Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. ir suinteresuoto asmens R. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-24313-868/2018 pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys R. K., A. K., antstolis Darius Bliznikas, uždaroji akcinė bendrovė „Vaistai“ (toliau – UAB „Vaistai“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6. Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo turtas, jai ir jos sutuoktiniui priklauso lygiomis dalimis, tačiau pažymėjo, jog sutuoktiniai kartu nebegyvena ir neveda bendro ūkio. Skolininkė gyvena (duomenys neskelbtini), o skolininkės sutuoktinis šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), todėl sutuoktiniai planuoja nutraukti santuoką ir nėra suinteresuoti, jog minėtas turtas būtų padalintas lygiomis dalimis ir kiekvienam sutuoktiniui atitektų po ½ dalį.

7. Apeliantės manymu, racionaliau ir protingiau šį turtą padalinti tokiu būdu, kad skolininkei būtų nustatyta visa nuosavybės teisė į butą, (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktiniui nustatyta nuosavybės teisė į butą, (duomenys neskelbtini), garažo nuosavybės teisės dalį paliekant tokią pačią, t. y. kiekvienam po ½ dalį nuosavybės teisės. Apeliantės teigimu, tokiu būdu nebūtų apsunkinti išieškojimo procesai ir nebūtų pažeidžiami CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir protingumo principai.

8. Pažymėjo, kad buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 64 200 Eur, o buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 136 121 Eur. Skolininkės sutuoktinis dar nėra išmokėjęs visos būsto paskolos. Apeliantės žiniomis, likusi neišmokėta būsto paskolos suma yra apytiksliai lygi buto (duomenys neskelbtini), ir buto (duomenys neskelbtini), vidutinių rinkos kainų skirtumui, todėl šių abiejų butų vertė turėtų būti laikoma lygia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar procesinis klausimas buvo išspręstas teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

19. Išnagrinėjęs atskiruosius skundus, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-24313-868/2018, kuria patenkintas iš dalies pareiškėjo (išieškotojo vykdymo procese) V. A. pareiškimas dėl skolininkės R. K. turto dalies nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

21. A. R. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – VĮ Registrų centras Nekilnojamojo registro išrašus (buto (duomenys neskelbtini), ir buto (duomenys neskelbtini)), kuriuos prašė prijungti prie bylos medžiagos.

22. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio procesinių klausimų pobūdį ir jų išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą ir tvarką, taip pat siekdamas teisingai išspręsti ginčo klausimus, pateiktus Nekilnojamojo turto registro išrašus priima ir juos vertina kartu su visa bylos medžiaga. Bylos šalys, kurios yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, turėjo galimybę su šiais naujais įrodymais susipažinti.

Dėl draudimo kelti naujus reikalavimus

24. Nagrinėjamu atveju antstolis Darius Bliznikas atsiliepime į apeliantų atskiruosius skundus suformulavo du naujus reikalavimus, kurių nereiškė pats pareiškėjas ir kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Antstolis prašo apeliacinės instancijos teismo nustatyti, jog skolininkei R. K. priklauso ½ dalis sutuoktinio gaunamų pajamų iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo poskyrio, ir ½ dalis piniginių lėšų esančių A. K. banko sąskaitose. Antstolis savo tokį prašymą motyvuoja tuo, kad jis bando padėti vykdymo proceso šalims (išieškotojams) tinkamai įgyvendinti savo teises.

25. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo (atskirojo skundo) faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde (atskirajame skunde) negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti atskirojo skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas apeliacinės instancijos teismui peržengti atskirųjų skundų nagrinėjimo ribas. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo naujas aplinkybes ir kelia naujus reikalavimus, kurių nereiškė pats pareiškėjas ir jie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Be to, antstolis šiuos reikalavimus kelia netinkamame procesiniame dokumente, t. y. atsiliepime į atskirąjį skundą (kurio paskirtis pateikti atsiliepimą į kitos šalies skundą), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nurodo apeliacinio skundo (atskirojo skundo) faktinis ir teisinis pagrindas. Pažymėtina ir tai, kad CPK 667 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytas veiksmų eiliškumas, kuriuos turi atlikti tiek antstolis, tiek kiti vykdymo proceso dalyviai, tam kad būtų nustatyta skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis. Neegzistuojant minėtoms CPK nuostatoms ir veiksmų atlikimo eiliškumui (t. y. paties išieškotojams neprašant nustatyti skolininko turto dalies sutuoktinio gaunamose pajamose ar piniginėse lėšose, esančiose banko sąskaitose), teismui (tuo labiau apeliacinės instancijos, kuris tikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal pateiktus atskiruosius skundus) nėra pagrindo spręsti dėl skolininko turto dalies nustatymo. Priešingu atveju, apygardos teismui išsprendus antstolio pareiškimą, ne tik nebūtų laikytasis proceso normose įtvirtintos tvarkos, bet ir būtų užkirstas kelias pasinaudoti apeliacijos teise. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina antstolio atsiliepime į atskiruosius skundus suformuluotų naujų savarankiškų reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Dėl atskirųjų skundų pagrįstumo

27. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolio Dariaus Blizniko kontoroje vykdomas išieškojimas iš skolininkės R. K. išieškotojų UAB „Vaistai“ ir V. A. naudai (vykdomosios bylos Nr. 0035/14/01194; 0035/14/01193; 0035/12/01682; 0035/09/00582). Antstolis vykdymo procese nustatė, jog 1985 m. birželio 29 d. skolininkė R. K. sudarė santuoką su A. K., vedybų sutarčių nenustatyta, todėl vykdymo procese areštavo skolininkės ir jos sutuoktinio bendrą turtą ir CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pasiūlė skolininkei pateikti nustatytos formos sutikimą dėl bendro turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Skolininkei nepasinaudojus CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, antstolis 2018 m. gegužės 14 d. patvarkymu pasiūlė išieškotojams ir skolininkei kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą, pateikdamas pareiškimą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo nustatyti, kad skolininkės R. K. turto dalis esanti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra ¾ negyvenamosios patalpos (garažo) (duomenys neskelbtini); ¾ buto (duomenys neskelbtini); ¾ buto (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašymą tenkino dalinai, nustatęs, kad skolininkei R. K. nuosavybės teisėmis priklauso ½ dalis negyvenamosios patalpos (garažo) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

28. Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali būti nukreiptas tik tada, kai tiksliai nustatoma jam priklausanti dalis (apibrėžiama sutuoktinio asmeninio turto apimtis ir jo vertė) arba padalijamas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis). Vykdymo procese CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka turtas nėra dalinamas tarp sutuoktinių, o tik individualizuojama sutuoktinio turto dalis bendrame turte, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujasi CK trečiosios knygos normomis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CK 4.92 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o CK 3.117 straipsnis įtvirtina sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).

29. Pagal CK 3.117 straipsnio 2 dalį nuo sutuoktinių lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateikta atvejų, kai teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, sąrašas. Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes. Nors apeliantas V. A. prašė teismo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo (nustatyti didesnę skolininkės dalį bendrame sutuoktinių turte), motyvuodamas, kad sutuoktinių turtas didžiąja dalimi įgytas skolininkės pastangomis ir skolintomis lėšomis, nes skolininkė visą turtą išimtinai įgijo iš pareiškėjo jai paskolintų lėšų, tačiau teismui nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde pareiškėjas apsiribojo įstatyminės galimybės, numatytos CK 3.116–3.129 straipsniuose nurodymu, tačiau detaliau šių aplinkybių nekonkretizavo ir neįrodinėjo. Įrodymų, kad sutuoktinių bendras turtas buvo įgytas būtent už skolininkei paskolintas lėšas, byloje nėra, taip pat nepateikta įrodymų apie iš pareiškėjo gautų piniginių lėšų panaudojimą, todėl negalima daryti išvados, jog skolintos lėšos buvo panaudotos bendrosios jungtinės nuosavybės turtui įgyti. Aplinkybės, kad skolininkė yra skolinga pareiškėjui ženklias pinigines sumas, taip pat nėra teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Pati skolininkė teigia ir pripažįsta, jog turtas priklauso abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog skolininkei priklauso ne ½, o ¾ dalys sutuoktiniams priklausančio turto. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog apeliantas V. A. neįrodė, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CPK 178 straipsnis), todėl jo atskirasis skundas atmestinas.

30. A. R. K. atskiruoju skundu prašo nustatyti jos turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje tokiu būdu, kad jai nuosavybės teise priklausytų visas butas Kaune, o sutuoktiniui visas butas Vilniuje, o negyvenamosios patalpos (garažo) Kaune, (duomenys neskelbtini), dalis palikti sutuoktiniams po ½. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant skolininko turto dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo klausimus, pabrėžiama, kad vykdymo procese yra nustatoma areštuoto bendrosios jungtinės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-421/2016). Nagrinėjamu atveju skolininkė pripažįsta, kad jos su sutuoktinių turto dalis lygios, tačiau siekia nustatyti, kuris konkretus turtas galėtų priklausyti (padalintas) kiekvienam iš bendraturčių, t. y. iš esmės siekia šio turto padalijimo, panaikinant bendrosios jungtinės nuosavybės turto statusą, jį pakeičiant asmenine buvusių bendrosios nuosavybės dalyvių nuosavybe. Apeliantė tokius savo reikalavimus grindžia tiek sutuoktinių, tiek išieškotojų interesais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė painioja turto atidalijimo (padalijimo) ir skolininko turto dalies, turimos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, institutus, nes nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas prašymas nustatyti skolininko dalį, valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl nuosavybės padalijimo klausimai negali būti sprendžiami ypatingosios teisenos tvarka.

31. Pažymėtina, kad be skolininko dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo, įstatymas numato įvairias galimybes sutuoktiniams (bendraturčiams) pasidalinti turtą, pvz., vieno iš sutuoktinių ar kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu ar teismo sprendimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis), ar bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir išieškojimo jo dalies (CK 4.90 straipsnio 3 dalis). Tačiau toks kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdas įgyvendinamas, ginčo teisenos tvarka, pareiškiant ieškinį teisme. Be to, skolininkė (kartu su sutuoktiniu), vadovaudamasi CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galėjo pateikti antstoliui turto pasidalijimo susitarimą, patvirtintą notarine tvarka. Duomenų, kad skolininkė pasinaudoja įstatyme numatytomis galimybėmis byloje nėra.

32. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų sutuoktinių bendrumo ir lygių dalių prezumpcijas, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, atskirųjų skundų motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantų R. K. ir V. A. atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-24313-868/2018 palikti nepakeistą.