- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- I-3954-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytauspataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui S. V., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytauspataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytauspataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
S. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytauspataisos namų, priteisti 6250Eurneturtinės žalos atlyginimą (b.l. 5-7).
Pareiškėjas savo skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jisAlytauspataisos namuose nuo 2013-11-24iki 2016-07-22buvo laikomas kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog kamerų plotas buvo labai mažas, netinkamas vėdinimas ir apšvietimas, trūko inventoriaus, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – skylė grindyse, pastato konstrukcijose naudojamas sveikatai kenksmingas asbestas, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Naudotis dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę. Lovos pasenusios, netinkamos gulėti. Valymo priemonės nebuvo išduodamos. Dėl tokių atsakovo veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, atsirado nuolatinė emocinė depresija, buvo pažemintas orumas, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamaAlytauspataisos namų,atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b.l. 10-14).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Alytauspataisos namuose(toliau - AlytausPN) įvairiais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2013-11-21 iki 2016-07-22.Visu kalinimo laikotarpiu pareiškėjui tekusi ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros yra aprūpintos reikiamu inventoriaus kiekiu. Į pataisos namų administraciją pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis. Pažymėjo, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras Higienos normos pažeidimų nenustatė.Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidarus langus, šiluminis mazgas kompiuterizuotas ir nuolat palaiko reikiamą temperatūrą.Asbestas Alytaus PN pastatų konstrukcijose nėra naudojamas. Kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Dušu leidžiama naudotis kartą per savaitę, kaip numato Higienos normos 68 punktas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų AlytausPN veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų AlytausPN administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK6.249 straipsnis), tačiau CK6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija)3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos3straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimąP. prieš Graikiją pareiškimoNr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d.nutartįadministracinėje bylojeNr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11nutartįadministracinėje bylojeNr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2.punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 20-22) matyti, kad pareiškėjas AlytausPNginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 2016-02-17 – 2016-03-01, 2016-03-02 – 2016-03-08, 2016-03-09 – 2016-03-15kameroje Nr. 4,kurios plotas 14,48 kv. m, kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,6 kv.m.
2013-11-21 – 2013-11-26, 2013-12-27 – 2014-01-02 buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios plotas 28,77 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,6 kv. m.
2014-05-19 – 2014-05-27buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 11,80 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,93 kv.m.
2014-07-17 – 2014-07-29buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurios plotas 11,80 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,9 kv. m.
2015-06-09 – 2015-06-16, 2015-07-01 – 2015-07-15, 2015-07-16 – 2015-07-30buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios plotas 11,97 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,99 kv. m.
2016-07-11 – 2016-07-12buvo laikomas kameroje Nr. 35, kurios plotas 12,87 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,29 kv. m.
2016-07-12 – 2016-07-13buvo laikomas kameroje Nr. 28, kurios plotas 26,43 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m.
2016-07-13 – 2016-07-22buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 29,91 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m.
Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo remdamasis argumentais, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija,sąlygos antisanitarinės, tualetas įrengtas netinkamai, kamerose trūko inventoriaus, lovų būklė prasta, neišduodamos valymo priemonės.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 56 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (58 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 47 punkte nurodyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.)Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Skunde nurodomų aplinkybių pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, tuo tarpu atsakovo atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 bei 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 (b. l. 16-18, 25-27). Šių pareiškėjo kalinimo laiku atliktų patikrinimųmetu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi ir prižiūrimi. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius, ant gyvenamųjų patalpų bei bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių.Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog valymo priemonės, tokios, kaip soda, buvo išduodamos kartą per mėnesį. Patikrinimų metu jokių higienos normos pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo akte Nr. PA-369 taip pat pažymėta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas.Byloje yra pateikta ir Statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr. 52 bei Pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (b. l. 28-34). Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį visų patalpų remontą.Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės, ši aplinkybė, kaip minėta, patvirtinta byloje esančiu patikrinimo aktu (b. l. 26). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl antisanitarinių kalinimo sąlygųnėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas taip pat deklaratyviai ir abstrakčiai nurodo, kad kamerose trūko inventoriaus, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo, kokių konkrečių baldų ar daiktų kameroje trūko bei kokias neigiamas pasekmes tai sukėlė pareiškėjui. Teismo vertinimu, atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad kamerose esančios lovos buvo pasenusios, netinkamos naudoti, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administracijądėl prasto (ar trūkstamo) kameros inventoriaus, lovos netinkamumo naudoti, pakeitimo kita ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti.Teismas pažymi, kadLVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo (trūkstamo)kameros inventoriaus, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas teigia, kad tualetas kamerose įrengtas netinkamai – tik skylė grindyse. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004-06-09 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001-11-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai.Be to, byloje esančiame patikrinimo akte Nr. PA-369 užfiksuota, jog kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve, kurioje tiekiamas šaltas tekantis vanduo, patalpų įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi (b. l. 21). Atsižvelgiant į aptartą, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Alytaus PN kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis ar kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Pareiškėjas šios aplinkybės nepaaiškino, nenurodė konkrečių kamerų ar laikotarpių, kada buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nedetalizavo dėl to jam kilusių pasekmių. Todėl negalima konstatuoti, kad Alytaus PN administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušu galėdavo naudotis tik kartą per savaitę. Higienos normoje HN 76:2010 bei Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama. Byloje esančiuose patikrinimo aktuose užfiksuota, jog nuteistiesiems kartą per savaitę leidžiama maudytis duše, o siekiant palaikyti švarą kiekvienos savaitės ketvirtadienį organizuojamos sanitarinės dienos (b. l. 27, 17). Atsakovo atstovas taip pat pateikia Nuteistųjų maudymosi duše grafiką Nr. 4-3758 (b. l. 15), kuriame matyti, kad kiekvieno lokalinio sektoriaus nuteistiesiems skirtingomis dienomis leidžiama naudotis dušu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad pastato konstrukcijose yra asbesto, taip pat kad į kameras nepatenka pakankamai dienos šviesos, bet nepateikė jokių objektyvių įrodymų bei visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad Alytaus PN pastatų konstrukcijose asbestas nėra naudojamas, stogai dengti rulonine stogo danga, dieninis apšvietimas kamerose siekia 200 lx ir daugiau, kas atitinka Higienos normų reikalavimus. Kaip minėta, byloje esančiuose patikrinimo aktuose Higienos normų pažeidimų nenustatyta. Netikėti Alytaus PN paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamas kalinimo sąlygas, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kalinimo sąlygų atitikties nustatytiems reikalavimams.Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.