Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi P. R. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus (toliau – gynėjas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. P. R. Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu byloje Nr. 20-055603MED-SOST buvo nuteistas už stambaus masto narkotikų nusikaltimą pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo § 232 antrojo skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą (žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį) – 6 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir aukštesniojo teismo išvados

10. Pažymėtina ir tai, kad Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies punkte b nurodytas pagrindas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo yra atleistas nuo bausmės atlikimo, tačiau jokiu būdu ne tuomet, kai jam yra tęsiamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas išduodančioje valstybėje. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti šio pagrindo, nes P. R. nėra atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Juridinis pagrindas kreiptis į Lietuvos Respubliką galėtų būti konstatuotas tik tada, kai P. R. bus atlikęs 2/3 dalis laisvės atėmimo bausmės ir Norvegijos Karalystėje nuteistasis realiai būtų paleistas į laisvę, o tolimesnis bausmės vykdymas ir perdavimas Lietuvos Respublikai, taikant Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punktą, galėtų būti taikomas tik 2024 m. balandžio 12 d. Pirmosios instancijos teismas apie teikime nurodomą pagrindą, esantį Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punkte, teisinių ir faktinių argumentų neišdėstė, todėl nesuprantama, kodėl teismas sutiko su teikimo teisiniais ir faktiniais pagrindais. Taigi, teismas nenustatė esminio teikime nurodomo teisinio pagrindo dėl nuteistojo P. R. nuosprendžio pripažinimo vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

12. Skunde akcentuojama, kad, nors teikimo byloje esantys dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą, tačiau iš jų akivaizdu, jog P. R. buvo paskirta 6 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Aptariamame dokumente nurodoma, jog bausmės vykdymo pabaiga 2026 m. liepos 22 d., o lygtinis paleidimas visiems nuteistiesiems yra taikomas po 2/3 laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. P. R. lygtinis paleidimas Norvegijos Karalystėje privalomai būtų taikomas 2014 m. balandžio 12 d. Susitarimo 7 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog pritaikyta bausmė negali būti griežtesnė negu išduodančiojoje valstybėje paskirta bausmė, įvertinus jos pobūdį ir trukmę. Iš išdėstyto seka, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminą 6 metams ir 10 mėnesių, pablogino nuteistojo P. R. teisinę padėtį, nes norint tinkamai suderinti nuosprendį su Lietuvos Respublikos teisės aktais, bausmės vykdymas privalo būti taikomas iki 2024 m. balandžio 12 d. arba, nesant tokios galimybės, teikimas atmestas, nes nuteistojo teisinė padėtis negali pablogėti pagal Susitarimo 7 straipsnio 4 dalį

15. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo 231 paragrafe nurodoma, jog nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, maksimali laisvės atėmimo bausmė 2 metai, tačiau nuosprendyje P. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 metai ir 10 mėnesių, todėl nesuprantama, kokiu Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo paragrafu nuteistajam P. R. buvo paskirta daugiau nei tris kartus didesnė laisvės atėmimo bausmė, nei nurodoma paragrafe. Nuosprendyje nurodomas Norvegijos Karalystės 232 paragrafo atrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, kurios teikimo byloje nėra, todėl, gynėjo manymu, sprendimo priėmimui reikalinga detalesnė informacija dėl Baudžiamojo įstatymo 232 paragrafo.

16. Gynėjo teigimu, iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog P. R., sužinojęs, jog gali įvykti jo perėmimas į Lietuvos Respubliką, save susižalojo, kadangi negali grįžti atlikti laisvės atėmimo bausmės Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys dokumentai iš Ispanijos Karalystės patvirtina, kad P. R. Ispanijoje turi gyvenamąją vietą, vykdo individualią veiklą, ten gyvena jo šeima, todėl jis sutiktų atlikti laisvės atėmimo bausmę, kur yra jo socialinis centras ir nėra jokio pavojaus jo gyvybei ir sveikatai.

18. Susipažinus su P. R. gynėjo skundu, skundžiama nutartimi ir rašytine bylos medžiaga, darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos prašymą pripažinti ir Lietuvos Respublikoje vykdyti P. R. atžvilgiu priimtą Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį, teisės taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai paskirtą laisvės atėmimo bausmę suderino su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Skundą nagrinėjantis teismas skundžiamos nutarties išvadoms neprieštarauja ir su jomis sutinka, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą, panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos teikimą dėl Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo byloje Nr. El-596-1122/2022.

19. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio kodekso VII dalyje nustatytas taisykles. Pagal 2014 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. XII-800 ratifikuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos karalystės Vyriausybės susitarimą dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriuose paskirtos laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo nuostatas Norvegijos Karalystė (išduodančioji šalis) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo P. R. nuteistas 6 metai ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir liudijimą nuosprendžiui pripažinti ir bausmei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje

20. Skunde nesutinkama, jog P. R. taikytinas Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punktas. Šiuo aspektu aukštesnysis teismas pažymi, kad Susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje, numatančioje išimtis, kai nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, b punkte nurodyta, kad asmuo gali būti perduodamas kitai susitariančiajai šaliai, kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita, vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. R. Norvegijos Karalystės Imigracijos direktorato (UDI) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu nuspręsta deportuoti iš Norvegijos Karalystės, uždraudžiant jam visam laikui atvykti į šalį, konstatavus, kad jis jokių ryšių su Norvegija neturi ir dėl padaryto nusikaltimo jam būti šioje šalyje ar į ją atvykti minėtu sprendimu uždrausta. Kaip nurodoma skunde, įsakymas išsiųsti ar deportuoti P. R. yra neįtrauktas į nuosprendį, tačiau, kaip matyti iš Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies b punkto, jame numatyti ir kiti alternatyvūs būdai. Gynėjas skunde taip pat nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad P. R. atžvilgiu Direktorato sprendimas yra įsiteisėjęs, nes nuteistasis pateikė skundą dėl sprendimo panaikinimo. Tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, šiame Direktorato sprendime nurodoma, kad sprendimas gali būti apskundžiamas per 3 savaites nuo jo gavimo. Ir nors sprendimas gynėjo pateiktais duomenimis yra apskųstas, tačiau tai padaryta tik 2022 m. vasario 10 d., o skunde nėra prašoma atnaujinti terminą sprendimui apskųsti, nenurodomos jo praleidimo priežastys. Gynėjas nepateikė duomenų, ar toks skundas buvo priimtas ir ar jis nagrinėtinas (nagrinėjamas).

21. Gynėjas nesutinka su skundžiamos nutarties sprendimu pripažinti Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį vykdytinu Lietuvos Respublikoje. Pasak gynėjo, P. R., atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje, grėstų realus pavojus jo sveikatai. Skunde nurodoma, kad 2013 m. birželio 7 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje buvo nužudytas jo draugas M. J., kurį jis nuolat lankė. Vis tik byloje nėra objektyvių duomenų, kad pripažinus P. R. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nutarus ją vykdyti Lietuvos Respublikoje ir perdavus asmenį Lietuvos Respublikai, bus pabloginta jo teisinė padėtis. Nors skunde teigiama, kad P. R., atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje, iškils realus pavojus, su šiuo teiginiu, nesant objektyvių duomenų, nesutiktina ir jis laikytinas siekiu, jog asmuo toliau atliktų bausmę Norvegijos Karalystėje ir nebūtų perduotas Lietuvos Respublikai.

22. Iš byloje esančio P. R. pareiškimo Norvegijos Karalystės kompetentingai institucijai matyti, jog jis nesutiko su tuo, kad nuosprendis ir liudijimas būtų persiunčiami į Lietuvos Respubliką tolimesniam bausmės atlikimui. Iš šiame pareiškime esančios grafos, kurioje prašoma detaliau paaiškinti, kodėl nesutinkama su tuo, kad Norvegijos Karalystės valdžia kreiptųsi į Lietuvos Respubliką dėl bausmės atlikimo perkėlimo ir prašant nurodyti priežastis, į kurias reikėtų atsižvelgti, P. R. nurodė, jog Lietuvoje jam nebus suteiktos tokios sąlygos, kokias suteikia Norvegija, nes Lietuvos kalėjimo sąlygos yra labai prastos, viename kambaryje gyvena mažiausiai 6 žmonės ir tokiomis sąlygomis jis nesijaustų saugus. Taigi, P. R. buvo suteikta teisė išsamiai nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių nuosprendžio vykdymas Lietuvos Respublikoje nebūtų galimas, būtų akivaizdžiai neproporcingas, jo gyvybei ir sveikatai grėstų akivaizdus pavojus ir pan., tačiau asmuo tokių aplinkybių nenurodė. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Nagrinėjamu atveju, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad minėtų reikalavimų Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje P. R. atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus laikomasi ar, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti. Įvertinus skirtingus Lietuvos ir Norvegijos ekonominio išsivystymo lygius sutiktina, kad Norvegijoje laisvės atėmimo bausmės sąlygos yra geresnės, tačiau bausmių vykdymą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę garantuoja būtiniausių poreikių patenkinimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad P. R. atitinkamą aplinkybę dėl tariamo bandymo susidoroti gali nurodyti tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tiek bausmę vykdančios įstaigoms, kad būtų eliminuotos menkiausios galinčios kilti grėsmės asmens sveikatai ar gyvybei.

23. Dėl skunde dėstomų argumentų, jog pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo 231 paragrafą už nusikalstamą veiką numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė 2 metai, tačiau nuosprendyje P. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 metai ir 10 mėnesių, pažymėtina, jog P. R. Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo 232 paragrafo antrojo skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. Be to, kaip teisingai pažymima skundžiamoje nutartyje, Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendis įsiteisėjęs, o jo peržiūra nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

24. Sutiktina su dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutarties teiginiais, jog gynėjo nurodoma aplinkybė, jog P. R. Norvegijoje galėtų būti anksčiau taikomas lygtinis paleidimas (nuo 2024 m. balandžio 12 d.), nėra pakankamas pagrindas atsisakyti vykdyti teismo nuosprendį Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat numato lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė nuteistajam atlikus 2/3 bausmės jį paleisti lygtinai išduodančioje valstybėje, nepatenka į Susitarime nurodytą aplinkybių sąrašą, kuomet būtų galima atsisakyti pripažinti Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį, todėl nuteistojo gynėjo argumentas dėl galimybės būti lygtinai paleistam Norvegijos Karalystėje laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Pažymėtina, jog atlikdamas bausmę Lietuvos Respublikoje, P. R. įgyja teisę į lygtinį paleidimą atlikęs pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės (BVK 157 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi, jo teisinė padėtis nebus apsunkinta.

25. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, suderindamas nuteistajam P. R. Norvegijos Karalystės Sor-Osterdal pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reikalavimais, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų, todėl dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta, o nuteistojo gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti P. R. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus skundą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja jos priėmimą dieną ir yra neskundžiama.