S. gautų žinučių išklotinių matyti gautos žinutės iš adresato „M. M.“, kur 2014-11-30, 14.34 val. rašoma: „Kur dingęs, kodėl nekeli?“, 2015-01-16 18.16 val. – „Kaip susisiekti su tavimi?“. Be to, M. M. su A. S. bandė susisiekti ir per trečiąjį asmenį – savo darbdavį A. B.: „Facebook“ paskyroje iš adresato „A. B.“ A. S. gavo žinutę: „Labas, as Arunas reikia mums butinai susitikti ir pasikalbeti del ivykiu megoje, buk zmogus paskambink arba parasyk. Aciu. Mano tel. (duomenys neskelbtini)“ (1 t., 63-64 b. l.). 2015-01-06 A. S., apklausiamas liudytoju, tyrėjai parodo, jog jis nebegali pasakyti, kad jį sumušė M. M., nes jį pažįsta tik iš matymo, o dėl to, kad buvo sutrenkta galva, o gal dėl girtumo, gerai visko neprisimena (1 t., 69 b. l.).

Šių įvykių seka tik patvirtina nukentėjusiojo aiškinimus apie tai, kad M. M. po jam pareikšto įtarimo prašė nukentėjusiojo pakeisti parodymus. Visos šios aplinkybės paaiškina nukentėjusiojo 2015-01-06 parodymų pakeitimą. Tuo tarpu M. M., neigdamas savo kaltę dėl A. S. sužalojimo, tačiau kartu pripažindamas akivaizdų faktą dėl susitikimo po jam pareikšto įtarimo su A. S. bei siūlymo atlyginti žalą, šių savo veiksmų logiškai pagrįsti negalėjo, nurodė neįtikimas, nepaaiškinamas versijas, jog A. S. sumokėti norėjo ne dėl to, kad yra kaltas, o dėl to, kad stengėsi ,,apeiti teisėsaugos įstaigas“ (2 t., 79 b. l.). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie M. M. veiksmai buvo sąlygoti jo neteisėtų veiksmų prieš A. S..

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, konstatuoti BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą, t. y. kad teismo sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad jos padarytos nesivadovaujant įstatymu bei nėra logiškai pagrįstos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Sutinkamai su suformuota teismine praktika, padarius išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį nuteistojo M. M. gynėjo advokato apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. M. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą atmesti.