Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-415-64/2010

Teisėja Laima Barkovskienė (Proceso Nr. 1-67-1-00012-2010-1)

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.11.; 1.2.22.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. gruodžio 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kelmės rajono apylinkės prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro ir nuteistojo S. G. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmę subendrinus iš dalies sudedant su 2010 m. liepos 20 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, S. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo disponavo šaunamuoju ginklu, tai yra, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo savadarbį, vienašūvį, graižtvinį 5,45 mm kalibro, tinkamą šaudymui šaunamąjį ginklą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos 16 kalibro IžK medžioklinį lygiavamzdį šautuvą Nr. I91812 (raidė rusiška), pritaikytą šaudyti 5,45X39 mm kalibro, centrinio skėlimo Kalašnikov šoviniais ir 2010 m. sausio 15 d., 11 val. 35 min. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, keliu (duomenys neskelbtini) neteisėtai, neturėdamas leidimo gabeno šį šaunamąjį ginklą automobiliu „PEUGEOT 405“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kur jį sustabdė ir šaunamąjį ginklą paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu Kelmės rajono apylinkės prokuratūros laikinai einantis vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroras prašo pakeisti 2010 m. rugsėjo 9 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį – S. G. , pripažintą kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d., nuteisti paskiriant 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinus su 2009-07-20 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmes iš dalies sudedant, paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Teigia, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl paskirtos per švelnios bausmės. Nurodo, kad S. G. yra linkęs daryti naujas nusikalstamas veikas, nes būdamas teistas už analogišką nusikaltimą, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus labai trumpam laikui – 6 mėnesiams po nuosprendžio paskelbimo, t.y. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. S. G. padarė apysunkį nusikaltimą, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų, tačiau teismas S. G. skyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t.y. mažesnę nei bausmės vidurkis už tokią nusikalstamą veiką. Mano, kad bausmės tiksliai bus pasiekti S. G. paskyrus griežtesnę bausmę. Taip pat nurodo, kad teismas, subendrindamas bausmę su 2009-07-20 nuosprendžiu paskirta bausme, netinkamai taikė BK 64 str. bendrosios dalies normas. Kadangi 2009-07-20 nuosprendžiu S. G. buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 m. 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, BK 64 str. 3 d. nustatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatlikta bausmės dalis, o jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, teigia, kad teismas, subendrindamas nuosprendžiais paskirtas bausmes, neteisingai subendrino laisvės atėmimo bausmes ir paskyrė per mažą laisvės atėmimo bausmę. Dėl to mano, kad nuosprendis turi būti pakeistas.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir S. G. išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Dėl kaltės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d.

Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

BK 253 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Iš S. G. pareikšto kaltinimo matyti, kad jis kaltinamas, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo disponavo šaunamuoju ginklu, tai yra, nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir gabeno savadarbį, vienašūvį, graižtvinį 5,45 mm kalibro, tinkamą šaudymui šaunamąjį ginklą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos 16 kalibro IžK medžioklinį lygiavamzdį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) (raidė rusiška), pritaikytą šaudyti 5,45X39 mm kalibro, centrinio skėlimo Kalašnikov šoviniais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pas S. G. automobilyje buvo rastas ir paimtas šautuvas yra savadarbis, vienašūvis, graižtvinis, 5,45 mm kalibro, šaudymui tinkamas šaunamasis ginklas, pagamintas panaudojant pramoninės gamybos, 16 kalibro, IžK medžioklinį, lygiavamzdį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pritaikytas šaudyti 5,45x39 mm kalibro, centrinio skėlimo Kalašnikov šoviniais (b.l. 13-15, t. 1). Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą savadarbiai šaunamieji ginklai yra priskiriami prie draudžiamų ginklų kategorijos.

Nuteistasis ginčija savo kaltę neteisėtai įgijus ir gabenus minėtą šautuvą, teigia, kad šį šautuvą jis rado sustojus pakelėje sniege, o jo kaltė buvo grindžiama tik policijos pareigūnų nors ir nuosekliais parodymais, tačiau išgalvotais, o jo ir jo sugyventinės parodymai buvo atmesti. Kolegija susipažinusi su byloje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išvardintais įrodymais nustatė, kad liudytojų R. B. , A. B. , M. R. , K. G. parodymai yra nuoseklūs, šie liudytojai teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pastebėtina, kad šie liudytojai parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimo. Taip pat teismas nenustatė, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai yra išgalvoti kaip teigia nuteistasis. Priešingai, pats nuteistasis patvirtino, kad jį važiuojantį sustabdė policijos pareigūnai, nustatė, kad jis automobilyje neturėjo avarinio sustojimo ženklo, gesintuvo ir pirmosios pagalbos rinkinio, dėl ko jam buvo surašytas nutarimas dėl administracinės teisės pažeidimo, kai protokolas nesurašomas (b.l. 7, t. 1). Liudytojai A. B. ir M. R. patvirtino, kad toks dokumentas S. G. buvo surašytas. Taip pat šie liudytojai parodė, kad S. G. automobilis buvo sustabdytas tuomet, kai jis suko link (duomenys neskelbtini), o vairuotojo paklausus, ar jis neveža ginklų ar šaudmenų, S. G. kategoriškai atsakė, kad neveža, tačiau tikrinant automobilio saloną, po priekine keleivio sėdyne, buvo pastebėtas polietileninis maišelis, kurį priekinėje sėdynėje sėdinti moteris, E. R. , stengėsi paslėpti sudėdama ant maišelio kojas. S. G. aiškino, kad ginklas yra ne jo, kad automobilis taip pat ne jo ir turbūt šiuos daiktus paliko automobilio savininkas. Be to, abu šie liudytojai parodė, jog vedant liudytoją E. R. į tarnybinį automobilį, einant pro šalį, S. G. jai pasakė, kad jei policijoje klaus, iš kur gavo ginklą, ji sakytų, kad rado. Iš liudytoja apklaustos E. R. parodymų, duotų tą pačią dieną, iš karto po įvykio, matyti, kad E. R. parodė, jog važiuojant, pamatė šalikėlėje numestą maišelį, celofaninį vyšninės spalvos, kurį į automobilį parnešė jos sugyventinis, tačiau ji nematė, kas yra maišelyje suvyniota. Tačiau vėlesnių apklausų metu, liudytoja nurodė skirtingas aplinkybes, jog S. G. padėjus maišelį jai po kojomis automobilyje, pasakė, jog ten šautuvas ir kad reikės vežti į policiją. Liudytoja taip pat parodė, kad šautuvą rado policijos pareigūnai patikrinę automobilį. Tuo tarpu pats nuteistasis pateikė kitą versiją, jog rado šaunamąjį ginklą ir jį veža į policiją. Atsižvelgiant į liudytojos E. R. parodymus, jog būtent policijos pareigūnams patikrinus automobilio saloną ir buvo rastas šautuvas, o ne pačiam nuteistajam policijos pareigūnams pasakius apie šautuvą, ginklas buvo rastas. Taigi, liudytojai A. B. ir M. R. aplinkybę apie šautuvo radimą S. G. vairuojamame automobilyje nurodė vienodai kaip ir liudytoja E. R. , todėl tokie policijos pareigūnų A. B. ir M. R. parodymai nėra išgalvoti ir jais galima remtis grindžiant nuteistojo kaltę. Be to, liudytojas A. B. parodė, kad vėliau, vežant S. G. į policiją, jis prašė sakyti, kad paklaustas ar veža ginklus iš karto pasisakė, kad važiuodamas rado maišelį su šautuvu ir veža atiduoti į policiją, siūlė „susitarti“. Taip pat liudytojai A. B. ir M. R. parodė, jog automobilį patikrino tik tada, kai sužinojo, kad S. G. yra teistas už neteisėtą šaunamojo ginklo disponavimą.

Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. B. parodė, jog jis turėjo operatyvinės informacijos, jog S. G. galimai vežiojasi su savimi nelegaliai laikomą šautuvą, todėl siekiant patikrinti šią informaciją buvo atlikta operacija – jis kartu su liudytoju K. G. automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir pasisukę nuo kelio (duomenys neskelbtini) į įvažiavimą, vedantį link (duomenys neskelbtini) šaltinių, stebėjo kelią ir laukė nuo (duomenys neskelbtini) pusės atvažiuojančio S. G. , o toliau, ties sankryža su keliu vedančiu nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) PK patrulių ekipažas. Kad pastebėjus pravažiuojant S. G. vairuojamam automobiliui, jis kartu su K. G. S. G. automobilį sekė per atstumą iki automobilis buvo sustabdytas patrulių ekipažo ir per tą automobilio stebėjimą (sekimą), S. G. vairuojamas automobilis nebuvo sustojęs pakelėje. Liudytojo R. B. parodymus patvirtino liudytojo K. G. parodymai. Be to, liudytojas R. B. parodė, kad jie su K. G. buvo sustoję būtent toje vietoje, kurioje nuteistasis ir liudytoja E. R. parodė, jų teigimu, šautuvo radimo vietą, tačiau liudytojų R. B. ir K. G. parodymais, S. G. vairuojamas automobilis šioje vietoje nebuvo sustojęs. Pastebėtina, kad vizualiai sugretinus liudytojos E. R. ir nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje nurodytas šautuvo radimo vietas, jos šiek tiek skiriasi – E. R. parodė vietą, kuri yra tarp kelkraščio žymėjimo stulpelio ir sankryžą su pagrindiniu keliu žyminčio kelio ženklo, toliau nuo važiuojamosios kelio dalies, tuo tarpu pagal nuteistojo parodytą šautuvo radimo vietą – ji yra prie kelkraščio žymėjimo stulpelio ir arti pagrindinio kelio važiuojamosios dalies (b.l.37-39, 59-61, t. 1). Šis pastebėjimas leidžia daryti išvadą, kad būtent tarp nuteistojo ir liudytojos E. R. parodymų yra prieštaravimų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad liudytoja E. R. yra nuteistojo sugyventinė, jiedu kartu gyvena, vedą bendrą ūkį, augina vaikus, liudytojos duoti parodymais kai kuriose detalėse lyginant su pirminiais parodymais, duotais iš karto po įvykio, tą pačią dieną, yra skirtingi, todėl neatmetama versija, kad liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl siekdama padėti S. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo suderinti su nuteistuoju esmines parodymų detales. Kaip jau buvo minėta, liudytojai R. B. , A. B. , M. R. ir K. G. , parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių keturi policijos pareigūnai turėtų apkalbėti nuteistąjį, todėl kolegija laiko, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neišgalvoti, kaip teigia nuteistasis, ir jais apylinkės teismas pagrįstai grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo teigimas, kad šau­tuvas buvo vežamas ir už jį niekas negali žinoti ir pasakyti kur jis vežė tą šautuvą, dėl ko daro išvadą, kad apie jo nusikalstamo ketinimo kryptingumą teismas padarė vadovaudamasis sa­vo samprotavimais ir išvedžiojimais, o ne objektyviais įrodymais, yra nepagrįstas. Iš byloje esančių liudytojų o ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad nuteistasis automobiliu važiavo link (duomenys neskelbtini), t.y. važiavo namo, o ne iš karto į policiją, be to, policijos pareigūnui paklaustas, ar neveža šautuvo ar šaudmenų, kategoriškai neigė, nors turėjo realią galimybę iš karto pasakyti apie šautuvą. Nuteistojo versiją, kad jis nepagalvojo mobiliojo ryšio telefonu pranešti policijai apie rastą šautuvą, nes telefonas galėjo išsikrauti bei jis važiavo kartu su vaikais, tad nenorėdamas, kad jie sušaltų belaukiant policijos, apie jo teigimu rastą šautuvą, nepranešė policijai laikytina jo pasirinkta gynybos taktika. Kadangi nuteistasis jau buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką, tad atsižvelgiant į tai, į jo amžių ir gyvenimišką patirtį, S. G. turėjo suvokti, kad jis privalo pranešti policijai apie, jo teigimu rastą šautuvą, o ne paimti šautuvą ir jį vežtis pirma į namus, o ne į policiją. Taigi, šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą apie nuteistojo tiesioginę tyčią padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. neteisėtai disponavus šaunamuoju ginklu – neteisėtai įgijus neturint leidimo ir gabenant šaunamąjį ginklą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, BPK nuostatų nepažeidė, tarp jų nepažeidė ir BPK 20 str. nuostatų, S. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, t.y. kad jis nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą ir jį gabeno savo automobilyje iki jo vairuojamą automobilį sustabdė policijos pareigūnai.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad išgalvota yra tai, kad buvo gauta operatyvinė informacija, jog jis į namus ruošiuosi grįžti 2010-01-15 ir kad galimai vežiojosi su savim nelegaliai laikomą šautuvą, o, kad tokios informacijos nebuvo, rodo ir R. B. rašytas 2010-01-15 tarny­binis pranešimas, kur jis apie tokią operatyvinę informaciją nemini (b.1. 4), jau nekalbant apie tai, kad jam ir nepriklausė rašyti tarnybinį pranešimą, nes jis jo (apelianto) nei sulaikė, nei da­lyvavo jo apklausoje. Liudytojo A. B. , tiek ir liudytojo R. B. tarnybiniai pranešimai yra apie patį įvykį, t.y. šiuose pranešimuose nurodytos esminės įvykio aplinkybės - apie šaunamojo ginklo radimą S. G. vairuojamame automobilyje. Pastebėtina, kad bylos 4 lape yra pranešimas apie ikiteisminio tyrimo eigą, o ne nuteistojo skunde nurodomo R. B. tarnybinis pranešimas. R. B. 2010-01-15 rašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. B. patikrinimui sustabdytame automobilyje, vairuotame S. G. , apžiūros metu polietileniniame maišelyje buvo rastas daiktas, panašus į savadarbį graižtvinį šautuvą su optiniu taikikliu, garso ir ugnies slopintuvas, medžioklinis prožektorius, akumuliatoriaus baterija (b.l. 1). Šiame liudytojo R. B. tarnybiniame pranešime nurodytos tik esminės aplinkybės, kurios buvo pakankamos ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Taigi, R. B. rašytas tarnybinis pranešimas laikytinas vada pradėti baudžiamąjį persekiojimą S. G. atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismo nepripažintas nuteistojo kaltę pagrindžiančiu įrodymu, t.y. tai tik informatyvus dokumentas.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. G. pripažino kaltu pagal BK 253 str. 1 d. ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendžio naikinti ir S. G. išteisinti.

Dėl bausmės

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad „S. G. dirba, teigiamai charakterizuojamas, turi išlaikytinių, yra baustas administracinėmis nuobaudomis, padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą bausmės vykdymo už analogišką nusikaltimą atidėjimo laikotarpiu (praėjus tik pusei metų po nuosprendžio paskelbimo)“, tačiau teismas visiškai nepasisakė, kodėl S. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė ir kokio dydžio. Taigi, apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimo.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skirti nuteistajam griežtesnę bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas blogai subendrino nuteistajam bausmes pagal BK 64 str. 3 d. nuostatas.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kadangi nenustatyta nuteistojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kolegija mano, kad nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės turėjo būti skaičiuojamas nuo sankcijoje numatyto laisvės atėmimo vidurkio, t.y. nuo 2 metų 6 mėnesių 15 dienų (BK 61 str. 3 d.).

S. G. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik dvi bausmės rūšis – areštą ir laisvės atėmimą iki 5 metų. Byloje nustatyta, kad S. G. dirba, charakterizuojamas teigiamai, gyvena faktinėje santuokoje – kartu su sugyventine E. R. augina 4 vaikus, kurių vienas gimė 2010-11-01. S. G. taip pat yra baustas administracine tvarka, teistas už analogišką nusikalstamą veiką, naują nusikaltimą padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, praėjus pusmečiui po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo. Pastarosios aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl S. G. parinktos bausmės rūšies, tačiau mano, kad teismas nuteistajam skyrė per švelnią bausmę, visiškai nemotyvuotai paskyrė žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, apibūdinančias nuteistąjį kaip asmenį, daro išvadą, kad jam skirtina griežtesnė bausmė nei buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu, tačiau mažesnė nei siūlo prokuroras apeliaciniu skundu ir nežymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Pagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino nuteistajam paskirtąsias bausmes taikydamas BK 64 str. 3 d. nuostatas. minėto straipsnio 3 dalis numato, kad, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis, tačiau, jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Ankstesniu nuosprendžiu S. G. buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, taigi, ši bausmė tiek skundžiamo nuosprendžio atžvilgiu, tiek nauju nuosprendžiu skirtinos laisvės atėmimo bausmės atžvilgiu yra griežtesnė, todėl prie šios 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėtina nauju nuosprendžiu skirtinos bausmės dalis.

Įvertinus tai, kad S. G. nusikaltimą padarė per bausmės vykdymo atidėjimą, po nuosprendžio paskelbimo praėjus pusmečiui, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam netikslinga dar kartą taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Taip pat kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 str.) ar konstatuoti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.).

Remiantis tuo kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažintam kaltu pagal BK 253 str. 1 d. S. G. paskirtą bausmę padidinti iki laisvės atėmimo 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie Kelmės rajono apylinkės teismo 2009-07-20 nuosprendžiu paskirtos 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir S. G. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.