Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. A. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. D. A. Norvegijos Karalystės Agder lagmannsrett apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžiu byloje Nr. 23-055921AST-ALAG buvo nuteistas už Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 232 antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, žr. § 231 pirmąjį skirsnį, žr. baudžiamojo įstatymo § 79 raidę c), žr. baudžiamojo įstatymo § 15, ir baudžiamojo įstatymo § 333 pirmojo skirsnio, žr. § 332 pirmąjį skirsnį, žr. baudžiamojo įstatymo § 79 raidę c), žr. baudžiamojo įstatymo § 79 raidę a), pažeidimą ir jam buvo paskirta laisvės atėmimo 8 (aštuoneriems) metams bausmė.

2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės vadovė Vilniaus miesto apylinkės teismui persiuntė iš Norvegijos Karalystės gautus dokumentus dėl Agder lagmannsrett apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio D. A. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir aukštesniojo teismo išvados

14. Susipažinus su D. A. gynėjo advokato skundu, skundžiama nutartimi ir rašytine bylos medžiaga, darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos prašymą pripažinti ir Lietuvos Respublikoje vykdyti D. A. atžvilgiu priimtą Norvegijos Karalystės Agder lagmannsrett apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendį, teisės taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai paskirtą laisvės atėmimo bausmę suderino su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Skundą nagrinėjantis teismas skundžiamos nutarties išvadoms neprieštarauja ir su jomis sutinka, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą, panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti Teisingumo ministerijos teikimą dėl Norvegijos Karalystės Agder lagmannsrett apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo.

15. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio kodekso VII dalyje nustatytas taisykles. Pagal 2014 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. XII-800 ratifikuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimą dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriomis paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas) nuostatas Norvegijos Karalystė (išduodančioji valstybė) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo D. A. nuteistas 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme, bei liudijimą nuosprendžiui pripažinti ir bausmei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. A. Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato (UDI) 2024 m. sausio 16 d. sprendimu nuspręsta deportuoti iš Norvegijos Karalystės, uždraudžiant jam visam laikui atvykti į šalį, konstatavus, kad jis jokių ryšių su Norvegijos Karalyste neturi ir dėl padaryto nusikaltimo jam būti šioje šalyje ar į ją atvykti minėtu sprendimu uždrausta. Kaip nurodoma skunde, įsakymas išsiųsti ar deportuoti D. A. yra neįtrauktas į nuosprendį, tačiau, kaip matyti iš Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punkto, jame numatyti ir kiti alternatyvūs būdai. Gynėjas skunde tvirtina, kad D. A. nusprendė Imigracijos direktorato sprendimą dėl deportacijos apskųsti ir jis skundu bus ginčijamas, kas reiškia, jog šis sprendimas nėra įsiteisėjęs. Vis tik byloje nėra duomenų apie tokių gynėjo teiginių teisingumą ir realumą, t. y. nei žemesniajam, nei aukštesniajam teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad D. A. ir (ar) jo gynėjas būtų apskundę Imigracijos direktorato sprendimą, jog šis skundas buvo priimtas ir yra nagrinėtinas (nagrinėjamas). Juolab, kad jau apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo, jog gynėjas šių teiginių nėra pagrindęs kokiais nors įrodymais, tačiau įrodymai nebuvo pateikti ir aukštesniajam teismui. Be to, aukštesnysis teismas sutinka su žemesniojo teismo pozicija, kad Sprendimo 6 straipsnio 2 dalies b punkte vartojama formuluotė „po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo“ turi būti suprantama kaip bet koks teisinis sprendimas dėl bausmės atlikimo laiko nutrūkimo ir nereiškia, jog asmuo gali būti perduodamas bausmei atlikti tik po to, kai pastarajam bus pritaikytas lygtinis paleidimas iš Norvegijos Karalystės laisvės atėmimo vietų įstaigos.

18. Sutiktina su skundžiamos nutarties teiginiais, kad gynėjo nurodoma aplinkybė, jog D. A. Norvegijos Karalystėje 2026 m. rugpjūčio mėnesį būtų taikomas lygtinis paleidimas, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti vykdyti teismo nuosprendį Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat numato lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnis suteikia teismui teisę priimti sprendimą paleisti nuteistąjį lygtinai iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, jeigu jis yra atlikęs šio straipsnio 1 dalies atitinkamame punkte nurodytą laisvės atėmimo bausmės dalį (formalusis pagrindas) ir jo nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba jis padarė akivaizdžią pažangą mažindamas šią riziką (materialusis pagrindas), išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Taigi, perkėlus D. A. atlikti bausmę į Lietuvos Respubliką, jo galimybė būti lygtinai paleistam iš įkalinimo įstaigos, įvykdžius nustatytas sąlygas, nebus apribota. Tai, kad Norvegijos Karalystėje įkalinimo sąlygos galbūt geresnės nei Lietuvos Respublikoje, kad lygtinis paleidimas Lietuvos Respublikoje netaikomas automatiškai (t. y. vien atlikus tam tikrą laisvės atėmimo bausmės dalį), nepatenka į Susitarimo 8 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant galima atsisakyti pripažinti išduodančios valstybės nuosprendį (nutartį), sąrašą (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį byloje Nr. 1S-135-519/2021, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-99-312/2022 ir kt.).

19. Skunde tvirtinama, kad D. A. perkėlimas iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigas jo socialinės reabilitacijos nepagerins, o, priešingai, ją stipriai pablogins, D. A. psichinei ir fizinei sveikatai iškils grėsmė, taip pat tai pakenktų jo studijų ir darbo interesams. Skunde cituojamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-1121/2024, kuriame nurodyta, kad įkalinimo įstaigoje egzistuoja kriminalinė subkultūra, kastų sistema, kurias toleruoja kalėjimų administracija, yra vykdomi įvairaus sunkumo nusikaltimai. Vis tik nagrinėjamu atveju byloje nėra konkrečių (faktinių) duomenų apie tai, kad D. A. perdavimas Lietuvos Respublikai tolimesniam bausmės vykdymui keltų grėsmę jo gyvybei, sveikatai ir saugumui, taip pat studijų ir darbo interesams. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad minėtų reikalavimų Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje D. A. atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus laikomasi ar kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti. Įvertinus skirtingus Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės ekonominio išsivystymo lygius sutiktina, kad Norvegijoje laisvės atėmimo bausmės sąlygos yra geresnės, tačiau bausmių vykdymą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, garantuoja būtiniausių poreikių patenkinimą. D. A. apie bet kokį jo teisių ir laisvių pažeidimą bausmės atlikimo metu turi / gali informuoti tiek Teisingumo ministeriją, tiek bausmę vykdančią įstaigą, kad būtų eliminuotos menkiausios galinčios kilti grėsmės asmens sveikatai ar gyvybei.

20. Gynėjas nurodo, kad D. A. yra nuteistas 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme, o BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 8 (aštuonerių) iki 10 (dešimties) metų bausmė, dėl ko, gynėjo įsitikinimu, teismas, derindamas bausmes su BK, D. A. padarytą nusikalstamą veiką turėjo suderinti su BK 260 straipsnio 2 dalimi, o ne su BK 260 straipsnio 3 dalimi. Šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Skundžiamoje žemesniojo teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad D. A. padaryta nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas Norvegijos Karalystės Agder lagmannsrett apeliacinio teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, pagal faktines aplinkybes atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį. Susitarimo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti pritaikyti bausmę, bet tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija už panašias nusikalstamas veikas tos valstybės nacionalinėje teisėje nustatytą maksimalią bausmę. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija – teismas turi teisę švelninti asmeniui paskirtą bausmę tik tuo atveju, kai ji viršija už panašią nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nustatytą maksimalią bausmę. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris pagal faktines aplinkybes atitinka D. A. padarytus veiksmus, gali būti skiriama laisvės atėmimo nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų bausmė, todėl nėra teisinio pagrindo švelninti D. A. Norvegijos Karalystės nuosprendžiu paskirtą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę, nes ji neviršija BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos maksimalios (t. y. 15 (penkiolikos) metų) laisvės atėmimo bausmės. D. A. veiksmų traktuoti kaip atitinkančių BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nes šios dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 8 (aštuonerių) iki 10 (dešimties) metų bausmė, pagrindo taip pat nėra, nes jo veiksmai pagal faktines aplinkybes atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

21. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad tenkinti D. A. gynėjo advokato skundo nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

22. Gynėjas pateikė prašymą įpareigoti Teisingumo ministeriją išversti Norvegijos Karalystės pietvakarių regiono pataisos tarnybai teiktą (ir apylinkės teismui persiųstą) raštą. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi gynėjo skundas yra atmetamas, pateikto rašto turinys, kaip nurodė pats gynėjas, jam yra aiškus ir suprantamas, buvo aptartas apylinkės teismo nutartyje, taip pat vadovaujantis ekonomiškumo ir protingumo principais, šis prašymas yra atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti D. A. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsigalioja jos priėmimą dieną ir yra neskundžiama.