Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir byla nutraukta, civilinėje byloje Nr. 2-689-280/2009 pagal ieškovės A. B. Š. ieškinį atsakovams UAB „Nefrologų pagalba“, AAS „Gjensidige Baltic“, tretiesiems asmenims Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir A. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą. Patvirtinus šalių taikos sutartį, teisiškai išsprendžiamas šalių konfliktas, išaiškinamos šalių tarpusavio teisės ir pareigos ir pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ateityje negalimas. Analizuojant civilinio proceso normas galima daryti išvadą, jog ginčo teisenoje šalių sutaikymas yra civilinio proceso tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009). CPK yra nustatyta ne tik šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi, bet ir teismo pareiga išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo teismo nutartimi procesines pasekmes – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimumą. Be to, teismas privalo patikrinti, ar šalių pateiktos taikos sutarties, sudarytos jų laisva valia, sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 584 straipsnio 4 punktas). Taigi pagal šių normų sisteminį aiškinimą darytina išvada, kad šalių teisė sudaryti taikos sutartį nėra absoliuti – ji neturi prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui.

Dėl ginčijamos taikos sutarties sąlygų ir imperatyviųjų teisės normų santykio

Taikos sutarties pirmo paragrafo 1-3 punktuose išdėstytas šalių pareiškimų ir pripažinimų, kurių pagrindu šalys nutarė baigti ginčą sudarant taikos sutartį suderintomis sąlygomis, turinys. Kaip nurodyta sutarties tekste, sutarties pirmo paragrafo 1-3 punktuose išdėstyti šalių pareiškimai ir pripažinimai, nulėmę jų valią sudaryti taikos sutartį. Šalių pareiškimai ir pripažinimai sutartyje pateikiami tik kaip prielaidos, paskatinusios ginčą baigti taikiai, tačiau šie pareiškimai ir pripažinimai nesudaro taikos sutarties sąlygų turinio. Teismo nutartimi yra patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygos, išdėstytos sutarties antrame paragrafe bei trečio paragrafo 1 punkte. Tai aiškiai matyti pagal skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies turinį (nutarties rezoliucinės dalies 1 punktas). Teismo nutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad be sutarties antrame ir trečiame paragrafuose nurodytų taikos sutarties sąlygų šia nutartimi dar būtų patvirtintas ir sutarties pirmame paragrafe išdėstytų šalių pareiškimų ar pripažinimų turinys.

Ginčydama teismo patvirtintos taikos sutarties galiojimą ieškovė remiasi CK 6.984 straipsniu, kuriame nustatyta, kad negalioja taikos sutartis dėl klausimų, kuriuos reguliuoja imperatyviosios teisės normos. Ieškovė nurodo, kad taikos sutarties pirmame paragrafe išreikštas jos pripažinimas, kad atsakovas teikė kvalifikuotą medicininę pagalbą ieškovės sutuoktiniui, kad ieškovės sutuoktinio mirtis nėra atsakovo neteisėto elgesio rezultatas bei kad tarp atsakovo veiksmų teikiant medicininę pagalbą ir ieškovės sutuoktinio mirties nėra priežastinio ryšio, reiškia ne ką kita, kaip prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms bei trečiojo asmens Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimui Nr. 4A-155-312-1K, priimtam atlikus UAB „Nefrologų pagalba“ asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ieškovės sutuoktiniui kontrolę (t. 1, b. l. 18-21 ir 22-23). Taikos sutartyje ieškovės išreikšto pripažinimo prieštaravimas teisiniam imperatyvui apeliantės grindžiamas nuoroda į Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V-661 patvirtintų Dializės paslaugų teikimo bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų 9 punktą. Šiame punkte nurodoma, kad iki 2008 m. dializės paslaugas galėjo teikti gydytojai nefrologai, vaikų nefrologai, anesteziologai-reanimatologai, intensyviosios terapijos gydytojai, internistai, klinikiniai toksikologai, vaikų intensyviosios terapijos, vidaus ligų, šeimos gydytojai, chirurgai. Valstybinė medicininio audito inspekcija, atlikusi ieškovės vyrui R. Š. UAB „Nefrologų pagalba“ teiktų ambulatorinių nefrologinio ir hemodializės profilio sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę nustatė, kad 2007 m. gegužės 17 ir 24 d. pacientui R. Š. hemodializės profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažeidimas pasireiškė tuo, kad tomis dienomis pacientui R. Š. hemodializes atliko medicinos gydytojas A. K., kuris pagal 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V-661 patvirtintų Dializės paslaugų teikimo bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų 9 punktą neturėjo teisės teikti hemodializės paslaugų (neturėjo licencijos ar leidimo tokiai paslaugai teikti). Trečiojo asmens Valstybinės medicininio audito inspekcijos atsiliepime į ieškinį akcentuojama, kad pripažinus, jog A. K. atliko neteisėtus veiksmus – teikė ieškovės vyrui hemodializės paslaugas neturėdamas tam teisės pagal minėtame teisės akte nustatytus reikalavimus, nebuvo nustatinėjama, ar toks teisės akto pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes pacientui ir nebuvo konstatuota faktų, jog nustatytas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimas padarė žalą paciento sveikatai. Trečiojo asmens teigimu, gydytojas A. K. neabejotinai mokėjo atlikti hemodializes, tačiau nebuvo įgijęs hemodializėms atlikti būtinos vienos iš nurodytųjų sričių medicinos praktikos licencijų (t. 1, b. l. 203-205). Iš esmės tokia pati trečiojo asmens pozicija išreikšta ir atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą, kur nurodoma, kad dėl klausimo, ar inspekcijos nustatyti gydytojo padaryti teisės akto pažeidimai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (atliekant hemodializes) sukėlė neigiamas pasekmes pacientui pasisakyta šio trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 87-88). Teikiant teismui tvirtinti taikos sutartį nebuvo įstatymo nustatyta tvarka nustatyta ir konstatuota, kad gydytojo A. K. (trečiojo asmens byloje) veiksmų neteisėtumas, pasireiškęs aukščiau nurodyto poįstatyminio akto reikalavimų pažeidimu, būtų nulėmęs nekokybišką ar kitaip netinkamą hemodializės paslaugos atlikimą ieškovės vyrui R. Š., priežastiniu ryšiu nulėmusį šio paciento mirtį. Aplinkybėmis, kad atsakovas nekvalifikuotai teikė medicinines paslaugas, pažeidė pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, kad jo neteisėtų veiksmų teikiant medicininę pagalbą pasekmėje mirė pacientas R. Š. ir dėl to ieškovei atsirado turtinė ir neturtinė žala, buvo grindžiamas ieškinys šioje byloje. Šios ieškovės nurodytos aplinkybės sudarė jos ieškinio pagrindą. Reikalavimas priteisti žalą yra paremtas ieškovės nurodytų aplinkybių dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo subjektyviu vertinimu, o ne jau nustatytais ir patvirtintais faktais dėl atsakovo medicininių paslaugų teikimo pacientui netinkamumo, nekvalifikuotumo ar blogos kokybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirajame skunde be pagrindo nurodoma, kad ieškovė neturėjo teisės ar įgaliojimų pripažinti faktų, jog atsakovas teikė ieškovės vyrui kvalifikuotą medicininę pagalbą, jog buvo atidus ir rūpestingas, jog ieškovės vyro mirtis nėra priežastiniu ryšiu susijusi atsakovo veiksmų pasekmė ar jo elgesio rezultatas, jog paciento mirtį nulėmė kitos priežastys (ligos). Toks ieškovės pripažinimas reiškia ne daugiau kaip kitokį anksčiau išdėstytų jos pareikšto ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įvertinimą (pervertinimą), kurį, įgyvendindama savo subjektyviąsias teises, ieškovė vienokia ar kitokia materialiąja forma yra laisva išreikšti. Taikos sutarties pirmo paragrafo 1 ir 2 punktuose išdėstyti ieškovės pripažinimai niekaip nepaneigia fakto, kad teikdamas pacientui hemodializės paslaugas atsakovas (per trečiojo asmens gydytojo A. K. veiksmus) pažeidė konkretaus teisės akto reikalavimus, taip pat neprieštarauja tokį pažeidimą fiksuojančiam trečiojo asmens Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimui. Taikos sutarties pirmo paragrafo 1 ir 2 punktų turinys nereiškia ieškovės pripažinimo, kad atsakovas nepažeidė Dializės paslaugų teikimo bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų 9 punkto reikalavimų, taip pat nereiškia, kad ieškovė prieštarauja Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimui ar nesutinka su jos išvadomis dėl atsakovo padaryto teisės akto pažeidimo teikiant hemodializės paslaugas ieškovės vyrui. Tokiu būdu nėra teisinio pagrindo teigti, kad taikos sutarties pirmo paragrafo 1 ir 2 punktai prieštarauja CK 6.984 straipsniui ar atitinka CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant taikos sutartis negali būti teismo tvirtinama.

Dėl ieškovės valios sudarant ir pasirašant ginčijamą taikos sutartį

Ieškovės atskirajame skunde teigiama, kad taikos sutartis buvo sudaryta ir patvirtinta nesant jos laisvos valios tokiomis sąlygomis baigti šį teisminį ginčą. Ieškovė aiškina taikos sutartį pasirašiusi nesuprasdama arba nežinodama kai kurių esminių jos nuostatų ir formuluočių, nesuvokdama, kad taikos sutarties sąlygomis sukuriama nelygiateisė sutarties šalių padėtis, pažeidžiama interesų pusiausvyra, įtvirtinama esminė sutarties šalių nelygybė. Ieškovės teigimu, pasamdytas advokatas jos tinkamai neatstovavo, o teismas neįsitikino, ar taikos sutartį ieškovė pasirašė savanoriškai, laisva valia, ar tikrai suprato visas sutarties sąlygas ir jos patvirtinimo teisinius padarinius. Su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

Ieškinyje nurodytą turtinės žalos dydį sudarė ieškovės patirtų sutuoktinio laidojimo išlaidų suma – 1296 Lt. Teismo 2009 m. spalio 27 d. parengiamajame posėdyje, kuriame ieškovė dalyvavo be atstovo, atsakovo UAB „Nefrologų pagalba“ atstovas adv. R. Merkevičius teigė, kad atsakovas sutiktų ginčą užbaigti taikiai, pasiūlydamas kompensuoti ieškovei turėtas laidojimo išlaidas ir žyminį mokestį. Be to, atsakovo atstovas papildomai siūlė be turtinio pobūdžio išlaidų kompensavimo pridėti dar 1000 Lt sumą neturtinės žalos atlyginimui. Tokio turinio atsakovo atstovo pasiūlymai fiksuoti parengiamojo teismo posėdžio protokole (t. 2, b. l. 13-14). Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta, kad parengiamajame teismo posėdyje atsakovas siūlė ieškovei sumokėti iš viso 3000 Lt sumą. Šiame posėdyje atsakovo pasiūlytos galimo taikaus ginčo išsprendimo sąlygos ieškovės netenkino. Tai parodo, kad prielaidos dėl šio teisminio ginčo galimo išsprendimo taikiu būdu išryškėjo ir ieškovei buvo žinomos dar parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, kurioje ji išreiškė savo poziciją dėl atsakovo pasiūlytų pirminių taikaus ginčo išsprendimo sąlygų. 2009 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta ieškovės ir advokato A. Penelio sutartis dėl ieškovės teisinių interesų atstovavimo nagrinėjant šią bylą (t. 2, b. l. 45). Šia sutartimi veikdamas ieškovės interesais jos atstovas, be kita ko, turėjo teisę rengti procesinius dokumentus, sudaryti taikos sutartį, pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, reikalingus vykdant atstovavimo sutartį. Faktą, kad ieškovė ir jos atstovas domėjosi bylos baigties taikos sutartimi galimybėmis patvirtina atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyti teiginiai, kad būtent ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovo atstovus, išdėstydamas ieškovės iniciatyvą baigti bylą taikos sutartimi ir pasiūlydamas jos sąlygas. Šie atsakovo teiginiai bylos medžiagos duomenimis nepaneigti. Ieškovės atskirajame skunde nėra nurodoma, kad iniciatyvą ginčą baigti taikos sutartimi būtų rodęs vien tik atsakovas, kad jis būtų primygtinai įkalbinėjęs ieškovę arba jos atstovą sudaryti taikos sutartį ar kitaip vertęs baigti ginčą tokiu teisiniu būdu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutarties sąlygas iš pagrindų aptarinėjo ir derino ieškovę ir atsakovą atstovaujantys advokatai. Tai visiškai suprantama, kadangi būtent teisininko kvalifikaciją ir atitinkamus teisinio atstovavimo įgalinimus turintys ir veikdami atstovaujamojo interesais asmenys galėjo ginčo šalims abipusiškai priimtinomis sąlygomis parengti ir suderinti taikos sutarties projektą. Kaip nurodoma atsakovo atsiliepime, 2009 m. lapkričio 20 d. taikos sutarties projektą šalių atstovų suderintomis sąlygomis parengė atsakovo atstovas ir elektroniniu laišku jį išsiuntė ieškovės atstovui, tačiau iki byloje paskirto 2009 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio taikos sutarties projektas šalių nebuvo pasirašytas. Šiame posėdyje (posėdžio protokolas – t. 2, b. l. 49-50) atsakovo atstovas, pateikdamas teismui taikos sutarties projektą, nurodė, kad ieškovės atstovo iniciatyva buvo derinamas taikos sutarties tekstas, derinama piniginė išraiška. Teismo posėdžio protokole užfiksuotas ieškovės paaiškinimas, kad jai žinomas taikos sutarties projektas, bet netenkina jame nurodyta mokėjimo ieškovei suma. Nurodė, kad ją tenkintų 10 000 – 15 000 Lt suma, nes vien paminklas kainuoja 4 000 Lt. Teismo posėdžio protokolas, kuriame užfiksuojami proceso eigos duomenys, laikomas įrodymų šaltiniu. Jame užfiksuotas ieškovės paaiškinimas, jog jai buvo žinomas taikos sutarties projektas, paneigia jos teiginius atskirajame skunde, kad jai nebuvo žinomas taikos sutarties projekte išdėstytų sąlygų, šalių pareiškimų ir pripažinimų bei sutarties sudarymo teisinių pasekmių turinys. Ta aplinkybė, kad ieškovės netenkino tiktai taikos sutarties projekte nurodyto mokėjimo jai sumos dydis, leidžia daryti išvadą, kad kitos sutarties teksto turinyje išdėstytos sąlygos ir formuluotės buvo ieškovei arba priimtinos arba jai neaktualios. Kadangi atsakovo atstovas nesutiko su ieškovės pozicija dėl mokėtinos sumos dydžio, teismas šalių (atstovų) pageidavimu sudarė šalims galimybę dar kartą apsvarstyti galimybę susitarti ir suderinti sutarties sąlygą dėl mokėjimo sumos, paskelbdamas teismo posėdžio pertrauką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pertraukos metu dėl galutinai nesuderintos sutarties sąlygos ieškovė tarėsi tik su savo atstovu, nėra jokių duomenų, kad ieškovės valia būtų veikiama ar paveikta atsakovo atstovų ar kitų asmenų veiksmų ar įtakos. Po pertraukos ieškovės atstovas teismo posėdyje pareiškė, kad šalys susitarė pasirašyti taikos sutartį, o ieškovė patvirtino sutinkanti, kad jai būtų sumokėta 4 000 Lt suma, nurodė, kad „... susitarėme, sutartį pasirašiau“. Visi teismo posėdyje dalyvavę proceso dalyviai (šalys, tretieji asmenys ir/ar jų atstovai) pritarė bylos baigčiai taikos sutartimi, prašė teismą ją patvirtinti ir bylą nutraukti. Gavus tokius prašymus ir nesant faktinių duomenų, kad pateikta tvirtinti taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, arba ja pažeidžiamos asmenų teisės ir teisėti interesai, teismas turėjo pakankamą pagrindą patvirtinti ieškovės ir atsakovo UAB „Nefrologų pagalba“ pasirašytą taikos sutartį. Taikos sutarties tvirtinimas ir bylos dėl šios priežasties nutraukimas yra tiesiogiai susietas su dispozityvumo principo įgyvendinimu (CPK 13 straipsnis). Dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ginčo objektu – pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais (materialusis dispozityvumo principo aspektas) ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo aspektas). Žinoma, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas gali nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ir netvirtinti šalių taikos sutarties, gali atmesti faktų pripažinimą, jei šie pripažinti ne savanoriškai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju teismas neturėjo pareigos papildomai aiškintis, ar ieškovė supranta taikos sutarties sąlygas ir sutarties sudarymo pasekmes (ar ieškovė supranta, kad 4 000 Lt dydžio mokėjimo suma yra galutinė, ar žino, jog pasirašydama sutartį ieškovė atsisako visų ieškinio reikalavimų, jog ateityje negalės reikšti tapataus ieškinio ir pan.). Tokią nuostatą suponuoja tai, kad ieškovė buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko – advokato, todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad ieškovės atstovavimas, kaip ji teigia atskirajame skunde, galįs būti netinkamas. Ieškovės skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad ji yra garbaus amžiaus, jautri, lengvai dvasiškai pažeidžiama, silpnesnioji teisinio santykio šalis, neturi derybų patirties, yra nepatyrusi teisminių ginčų srityje, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes ieškovė buvo atstovaujama advokato, todėl visada turėjo realią galimybę pasitarti ir pasikonsultuoti dėl savo atliekamų teisinių veiksmų turinio ir pasekmių bei gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Atskirajame skunde ieškovė pripažįsta, kad taikos sutartį pasirašė jos neskaitydama (neskaičiuosi). Toks elgesys neatitinka įprastinių protingo žmogaus elgesio standartų (bonus pater familias), todėl riziką už galimus tokio elgesio teisinius padarinius turi prisiimti pati ieškovė.

Kaip jau nurodyta, ginčijamoje taikos sutartyje išdėstyti ieškovės pripažinimai reiškia ne daugiau, kaip tik anksčiau išdėstytų jos ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių pervertinimą. Pagal patvirtintų taikos sutarties sąlygų turinį ieškovei neatsiranda jokių vykdytinų prievolių kitai taikos sutarties šaliai, kitiems bylos dalyviams ar kokiems nors kitiems tretiesiems asmenims. Priešingai, pagal patvirtintas taikos sąlygas finansines prievoles, vykdytinas ieškovei, įgijo tik atsakovas UAB „Nefrologų pagalba“, o ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo įvykdyti tą prievolę. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su ieškovės atskirojo skundo argumentais, jog ginčijama taikos sutartimi buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, ar kad kitai sutarties šaliai esą suteiktas perdėtas pranašumas (CK 6.228 str. 1 d., 6.986 str. 1 d.).

CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir taip padeda jam tinkamai dalyvauti civiliniame procese, nes tam reikia specialių teisės žinių. Vienas iš svarbiausių atstovavimo civiliniame procese tikslų – teikti atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą, taip padedant ne tik jam vesti bylą, bet ir teismui vykdyti teisingumą. Ieškovės paaiškinimai dėl jos valios ydingumo sudarant ir pasirašant taikos sutartį iš esmės grindžiami ją atstovavusio advokato teisinės pagalbos netinkamu teikimu. Ieškovė priekaištauja atstovui, kad šis ją suklaidino, nesuteikė kvalifikuotos profesionalios teisinės pagalbos, neišaiškino taikos sutarties sąlygų tikrosios reikšmės ir pasekmių. Ieškovė nurodo, kad pasitikėdama savo atstovu, ji taikos sutartį pasirašė jos net neperskaičiusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nepasitenkinimas atstovo teiktos teisinės pagalbos paslaugų kokybe nėra pagrindas pripažinti, kad teismas negalėjo tvirtinti šalių taikos sutarties. Sprendžiant iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė jokių priekaištų savo atstovui dėl teisinio atstovavimo paslaugų kokybės ir apimties, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti ieškovei teikiamos teisinės pagalbos pakankamumu, kvalifikuotumu ar tinkamumu. Kaip jau minėta, šioje byloje nepasitvirtino aplinkybės, kurioms esant būtų galima teismui atsisakyti tvirtinti taikos sutartį CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatų arba atskirajame skunde nurodytais CK 6.984 straipsnio arba CK 6.986 straipsnio 1 dalies pagrindais. Sprendžiant iš bylos medžiagos ir teismo 2009 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolo, ieškovė teismui neatskleidė atskirajame skunde dėstomų aplinkybių, jog ji neskaitė ar nesuprato taikos sutarties teksto, kad sutartį pasirašė tik paliepta ir suklaidinta savo atstovo, neišaiškinusio taikos sutarties esmės, jos sąlygų ir pasekmių. Prieš tvirtinant taikos sutartį, teismui nebuvo pagrindo manyti, kad taikos sutartis ieškovės pasirašyta ir šalių pateikta teismui tvirtinti nesant tikrosios laisvai išreikštos ieškovės valios. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės keliama atstovaujamojo ir atstovo teisinių santykių problema nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė, manydama, kad atstovas veikė ne jos interesais, turi teisę reikšti pretenzijas advokatų veiklos principus reglamentuojančio Advokatūros įstatymo normų pagrindu, o jeigu ji mano, kad dėl netinkamo atstovavimo padaryta žalos – kreiptis į teismą su ieškiniu materialiosios teisės normų pagrindu.

Dėl ieškovės nurodytų kitų procesinės teisės pažeidimų

Įstatyme nereglamentuota, kaip teismas turi vykdyti taikinimo procedūrą ir kokių turi imtis priemonių šalims sutaikyti. Tokiu reglamentavimu yra siekiama, jog teismas galėtų veikti pagal susidariusią konkrečią teisinę situaciją ir nepažeisdamas įstatyme įtvirtintų šalių procesinių teisių ir pareigų, civilinio proceso principų ir tikslų (CPK 2, 5–21, 42 straipsniai). Iš teismo 2009 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolo matyti, kad teismas sudarė galimybę dar kartą šalims apsvarstyti taikos sutarties sudarymo ir jos sąlygų suderinimo klausimus, paskelbdamas teismo posėdžio pertrauką. Ieškovės atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo – prieš tvirtinant taikos sutartį išaiškinti šalims šio procesinio veiksmo pasekmes. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šalių pateiktos rašytinės sutarties tekste (sutarties trečio paragrafo 2 punkte) yra nurodyta, kad sutarties šalims yra žinomos sutarties sudarymo ir pasirašymo teisinės pasekmės, o būtent - teismo patvirtinta sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo galią, yra priverstinai vykdytinas dokumentas, sutarties pasirašymas užkerta kelią vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sutarties šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ieškovė pasirašė taikos sutartį, todėl preziumuojama, kad jai turėjo ir galėjo būti žinomos taikos sutarties patvirtinimo teisinės pasekmės. Ieškovė neatskleidė pirmosios instancijos teismui, kad ji nėra perskaičiusi taikos sutarties teksto, kad jai nežinomas viso arba atskirų sutarties sudėtinių dalių turinys, kad nesuprantama jų prasmė. Reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, kuris turėjo išaiškinti atstovaujamajai visų atliekamų procesinių teisinių veiksmų prasmę, turinį ir pasekmes. Esant tokioms aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo manyti, kad ieškovei nėra žinomos taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės. Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, kad pateikus pasirašytą taikos sutartį, teisėja ne tik paklausė ieškovės, ar ši suprato taikos sutarties sąlygas ir jos sukeliamas pasekmes, tačiau išgirdusi teigiamą atsakymą, dar kartą paaiškino ieškovei taikos sutarties sudarymo pasekmes. Šios atsakovo atsiliepime išdėstytos aplinkybės nėra užfiksuotos pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole, todėl remtis atsakovo aiškinimu, jog teismas papildomai aiškino ieškovei taikos sutarties sudarymo padarinius, nėra pakankamo pagrindo. Tačiau vertinant tai, kad teismui buvo teikiama tvirtinti šalių rašytinė, pačios ieškovės pasirašyta, taikos sutartis su joje aiškiai išdėstytomis taikos patvirtinimo pasekmėmis, negalima daryti išvados, jog ši sutartis buvo patvirtinta ir byla nutraukta ieškovei nežinant arba neturint žinoti šio procesinio veiksmo teisinių padarinių. Iš civilinės bylos dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas taikos sutartį iš esmės įvykdė CPK normose nustatytas pareigas, kurias privalėjo atlikti atlikdamas tokį procesinį veiksmą. Nustatyta, kad ieškovė taikos sutartį pasirašė savo valia, ji bylos procese naudojosi profesionalaus teisininko - advokato paslaugomis. Naikinti skundžiamą nutartį remiantis atskirajame skunde įvardintu CPK 140 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimu šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo.

Atmestinas ieškovės argumentas, kad taikos sutartį daro negaliojančia ta aplinkybė, kad jos nepasirašė antras iš atsakovų – AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas. Atkreiptinas dėmesys, kad šis juridinis asmuo į bylos procesą buvo įtrauktas kaip pirmojo atsakovo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, kuriam prievolės pagal draudimo sutartį atsirastų tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pirmasis atsakovas atsakingas už žalos asmeniui (šiuo atveju – ieškovei) padarymą dėl veiksmų, sudarančių draudiminio įvykio sudėtį. Šalių sudarytoje taikos sutartyje nėra jokių sąlygų ar nuostatų, kuriomis būtų kaip nors pasisakyta dėl pirmojo atsakovo UAB „Nefrologų pagalba“ civilinės atsakomybės taikymo už ieškovei atsiradusią žalą, teismo patvirtintų taikos sutarties sąlygų geranoriškas ar priverstinis vykdymas neturės įtakos kokių nors antrojo atsakovo prievolinių teisių ar pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui ieškovės ir pirmojo atsakovo atžvilgiu. Atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ atstovė teisme pritarė dvišalei taikos sutarčiai ir nekėlė pretenzijų, kad jos sąlygų turinys turi ar gali turėti įtakos šio atsakovo teisėms ar pareigoms. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, kad šio atsakovo nedalyvavimas sudarant ir pasirašant taikos sutartį daro ją negaliojančia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. lapkričio 20 d. buvo parengtas šalių taikos sutarties projektas, tačiau jis buvo pasirašytas pirmosios instancijos teismo posėdžio dieną – 2009 m. lapkričio 24 d. Šalys neginčija, kad taikos sutartis buvo pasirašyta ne 2009 m. lapkričio 20 d., bet 2009 m. lapkričio 24 d. Ta aplinkybė, kad sutarties tekste liko neištaisyta ar kaip kitaip neaptarta tikroji sutarties pasirašymo data, neturi įtakos jos sąlygų turiniui, todėl ši aplinkybė sprendžiant skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą nėra reikšminga.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad nepasitvirtino ieškovės nurodytos aplinkybės, jog skundžiama nutartimi patvirtinta taikos sutartis buvo sudaryta ir pateikta teismui tvirtinti nesant laisvos ir neiškreiptos ieškovės valios ar ieškovei veikiant nesavanoriškai, konstatuoja, kad teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl daro išvadą, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.