Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-11-17 nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. J. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-11-17 nuosprendžio dalį, kuria buvo nutarta taikyti turto konfiskavimą ir iš A. J. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (14 481 eurą).

2.1. Apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2016-11-17 nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

2.2. Apelianto nuomone, nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės nėra nustatytos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, dalis esminių teismo išvadų yra grįstos ne byloje ištirtais įrodymais, o teismo subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais; nėra nustatyti ne tik nuosprendyje aprašyti kaltinamųjų veiksmai, tačiau ir būtinasis nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnyje, sudėties objektyvusis požymis - dalykas. Nustatydamas faktines aplinkybes apygardos teismas šališkai ir vienpusiškai, tik kaltinimui palankia linkme vertino bylos įrodymus, dalį įrodymų šaltinių, tiesiogiai ištirtų teismo posėdyje, nuosprendyje apskritai nutylėjo, jų net nepaminėdamas, jų neanalizavo ir dėl jų nepateikė jokių motyvų, taip pažeisdamas nuosprendžio surašymo tvarką. Vertindamas kitus įrodymus, teismas selektyviai atsirinko atskiras įrodymų dalis, nutylėdamas kaltinimą paneigiančias kitas įrodymų turinio dalis. Teismas neanalizavo kaltinimo įrodymų prieštaringumo (tame tarpe dėl esminių kaltinimo aplinkybių), arba tiesiog deklaratyviai nurodė, kad prieštaravimai egzistuoja, tačiau neturi esminės reikšmės nustatant faktines aplinkybes. Teismas, selektyviai atsirinkdamas atskirus įrodymus ar jų dalis, nevertino įrodymų viseto, neatliko visų įrodymų sugretinimo, nenustatė įrodymų tarpusavio sąsajų. Taip pat buvo netinkamai išspręstas turto konfiskavimo klausimas, t. y. turtas buvo konfiskuotas nesant tam Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnyje numatytų pagrindų. Bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka.

2.3. Anot apelianto, šioje byloje visiems kaltinamiesiems inkriminuoto nusikaltimo dalykas (atitinkamas narkotinės medžiagos heroino kiekis) byloje buvo įrodinėjamas išvestiniais, netiesioginiais ir prieštaringais įrodymais. Atlikus išsamią ir nešališką teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analizę, nusikaltimo dalykas liko nenustatytas ir neįrodytas.

2.4. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje teigiama, jog pirmas paketas dėl netinkamos medžiagos kokybė buvo grąžintas U. I., U. A. ir A. M., o jie atgabeno ir atidavė 1500 g sveriantį paketą, kurį pasiėmė E. J., R. G., M. S. ir M. R. Jie ir E. J. nenustatytomis aplinkybėmis antrąjį paketą perdavė R. B., kurį kaip atlygį perleido A. J. butą. R. B. neva perduoto paketo ir jame galimai buvusios medžiagos tolesnis likimas nežinomas, kadangi teisėsaugos pareigūnai jo nesurado ir tyrimo metu negauta jokios informacijos, kas su paketu buvo padaryta. Šis paketas nebuvo paimtas ir ištirtas nei viename etape, t. y. nei tuo laikotarpiu, kol jis buvo kirgizų žinioje, nei jį perdavus marijampoliečiams, nei perdavus R. B. ar vėliau. Paketo egzistavimo faktas ir jo turinys yra bandomas įrodinėti vien tik liudytojų parodymais.

2.5. Nuosprendyje pripažįstama, jog liudytojų parodymuose yra esminiai skirtumai dėl antrojo paketo svorio. E. J. nurodė, kad iš R. B. žinojo, kad jai buvo perduota 1,8 kg medžiagos, M. R. nurodė, kad buvo perduota apie 2 kg narkotinių medžiagų, U. I. parodė, kad buvo perduota 1 kg ir 1,5 kg, A. M. - 1 kg ir 1-2 kg. Tačiau, pasak apelianto, net šių asmenų parodymai nuosprendyje perrašyti klaidingai - 2013-07-23 apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. M. nurodė, kad pirmą kartą buvo palikta 1-2 kg, o antrą - 1 kg (T. 4, b. l. 24-27). Anot apelianto, daugiau jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti tiek antrojo paketo svorį, tiek jo turinį, byloje nėra. Teismas nusprendė vadovautis U. I. parodymais, kuris neva tiksliai žino antrą kartą perduotų narkotinių medžiagų kiekį, nes jis neva dalyvavo jas sveriant. Tačiau šis teismo teiginys tiesiogiai prieštarauja paties U. I. parodymams, iš kurių matyti, jog perduodant antrąjį paketą jis apskritai nedalyvavo, nes gulėjo ligoninėje dėl rankos lūžio, teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad jis dalyvavo sveriant pirmą paketą (kuris svėrė 1 kg), bet ne antrą paketą. Apelianto manymu, antrojo paketo svorio yra neįmanoma net apytiksliai nustatyti net ir iš prieštaringų asmenų parodymų, juolab neįmanoma nustatyti pakete buvusios grynosios medžiagos ir jos kiekio. Teismo išvados dėl antrojo paketo bendro svorio neatitinka bylos aplinkybių ir prieštarauja ištirtiems įrodymams.

2.6. Anot apelianto, nors jokie objektyvūs duomenys neleidžia nustatyti antrame pakete buvusios medžiagos ir jos grynojo kiekio, tačiau apygardos teismas nuosprendyje rėmėsi prokuroro atliktais teoriniais ir prielaidų lygmens skaičiavimais - iš asmenų parodymų buvo paskaičiuotas bendras birios medžiagos kiekis, sudedant pirmojo paketo svorį ir nuspėjamą antrojo paketo svorį (2481,095 g = 981,095 g + 1500 g). Nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog bendrame medžiagos kiekyje (t. y. 2481,095 g) heroino kiekis iš viso buvo 232,334 g: „iš šalikelės paėmė ne mažiau kaip 2481,095 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis - ne mažiau kaip 232,334 g narkotinės medžiagos heroino“, t. y. grynasis heroino kiekis nurodomas toks, kiek jo neva buvo pirmame pakete. Tačiau toliau toje pačioje pastraipoje teigiama, jog „dalį narkotinės medžiagos - ne mažiau kaip 1500 g birios medžiagos, kurios sudėtyje yra labai didelis kiekis - ne mažiau kaip 232,334 g narkotinės medžiagos heroino <...> realizavo asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą“ (t. y. R. B.). Taigi, teisėja padarė išvadą, kad jei pirmame pakete, kurio bendras svoris beveik 1 kg, buvo 232 g heroino, tai ir antrajame pakete, kurio nuspėjamas svoris buvo apie 1,5 kg, turėjo būti ne mažesnis kiekis heroino. Tačiau šis teiginys prieštarauja prieš tai buvusiems konstatuojamosios dalies teiginiams, kadangi toje pačioje nuosprendžio pastraipoje buvo nurodyta, jog bendrame 2481,095 g medžiagos kiekyje buvo 232,334 g heroino. Šiuo atveju, jei 232,334 g heroino buvo ir antrajame pakete, tai bendras heroino kiekis, buvęs pirmajame ir antrajame paketuose, turėtų būti 464,668 g. Apelianto nuomone, jau vien tokios akivaizdžios skaičiavimo ir logikos klaidos rodo, kad teisėjos pasirinktas toks bendros medžiagos ir grynosios narkotinės medžiagos kiekio skaičiavimo būdas vien tik iš asmenų parodymų, nesant surastos ir paimtos pačios narkotinės medžiagos, yra ydingas, nepatikimas.

2.7. Nuosprendyje taip pat teigiama, jog teismui nekyla abejonių dėl to, kad antrajame pakete buvo būtent narkotinė medžiaga heroinas, nes „kitomis narkotinėmis medžiagomis U. A., U. I. ir A. M. nedisponavo”. Apelianto manymu, toks teiginys yra jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsta teismo subjektyvi prielaida, kuri ir tiesiogiai prieštarauja bylos įrodymams. 2010-02-10 sulaikius U. I. ir A. M. bei atlikus automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jie važiavo, kratą buvo rastas margaspalvis maišelis, jame buvo maišelis su užrašu „Eurokos“, kuriame buvo trys atskirai supakuoti paketai. Juos apžiūrėjus buvo nustatyti paketų požymiai: vienas paketas 514 g svorio juodos spalvos, antras 500 g svorio geltonos spalvos, trečias 16 g svorio šviesios spalvos (T. 1, b. l. 109-118). Specialisto išvadoje nurodyta, jog pilkos spalvos paketo bendra masė 495,555 g, jame buvo 132,313 g gryno heroino; geltonos spalvos paketo bendra masė 485,540 g, jame buvo 100,021 g gryno heroino; plastikinio maišelio masė 13,548 g, jame buvo 5,094 g grynos psichotropinės medžiagos amfetamino (T. 1, b. l. 142-143). Šios objektyvios aplinkybės neginčytinai įrodo, kad U. I. ir A. M. disponavo ne tik skirtingos koncentracijos heroinu, bet ir kita psichotropine medžiaga - amfetaminu, ir tai tiesiogiai paneigia prieš tai minėtą teismo prielaidą.

2.8. Apeliantas nurodo, kad medžiaga iš antro paketo baudžiamojo proceso metu apskritai nebuvo surasta, nebuvo nustatytas bendras medžiagos kiekis, nebuvo atlikti medžiagos tyrimai ir liko nenustatyta kokia tai buvo medžiaga, juolab nėra jokių duomenų apie tai, kad šioje medžiagoje buvo 232,334 g heroino. Nėra pagrindo teigti nei kad pakete buvo 232,334 g heroino, nei kad bendras paketo svoris buvo būtent 1500 g, nei kad medžiagoje apskritai buvo būtent narkotinės medžiagos heroino. Šie kiekiai nuosprendyje nurodomi ne apytiksliai, o labai konkrečiai, tūkstantųjų gramo dalių tikslumu, tai akivaizdžiai parodo, jog tokie teiginiai yra visiška fikcija ir išsigalvojimas, nepagrįstas jokiais bylos įrodymais. Šiuo metu negalima jokiais procesiniais būdais identifikuoti, ar pakete buvusi medžiaga sudarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio, dalyką, juolab nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyką. Nėra galimybės jokiais baudžiamojo proceso veiksmais patikrinti, ar U. I., U. A. ir A. M. antrąjį kartą iš tikrųjų perdavė narkotines medžiagas (jei toks perdavimas apskritai įvyko), negalima paneigti galimybės, jog tai galėjo būti tik imitacija, gal bandymas apgauti galimus narkotinių medžiagų pirkėjus. Todėl, apelianto manymu, iš kaltinimo besąlygiškai turėjo būti šalinami bet kokie teiginiai apie tai, kad antrajame pakete buvo narkotinė medžiaga heroinas.

2.9. Teismas nusprendė, jog pirmas paketas, kurį U. I., U. A. ir A. M. buvo palikę aikštelėje ir, kurį vėliau neva pasiėmė atgal, vėliau buvo pažadėtas parduoti I. B., ir neva tą patį paketą su tuo pačiu heroino kiekiu U. I. bei A. M. 2010-02-10 vežė automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai buvo sulaikyti ir kratos metu automobilyje rasti paketai svėrė 981,095 g, o bendrame medžiagos kiekyje buvo 232,334 g heroino.

Šalies argumentai

2.11. Apeliantas nurodo, kad tai, jog U. I. nedalyvavo pasiimant paketą iš aikštelės, buvo tiesiogiai nurodyta ir kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime, konstatuojant, kad grąžinamą paketą pasiėmė A. M. ir U. A., tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog paketą pasiėmė A. M., U. A. ir U. I., taip išeidamas už kaltinimo ribų, ši teismo išvada prieštarauja bylos įrodymams (t. y. tiek U. I., tiek A. M. parodymams, o jokių kitų įrodymų šaltinių dėl šios aplinkybės byloje apskritai nėra).

2.12. U. I. parodymai, duoti 2013-06-11 ir 2014-12-31 ikiteisminio tyrimo pareigūnui, skundžiamame nuosprendyje yra apskritai nepaminėti ir neatliktas jų palyginimas su kitais U. I. parodymais, siekiant įvertinti jo parodymų nuoseklumą ir patikimumą. Tai, anot apelianto, rodo, jog teismas įrodymus vertino selektyviai ir neišsamiai, nuosprendyje nutylėdamas dalį reikšmingų įrodymų šaltinių ir dėl jų nepateikdamas jokių motyvų, toks įrodymų vertinimo būdas rodo, jog teismo vidinis įsitikinimas susiformavo nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.13. Anot apelianto, kadangi U. I. grąžinant kirgizams pirmąjį paketą nedalyvavo, o U. A. apie šias aplinkybes nedavė jokių parodymų, byloje yra tik vienas įrodymų šaltinis - A. M. parodymai, iš kurių būtų galima nustatyti ar pirmasis paketas su narkotinėmis medžiagomis buvo grąžintas, jei taip - kokie veiksmai vėliau buvo atlikti su šiuo paketu. Todėl, apelianto manymu, būtina analizuoti, ar iš A. M. parodymų bei kitų įrodymų galima daryti išvadą apie tai, kad paketą jis ir U. A. iš tikrųjų pasiėmė 2009 m. lapkričio-gruodžio mėn. aikštelėje prie Marijampolės, ir kad tai buvo būtent tas pats paketas, kurį jis ir U. I. 2010-02-10 vežė automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris buvo paimtas kratos metu bei ištirtas.

2.14. Galimą paketo pasiėmimo iš aikštelės laiką ir paketo paėmimo kratos metu automobilyje „BMW“ laiką skiria pakankamai ilgas laiko tarpas. Pagal nuosprendžio formuluotes, kaltinamųjų marijampoliečių ir kirgizų bendravimas vyko laikotarpiu nuo 2009-11-12 iki 2009-12-05. Bendravimo pradžios data yra objektyviai nustatyta pagal telefoninius pokalbius. Iš asmenų parodymų matyti, jog pirmasis perdavimas įvyko kelių dienų bėgyje po pirmojo susitikimo, vykusio 2009-11-12, o iš U. I. ir A. M. parodymų matyti, kad tariamas grąžinimas galėjo įvykti vienos-dviejų savaičių bėgyje po pirmojo perdavimo, taigi 2009 m. lapkričio mėn. antroje pusėje. Iš objektyvių duomenų matyti, kad U. I. į ligoninę buvo paguldytas 2009-11-26, vadinasi būtent tuo laikotarpiu A. M. ir U. A. turėjo pasiimti grąžintą paketą. Nuo paketo pasiėmimo iki paketo suradimo 2010-02-10 kratos metu praėjo apie du su puse mėnesio.

2.15. Apelianto manymu, siekiant konstatuoti paketų tapatumą, pirmiausiai būtina nustatyti, kur tuo laikotarpiu buvo iš aikštelės paimtas paketas, kas juo disponavo, ar jo turinys nebuvo pakeistas, t. y. ar galima padaryti kategorišką išvadą, kad 2010-02-10 paimto paketo turinys (medžiaga, kurioje buvo 232,334 g heroino) yra tas pats ir identiškas turiniui paketo, kurį 2009 m. lapkričio pabaigoje galimai pasiėmė A. M. ir U. A. Jeigu dėl šio fakto negalima padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, tai reiškia, jog negalima ir vienareikšmiškai nustatyti šioje byloje inkriminuojamo nusikaltimo dalyko.

2.16. A. M. 2013-07-22 ir 2013-07-23 ikiteisminiame tyrime parodė, jog iš aikštelės paimtą heroiną jie nugabeno į butą, esantį Ukmergėje, ir ten paliko, iki kol paketas buvo vežamas perduoti I. B. U. I. 2013-06-12 ikiteisminiame tyrime parodė, kad iš aikštelės paimtas paketas buvo nuvežtas ir laikomas name, esančiame Kaune, iš šio namo jis buvo paimtas 2010-02-10 ir vežamas I. B. U. I. teisiamajame posėdyje taip pat kategoriškai teigė, kad paketas buvo laikomas Kaune. Taigi, jau šiuo aspektu dviejų vienintelių įrodymų šaltinių turinys yra iš esmės prieštaringas, šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir nėra galimybės nustatyti, kur du su puse mėnesio galėjo būti laikomas paketas, jei jis buvo paimtas iš aikštelės 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Anot apelianto, nėra jokių procesinių galimybių nustatyti kieno - A. M. ar U. I. parodymai šiuo aspektu galėtų būti teisingi, kuris iš jų klysta, nes nėra jokių kitų įrodymų šaltinių, kurie leistų kokiu nors būdu šią informaciją patikrinti, o akistata tarp U. I. ir A. M. atlikta nebuvo. Atitinkamai negalima nustatyti, kas turėjo priėjimą prie palikto paketo, kokius veiksmus su juo atliko, ar nebuvo pakeistas pats paketas kitu, ar nebuvo pakeistas paliktojo paketo turinys.

2.17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog į butus tiek Kaune, tiek Ukmergėje patekdavo bent vienas trečiasis asmuo - U. A. Jis gyvendavo ir tame pačiame name Kaune, turėjo raktus nuo buto Ukmergėje, jis realiai ir disponavo visu trijų kirgizų atgabentu heroinu. Iš U. I., A. M. parodymų matyti, jog U. A. buvo pagrindinis asmuo šioje trijų kirgizų grupėje, būtent jis ieškojo narkotinių medžiagų pirkėjų, su jais bendraudavo, atiduodavo narkotines medžiagas V. D., gaudavo iš jo pinigus ir atlikdavo kitus veiksmus. U. I. ir A. M. buvo antraeilio vaidmens vykdytojai, tuo tarpu visus sprendimus priimdavo U. A. U. I. ir A. M. iš Lietuvos išvažiavo 2009-12-22, į Lietuvą grįžo 2010-01-24 (T. 2, b. l. 26). Tai reiškia, jog visą mėnesį visi kirgizų turėti daiktai, tame tarpe ir paketas su tariamomis narkotinėmis medžiagomis, buvo U. A. dispozicijoje ir jis galėjo daryti su paketu tik jam vienam žinomus veiksmus - galėjo vieną ar kitą paketą realizuoti kitiems asmenims, galėjo pakeisti paketų turinius, galėjo į butą Ukmergėje arba Kaune atgabenti kitus paketus su narkotinėmis medžiagomis ir jas laikyti tolesniam realizavimui, galėjo iš kitų asmenų atgauti jiems anksčiau perduotas narkotines medžiagas (iš A. M. parodymų matyti, jog vieną heroino paketą jiems buvo grąžinęs V. D.). Iš A. M. ir U. I. parodymų matyti, jog 2009 m. pabaigoje, prieš jiems išvykstant iš Lietuvos, tarp jų ir U. A. buvo kilę konfliktai dėl to, jog U. A. jiems negrąžino pinigų, gautų už parduotas narkotines medžiagas. Todėl U. A. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus su jo žinioje esančiomis narkotinėmis medžiagomis, apie šiuos veiksmus nežinant A. M. ir U. I. Atitinkamai I. B. galėjo būti perduotas visai kito turinio paketas nei tariamai pasiimtas iš aikštelės. U. A. apie šias aplinkybes nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, todėl nėra faktinio pagrindo tiesiog nuspėti ką U. A. darė ar nedarė su jo žinioje buvusiais objektais, jeigu tokios aplinkybės apskritai nebuvo tirtos.

2.18. Apygardos teismas atmetė tikimybę, kad tuo laikotarpiu, kol U. I. ir A. M. buvo išvykę iš Lietuvos, U. A. disponavo jo žinioje likusia narkotine medžiaga ir ją galėjo platinti, pakeisti, teigdamas, jog, kol U. I. ir A. M. buvo išvykę, U. A. taip pat nebuvo Lietuvoje, nes jis per valstybės sieną išvyko 2009-12-23, o duomenų apie jo vėlesnį atvykimą nėra. Apelianto nuomone, šie teismo teiginiai nėra pagrįsti. Pažymoje apie U. A. Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus nurodyta, jog jis iš Lietuvos išvyko 2009-12-23 16.44 val., per Šalčininkų PKP, po to vėl yra užfiksuotas U. A. išvykimas iš Lietuvos 2010-03-14 23.48 val., per Šalčininkų PKP (T. 2, b. l. 68-69). Jeigu U. A. iš Lietuvos išvyko ir 2010-03-14, tai reiškia, jog jis į Lietuvą turėjo grįžti po jo išvykimo 2009-12-23 16.44 val. U. A. grįžimas nebuvo užfiksuotas VSAT pareigūnų, tačiau tai nereiškia, kad jo tuo laikotarpiu nebuvo Lietuvoje. Iš U. A. sienos kirtimo duomenų matyti, jog jis labai dažnai kirsdavo Lietuvos valstybės sieną po kelis kartus per dieną, t. y. išvykdavo iš Lietuvos ir grįždavo į Lietuvą tą pačią dieną, pvz., 2009-10-04 išvyko 6.32 val., grįžo 9.09 val., tą pačią dieną vėl išvyko 10.29 val. ir grįžo 12.06 val., 2009-12-05 išvyko 20.25 val. ir grįžo 22.07 val., tą pačią dieną išvyko 23.03 val. ir grįžo 23.16 val., 2009-12-07 išvyko 20.14 val. ir grįžo 21.31 val. Toks išvažiavimas iš Lietuvos į Baltarusijos Respubliką kelioms valandoms ar net keliolikai minučių yra būdingas asmenims, gabenantiems į Lietuvą nedidelius automobilių kuro, cigarečių, alkoholio kiekius. Yra akivaizdu, kad po 2009-12-23 16.44 val., išvykimo U. A. grįžo į Lietuvą ir joje buvo, todėl minėtas teismo argumentas nėra pagrįstas ir jis nepaneigia tikimybės, kad U. A. galėjo laisvai disponuoti jo žinioje buvusiais daiktais, taip pat ir paketais. U. I. apklausų metu parodė, jog jam ir A. M. išvykus, U. A. liko Lietuvoje. Apeliantas nurodo, kad jei teismui kilo abejonių dėl U. A. buvimo Lietuvoje fakto, jis privalėjo atlikti papildomus veiksmus, pvz., apklausti patį U. A., bet to padaryta nebuvo, vietoje to nuosprendžio motyvai yra grindžiami prielaidomis.

2.19. Faktinės aplinkybės dėl paketų tapatumo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos, tyrėjai tiesiog besąlygiškai pasitikėjo deklaratyviu A. M. ir U. I. teiginiu, kad I. B. buvo gabenamas tas pats paketas, kurį jie pasiėmė iš aikštelės, esančios prie Marijampolės. Tačiau atlikus nuoseklią A. M. ir U. I. parodymų analizę, palyginus juos su objektyviais šios bylos įrodymais, su įrodymais, surinktais baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011, kurioje A. M., U. I. ir U. A. buvo nuteisti už heroino realizavimą I. B., yra akivaizdu, jog išsakydami tokį teiginį A. M. ir U. I. klysta ir, kad tas paketas, kuris buvo rastas 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“, negalėjo būti tas pats, kurį jie tariamai pasiėmė 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje iš aikštelės, esančios prie Marijampolės. Bylą nagrinėjantis teismas gynybos prašymu teismo posėdyje ištyrė visus įrodymus, kurių turinys dėstomas žemiau, tačiau dalies šių įrodymų, tiesiogiai paneigiančių kaltinimo versiją dėl paketų tapatumo, nuosprendyje nepaminėjo nei prie ištirtų faktinių aplinkybių, nei motyvuose, tokiu būdu, apelianto manymu, buvo šališkai nutylėti ir nevertinti dalis esminę reikšmę turinčių įrodymų. Dėl nutylėtų įrodymų šaltinių teismas nepateikė jokių motyvų, t. y. nenurodė kodėl jais nesiremia.

2.20. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011 dėl heroino realizavimo I. B., kurioje Kauno apygardos teismo 2011-11-18 nuosprendžiu buvo nuteisti A. M., U. I. ir U. A., A. M. visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, todėl, anot apelianto, nėra jokio pagrindo manyti, kad toje byloje duoti jo parodymai galėjo būti iškraipyti ar kieno nors įtakoti. Apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2011-11-18 nuosprendžiu A. M. parodymai buvo įvertinti kaip teisingi ir patikimi. Tokiu būdu buvo nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas dėl jo parodymų vertinimo.

2.21. Apeliantas, pacitavęs liudytojo A. M. 2010 metais ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nurodė, kad A. M. buvo apklaustas 4 kartus iš karto po įvykio, t. y. kuomet dar galėjo gerai atsiminti visas aplinkybes, jis pilnai pripažino savo kaltę, davė parodymus prieš visus bendrininkus (tiek prieš savo draugus U. I. ir U. A., tiek prieš svetimą asmenį V. D.), savo parodymus jis pilnai patvirtino ir parodymo atpažinti metu. Natūralu, kad prisipažindamas, duodamas išsamius parodymus, jis tikėjosi švelnesnės bausmės ir todėl neturėjo jokio pagrindo meluoti ar iškraipyti faktines aplinkybes, jis parodymus davė tiek apie savo, tiek apie kitų asmenų nusikaltimus, nėra jokių duomenų, kad jis buvo įtakotas kokių nors asmenų duoti neteisingus parodymus. Visų apklausų metu A. M. kategoriškai parodė, kad būtent tas paketas, kuris buvo rastas ir paimtas 2010-02-10 automobilyje „BMW“, 2009 m. lapkričio mėn. buvo atvežtas į Lietuvą ir buvo atiduotas V. D., kuris paketą grąžino 2009 m. gruodžio mėn., ir kad nuo to laiko tas paketas buvo saugojamas paslėptas garaže Kaune. Apie tai, kad tas paketas buvo perduotas kokiems nors kitiems asmenims, jis nieko nesakė, nors neturėjo jokio intereso ką nors slėpti. Iš A. M. parodymų matyti, kad būtent šis paketas net fiziškai negalėjo būti perduotas marijampoliečiams, nes nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki gruodžio mėn. jis buvo V. D. dispozicijoje, kai pagal kaltinimo formuluote veiksmai su marijampoliečiais vyko nuo lapkričio 12 d. iki lapkričio mėn. pabaigos. Apklaustas iš karto po sulaikymo A. M. galėjo kur kas tiksliau atsiminti ir įvykių datas, ir jis visą laiką nuosekliai parodė, jog V. D. paketą jiems grąžino būtent 2009 m. gruodžio mėn. Netikėti šiais A. M. parodymais nėra pagrindo. 2010 m. apklaustas A. M. neturėjo jokio intereso meluoti, tuo tarpu visas faktines aplinkybes jis objektyviai galėjo prisiminti geriau nei po kelių metų. 2013 m. apklausų metu A. M. pasakojo, kad prie Marijampolės paliktą ir vėliau pasiimtą paketą jie nugabeno į Ukmergę. Kaip minėta, marijampoliečiams paketas turėjo būti paliktas tuo pačiu metu, kaip paketas, kuris buvo paliktas V. D., todėl, apelianto manymu, A. M. maišosi ir pasakoja apie skirtingus paketus, arba tiesiog klysta nurodydamas, jog iš aikštelės buvo paimtas paketas. 2010 m. duoti A. M. parodymai dėl laikotarpio, kuriuo jie buvo paketą palikę V. D., paneigia skundžiamame nuosprendyje dėstomas prielaidas, jog kirgizai pirmiausiai paketą galėjo būti palikę V. D., o vėliau iš jo atgavę paketą, jį perdavė marijampoliečiams. Iš aptartų įrodymų apeliantas daro išvadą, jog tas paketas, kuris buvo surastas 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“, buvo grąžintas V. D. 2009 m. gruodžio mėn., ir buvo saugojamas Kaune iki vežimo į Klaipėdą, ir tai buvo kitas paketas nei tas, kuris tuo pačiu laikotarpiu galimai buvo paliktas marijampoliečiams.

2.22. Teisminio nagrinėjimo metu minėtoje byloje A. M. taip pat parodė, jog visas heroinas priklausė U. A., heroiną jie laikė bute, esančiame Ukmergėje. 2009 m. rudenį, jie trise nuvyko į butą, kur U. A. iš viso kiekio pasvėrė 100 g ir šį kiekį Klaipėdoje jie paliko I. B. 2009 m. gruodžio mėn. jie Ukmergės paėmė dalį heroino ir Klaipėdoje jie heroiną iškeitė į automobilį. 2010 m. sausio mėn. gale A. M. ir U. I. vėl nuvyko į Ukmergę ir paėmė paskutinę dalį (T. 2, b. l. 156, 157). Anot apelianto, teisminio nagrinėjimo metu A. M. nurodė kiek kitokias aplinkybes, tačiau iš jų matyti, kad heroinas visą laiką buvo Ukmergėje, jį dalimis veždavo į Klaipėdą, bet jis niekam nebuvo perduotas.

2.23. Apeliantas taip pat nurodo, kad nors A. M. apklausų protokolai buvo pagarsinti teismo posėdyje, tačiau jų turinys nuosprendyje nutylėtas, tik abstrakčiai paminėta, kad egzistuoja ir kitokie A. M. parodymai, nors teismas pripažįsta, kad 2010 m. A. M. geriau prisiminė visas faktines aplinkybes. Tai reiškia, jog šie įrodymų šaltiniai priimant nuosprendį apskritai nebuvo vertinami, nebuvo lyginami su kitais bylos įrodymais, dėl ko teismo vidinis įsitikinimas nėra pagrįstas visų aplinkybių išnagrinėjimu. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011 nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu U. I. ir U. A. kaltės nepripažino ir išsamių parodymų nedavė.

2.24. Apeliantas nurodo, kad objektyvūs ir teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirti įrodymai taip pat paneigia kaltinimo versiją, jog 2010-02-10 automobilyje „BMW“ paimtas paketas yra tas pats, kurį neva 2009 m. lapkričio mėn. grąžino marijampoliečiai.

2.25. 2010-02-10 buvo atlikta automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), krata. Kratos metu po galine sėdyne buvo rastas margaspalvis maišelis, jame buvo maišelis su užrašu „Eurokos“, kuriame buvo trys atskirai supakuoti paketai. Juos apžiūrėjus buvo nustatyti paketų požymiai: vienas paketas 514 g svorio juodos spalvos, antras 500 g svorio geltonos spalvos, trečias 16 g svorio šviesios spalvos (T. 1, b. l. 109-118). Specialisto išvadoje nurodyta, jog pilkos spalvos paketo bendra masė 495,555 g, jame buvo 132,313 g gryno heroino (26,7 proc.); geltonos spalvos paketo bendra masė 485,540 g, jame buvo 100,021 g gryno heroino (20,6 proc.), plastikinio maišelio masė 13,548 g, jame buvo 5,094 g gryno amfetamino (37,6 proc.) (T. 1, b. l. 142- 143). Ši specialisto išvada nuosprendyje pacituota neišsamiai, nurodant tik bendrą medžiagos kiekį ir bendrą grynosios medžiagos heroino kiekį, tačiau nutylint, jog šie kiekiai buvo atskiruose paketuose, jog skyrėsi atskiruose paketuose buvusio heroino koncentracija, jog pakete buvo ne tik heroinas, bet ir amfetaminas. Tai dar kartą parodo šališką ir neišsamų įrodymų vertinimą.

2.26. Liudytojas U. I. teisiamajame posėdyje parodė, jog jis atsimena pirmą paketą, kuris buvo nugabentas į aikštelę, esančią prie Marijampolės, ir kuris neva vėliau buvo grąžintas, apibūdino pirmo paketo požymius. U. I. parodė, kad pats asmeniškai dalyvavo sveriant šį paketą, kad tai buvo vienas paketas - vienas maišelis, apvyniotas lipnia juosta, į kurį buvo supilta 1 kg medžiagos. Jis parodė, kad iš Kirgizijos heroinas, iš viso 4 kg, buvo atgabentas viename maiše, t. y. vienoje talpoje, ir būtent iš vienos talpos buvo atsverti ir pilami milteliai į tą maišelį, kuris buvo nugabentas į Marijampolę. Liudytojai U. I. ir A. M. teigė, jog pirmą kartą į Marijampolę buvo gabenamas vienas paketas, A. M. teigė, jog jis su U. A. pasiėmė būtent vieną paketą iš aikštelės.

2.27. Tuo tarpu 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“ buvo rastas ne vienas, o trys paketai su skirtingomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, visi trys paketai buvo skirtingai supakuoti, vizualiai skirtingai atrodantys, skirtingų spalvų. Didesnių paketų spalvos labai skirtingos - geltona ir juoda, todėl jų neatskirti neįmanoma. Iš specialisto išvados matyti, jog dviejuose paketuose buvo heroinas iš skirtingų partijų, kadangi pakankamai stipriai skyrėsi grynosios medžiagos heroino koncentracija - 20,6 proc. ir 26,7 proc. Jei į kelis paketus būtų pilama medžiaga iš vienos talpos, tai visuose paketuose būtų vienodos koncentracijos narkotinė medžiaga. Juolab, jei į paketą buvo pilama medžiaga iš vienos talpos, tai turėjo būti ta pati narkotinė medžiaga, ir negalėjo atsirasti tiek heroinas, tiek amfetaminas. Nei vienos apklausos metu, nei U. I., nei A. M. nenurodė, kad prieš važiuojant susitikti su I. B., jie prie buvusių pakuočių būtų pridėję dar ir amfetamino pakuotę. Atvirkščiai, jie nuosekliai teigė, kad paėmę paketą iš jo saugojimo vietos, jį iš karto paslėpė automobilyje „BMW“ po sėdyne, neatlikę jokių nei perpakavimo, nei skiedimo veiksmų. Tai, apelianto manymu, paneigia nuosprendžio prielaidas neva kažkuriuo metu paketai galėjo būti perpakuoti. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie paketų perpakavimą, tai yra paneigta minėtais parodymais, todėl tokios teismo prielaidos tik dar kartą parodo, jog teisėja stengėsi išgalvotomis aplinkybėmis pašalinti kaltinimui prieštaraujančius įrodymus.

2.28. Tiek U. I., tiek A. M., tiek E. J. visų apklausų metu kategoriškai teigė, jog pirmą kartą aikštelėje buvo paliktas vienas paketas, kuris svėrė 1 kg, tuo tarpu 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“ nebuvo rasta nei vieno paketo, kuris svertų 1 kg. Taigi, jau vien kratos protokolas, apžiūros protokolas ir specialisto išvada, palyginus juos su U. I., A. M. ir E. J. parodymais, apelianto manymu, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad iš 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“ rastų trijų paketų nei vienas negalėjo būti tas pats, kuris 2009 m. lapkričio mėn. buvo paliktas ir vėliau neva pasiimtas aikštelėje prie Marijampolės.

2.29. Apeliantas nurodo, kad įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2011-11-18 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011 konstatuota ir daugiau faktinių aplinkybių, kurios paneigia prielaidą dėl paketų tapatumo. 2011-11-18 nuosprendyje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio mėn. - 2010 m. vasario mėn. laikotarpiu U. I., A. M. ir U. A. iš buto, esančio Ukmergėje, paėmė ir dalimis vežė I. B. ne tik tuos tris paketus, kurie buvo paimti 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“, bet ir daugiau heroino pakuočių. Nuosprendyje nurodyta, jog buvo šie narkotinių medžiagų realizavimo atvejai: U. I., A. M. ir U. A. 2009-09-30 susitarė su I. B. keisti heroiną į automobilius ir kaip avansą perdavė 10,713 g heroino (bendra paketo masė buvo 49,55 g); jie 2009-12-11 susitarė su I. B., kad iškeis automobilį „Volvo“ į heroiną ir 2009-12-12 Klaipėdoje A. M. bei U. I. perdavė I. B. 75,351 g heroino (iš viso tris paketus, kuriuose buvo šis heroino kiekis, jų masės atitinkamai buvo 147 g, 106 g ir 49,55 g); A. M. ir U. I. 2010-02-09 susitiko su I. B. kavinėje, o 2010-02-10 automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vežė 232,334 g heroino, 5,094 g amfetamino, 0,308 g heroino. Taigi, dar iki 2010-02-10 sulaikymo, 2009 m. rugsėjo mėn. ir gruodžio mėn., U. I. ir A. M. į Klaipėdą atvežė ir I. B. atidavė iš viso 4 paketus, kurių bendra masė buvo 352,1 g (T. 2, b. l. 156-165). Apelianto manymu, kadangi šios aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, tai jos turi prejudicinę galią.

2.30. Pagal A. M. parodymus, duotus minėtoje byloje teisminio nagrinėjimo metu, šiuos paketus jie veždavo iš buto, esančio Ukmergėje. Tai reiškia, jog jeigu bute, esančiame Ukmergėje, būtų buvęs 1 kg bendros masės paketas, kurį kirgizai neva pasiėmė iš Marijampolės, tai po tarpinių vežimo į Klaipėdą bute galėjo likti tik apie 700 g bendros masės paketas. Kadangi 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“ surastų trijų paketų bendra masė buvo 993 g, vadinasi Ukmergėje iš viso turėjo būti laikomi bent 7 paketai, kuriuose turėjo būti bent 1345 g medžiagos. Visi paketai, paimti minėtoje byloje, buvo iš skirtingų partijų, nes heroino koncentracija juose skyrėsi. Todėl, anot apelianto, nei vienas iš šių paketų negalėjo būti tas, kuris buvo paliktas aikštelėje prie Marijampolės.

2.31. Apeliantas, atsižvelgęs į visų šių įrodymų analizę, daro išvadą, jog jei ir egzistavo paketas, kuris 2009 m. lapkričio mėn. galimai buvo marijampoliečių dispozicijoje ir neva buvo grąžintas kirgizams, tai šio paketo tolesnis likimas nežinomas ir jo buvimo vietos nustatyti procesinėmis priemonėmis negalima, tačiau tai nebuvo nei vienas iš tų trijų paketų, kurie buvo rasti 2010-02-10 kratos metu automobilyje „BMW“. Apeliantas nurodo, kad U. A. kartu su A. M. ir U. I. disponavo heroinu iš skirtingų partijų, skirtingais kiekiais, jie disponavo ne tik heroinu, bet ir psichotropine medžiaga amfetaminu, šias narkotines ir psichotropines medžiagas jie platino įvairiems asmenims. Anot apelianto, nuo 2013 m. apklausti liudytojais A. M. ir U. I. arba sąmoningai davė neteisingus parodymus apie paketo grąžinimą, tikėdamiesi pareigūnų palankumo sprendžiant jų lygtinio paleidimo klausimą, arba tiesiog netyčia susipainiojo, suklydo ir nenurodė, jog tuos paketus, kuriuos vežė į Klaipėdą, jie buvo gavę atgal iš V. D., kaip kad A. M. ir teigė nuo pirmosios apklausos momento 2010 m., o ne iš marijampoliečių.

2.32. Tai, kad V. D. iš tikrųjų įgydavo narkotinę medžiagą - heroiną labai dideliais kiekiais, patvirtina ir šioje byloje esantys įrodymai - įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2010-05-28 nuosprendyje nustatyta, jog jis 2008-06-06 disponavo 3867 g miltelių, kuriuose buvo 1136 g heroino (T. 3, b. l. 81-104). 2009 m. lapkričio-gruodžio mėn. V. D. nebuvo suimtas (jis buvo sulaikytas 2008-06-09, paleistas 2008-11-18), taigi galėjo atlikti A. M. nurodytus veiksmus: 2009 m. lapkričio mėn. paimti heroino paketą ir jį 2009 m. gruodžio mėn. grąžinti kirgizams. Taigi, šie įrodymai, kurie įvertinti ir įsiteisėjusiame nuosprendyje, tik patvirtina A. M. anksčiau duotus parodymus, jog jie heroiną platindavo jį atiduodami V. D. ir iš jo 2009 m. gruodžio mėn. atgal gavo vieną paketą, kurį ir vežė 2010-02-10 turėdami tikslą perduoti I. B.

2.33. Apeliantas taip pat kelia klausimą dėl galimybės nuosprendžio išvadas grįsti teismo posėdyje neapklausto liudytojo A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

2.34. Iš U. I. parodymų matyti, jog jis nedalyvavo tuomet, kai neva buvo grąžintas paketas, jis apie tai žinojo tik iš A. M. ir U. A. pasakojimų. U. A. jokių parodymų nedavė, bylą nagrinėjant teisme jis nebuvo apklaustas. Todėl, pasak apelianto, bylos medžiagoje yra vienintelis įrodymu šaltinis, iš kurio turinio galima daryti išvadas apie paketų tapatumą ir netapatumą. Tik A. M. gali paaiškinti kaip atrodė iš aikštelės neva pasiimtas paketas, kaip jis buvo supakuotas, koks buvo jo svoris, kur jis buvo nugabentas ir laikomas, ar jis buvo perpakuotas, ar ne, ar į jį buvo dedama papildomų medžiagų (amfetamino), ir kitas esmines aplinkybes, siekiant identifikuoti, ar būtent šis paketas buvo gabenamas I. B. 2010-02-10. Taigi, A. M. parodymai yra esminis, lemiamas įrodymų šaltinis, pagal kurį galima identifikuoti būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį - dalyką. Pašalinus iš įrodinėjimo grandinės A. M. parodymus, jokie kiti įrodymai neleidžia daryti jokių patikimų išvadų apie paketų tapatumą. Tačiau A. M. teisminio nagrinėjimo metu apklaustas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau apie jo apklausą A. J. ir jo gynėjas informuoti nebuvo bei neturėjo galimybės dalyvauti apklausoje. Ikiteisminio tyrimo metu akistata tarp A. M. ir A. J. atlikta nebuvo. Taigi, nei vienoje proceso stadijoje gynybai nebuvo sudaryta jokių procesinių galimybių dalyvauti A. M. apklausoje, užduoti jam klausimus ir tokiu būdu patikrinti jo parodymų patikimumą. Gynyba 2016-02-25 teismo posėdyje aiškiai nurodė šias aplinkybes bei, kad nori apklausti A. M. ir jam užduoti klausimus.

2.35. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nors A. M. ir nebuvo apklaustas teismo posėdyje, tačiau teismas jo parodymus vertina kaip įrodymą ir jais vadovaujasi spręsdamas kaltinamųjų kaltės klausimą. Teisėjos nuomone, A. M. parodymai nėra lemiamas įrodymas, be to, kaltinamiesiems ikiteisminio tyrimo metu buvo žinomas šio liudytojo parodymų turinys ir jie nereikalavo jo apklausti. Anot apelianto, šie teisėjos argumentai yra iš esmės ydingi ir jais negalima pateisinti esminių gynybos teisių apribojimo. Kaip jau minėta, A. M. parodymai yra vienintelis tiesioginis ir lemiamas įrodymas, siekiant identifikuoti nusikaltimo dalyką, t. y. būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį, kurio nenustačius, negalima ir baudžiamoji atsakomybė apskritai. Tai, kad A. M. parodymai yra esminis įrodymų šaltinis konstatuojant, jog pirmas paketas buvo grąžintas, pripažino ir pats teismas, darydamas išvadą, kad dalis heroino buvo grąžinta, teismas vadovaujasi liudytojų U. I. ir A. M. parodymais. Kadangi U. I. nedalyvavo grąžinant paketą, lieka vienintelio A. M. parodymai, kaip įrodymų šaltinis. Pasak apelianto, nuosprendžio išvados prieštarauja viena kitai. Antra, gynyba buvo susipažinusi su A. M. apklausų protokolais ir manė, kad šis liudytojas bus apklaustas teisminio nagrinėjimo metu, nes šis asmuo buvo įrašytas į kaltinamąjį aktą ir į sąrašą asmenų, kviestinų į teismo posėdį, taigi gynyba buvo pagrįstai įsitikinusi, kad savo teisę užduoti klausimus galės netrukdomai realizuoti teisminio nagrinėjimo metu. Lietuvos Respublikos BPK 218 straipsnio tvarka prašyti papildomai apklausti šį liudytoją, taip papildant ikiteisminį tyrimą, nebuvo jokio procesinio pagrindo, nes galima prašyti tik atlikti naujus, papildomus proceso veiksmus, kurie tyrimo metu dar nebuvo atlikti, tuo tarpu A. M. buvo ne kartą apklaustas ir turėjo būti šaukiamas į teismo posėdį. A. M. nuo 2010-02-10 iki 2016-01-22 buvo suimtas ir atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose Lietuvos Respublikoje. Kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas 2015-09-23, byla teisme pradėta nagrinėti iš esmės 2015-11-30. A. J. pranešimas apie įtarimą dėl šio nusikaltimo padarymo buvo įteiktas dar 2014-10-22. Visą šį laiką, t. y. tiek viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą pradėjus nagrinėti teisme, A. M. buvo Lietuvos teisėsaugos institucijų žinioje ir nebuvo jokių procesinių kliūčių atlikti papildomą jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant įtariamiesiems, ar akistatą su A. J., nebuvo jokių kliūčių jį kviesti ir į ankstesnius teismo posėdžius. Ikiteisminį tyrimą organizavusiam ir kaltinimą teisme palaikiusiam prokurorui buvo žinoma, jog A. M. bausmės atlikimo laikas artėja į pabaigą ir jam gali būti taikomas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos institutas, prokuratūra visais atvejais yra informuojama apie nuteistųjų prašymus dėl lygtinio paleidimo taikymo ir turi teisę dalyvauti šiame procese. Apelianto manymu, gynybos teisė užduoti klausimus esminiam, lemiamam kaltinimo liudytojui A. M. buvo apribota ne dėl objektyvių, neišvengiamų aplinkybių, o dėl prokuratūros neapdairumo, netinkamo procesinių pareigų vykdymo ir netinkamo proceso organizavimo. Esmingai apribotos gynybos teisės šiuo aspektu nebuvo kompensuotos jokiais kitais procesiniais būdais.

2.36. Pagal minėtą EŽTT praktiką nuosprendį, leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai yra pakankamai patikimi. Nuosprendyje teigiama, jog U. I. ir A. M. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, tačiau šis teiginys iš esmės prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų turiniui. A. M. parodymai yra esmingai prieštaringi dėl svarbiausių kaltinimo aplinkybių. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-137-579/2011 A. M. 2010 m. davė iš esmės skirtingus parodymus dėl kaltinimui aktualaus paketo (nusikaltimo dalyko) nei kad apklaustas šioje byloje 2013 m., 2014 m. ikiteisminio tyrimo metu. 2013 m., 2014 m. A. M. duoti parodymai, kuriais tiesiogiai rėmėsi apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, esminėse aplinkybėse prieštarauja U. I. parodymams bei objektyviems įrodymų šaltiniams (kratos, apžiūru protokolams, specialisto išvadai). Todėl A. M. parodymų patikimumą būtų galima patikrinti tik jį tiesiogiai apklausiant teismo posėdyje ir taip išsiaiškinant, kurie jo parodymai (duoti 2010 m. ar 2013 m., 2014 m.) ir kokia dalimi yra teisingi. Jokiais išvestiniais, netiesioginiais būdais nustatyti, kad būtent šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai yra patikimi ir teisingi, nėra galimybių. Apelianto nuomone, visi netiesioginiai A. M. parodymų patikrinimo būdai, t. y. palyginimas su kitais bylos įrodymais, leidžia daryti išvadą, kad A. M. parodymai, duoti 2013 m. ir 2014 m., yra nepatikimi, paneigti objektyviais ir abejonių nekeliančiais kitais bylos įrodymais.

2.37. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, grįsdamas esmines nuosprendžio išvadas dėl nusikaltimo dalyko identifikavimo teisminio nagrinėjimo metu neapklausto A. M. parodymais, neatlikęs jo parodymų palyginimo su jo paties 2010 m. duotais parodymais, kurių turinys nuosprendyje tiesiog nutylėtas, ir kitais įrodymais, nesudarydamas gynybai galimybių užduoti jam klausimus, esmingai apribojo įstatymo garantuojamas kaltinamojo teises, teismo vidinis įsitikinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas sąlygojo teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

2.38. Apeliantas taip pat pateikia liudytojų E. J. ir M. R. parodymų vertinimą nustatant pirmojo paketo grąžinimo faktą.

2.39. Apeliantas nurodo, kad parodymus apie pirmojo paketo grąžinimą davė tik viena neteisėto sandorio pusė - du kirgizai, iš kurių grąžinimo metu dalyvavo tik vienas. Tuo tarpu esminės kaltinimo aplinkybės šioje byloje yra įrodinėjamos ne tik U. I. ir A. M. parodymais, bet ir kitos sandorio šalies - marijampoliečių E. J. ir M. R. parodymais. Šie du asmenys yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnio pagrindu būtent dėl jų duotų parodymų reikšmės nustatant jų pačių ir kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Jų parodymus kaip pilnai patikimus, teisingus vertino ir kaltinimas, ir apygardos teismas.

2.40. Iš E. J., M. R., U. I. ir A. M. parodymų bei telefoninių pokalbių įrašų matyti, jog A. J. su kirgizais bendravo tik pirmojo susitikimo dieną (t. y. 2009-11-12) ir paskutinį kartą, kai kirgizai atvažiavo į Marijampolę aiškintis santykių ir gatvėje sustabdė A. J. (t. y. 2009-12-17). Daugiau A. J. nei su vienu kirgizu nebuvo, nei karto susitikęs, nei karto nebendravo, išskyrus kelis telefoninius pokalbius, įvykusius 2009-11-15 ir 16 dienomis. U. I. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog visais kitais kartais su kirgizais tiek telefonu, tiek tiesiogiai susitikdamas bendravo tik E. J. E. J. ir U. A. buvo įsigiję specialius telefonus tarpusavio bendravimui, tiesiogiai derindavo tarpusavio veiksmus. Iš E. J. parodymų teismo posėdyje matyti, jog jis su kirgizais turėjo apie 10 susitikimų, jis tiesiogiai dalyvavo abu kartus paimant paketus iš aikštelės. U. I. teisme parodė, jog abu kartus būtent E. J. asmeniškai paėmė paketus. Iš U. I. ir A. M. parodymų matyti, jog be E. J. su kirgizais niekas nebendraudavo, niekas kitas neturėjo ir U. A. telefono numerio, nebuvo nei vieno susitikimo, kuriame nebūtų dalyvavęs E. J. M. R. taip pat parodė, jog A. J. buvo pavedęs E. J. „viską reguliuoti“, ir jis „viską reguliavo“, kas buvo susiję su bendravimu su kirgizais.

2.41. Tačiau E. J. kategoriškai parodė, jog jam nėra nieko žinoma apie pirmojo paketo grąžinimą, jis tokio grąžinimo neatliko, paketo iš Marijampolės atgal į aikštelę nevežė. M. R. taip pat paaiškino, kad jam nieko nežinoma apie narkotinių medžiagų grąžinimą. Jeigu E. J. ir M. R. pirmo paketo negrąžino ir neorganizavo šio veiksmo, tai niekas kitas to padaryti negalėjo, nes niekas kitas neturėjo net U. A. ar kurio nors kito kirgizo telefono numerio ir su jais jokiu būdu nebendravo. E. J. taip pat parodė, kad antro paketo paėmimo metu A. J. nebuvo Lietuvoje. Kadangi paketų pakeitimas įvyko tą pačią dieną ar labai trumpu laikotarpiu, vadinasi A. J., nebūdamas Lietuvoje negalėjo betarpiškai pavesti kitiems asmenims nuvežti grąžinti narkotinių medžiagų paketą iš Marijampolės į aikštelę. Tokių nurodymų jis neperdavė ir telefonu, ką parodo operatyvinių veiksmų protokolai, kuriuose neužfiksuotas joks nurodymų perdavimas. Apelianto manymu, nelogiška į nusikaltimo darymą įtraukti dar papildomus asmenis, jeigu visą procesą organizavo ir visus veiksmus atliko E. J.

2.42. Kaltinamajame akte nurodyta, kad A. J. nurodė E. J., E. J., M. S., R. G. ir M. R. ne mažiau kaip 981,095 g medžiagos (232,334 g heroino), 2009 m. lapkričio 12-30 d. gabenti iš Marijampolės į aikštelę, kur dėl netinkamos kokybės palikti, iš kur ją pasiėmė U. A. ir A. M. Teismas šį teiginį iš kaltinimo pašalino, nurodydamas, jog narkotinių medžiagų paketą A. J. nurodymu iš Marijampolės paėmė ir į aikštelę nugabeno nenustatyti bendrininkai. Apelianto nuomone, toks teismo teiginys yra dirbtinė prielaida, siekiant pateisinti byloje nenustatytas aplinkybes. Apeliantas nurodo, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų apie tai, kad šiame procese, t. y. bendravime su kirgizais, dalyvautų dar kokie nors asmenys, U. I. ir A. M. tai paneigė, taigi nėra jokių duomenų, kad egzistuotų kokie nors nenustatyti bendrininkai. Juolab nėra jokių duomenų apie tai, kad A. J. nenustatytiems bendrininkams davė kokius nors nurodymus. Nėra nustatyta nei kas, nei kokį paketą atvežė kirgizams (jeigu toks faktas apskritai buvo), nei nenustatyta, iš kur tas paketas buvo paimtas, ar prieš tai jis buvo laikomas Marijampolėje ar kuriame nors kitame mieste, kas juo disponavo, ar jo turinys buvo tas pats, koks buvo, kai kirgizai paliko paketą aikštelėje pirmą kartą ir pan. Pasak apelianto, tokių prielaidų apie nenustatytų bendrininkų egzistavimą ir A. J. nurodymų jiems davimą formulavimas nuosprendyje akivaizdžiai parodo teisėjos šališkumą, kadangi teisėja vietoje to, kad vadovautųsi nekaltumo prezumpcijos imperatyvu ir visas nepašalintas abejones, neįrodytas aplinkybes vertintų kaltinamojo naudai, nesant įrodymų bando kaltinimą pagrįsti akivaizdžiais išsigalvojimais.

2.43. Teisminio nagrinėjimo metu E. J. ir M. R. taip pat parodė, jog jau paimant pirmąjį paketą buvo nuspręsta kirgizus apgauti, buvo nuspręsta iš jų išvilioti abu paketus ir nei už vieną pinigų nemokėti. Todėl būtų nelogiška grąžinti net ir blogos kokybės narkotines medžiagas, jei už jas nesiruošiama mokėti. Esant išankstiniam sumanymui apgauti narkotikų tiekėjus būtų bandoma išvilioti dar vieną paketą, kad marijampoliečių dispozicijoje atsirastų abu paketai. E. J. teisme paaiškino, kad buvo nutarta paimti abu paketus ir už juos pinigų nemokėti. Tai paneigia kaltinimo prielaidas dėl paketo grąžinimo apskritai.

2.44. Apeliantas nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepavirtina kaltinimo tezės, jog pirmas paketas buvo grąžintas kirgizams. A. M. ir U. I. šiuo aspektu šioje byloje davė sąmoningai neteisingus parodymus arba tiesiog klydo maišydami paketo grąžinimo iš V. D. faktą su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais. Kaip minėta, U. I. ir A. M. parodymai yra iš esmės nenuoseklūs, prieštaringi esminėse aplinkybėse, neatitinkantys kitų bylos įrodymų, A. M. parodymai esmingai skiriasi nuo jo parodymų, duotų kitoje byloje, jo parodymai neištirti ir nepatikrinti šią bylą nagrinėjant teisme. Apelianto manymu, nesant galimybės teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais nustatyti ir identifikuoti būtinojo nusikaltimo sudėties požymio - nusikaltimo dalyko, turi būti konstatuota, jog nusikaltimo sudėties būtinojo požymio buvimas liko neįrodytas.

2.45. Apeliantas taip pat pateikia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų duomenų vertinimą.

2.46. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog narkotinių medžiagų įgijimo iš kirgizų, vėlesnio disponavimo jomis bei realizavimo organizatorius buvo A. J., kuris duodavo nurodymus E. J., E. J., M. R., M. S. ir R. G. Ši teismo išvada pirmiausiai yra grindžiama E. J. ir M. R. parodymais, taip pat telefoninių pokalbių įrašais, kurie buvo užfiksuoti vykdant operatyvinius veiksmus bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Iš byloje esančių teismo nutarčių išrašų, operatyvinių veiksmų protokolų matyti, jog A. J. perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma bent nuo 2009-11-10 iki 2010-02-10, tačiau per visą trijų mėnesių laikotarpį buvo užfiksuoti A. J. kontaktai su U. A. tik dvi dienas - lapkričio 15 ir 16 d. (T. 3, b. l. 106-136). Nuosprendyje daug dėmesio skirta ryšių kontrolės metu nustatytų duomenų analizei, tačiau objektyviai nustatyti duomenys nuosprendyje aprašomi šališkai, nutylint kaltinimo versijos nepatvirtinančius duomenis arba juos šališkai interpretuojant. Nors dalis bendravimo tarp A. J. ir U. A. naudotų abonentų vyko SMS pranešimais ir iš jų turinio negalima nuspręsti, kas konkrečiai rašė pranešimų tekstą, teisėja nuosprendyje be jokių motyvų įrašė, kad SMS pranešimus rašė būtent A. J. Anot apelianto, kitos iš pokalbių ir SMS turinio padarytos teismo išvados taip pat tiesiogiai prieštarauja pačiam bendravimo turiniui ir jo metu perduotai informacijai. Tai, kad per visą A. J. abonento kontrolės trijų mėnesių laikotarpį tik dvi dienas buvo užfiksuoti jo naudoto abonento ir U. A. naudoto abonento kontaktai, pilnai patvirtina ne kaltinimo versiją apie vadovaujantį ir aktyvų A. J. vaidmenį, o A. J., U. I. ir E. J. parodymus apie tai, kad po paties pirmojo kirgizų ir marijampoliečių susitikimo toliau su U. A. tiesiogiai bendravo ir visus klausimus su juo betarpiškai sprendė ne A. J., o tik E. J., kuris E. J. turėjo specialų telefono abonentą bendravimui su kirgizais.

2.47. 2009-11-15 nuo 10.48 val. iki 16.19 val., tarp A. J. ir U. A. abonentų vyko susirašinėjimas SMS pranešimais, šio susirašinėjimo metu buvo tariamasi dėl susitikimo tą patį vakarą, buvo prašoma „to paties“. A. J. teisme paaiškino, kad šias žinutes iš jo telefono siuntinėjo 2009-11-15 dienos metu kartu su juo buvęs E. J. 2009-11-15 po 16.40 val., yra užfiksuoti du balso pokalbiai tarp abonentų ir keli SMS pranešimai. E. J. paaiškino, kad šiuose pokalbiuose jis kalbėjo su U. A. ir perdavė jam E. J. paprašytą perduoti informaciją - kad reikia „50 to paties“ ir prašė suderinti susitikimo laiką. Iš šių pokalbių ir žinučių turinio matyti, jog pats A. J. nesiruošė pats važiuoti į susitikimą, tai patvirtina jo parodymus, kad jis veikė ne savo interesais, o E. J. prašymu. Tačiau iš vėlesnių SMS pranešimų matyti, jog tą dieną susitikimas taip ir neįvyko. Tai reiškia, jog ir joks narkotinių medžiagų pavyzdys tą dieną negalėjo būti perduotas. Tą tiesiogiai įrodo iš U. A. abonento siųstų 2009-11-15 21.13 val., 22.06 val., 2009-11-16 10.15 val., pranešimų turinys. 21.13 val. siųstame pranešime rašoma: „Maniškiai ten laukia. Taviškių nėra“; 22.06 val. pranešime rašoma: „Broli, maniškiai atvažiavo 21.00, taviškių nebuvo“; 2009-11-16 10.15 val., pranešime rašoma: „Kaip reikalai? Kada pasimatysime?“. A. J. nei į vieną šių pranešimų neatsakė. 2009-11-16 19.00 val., U. A. skambino A. J., jie kalbėjosi apie tai, kad susitikimas neįvyko (U. A. sakė: „Ten taviškiai neatvažiavo. Išvažiavo mano vaikinai“). Tačiau teismas minėtų U. A. rašytų pranešimų ir cituoto pokalbio turinį nuosprendyje tiesiog nutylėjo, jų net nepaminėdamas, ir deklaratyviai įrašė, jog neva 2009-11-16 pokalbyje A. J. patvirtina, kad gavo perduotą daiktą. Apelianto nuomone, toks teiginys tiesiogiai prieštarauja teismo ištirtų įrodymų turiniui, teismas ne tik šališkai vertino įrodymus, bet ir nuosprendyje grubiai iškraipė atskirų įrodymų turinį. Dėl paminėtų priežasčių, anot apelianto, visi šie susirašinėjimai ir skambučiai negali turėti jokios įtakos veikos įrodytumui ir kvalifikavimui, nes 2009-11-15 susitikimas neįvyko, jokios narkotinės medžiagos perduotos nebuvo. Nuo to laiko per likusius du su puse mėnesio, kuomet buvo kontroliuojamas A. J. abonentas, tarp A. J. ir kirgizų nebuvo užfiksuota nei vieno kontakto.

2.48. Vykdant E. J. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę buvo nustatyta, jog jis, 2009-11-12 apie 11 val., skambino M. R. ir T. A., kviesdamas juos susitikti prie sporto klubo, o tą pačią dieną prieš 18 val. jis kontaktavo su E. J. ir su juo bei A. J. susitiko. 2009-12-05, 2009-12-07 E. J. telefonu bendravo su E. J., A. J., R. B. apie pastarosios buto pardavimo dokumentų tvarkymo reikalus, tačiau nei viename pokalbyje nėra teigiama, jog pardavimas yra fiktyvus ar, kad buto perleidimas yra atsiskaitymas už narkotines medžiagas, kad R. B. nebus mokami pinigai. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, nei vieno iš pokalbių turinys nepatvirtina, jog R. B. buvo perduotos narkotinės medžiagos, tokia informacija pokalbių metu tiesiog nebuvo perduota, o ši teismo išvada tik parodo šališką bylos duomenų interpretavimą. Iš 2009-12-17 pokalbių įrašų matyti, jog A. J. paskambino ir pasakė E. J., jog jį „pagavo“ „čiurkos“ ir po to E. J. skambina kitiems asmenims ir organizuoja juos kartu važiuoti į susitikimą. Taigi, užfiksuotų E. J. pokalbių turinys pilnai atitinka A. J. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, ir jų niekaip nepaneigia.

2.49. Teismas daug dėmesio skyrė ir A. J. telefoniniams pokalbiams, kurie buvo užfiksuoti 2014-07-16, A. J. būnant suimtam ir kalinamam Lukiškių TI-K. Tačiau šių pokalbių turinys, priešingai nei teigiama nuosprendyje, neįrodo, kad A. J. buvo 2009 m. narkotinių medžiagų įgijimo iš kirgizų organizatorius, tai buvo reakcija asmens, kuriam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą ir jis bandė išsiaiškinti, kodėl jis yra įtariamas nusikaltimo padarymu, kokie asmenys duoda prieš jį parodymus, dėl kokių priežasčių ir pan. Nuosprendyje teigiama, jog iš šių pokalbių darytina išvada, kad A. J. iniciatyva buvo sudaryta sutartis su advokatu D. M., kuris apsilankė pataisos namuose pas U. A. dėl parodymų davimo. Tačiau nei D. M., nei U. A. net nebuvo apklausti apie šias aplinkybes nei teisminio nagrinėjimo metu, nei ikiteisminiame tyrime. Apelianto manymu, tokios teismo išvados yra grįstos ne bylos įrodymais, o subjektyviomis ir šališkomis prielaidomis. Užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys kaip tik įrodo, jog A. J. su tiriamu nusikaltimu nėra susijęs. Kelių telefoninių pokalbių metu A. J. tiesiogiai sako: „aš ten nedalyvavęs, aš ten nieko nedaręs“, „teisme jis pasakys, kad ne aš buvau, o kažkas kitas“, „paklausiu kam tu padavei, jis sakys kažkam kitam“ (T. 5, b. l. 139). A. J. šių pokalbių metu buvo įsitikinęs, kad jo abonento nėra klausomasi, jis kalbėjo atvirai, nekonspiruotai, neturėjo tikslo pokalbių metu sakyti netiesą. Pokalbių turinys buvo ne gynybinės versijos išsakymas, o išsakymas minčių, kurias tuo metu ir turėjo A. J. Todėl būtent šių pokalbių turinys ir leidžia atskleisti A. J. subjektyvinę pusę. Tačiau teismas būtent šias pokalbių dalis nuosprendyje tiesiog nutylėjo, o likusias dalis subjektyviai interpretavo, iškraipydamas pokalbių turinį ir teigdamas, kad A. J. neva derina gynybinę versiją.

2.50. Apeliantas taip pat pateikia E. J. ir M. R. parodymų vertinimą, nurodo prieštaravimus E. J., M. R., U. A. ir A. M. parodymuose.

2.51. Apeliantas nurodo, jog visą laiką su kirgizais tiek betarpiškai susitikinėjo, tiek telefonu su U. A. bendravo būtent E. J. Pats E. J. teismo posėdyje pripažino, kad po pirmojo susitikimo su kirgizais toliau visą laiką su jais tiek tiesiogiai, tiek telefonu bendravo būtent jis, o A. J. „pasitraukė į šoną“ ir su kirgizais daugiau nebendravo. M. R. teisme taip pat paaiškino, kad santykiuose su kirgizais „viską reguliavo“ E. J., o A. J. su kirgizais nebendravo. U. I. teisme taip pat nurodė, jog pagrindinis asmuo, su kuriuo jie bendravo, buvo „Edas“, „Edikas“, „A. dešinioji ranka“, kurį jis atpažino kaip E. J. E. J. teigė, jog veiksmus bendraudamas su kirgizais, įgydamas narkotines medžiagas atliko vykdydamas A. J. nurodymus, tuo tarpu A. J. teigia, kad E. J. veikė savarankiškai ir jis apie E. J. veiksmus bendraujant su kirgizais nežinojo. A. J. teigė, kad po pirmojo susitikimo su kirgizais jis suprato, kad daugiau nenori su jais bendrauti, ir pasakė E. J., kad jei jam įdomu, gali pats tiesiogiai ir bendrauti bei tartis su jais.

2.52. Apelianto nuomone, teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai įrodo, jog E. J. parodymai nėra nuoseklūs, atvirkščiai, jie yra paneigti kitais įrodymų šaltiniais, todėl jų negalima vertinti kaip patikimo įrodymų šaltinio. Visų pirma, E. J. visą laiką teigė, kad jis asmeniškai narkotinių medžiagų paketų neėmė, jis tik būdavo šalia, o paketus paimdavo M. S. su R. G., jis nurodė, kad net nematydavo kas fiziškai paimdavo narkotines medžiagas nuo konteinerių. Jis teigė, kad M. S. buvo priėjęs prie kirgizų automobilio. Šiuos E. J. parodymus tiesiogiai paneigia U. I. parodymai, kuris teismo posėdyje kategoriškai nurodė, jog paketus asmeniškai paimdavo būtent „Edikas“, kuris į aikštelę atvažiuodavo automobiliu „BMW X5“, o jokie kiti asmenys iš automobilių net neišlipdavo. A. M. ir U. I. M. S. ir R. G. net neatpažino, nors E. J. teigė, kad būtent M. S. buvo priėjęs prie kirgizų ir su jais kalbėjosi, kad jie dalyvavo paimant pavyzdžius iš kirgizų, taigi kirgizai M. S. ir R. G. turėjo matyti daugiau kartų nei patį A. J., atitinkamai jie juos būtų atpažinę, jei būtų matę. E. J. taip pat teigė, jog jis, paimdamas paketus, jokio asmeninio intereso neturėjo, kad tai buvo narkotinės medžiagos ne jam, o A. J., jog jis už šiuos veiksmus iš A. J. apskritai negavo jokio atlygio. Tačiau M. R. teismo posėdyje parodė, jog po narkotinių medžiagų paėmimo E. J. jam perdavė 500 Lt kaip atlygį už tai, kad M. R. jam padėjo šiame reikale. M. R. taip pat parodė, kad „viską reguliavo“ E. J., tai jis neva darė A. J. nurodymu. Jeigu narkotinės medžiagos būtų skirtos A. J., o E. J. iš to nebūtų turėjęs jokios naudos, akivaizdu, jog jis nebūtų asmeniniais pinigais finansavęs kito asmens daromo nusikaltimo ir atsilyginęs M. R. M. R. teisme parodė, kad jis iš A. J. jokių nurodymų dėl šios istorijos nėra gavęs, tačiau jis būdavo su E. J. ir atlikdavo būtent E. J. prašomus veiksmus. Nei U. I. aiškinant apie tai, kas paėmė paketus aikštelėje, nei M. R. aiškinant apie iš E. J. gautą atlygį, jie neturėjo jokio tikslo duoti melagingus parodymus ir apkalbėti E. J., juolab, kad M. R. yra E. J. artimas draugas. Jau vien šie teismo ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. J. savo paties realiai atliktus veiksmus bando perkelti kitiems asmenims, taip mažindamas savo vaidmenį ir apkalbėdamas kitus. Savo vaidmenį paimant narkotines medžiagas jis melagingai perkėlė M. S. ir R. G., savo vaidmenį organizuojant narkotinių medžiagų įgijimą iš kirgizų, juos įgyjant bei disponuojant narkotinėmis medžiagomis jis perkėlė A. J.

2.53. Tiek E. J., tiek M. R. nėra nešališki ir su tiriamais nusikaltimais nesusiję asmenys, kurie neturėtų jokio procesinio intereso šioje byloje. Tiek E. J., tiek M. R. Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnio pagrindu prokuroro iniciatyva buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, dėl disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir kitų nusikaltimų, t. y. būtent savo parodymų dėka išvengė baudžiamosios atsakomybės už eilę sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Taigi jų procesinis interesas duoti kaltinimui naudingus parodymus yra akivaizdus. E. J. taip pat turėjo ir asmeninį interesą apkalbėti kitus asmenis. Šioje byloje daug liudytojų parodė, jog E. J. tiek įkalinimo įstaigoje, tiek ir prieš tai vartojo narkotines medžiagas, įkalinimo įstaigose jis buvo prasiskolinęs, buvo pažemintas kitų nuteistųjų tarpe, turėjo kilnotis iš vienų pataisos namų į kitus, kad jis reikalavo iš A. J. ir M. S. pinigų savo skoloms atiduoti. E. J. taip pat teisme pripažino, jog jis įkalinimo įstaigose vartojo narkotines medžiagas ir Alytaus pataisos namuose buvo prasiskolinęs, dėl ko persikėlė į Lukiškių TI-K. Apelianto manymu, E. J., negavęs reikalautų pinigų, nebeturėjo kitos išeities kaip bendradarbiauti su pareigūnais, kad būtų greičiau paleistas į laisvę.

2.54. Apeliantas nurodo, kad analogiški yra ir M. R. motyvai, nes jis taip pat narkomanas, sergantis sunkiomis nepagydomomis ligomis, prasiskolinęs įkalinimo įstaigose ir neturėjęs kito būdo išeiti į laisvę kaip tik bendradarbiaudamas su teisėsauga. Jo parodymai lygiai taip pat nėra nuoseklūs, pvz., jis kategoriškai teigė kad paskutinio susitikimo su kirgizais metu, kai jie buvo atvažiavę aiškintis santykių, dalyvavo ir A. J., M. K., A. B., nurodė, kad A. J. šio susitikimo metu perdavė kirgizams 3000 JAV dolerių. Tačiau iš U. I., A. M., E. J., A. J. parodymų matyti, jog A. J. šiame susitikime iš viso nedalyvavo ir jokių pinigų niekam neperdavė. M. K. ir A. B. taip pat paneigė dalyvavę susitikime, E. J. jų neįvardino kaip dalyvavusių bei nurodė, kad A. J. nedalyvavo. Apygardos teismas nurodė, kad susitikimo metu dalyvavo daug asmenų, todėl tarp jų galėjo būti ir M. R. nurodyti asmenys. Apelianto manymu, tokia teismo išvada iš esmės prieštarauja byloje ištirtiems įrodymų šaltiniams - M. K. ir A. B. parodymams, kurie nėra paneigti. Dėl M. R. parodymų prieštaringumo dėl A. J. dalyvavimo teismas apskritai nepasisakė. M. R. apie A. J. vaidmenį aptariamuose įvykiuose asmeniškai nieko nežino, jis tik dalyvaudavo su E. J. narkotinių medžiagų paėmime, tačiau su A. J. net nei karto nebuvo kalbėjęs apie šiuos įvykius, todėl jo žinojimas buvo tik iš kito asmens pasakojimų.

2.55. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog netiki kaltinamųjų ir liudytojų parodymais apie E. J. ir M. R. neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, apie jų interesą apkalbėti kaltinamuosius, nes jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Teismas nurodė, jog pataisos namuose buvo užfiksuota, kad E. J. narkotines medžiagas vartojo 2014 m., pats jis nurodė, kad narkotines medžiagas pradėjo vartoti 2011 m., ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų narkotines medžiagas vartojęs ir 2010 m. M. R. pripažino, kad jis pavartodavo narkotines medžiagas, tačiau neigė iš ko nors reikalavęs pinigų. Tokiu būdu teismas besąlygiškai tikėjo šių liudytojų parodymais, net nebandydamas jų išsamiai ir nešališkai patikrinti, pašalinti tiek jų pačių parodymuose esančių tarpusavio prieštaravimų, tiek prieštaravimų tarp jų parodymų ir kitų bylos duomenų. Tai, kad abu svarbiausi kaltinimo liudytojai vartojo narkotines medžiagas net ir būdami įkalinimo įstaigoje yra neabejotinai neigiamai juos charakterizuojanti aplinkybė. Narkotinių medžiagų vartojimas įkalinimo įstaigoje, neturint jokių oficialių pajamų, kaip tik pagrindžia kaltinamųjų ir liudytojų nurodytą aplinkybę, kad jie įkalinimo įstaigose buvo prasiskolinę ir dėl to reikalavo pinigų. Tai, kad E. J. ir M. R. nebuvo sugauti vartojantys narkotines medžiagas iki 2014 m., nerodo, kad jie iki 2014 m. narkotinių medžiagų nevartojo, juolab jie patys pripažino narkotines medžiagas vartoję ir anksčiau. M. R. teismo posėdyje nurodė, jog E. J. narkotines medžiagas vartodavo ir iki patekdamas į įkalinimo įstaigą, taip paneigdamas paties E. J. parodymus. Narkotinių medžiagų vartojimas yra latentinio pobūdžio pažeidimas ir tik nedaugelis narkotines medžiagas vartojančių asmenų yra sulaikomi bei patraukiami teisinėn atsakomybėn. Vertinant šių liudytojų asmenybes, atsižvelgtina į tai, jog E. J. buvo teistas 11 kartų, o M. R. teistas 9 kartus, kad juos charakterizuoja itin neigiamai.

2.56. EŽTT savo praktikoje nurodo, jog daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (V. R. v. Russia, no. 41461/02, judgment of 24 July 2008). Šios pozicijos laikosi ir LAT, nurodydamas, jog teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, teismai turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi - patikimumui (kasacinė nutartis Nr. 2K-276-976/2015). Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz., 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, pareiškimo Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, pareiškimo Nr. 27143/95). Apelianto manymu, E. J. ir M. R. prieštaringais parodymais, kurių dėka jie patys išvengė atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą ir buvo paleisti į laisvę, negalima remtis sprendžiant kaltinamųjų kaltės klausimą.

2.57. Visus esminius prieštaravimus U. I., A. M., E. J. ir M. R. parodymuose apygardos teismas formaliai pateisino neįtikinamais ir nepakankamais motyvais, neva prieštaravimus sąlygojo praėjęs ilgas laikas nuo nusikalstamos veikos, veika buvo tęstinė, įvyko keletas susitikimų, buvo laikomasi konspiracijos, vaidmenų pasiskirstymo ir pan. Apelianto nuomone, šie motyvai negali paaiškinti ir pateisinti labai konkrečių prieštaravimų dėl konkrečių faktinių aplinkybių, pvz., dėl to, kas paėmė paketus iš aikštelės. Teismas neatitikimus aiškina ir praėjusiu ilgu laiku, taip darydamas prielaidą, kad liudytojai tam tikras aplinkybes galėjo pamiršti, bet visiškai nesiremia iš karto po sulaikymo 2010 m. ir 2011 m. duotais A. M. parodymais, kuomet jis įvykio aplinkybes objektyviai atsiminė geriau ir davė labai išsamius bei kategoriškus parodymus dėl paketų, su kuriais buvo sulaikytas 2010-02-10, įsigijimo ir laikymo aplinkybių. Kaip jau minėta, teismas pirmuosius ir tiksliausius A. M. parodymus nuosprendyje tiesiog nutylėjo ir jų nevertino. Tai, pasak apelianto, rodo selektyvų ir šališką bylos įrodymų ištyrimą ir vertinimą, esminius prieštaravimus teismo išvadose.

2.58. Iš U. I. bei A. M. parodymų matyti, jog jie su A. J. asmeniškai nei karto nekalbėjo. Su A. J. tik vienintelę dieną - 2009-11-12 du kartus kalbėjosi U. A. - sporto salėje ir kavinėje, tačiau abu kartus jie kalbėjosi dviese, U. I. ir A. M. jų pokalbiuose nedalyvavo, todėl jie negali žinoti tikslaus jų pokalbio turinio. Vėliau U. A. bendraudavo su E. J., jau šiuose susitikimuose dalyvaudavo U. I. ir A. M. Iš jų parodymų matyti, kad jie E. J. vertino kaip A. J. „dešiniąją ranką“, todėl jie visus E. J. veiksmus ir žodžius priskirdavo A. J., nors šis tame bendravime iš viso nedalyvavo. Būtent todėl jie ir teigia, kad organizatorius buvo A. J., nes vertina, kad E. J. viską atlikdavo A. J. nurodymu. Tokį jų įsitikinimą ir vertinimą parodo ir tai, kad E. J. neatsiskaičius jie važiavo į Marijampolę ieškoti A. J. ir aiškintis. Pasak apelianto, tokie jų teiginiai yra tik subjektyvus įspūdis apie E. J. ir A. J. veiksmų bendrumą, bet ne įrodymas.

2.59. Apygardos teismas A. J. ir kitų kaltinamųjų parodymus įvertino kritiškai, kaip gynybinę versiją, tiesiog deklaratyviai nurodydamas, kad jie paneigti kitais byloje surinktais įrodymai. Teismas prie motyvų, kodėl kritiškai vertina kaltinamųjų parodymus, įrašė teiginį, kad jie gynybines versijas pateikė tik teisme. Apelianto nuomone, tokiu būdu teismas iš esmės paneigė nekaltumo prezumpciją ir įpareigojimą vertinti įrodymus nešališkai, be išankstinio nusiteikimo. Įtariamasis, kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, duodamas parodymus jis realizuoja savo teisę į gynybą, todėl jis yra laisvas apsispręsti kuriuo proceso metu realizuoti šią savo teisę. Kaltinamojo parodymai gali būti vertinami kritiškai tik dėl to, jog jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ar paneigti kitais bylos įrodymais, tačiau ne pagal jų davimo laiką.

2.60. Apeliantas nesutinka su turto konfiskavimu. Apeliantas ginčydamas apygardos teismo nustatytą aplinkybę, jog R. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandoris buvo apsimestinis, nurodo, jog, visų pirma, apsimestinio sandorio faktas gali būti konstatuojamas tik Lietuvos Respublikos CPK tvarka, išnagrinėjus bylą ir konstatavus Lietuvos Respublikos CK 1.87 straipsnyje numatytas aplinkybes. Baudžiamojoje byloje tokios teisinės išvados dėl sandorio apsimestinumo ir atitinkamai jo negaliojimo apskritai negali būti daromos, todėl Kauno apygardos teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, išėjo ir iš teisminio nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnis, juolab šių teismo išvadų nepagrindžia ir ištirti įrodymai. Teismas argumentavo, jog 2009-12-21 pirkimo-pardavimo sutartimi butas buvo parduotas už 40000 Lt, nors VĮ „Registrų centras” duomenyse užfiksuota, kad vidutinė buto rinkos vertė 167000 Lt, todėl, teismo manymu, buto pardavimas 4 kartus pigiau nei rinkos kaina savaime rodo sandorio apsimestinumą. Tačiau teismas visiškai nevertino, jog 2012-10-01 sutartimi šis butas buvo parduotas K. A. už 50 000 Lt ir šios sutarties sudarymo aplinkybės bei joje nurodyta kaina nekelia abejonių. Tai rodo, jog VĮ „Registrų centras“ duomenyse nurodyta vidutinė rinkos vertė iš esmės neatitiko konkretaus buto rinkos vertės būtent tuo laikotarpiu. Nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės yra nustatomos masinio įvertinimo būdu, nevertinant konkretaus turto objekto, šios vertės nustatomos pakankamai dideliais laiko intervalais, todėl konkretaus objekto rinkos vertė labai dažnai skiriasi nuo vidutinės rinkos vertės. Taip pat jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi ir aplinkybės, kurias R. B. nurodė savo pareiškime teismui dėl leidimo parduoti butą. Anot apelianto, teismo teiginys, kad butas buvo perleistas už 4 kartus žemesnę nei rinkos kaina, iš ko buvo kildinama išvada, kad sandoris buvo apsimestinis, prieštarauja tame pačiame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kuriomis teismas pripažino, kad A. J. įgijo būtent 50 000 Lt vertės butą kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Todėl, apelianto manymu, nuosprendžio išvados ir šiuo aspektu yra vidiniai prieštaringos ir nenuoseklios.

2.61. Apeliantas taip pat nurodo, jog nėra jokių įrodymų, o tik prielaidos, kad R. B. butą perleido už narkotines medžiagas, o ne jis buvo nupirktas ir R. B. sumokėti pinigai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis E. J. ir M. R. parodymais, kurie nėra tiesioginis įrodymų šaltinis, nes jie tiesiogiai sandoryje nedalyvavo, tiesiogiai atsiskaitymo aplinkybių nežino, o neva žino tik iš R. B. ir A. J. pasakojimų. Tuo tarpu sandorio tiesioginiai dalyviai (R. B., K. B.) patvirtino, kad už butą buvo atsiskaityta pinigais. Pinigų sumokėjimo faktas yra patvirtintas ir notarine sutartimi, kuri nenuginčyta. Aplinkybes, kad E. J. pinigų butui įsigyti davė motina ir močiutė patvirtino liudytojai L. K., D. A. Šių asmenų parodymai nėra paneigti. Kadangi nėra įrodyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perleistas kaip atlygis už R. B. perduotas narkotines medžiagas, kad 2009-12-21 pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyti neteisingi duomenys ir, kad sutartyje nurodyti pinigai nebuvo sumokėti buto pardavėjams, šis butas negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos rezultatas, todėl iš jo pardavimo gautos pajamos negali būti konfiskuojamos Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio pagrindu.

2.62. Apeliantas nurodo, jog butą iš R. B. įgijo ne kaltinamasis A. J., o E. J., kuriam 2009-12-21 pirkimo-pardavimo sutartimi ir perėjo buto nuosavybės teisė. 2012-10-01 pirkimo-pardavimo sutartimi būtent E. J., o ne A. J., butą pardavė K. A., ir būtent E. J. iš K. A. gavo pinigines lėšas. Apeliantas daro išvadą, jog A. J. niekada nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jis negavo jokių pajamų ir iš šio buto pardavimo. E. J. tiek 2009 m., tiek 2012 m. buvo pilnametis veiksnus asmuo, galėjęs sudaryti visus sandorius savo vardu ir savo naudai. Byloje nėra jokių duomenų, kad pardavęs butą jis bent dalį pinigų būtų perdavęs A. J. Todėl, apelianto nuomone, apygardos teismo išvados, neva naudą iš nusikalstamos veikos turėjo tik A. J., iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nesant įrodymų, jog A. J. gavo turtinės naudos, t. y. kad jis būtų įgijęs minėtą butą, ar kad būtų gavęs kokių nors pajamų iš jo pardavimo, nėra pagrindo konfiskuoti A. J. turto. E. J. atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, jo baudžiamosios atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, todėl ir E. J. turėto turto konfiskavimo klausimas negali būti sprendžiamas. Apelianto manymu, priimdamas sprendimą konfiskuoti iš A. J. 14 481 eurų, kaip neva nusikalstamos veikos rezultatą, apygardos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatas ir netinkamai išsprendė turto konfiskavimo klausimą.

2.63. Apeliantas taip pat tvirtina, jog priėmusi nuosprendį teisėja buvo šališka. Anot apelianto, Kauno apygardos teismo teisėja tirdama įrodymus, juos aprašydama nuosprendyje bei vertindama parodė šališkumą, t. y. nuosprendyje įrodymus išdėstė selektyviai, atsirinkdama tik tuos įrodymus ir tas įrodymų dalis, kurios pagrindžia kaltinimo versiją, tuo tarpu gynybai palankius įrodymus ir jų dalis apskritai nutylėdama, jų nenurodydama nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje, dalies įrodymų turinys nuosprendyje yra iš esmės iškraipytas, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringi nenuoseklūs, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms ir išimtinai vienpusiški, t. y. palankūs tik kaltinimo versijai. Apeliantas daro išvadą, jog teisėja, nagrinėdama šią baudžiamąją bylą ir joje priimdama galutinį procesinį sprendimą, buvo iš anksto nusistačiusi ir turėjo išankstinę nuomonę dėl kaltinamųjų kaltės, bei savo veiksmais, savo motyvais tiesiog siekė realizuoti - savo išankstinį nusistatymą, t. y. buvo subjektyviai šališka.

2.64. Apeliantas nurodo, jog teisėjos šališkumą ir iš ankstinį nusistatymą, parodo ne tik skundžiamo nuosprendžio turinys, tačiau ir viso teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo A. J. atžvilgiu priimami teisėjos sprendimai, kuriais buvo neteisėtai varžomos A. J. teisės. Bylą pradėjus nagrinėti teisme, teisėja atsisakė leisti suimtajam A. J. susitikti ir bendrauti telefonu su jo sutuoktine ir kitais šeimos nariais, nors dar ikiteisminio tyrimo metu prokuroras buvo konstatavęs, kad A. J. pasimatymai ir bendravimas telefonu su artimaisiais negali turėti jokios žalos procesui ir buvo leidęs jam neribotai bendrauti su artimaisiais. Viso proceso metu teisėja A. J. ir jo sutuoktinės E. J. prašymų dėl pasimatymų ir telefoninio bendravimo net nenagrinėdavo, nepriimdavo procesinių sprendimų (nutarčių), į prašymus atsakydama neprocesiniais raštais, atsisakydavo priimti paduodamus skundus dėl tokių raštų ir vėliau priimamos nutartys buvo ne kartą naikinamos kaip neteisėtos ir nepagrįstos Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis (pvz., 2016-03-22 nutartis Nr. 1S-88-518/2016 ir kt.), net Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2016-12-19 raštu teisėjai išaiškino, jog būtina išnagrinėti kaltinamojo ir jo artimųjų prašymus bei priimti dėl jų nutartis, tačiau teisėja ir toliau ignoruodavo apeliacinio teismo nutartis. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis buvo konstatuota, jog A. J. teisės bendrauti su artimaisiais buvo apribotos nesant faktinio bei teisinio pagrindų, t. y. neteisėtai. Apelianto manymu, šios aplinkybės, jas vertinant visumoje su aukščiau aprašytu ydingu ir šališku įrodymų tyrimu ir vertinimu, rodo, jog teisėja jau pradėjusi nagrinėti šią baudžiamąją bylą turėjo išankstinį nusistatymą nuteisti kaltinamąjį A. J. ir procesiniais bei neprocesiniais būdais riboti A. J. teises. Pasak apelianto, šie teisėjos priimti neteisėti sprendimai, pažeidžiant A. J. konstitucines teises, sukėlė kaltinamajam A. J. pagrįstą įsitikinimą, jog teisėja yra šališka. Todėl, apelianto nuomone, yra nustatyti tiek subjektyvusis, tiek objektyvusis šališkumo aspektai.

Šalies argumentai

3.1. Apeliantai nurodo, kad Kauno apygardos teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, nepateikė motyvų, kuriais atmetė kaltinamųjų parodymus, ir motyvų dėl veikos kvalifikavimo, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1-5 dalių reikalavimų, atskiriems įrodymams (liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės parodymams) suteikė išskirtinę, prioritetinę reikšmę, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

3.2. Apeliantų nuomone, Kauno apygardos teismo išvada, kad A. J., M. S. ir R. G. kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodyta liudytojų U. I., A. M., E. J. ir M. R. parodymais, kuriuos patvirtina byloje ištirti rašytiniai bylos įrodymai, neatitinka tikrovės, kadangi M. S. ir R. G. pripažinti kaltais, remiantis išimtinai tik prieštaringais liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnį, parodymais.

3.3. Nuteistasis M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. R. ir E. J. jį apkalba; E. J. už parodymus iš jo reikalavo 5 000 eurų. M. S. neigė taręsis su A. J. dėl narkotinių medžiagų. Pirmos instancijos teismas M. S. parodymus įvertino kaip gynybos versiją, tačiau ši išvada nėra pagrįsta, kadangi jokių objektyvių įrodymų, išskyrus suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, tai yra liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnį, parodymus, byloje nėra.

3.4. Liudytojas U. I. parodė, kad M. S. ir R. G. nepažįsta, narkotines medžiagas perduodavo E. J., kuris jas atvažiuodavo paimti juodu automobiliu „BMW X5“. Liudytojas nurodė, kad grąžintas vienas maišelis su narkotinėmis medžiagomis buvo laikomas Kaune, Palemone. Apie 4 kg narkotinės medžiagos buvo atgabentos viename maiše ir susvertos. Liudytojas U. I. kartu su A. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos 2009 m. gruodžio mėn. ir atvyko tik 2010 m.

3.5. Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje neapklaustas, buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio l dalis), kuriuose A. M. nurodė, kad nuo 2009 m. kartu su U. A. ir U. I. užsiėmė narkotinių medžiagų gabenimu į Lietuvą, turėdami tikslą jas parduoti. Liudytojas nurodė, kad grąžintas paketas su narkotinėmis medžiagomis buvo laikomas Ukmergėje. A. M., susipykęs su U. A., išvyko į Kirgiziją. 2010 m. A. M. kartu su U. I. grįžo į Lietuvą ir buvo sulaikyti su narkotinėmis medžiagomis. Liudytojas A. M. teigė, jog tai buvo tos pačios grąžintos narkotinės medžiagos. Šio liudytojo parodymuose nėra užuominų apie R. G.

3.6. Apeliantai nurodo, kad liudytojai, teigiantys perdavę narkotines medžiagas, M. S. neatpažino kaip asmens dalyvavusio perduodant-perimant narkotines medžiagas, tačiau jų parodymuose esantys prieštaravimai kelia klausimą dėl nusikaltimo dalyko buvimo šioje byloje. Liudytojų E. J. ir M. R., tai yra asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnį, parodymai taip pat yra prieštaringi. Apeliantai, pacitavę liudytojų E. J. ir M. R. parodymus, nurodė, jog šių liudytojų parodymai nesutampa ne tik dėl susitikimų skaičiaus, bet ir asmenų, dalyvavusių susitikimuose. Šių lydytojų parodymuose, lyginant su liudytojų U. I. ir A. M., ypač dalyje dėl narkotinių medžiagų perdavimo-paėmimo, esantys esminiai prieštaravimai leidžia manyti, kad M. S. gali būti apkalbamas. Liudytojai A. B. ir T. P. nurodė, kad E. J. yra narkomanas ir melagis, be to, liudytojai girdėjo kalbas apie pinigų reikalavimą už parodymų pakeitimą.

3.7. Anot apeliantų, liudytojų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Tai įpareigoja teismą skirti ypatingą dėmesį parodymų patikimumo vertinimui, kadangi įrodymais tokio pobūdžio byloje galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Šiuo atveju duomenų, kuriais remiantis galima būtų bent manyti, jog M. S. ir R. G. dalyvavo šiame nusikaltime ir, kurie bent iš dalies patvirtintų liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymus, nepateikta. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymų dėl M. S. ir R. G. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje nepatvirtino joks liudytojas ar kaltinamasis bei tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga.

3.8. Apeliantų manymu, prokuroras nepateikė neginčijamų įrodymų būtinajam nusikaltimo sudėties požymiui - nusikaltimo dalykui. Liudytojas U. I., kuris atgabeno narkotines medžiagas į Lietuvos Respubliką, teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. iš Kirgizijos atgabeno 3 ar 4 kg heroino, kuris buvo viename maiše. Liudytojui U. I. stebint, U. A. susvėrė ir supakavo 1 kg heroino į vieną paketą. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nėra pagrindo kalbėti apie vieną ir tą patį heroiną, heroinas buvo iš skirtingų partijų, nes labai skyrėsi jo koncentracija - 20,6 proc., 26,7 proc. ir 37,6 proc. Jeigu į kelis paketus būtų pilama medžiaga iš vienos talpos, tai visuose paketuose būtų vienodos koncentracijos narkotinės medžiagos.

3.9. Apeliantai kelia klausimą, kaip susijusios narkotinės medžiagos, už kurių disponavimą nuteisti U. A., U. I. ir A. M., su M. S. ir R. G. bei kitais nuteistaisiais šioje byloje. Apeliantai nurodo, kad prokuroras, formuodamas kaltinimus, rėmėsi prielaidomis, vertindamas nusikaltimo dalyką neatsižvelgė į prieštaravimus dėl narkotinių medžiagų laikymo vietos ir jų koncentracijos. Liudytojas U. I. nurodė, kad grąžinta narkotinė medžiaga buvo laikoma Kaune, Palemone. Liudytojas A. M. nurodė, kad grąžintas paketas buvo nuvežtas į Ukmergę. Todėl, ar liudytojai kalba apie tas pačias narkotines medžiagas, kurios inkriminuotos M. S. ir R. G., ar skirtingas belieka tik spėlioti. Liudytojai U. I. ir A. M. išvyko iš Lietuvos 2009 m. gruodį ir grįžo tik 2010 m., kai buvo sulaikyti gabendami narkotines medžiagas. Byloje nėra duomenų, ar su minėta narkotine medžiaga Lietuvoje buvęs kitas nusikalstamos veikos bendrininkas U. A. neatliko jokių veiksmų. Teismo posėdyje nebuvo apklaustas liudytojas A. M., kuris byloje Nr. 38-1-00010-10 nurodė, kad narkotinės medžiagos buvo grąžintos 2009 m. gruodžio mėn., kai netoli Palemono rusakalbis vyriškis (V. D.) perdavė paketą U. I. Būtent šias narkotines medžiagas 2010 m. sausio pabaigoje A. M. su U. I. sutarė parduoti Klaipėdoje (dėl ko yra nuteisti byloje Nr. 1-137-579/2011). Todėl liudytojai U. A. ir A. M. galimai sąžiningai klysta. Tokia išvada seka ir iš liudytojo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, E. J. parodymų, kad narkotinių medžiagų grąžinimo fakto nežino. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti būtinojo nusikaltimo sudėties požymio - nusikaltimo dalyko egzistavimu šioje byloje.

Šalies argumentai

5.1. Apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdami šiuos teiginius, apeliantai kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti juos kaltinančių įrodymų įrodomąją vertę. Nuteistieji nesutinka su byloje nustatytu nusikalstamos veikos dalyku, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant organizuota grupe.