- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-20
- Bylos Nr.
- 2S-1196-163/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01069-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Pareiškėjas
- R. G., T. G.
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2S-1196-163/2015
2015 m. rugpjūčio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų R. G. ir T. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. G. ir T. G. pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti fizinį asmenį bankroto administratorių Saulių Putrių. Nurodo, jog 2006-09-15 su „Swedbank“, AB, banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. 06-069371-FA (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), gavo 138710,66 Eur kreditą namui įsigyti. Tai pat 2009-10-26 šeimos poreikių tenkinimui pagal vartojimo paskolos sutartį Nr. KV20091026L9902 pasiskolino iš AB banko „Snoras“ 9613,65 Eur (33194 Lt). Pagrindine savo nemokumo priežastimi nurodo aplinkybę, jog dėl ekonominės krizės bei šeimos materialinių sunkumų nuo 2010 metų nebegalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, dėl to kreditorius „Swedbank“, AB, 2011-11-04 vienašališkai nutraukė kredito sutartį, pradėjo priverstinį išieškojimą, buvo parduotas kreditoriui įkeistas turtas, po turto pardavimo iš varžytynių pareiškėjai bankui liko skolingi 147706,00 Eur. Kadangi pareiškėjai neturėjo galimybių grąžinti paskolos kreditoriui AB bankui „Snoras“, kreditorius 2010-07-08 vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, pradėjo priverstinį išieškojimą dėl 9613,65 Eur. Papildomai nurodo, jog nuo 2014-06-18 antstolė R. Vizgaudienė pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-07-23 išduotą vykdomąjį raštą pradėjo išieškojimą iš pareiškėjos T. G. dėl 315,81 Eur (1090,43 Lt) skolos ir vykdymo išlaidų kreditoriaus UAB ,,General Finansing“ naudai. Nurodo, jog įsiskolinimas nėra padengtas, nes pareiškėja T. G. iki 2014 metų nedirbo. Šiuo metu bendras pareiškėjų įsiskolinimas kreditoriams sudaro 147706 Eur, ši suma viršija Vyriausybės patvirtintų 25 minimaliųjų mėnesinių algų dydį. Taip pat pareiškė, jog jiems iškeltų civilinių ar baudžiamųjų bylų nėra, kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, sąskaitų bankuose neturi, gyvena pas pareiškėjo R. G. motiną, turi nuolatines darbo vietas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-05-18 nutartimi prašymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą atsisakė, motyvuodamas, kad pareiškėjai nenurodo ir nepateikia teismui duomenų, kaip ketina dengti įsiskolinimus, kaip panaudoja gautas pajamas. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau mokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Tokia pareiškėjų pozicija, vertinant ją sąžiningumo kontekste, leidžia manyti, jog pareiškėjai nėra suinteresuoti padengti savo skolinius įsipareigojimus, o tikisi, jog ilgainiui jie bus nurašyti. Pabrėžtina, jog vien tos aplinkybės, jog šalį ištiko ekonominė krizė, o pareiškėjų pajamos sumažėjo, savaime nėra pagrindas pripažinti pateisinančiomis bei objektyviomis priežastimis, leidžiančiomis išvengti ar nevykdyti skolinių įsipareigojimų. Nors pareiškėjai nurodo, jog nuo 2011 metų, kai UAB ,,Alimeras“, kuriame dirbo pareiškėjai, sustabdė veiklą, dirbo, turėjo trumpalaikius darbus, gaudavo pajamų, kurių pakako tik būtiniems poreikiams tenkinti, tačiau teismui nėra pateikti jokie šiuos teiginius pagrindžiantys įrodymai. Šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.), savo ruožtu teismo posėdžio metu pareiškėjai negalėjo pateikti tikslių duomenų, kur dirbo, kokias pajamas gaudavo, kaip panaudojo uždirbtas lėšas, ar vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, negalėjo paaiškinti, kokio pobūdžio darbus atliko. Nurodytas pareiškėjų elgesys kelia pagrįstų abejonių ir, teismo vertinimu, neatitinka sąžiningumo reikalavimų. Taip pat iš byloje turimų duomenų matyti, jog pareiškėjai teismui atskleidė ne visą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingą informaciją, į kreditorių sąrašą neįtraukė ,,Swedbank lizingas“, UAB, nors Vilniaus apygardos teismo sprendimu iš pareiškėjo R. G. solidariai ,,Swedbank lizingas“, UAB, naudai buvo priteistas 218944,83 Lt įsiskolinimas. Pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų, jog R. G. buvo sudaręs laidavimo sutartį, iš jo solidariai „Swedbank“, AB, bankui priteistas 100000 Eur įsiskolinimas bei bylinėjimosi išlaidos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai nesilaikė sąžiningumo principo reikalavimų, kadangi pažeidė savo pareigą teismui nurodyti bendrus sutuoktinių kreditorius bei kiekvieno asmeninius kreditorius.
Šalies argumentai
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą byloje. Pareiškėjai nurodo, kad teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą neatitinka nei pareiškėjų, nei kreditorių interesų, nes atsisakius iškelti bankroto bylą, jie toliau liktų nemokūs, kadangi jų gaunamos pajamos neleidžia padengti kreditorių prašomos reikalavimų sumos, todėl teismas, neobjektyviai įvertinęs pareiškėjų elgesį, priėmė nepagrįstą sprendimą. Taip pat pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nenurodė, kaip ketina padengti įsiskolinimus, kadangi 2015-02-18 teismui buvo pateiktas dokumentas, kuriame nurodyta, kaip pareiškėjai ketina padengti įsiskolinimą. Be to, pareiškėjai mano, kad teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjai nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo, kada padengtų įsiskolinimą kreditoriams, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai po UAB „Alimeras“ veiklos sustabdymo buvo užsiregistravę darbo biržoje, taip pat į pareiškėjo sunkią sveikatos būklę 2012–2013 metais. Taip pat pareiškėjai pažymi, kad jie abu nėra įgiję jokios specialybės, o pareiškėja negalėjo mokytis ar kelti kvalifikacijos, kadangi ilgą laiką turėjo slaugyti savo sutuoktinį pareiškėją R. G.. Taip pat nurodo, kad pareiškėjų nemokumas atsirado dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, t. y. ekonominės krizės ir jų šeimos sunkios padėties dėl pareiškėjo ligos. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie elgėsi nesąžiningai neįtraukdami į kreditorių sąrašą „Swedbank lizing“ , kadangi paskola iš „Swedbank lizing“ buvo paimta UAB „Alimeras“ vardu, o ši bendrovė šiuo yra sustabdžiusi savo veiklą, todėl išieškojimas iš įmonės direktoriaus būtų neteisėtas.
Atsiliepimas
„Swedbank“, AB, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, juo prašo skundą atmesti bei remdamiesi atsiliepimo argumentais visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą konstatuodamas pareiškėjų nesąžiningumą.
FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti ne bet kurio, o tik sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą dėl jo nesąžiningumo dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Toks teisinis reglamentavimas leidžia teismui daryti išvadą, jog nesant akivaizdžių asmens piktnaudžiavimo požymių, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius. Be to, įtartinų sandorių sudarymas, kol teisme nėra pripažintas kreditorinių teisių pažeidimas, nesudaro pagrindo atsisakyti kelti bankroto bylą, nebent kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio buvimas yra akivaizdus be teismo sprendimo. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvius bei subjektyvius kriterijus.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus duomenis teisingai nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, susijusių su darbo santykiais nuo 2010 metų – nepateikė pažymos iš darbo biržos, nepateikė pažymų apie siekį įgyti geresnę kvalifikaciją, teismui pateiktos tik dvi darbo sutartys, pasirašytos 2015-01-12, dėl pareiškėjo įsidarbinimo UAB „Metalo laužo prekyba“ ir pareiškėjos įsidarbinimo UAB „Gudana“. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų 2012–2013, o byloje duomenų apie pareiškėjų pastangas dirbti ir užsidirbti 2010–2012 ir 2013–2014 nėra. Pareiškėjai nepateikė tikslių duomenų, kur dirbo, kokias pajamas gaudavo, kaip panaudojo uždirbtas lėšas, ar vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, neišdėstė, kokio pobūdžio darbus atliko. Nurodytas pareiškėjų elgesys kelia pagrįstų abejonių ir, teismo vertinimu, neatitinka sąžiningumo reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nėra suinteresuoti padengti savo skolinius įsipareigojimus, o tikisi, jog ilgainiui jie bus nurašyti.
Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, nes neįtraukė į kreditorių sąrašą „Swedbank lizing“, tačiau pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi teisminės praktikos, kad teismui sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjai nepateikė aktualios ir svarbios teismui informacijos apie vieno iš pareiškėjų įsiskolinimus. Iš byloje turimų duomenų matyti, kad 2010-10-20 Klaipėdos apygardos teismas (c. b. Nr. 2-2137-479/2010) priteisė solidariai iš A. Ž., R. G. 100000 Eur įsiskolinimą, palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, taip pat nusprendė pagal R. G. prievolę išieškoti iš bendro jo ir sutuoktinės T. G. turto, skolos likutis 99936,40 Eur, o 2014-04-03 Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2411-611/2014 priteisė UAB ,,Swedbank lizingas“ iš UAB ,,Alimeras“ ir R. G. solidariai 218944,83 Lt skolos, procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Abiejose bylose pareiškėjas buvo pripažintas skolininkų laiduotoju, todėl CK 6.81 str. numato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, o CK 6.6 str. 4 d. numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Remdamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nesilaikė sąžiningumo principo reikalavimų, kadangi pažeidė savo pareigą teismui nurodyti bendrus sutuoktinių kreditorius bei kiekvieno asmeninius kreditorius, siekiant, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl sutuoktinių turto ir prievolių padalijimo bei kompensacijų priteisimo, tinkamai nustatytų turimas prievoles, konstatuotų prievolių pobūdį, jų dydžius.
Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog šalį ištiko ekonominė krizė, o pareiškėjų pajamos sumažėjo, savaime nėra pagrindas pripažinti pateisinančiomis bei objektyviomis priežastimis, leidžiančiomis išvengti ar nevykdyti skolinių įsipareigojimų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą nutartį atmesti pareiškėjo prašymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentų pagrindu (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį.