- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2-89-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00550-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- J. S., K. S.
- Ieškovas
- A. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4244-232/2015 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams K. S., J. S. ir J. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pradiniame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. S. ir J. S. 57 924 Eur skolos; iš atsakovo K. S. 7 819,74 Eur skolos; 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovo A. M. reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – 57 924 Eur sumai areštavo atsakovų K. S. ir J. S. pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų darbo užmokestį; 7 819,74 Eur sumai areštavo atsakovo K. S. pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, išskyrus lėšas, gaunamas kaip darbo užmokestį; nesant (trūkstant) tokio turto areštavo K. S. ir J. S. nekilnojamąją ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę neviršijant aukščiau nurodytų areštų sumos; tik nesant (trūkstant) tokio turto areštavo turtinę teisę pagal 2014 m. birželio 25 d. K. E., išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovo K. S. sutuoktinei J. S., neviršijant nurodytos turto arešto sumos.
Šalies argumentai
J. S. kreipėsi su prašymu panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą jos atžvilgiu ir neareštuoti turtinių teisių pagal 2014 m. birželio 25 d. K. E. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį J. S..
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 31 d. nutartimi J. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.
Šalies argumentai
Vėliau ieškovas pateikė patikslintą ieškinį ir prašė priteisti: solidariai iš atsakovų K. S., J. S. ir J. S. 57 924 Eur skolos; solidariai iš atsakovų K. S. ir J. S. 7 819,74 Eur skolos; solidariai iš atsakovų K. S. ir J. S. 14 191,38 Eur skolos 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė padidinti taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą 14 191,38 Eur sumai, areštuojant atsakovų K. S., J. S. ir J. S. lėšas 57 924 Eur sumai, bei atskirai areštuojant atsakovo K. S. ir J. S. lėšas 22 011,12 Eur sumai, esančias bankuose ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, pavedant jas surasti ir areštuoti ieškovo pasirinktam antstoliui, o nesant piniginių lėšų areštuoti atsakovams ar jų sutuoktinėms priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą atitinkamai sumai, o nesant pakankamai turto, areštuoti kitas turtines teises. Nurodė, kad atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, ieškinio suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes atsakovai, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, turės galimybę laisvai disponuoti ir paslėpti savo turtą, vienasmeniškai sudaryti sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi padidino taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą 14 191,38 Eur suma: ieškovo A. M. reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones 57 924 Eur sumai ir areštavo atsakovų K. S., J. S. ir J. S. pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu; 22 011,12 Eur sumai areštavo atsakovų K. S. ir J. S. pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu; nesant (trūkstant) minėto turto areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąją ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę neviršijant aukščiau nurodytų areštų sumų, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovų turtines teises, neviršijant nurodytų areštų sumų. Teismo vertinimu, ieškovo išdėstytos aplinkybės bei byloje pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas ir dėl to nebūtų galima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovų turto atžvilgiu jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės 65 743,74 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimas pareikštas fiziniams asmenims, ieškovo patikslintu ieškiniu prašomą priteisti sumą (80 086,43 Eur) teismas laikė didele. Todėl teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovų teisėtus interesus, leido atsakovams gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovė J. S. (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo reikalavimo dalį dėl apeliantės turto arešto. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nepagrįstai apeliantės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo jai priklausantį turtą.Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisingą preliminarų bylos sprendimą, nes apeliantės atžvilgiu ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Ieškinys grindžiamas skolos rašteliais, pasirašytais K. S. ir J. S., tačiau apeliantės vardo ir parašų juose nėra. Apeliantė į bylą įtraukta dėl to, jog K. S., jam pasirašant skolos raštelius, ir apeliantė buvo sutuoktiniai. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimu ši santuoka nutraukta, sprendimas įsiteisėjęs. Apeliantė ir K. S. nėra sutuoktiniai ir jiems, priešingai nei nustatė teismas, nėra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija. Vien faktas, jog K. S. santuokos metu be apeliantės žinios ir sutikimo pasirašė kažkokius raštus, neleidžia daryti išvados, jog ieškovas turi tikėtinai pagrįstą reikalavimą į apeliantę. Bet kokios tariamos ar realios prievolės, kylančios iš byloje esančių ieškovo ir K. S. pasirašytų raštų, yra asmeninės K. S. prievolės.Teismas, nustatydamas, jog ieškovo pareikšti reikalavimai apeliantei yra galimai pagrįsti, privalėjo preliminariai nustatyti, jog atsakovai yra solidariai atsakingi pagal K. S. pasirašytus raštus. Byloje nėra įrodymų, jog apeliantė davė sutikimą dėl minėtų tariamų ar realių prievolių prisiėmimo. Raštus pasirašė vien jos buvęs sutuoktinis, apeliantė nežinojo apie jokius jos buvusio sutuoktinio ir ieškovo sudaromus sandorius.Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka, nustatyta, jog jei paaiškėtų, kad kažkokia trečioji šalis turi pretenzijų ar reiškia reikalavimų, susijusių su dalintinu ar padalintu turtu, ar atsirastų kreditoriai, visa atsakomybė pagal tokią pretenziją ar kreditoriaus reikalavimą tenka tam iš sutuoktinių, kuris nuslėpė kreditoriaus ar ginčo tikimybės buvimą. Todėl apeliantė nėra atsakinga už jokias prievoles atsirandančias iš jai nežinomų K. S. prisiimtų įsipareigojimų, o K. S. nėra atsakingas už apeliantės prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas buvo pareiškęs ieškinį prašydamas atnaujinti santuokos nutraukimo procesą, tačiau toks jo reikalavimas atmestas.Teismas, spręsdamas dėl galimos grėsmės buvimo, padarė tiek materialinės, tiek procesinės teisės pažeidimus. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Byloje be apeliantės atsakovais yra įtraukti dar du asmenys – K. S. ir J. S.. Todėl esant trims atsakovams nėra jokios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus tinkamai neįvykdytas. Teismas visiškai nevertino atsakovų turtinės padėties ir pareikštų reikalavimų santykio, o motyvai, kuriais buvo nustatyta „didelė“ reikalavimų vertė, nėra išdėstyti.Teismas neatsižvelgė į tai, jog nebūtina papildomai varžyti apeliantės teisių. Užtikrinant galimo teismo sprendimo vykdymą pakanka to, jog yra areštuotas K. S. ir J. S. turtas. Apeliantės turto areštas yra perteklinė priemonė, kuri pernelyg varžo jos teises.
Atsiliepimas
Ieškovas A. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atskirajame skunde nurodytus motyvus. Ieškovas pagrindė ieškinį, pateikė paskolų sutarčių originalus, įrodydamas visą ieškinio sumą. Atsakovai, negrąžindami skolos ir suprasdami, kad artėja priverstinis skolos išieškojimas, siekė paslėpti turtą, taip padarydami žalą ieškovui. Patikslinto ieškinio padavimo dienai buvę sutuoktiniai apeliantė ir K. S. yra solidariai atsakingi pagal pinigines prievoles ieškovui. K. S. ir apeliantė daug kartų prašė ieškovo atidėti skolos grąžinimą ir nesikreipti į teismą, žadėdami grąžinti skolas. Todėl apeliantės teiginys, kad ji nežinojo apie sutuoktinio pasiskolintus iš ieškovo pinigus neatitinka tikrovės. Atsakovai yra nesąžiningi, nes sudarė su artimais giminaičiais sutartis, kurių neprivalėjo sudaryti, būtent siekdami išvengti prievolių kreditoriui įvykdymo bei fiktyviai nutraukė santuoką, nors ir toliau tebegyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškinio patenkinimui pakanka atsakovų K. S. ir J. S. turimo turto. Ieškovas nurodo, kad atsakovai, atlikę nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus, faktiškai liko beturčiais, todėl teismas pagrįstai areštavo ir apeliantės turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o jos taikomos, kaip minėta, tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kartu pažymėtina, kad pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis (padidinti jų mastą), ir priešingai - jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Nagrinėjamoje byloje 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų K. S. ir J. S. turto atžvilgiu bendrai 57 924 Eur sumai bei K. S. turto atžvilgiu ir 7 819,74 Eur sumai. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, į bylą atsakove įtraukė apeliantę bei pareiškė prašymą padidinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, areštuojant atsakovų inter alia apeliantės turtą 57 924 Eur sumai, bei atskirai areštuojant atsakovo K. S. ir apeliantės turtą 22 011,12 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareikšto prašymo pagrįstumą, taikė laikinąsias apsaugos priemonės visų atsakovų atžvilgiu. Apeliantė teigia, kad ieškinio reikalavimai jos atžvilgiu yra nepagrįsti, teismas nevertino atsakovų turtinės padėties, be to, esant trims atsakovams nėra jokios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus tinkamai neįvykdytas. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Pažymėtina, kad teismas šioje proceso stadijoje tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Todėl šioje proceso stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Atsakant į apeliantės atskirojo skundo argumentus, iš esmės būtent kuriais ir grindžiamas atskirasis skundas, t.y. kad apeliantė nėra atsakinga už jokias prievoles atsirandančias iš jai nežinomų buvusio sutuoktinio K. S. prisiimtų įsipareigojimų, kitaip tariant, kad ieškinys esąs nepagrįstas jos atžvilgiu, pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su sutuoktinių civiline atsakomybe pagal turtines prievoles (CK trečios knygos VII skyrius) inter alia su vieno sutuoktinio atsakomybe pagal kito sutuoktinio sudarytus sandorius, yra bylos nagrinėjimo iš esmės objektas, dėl ko jis negali būti išspręstas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Tas pat pasakytina ir apie apeliantės nurodomo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo jos santuokos nutraukimo byloje reikšmę nagrinėjamai bylai. Todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentų pagrįstumo išsamiau nenagrinėja ir išvadų šiuo klausimu nedaro.
Tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas, o teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Sutiktina su apeliante, kad ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Nors apeliantė ir kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo teigdama, kad nėra jokios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus tinkamai neįvykdytas, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad jos turtinė padėtis yra tokia gera, jog teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingai, apeliantė atskirajame skunde netgi prašė atleisti ją nuo nedidelės sumos (21 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodama sunkia savo turtine padėtimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareikšto ieškinio suma (80 086,43 Eur) apeliantei nėra didelė, kartu atmestinas kaip nepagrįstas jos argumentas, kad byloje nėra jokios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus tinkamai neįvykdytas. Taip pat nepagrįstas apeliantės argumentas, kad esant byloje trims atsakovams nėra jokios grėsmės, jog galimas teismo sprendimas bus tinkamai neįvykdytas. Pažymėtina, kad dar 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovų K. S. ir J. S. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. teismas jau įvertino grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą šių atsakovų atžvilgiu. Minėti atsakovai nutarties, kuria jų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neskundė, ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog paminėti du atsakovai yra beturčiai. Į bylą apeliantė priešingų įrodymų, t.y. kad vien kitų atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pakankamai užtikrinančios reikalavimų patenkinimo galimybę, nepateikė. Todėl atmestini atskirojo skundo argumentai esą tokių priemonių taikymas dar ir jos atžvilgiu esąs perteklinis. Kartu apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teisminėje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumo prasme paprastai pirmiausia taikomas ne piniginių lėšų, o kito turto areštas, tačiau apeliantė šiuo aspektu atskirojo skundo negrindžia, be to, kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės, jų mastas, eiliškumas dalyvaujančių byloje dalyvaujančių pagrįstu prašymu gali būti keičiamas.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.