Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-135/2014

Teisėja Jurgita Kolyčienė Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00232-2010-7

2014 m. liepos 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

išteisintosios E. V. B. gynėjoms advokatėms Jurgitai Šlapaitienei, Eleonorai Kvasauskienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. B. išteisinta jai nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 223 str. 1 d. ir 208 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. B., būdama individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), savininke ir žinodama apie įmonės nemokumą bei akivaizdžiai gresiantį bankrotą, pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, būtent:

- pagal 2010-08-27 nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartį perleido bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise gyvenamosios paskirties patalpą - butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) parduodama jį už 100 000 Lt. B. K. ir J. K.;

- pagal 2010-06-21 pirkimo-pardavimo sutartį perleido 0.1500 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), parduodama už 8928 Lt. B. K. ir J. K.;

- pagal 2010-06-19 pirkimo-pardavimo sutartį, perleido 1.7600 ha žemės sklypą, unikalus numeris 3910-0004-0212, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, parduodama už 7974 Lt R. Š. ir M. Š.;

- pagal 2010-06-23 pirkimo-pardavimo sutartį, perleido bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius 0.0650 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir 0.656 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini),esančius (duomenys neskelbtini) parduodama už 35000 Lt B. E.,

ir dėl to padarė įmonės kreditoriams 151 902 Lt turtinę žalą.

Be to, E. V. B. buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 2001-05-03 būdama individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) savininke ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, 11 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 1 ir 2 punktus, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą bei dokumentų išsaugojimą, tinkamai neorganizavo ir aplaidžiai tvarkė individualios įmonės buhalterinę apskaitą, tai yra pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos statymo 12 straipsnio 2 punktą nustatantį, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, neorganizavo, kad ūkinių operacijų registravimo žurnaluose būtų įrašytas atsargų likutis 2008-01-01, pirkėjų įsiskolinimo likutis 2008-01-01, įmonės įsipareigojimų, apimančių įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims, likučiai 2008-12-31, neorganizavo, kad ūkinių operacijų registravimo registre „atsargos“ būtų įrašytos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos prekės už 151 500.14 Lt. ir gautos prekės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 35 589.64 Lt., ir savininko įnašai dėl ko negalima nustatyti atsargų likučio, pirkėjų įsiskolinimo likučio, įmonės įsipareigojimų dydžio 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01 ir įmonės turto už 2008 m., 2009 m., ir 2010 m. 01-10 mėn.;

inės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais taip pat įstatymų nustatytą laiką nesaugojo individualios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tai yra pažeisdama Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą nustatantį, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 19 straipsnio 2 dalies reikalavimą nustatantį, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, neužtikrino individualios įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų, tai yra ilgalaikio turto apskaitos registro ir apskaitos dokumentų, kreditorinių įsiskolinimo apskaitos registrų pagal atskirus kreditorius, saugumo ir jų neišsaugojo, dėl to negalima nustatyti individualios įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01, įsipareigojimų dydžio, ir visiškai negalima nustatyti E. V. B. individualios įmonės nuosavo kapitalo už 2008 metus, 2009 metus ir 2010 metų 01-10 mėnesius.

pagal LR BK 208 str. 2 d. - 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 80 MGL (10400 Lt) dydžio baudą.

Prokurorė nurodo, kad teismas E. V. B. pagrįstai išteisino dalyje dėl E. V. B. individualios buhalterinės apskaitos neorganizavimo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo pagal LR BK 223 str. 1 d., kadangi E. V. B. įmonėje apskaitą tvarkė samdyta finansininkė, tačiau, prokurorės nuomone, išteisinamasis nuosprendis dėl E. V. B. individualios įmonės dokumentų neišsaugojimo pagal LR BK 223 str. 1 d. ir dėl skolininko nesąžiningumo pagal LR BK 208 str. 2 d. naikintinas.

Nurodo, kad nei E. V. B., nei S. B., nei buhaltere įmonėje dirbusi S. A. T. nepatvirtino aplinkybės, kad individualios įmonės savininkė E. V. B. buvo nustačiusi įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų saugojimo tvarką. Taip pat prokurorė nesutinka su teismo išvadomis, jog už dokumentų neišsaugojimą galėjo būti atsakingi ir kiti asmenys, nes laikotarpiu nuo 2003 m. kovo mėnesio ir 2003 m. lapkričio mėnesio E. V. B. sirgo psichine liga. Prokurorė pažymi, kad E. V. B. inkriminuotas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas yra už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-31. Taip pat nurodo, kad iš S. A. T. ir S. B. parodymų matyti, kad buvo vedamos knygos, kur buvo rašomas medienos pirkimas ir transporto paslaugos, o šie duomenys nebuvo įrašyti į ūkinių operacijų žurnalą, todėl iš buhalterinių dokumentų nesimato įpareigojimų dydžio ir nėra žinoma, kur tos knygos, nes prie bankroto administratoriui perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų jų nebuvo, o iš S. B. parodymų matyti, kad buvo vedami juodraštiniai žurnalai, kuriuos jis sunaikino, nes tai nebuvo griežtos atskaitomybės dokumentai. Tai, pasak prokurorės, paneigia teismo išvadą, jog dokumentų galėjo neišsaugoti bankroto administratorius bei patvirtina specialisto išvadą, kad, nesant ilgalaikio turto apskaitos registro ir apskaitos dokumentų, negalima nustatyti individualios įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01 įsipareigojimų dydžio, įmonės nuosavo kapitalo už 2008, 2009, 2010 m. 01-10 mėnesius. Pažymi, kad, vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 2 d., už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, o nustačius, kad E. V. B. individualioje įmonėje nebuvo nustatyta buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka, atsakomybė už apskaitos dokumentų neišsaugojimą tenka įmonės vadovei E. V. B.. Teigia, kad tai, jog bankroto administratorius pagal jam pateiktus dokumentus nustatė įmonės kreditorius, debitorius, įmonės materialųjį turtą, atliko įmonės sandorių analizę nuo 2006 m., apibendrino finansinius rodiklius bei sudarė įmonės balansą, kuriame nurodyti tiek įmonės turtas, tiek nuosavas kapitalas bei įsipareigojimai, pajamos bei veikos rezultatas, nepaneigia liudytojo S. B. parodymų, kad jis bankroto administratoriui pateikė ne visus įmonės dokumentus, nes registrus sunaikino, dėl ko specialisto išvadoje konstatuota, kad negalima nustatyti individualios įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01, įsipareigojimų dydžio, ir visiškai negalima nustatyti E. V. B. individualios įmonės nuosavo kapitalo už 2008 metus, 2009 metus ir 2010 metų 01-10 mėnesius.

Dėl E. V. B. išteisinimo pagal LR BK 208 str. 2 d. prokurorė nurodo, kad teismas, neišanalizavęs ir neįvertinęs visų byloje esančių duomenų, padarė nepagrįstą išvadą dėl E. V. B. individualios įmonės mokumo. Tvirtina, kad iš S. B. ir E. V. B. parodymų matyti, kad E. V. B. žinojo apie Vokietijos ir Olandijos įmonių skolas jos įmonei, taip pat skunde prokurorė išdėsto ir kitus byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, kurie, prokurorės nuomone, patvirtina, kad 2010 metais E. V. B. įmonėje buvo sunki ekonominė situacija ir dėl nemokumo grėsė bankrotas ir kad E. V. B. žinojo apie tai. Prokurorės nuomone, tą patvirtina ir tai, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Šiaulių apygardos teismą 2010-10-08 kreipėsi pati E. V. B., nurodydama, kad įmonė yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Prokurorė tvirtinimu, bylos duomenimis nustatyta, kad E. V. B. žinojo apie sunkią savo individualios įmonės ekonominę padėtį ir nemokumą, ką patvirtina ir liudytojo B. A. parodymai. Taip pat, prokurorės nuomone, visuma objektyvių bylos duomenų įrodo, kad E. V. B. jai priklausantį turtą - butą, (duomenys neskelbtini), žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)”, (duomenys neskelbtini), sąmoningai pardavė tretiesiems asmenims, žinodama apie sunkią įmonės ekonominę padėtį ir nemokumą, gresiant bankrotui, žinodama, kad šis turtas gali būti pateiktas individualios įmonės skoloms padengti, ir suprasdama, kad jos neteisėti veiksmai gali padaryti turtinę žalą kreditoriams ir tokių padarinių norėjo, o pardavusi jai priklausantį turtą, E. V. B. 2010 m. rugsėjo mėnesį pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savo įmonei.

Vadovaudamasi skunde išdėstytais argumentais prokurorė daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog E. V. B. padarė jai inkriminuotus nusikaltimus, numatytus LR BK 223 str. 1 d. ir 208 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios E. V. B. gynėjos advokatės prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl E. V. B. išteisinimo pagal LR BK 223 str. 1 d. (dėl įstatymų nustatytą laiką nesaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų)

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog E. V. B. pagrįstai išteisinta pagal BK 223 str. 1 d. dėl įstatymų nustatytą laiką nesaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti vienareikšmiškai išvadai, jog E. V. B. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, jei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas (LR BPK 303 str. 2 d.). Pagal LR BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo atsako už konkrečią kaltai padarytą nusikalstamą veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK specialiosios dalies straipsniuose.

BK 223 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros.

E. V. B. buvo kaltinamas pagal BK 223 str. 1 d. tuo, kad ji įstatymų nustatytą laiką nesaugojo individualios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tai yra ilgalaikio turto apskaitos registro ir apskaitos dokumentų, kreditorinių įsiskolinimo apskaitos registrų pagal atskirus kreditorius, dėl ko negalima nustatyti individualios įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01, įsipareigojimų dydžio ir visiškai negalima nustatyti E. V. B. individualios įmonės nuosavo kapitalo už 2008 metus, 2009 metus ir 2010 metų 01-10 mėnesius.

Byloje buvo tiriama E. V. B. įmonės, įm. k. (duomenys neskelbtini), ūkinė-finansinė veikla už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-08 bei atsakant į užduotus klausimus ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta 2011-10-27 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 134-158 b. l). Apeliacinės instancijos teismo metu, atlikus įrodymų tyrimą ir atsakant į teismo pateiktus klausimus, 2014-04-02 buvo gauta 2014-03-07 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad specialisto tyrimui nebuvo pateiktas ilgalaikio turto apskaitos registras ir apskaitos dokumentas, kas leistų nustatyti, kada E. V. B. įmonė įsigijo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ akcijas (1 t., 137, 139 b. l.). Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad ūkinių operacijų registravimo žurnaluose nenurodyti atsargų likučiai ir pirkėjų įsiskolinimų likučiai 2008-01-01, todėl nėra galimybės nustatyti atsargų ir pirkėjų įsiskolinimų likučių už 2008-12-31, 2009-12-31, 2010-10-01 (1 t., 137, 139 b. l.). Specialistas, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad tyrimui dokumentus pateikė Šiaulių apskrities VPK, dokumentuose nebuvo išvesti buhalterinių sąskaitų likučiai, nebuvo apskaitytos įsigytos akcijos, o buvo pateikta tik sutartis, jog E. V. B. įmonė parduoda akcijas už 45 000 Lt. Specialistės tvirtinimu, įmonėje nebuvo poreikio duomenis registruoti pagal atskirus registrus, reikėjo supildyti tik bendras sumas, žurnalai įmonėje buvo, tik juose nebuvo įrašų (3 t., 132, 133 b. l.). Apklausiamas liudytojų S. B. teisme paaiškino, kad visi įmonės dokumentai buvo tvarkingai perduoti pagal administratoriaus sąrašą, administratorius jokių pretenzijų jiems nepareiškė (3 t., 117 b. l.). Liudytoja S. A. T., E. V. B. įmonės buhalterė, teisme nurodė, kad kai buvo paskelbtas įmonės bankrotas, visi įmonės dokumentai buvo atiduoti bankroto administratoriui, niekas jai nesakė, kad kokių nors dokumentų trūksta, mokesčių inspekcija buvo dariusi patikrinimą ir viskas buvo tvarkoje (3 t., 117-118 b. l.). E. V. B., apklausiama teisme, nurodė, kad buhalterė tvarkingai vedė dokumentaciją, mokesčių inspekcija darydavo patikrinimus ir pažeidimų nebuvo nustatyta (3 t., 138, 139 b. l.). Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir paskyrus užduotį specialistui, specialistas 2014-04-02 išvadoje Nr. 5-4/27 nustatė, kad nebuvo išsaugotas ir tyrimui nepateiktas E. V. B. įmonės kasos aparato žurnalas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-08. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad E. V. B. įmonė finansinių ataskaitų nesudarinėjo, o tyrimui pateiktose įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnaluose nenurodyti atsargų, įmonės skolų, skolų įmonei likučiai tiriamu laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-10-08. Byloje esančioje bankrutuojančios E. V. B. įmonės administratoriaus 2011-01-12 ataskaitoje Nr. 1 nurodyta, kad patikrinus šios įmonės sandorius nustatyta, jog 2005 m. įmonė įsigijo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 100 proc. akcijų už 100 000 Lt. Akcijos pirktos paimant paskolą DnB NORD banke. Pagal 2010-05-28 Akcijų pirkimo – pardavimo sutartį su J. G. jos parduotos už 72 200 Lt. Gautos lėšos panaudotos grąžinti kreditą, darbo užmokesčiui, komandiruotėms išmokėti (1 t., 48 b. l.).

Atsižvelgiant į tai į kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad specialisto tyrimui buvo pateikti įmonės ūkinių operacijų registravimo žurnalai, tačiau jie nebuvo tinkamai užpildyti, todėl specialistai neturėjo galimybės nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio, apskaičiuoti įmonės mokumo bei kitų finansinių rodiklių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įmonės ekonominę padėtį nagrinėjamu laikotarpiu. Taip pat matyti, kad dokumentuose buvo ir informaciją apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimą ir pardavimą, tačiau tai buvo užfiksuota sutartyse, o ne ilgalaikio turto registre. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad kaltinime E. V. B. nurodytų aplinkybių, jog ji neužtikrino individualios įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų, tai yra ilgalaikio turto apskaitos registro ir apskaitos dokumentų, kreditorinių įsiskolinimo apskaitos registrų pagal atskirus kreditorius, saugumo ir jų neišsaugojo, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Kaip minėta anksčiau, kreditorinių įsiskolinimo apskaitos registrai pagal atskirus kreditorius įmonėje buvo, tačiau jie nebuvo pildomi, o tai, kad nebuvo ilgalaikio turto registro, kuriame buvo užfiksuotos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijos, tačiau buvo jų įsigijimo ir pardavimo sandoriai, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo spręsti, kad dėl to nebuvo galima nustatyti įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01, įsipareigojimų dydžio, ir visiškai negalima nustatyti E. V. B. individualios įmonės nuosavo kapitalo už 2008 metus, 2009 metus ir 2010 metų 01-10 mėnesius, kadangi sutartyse faktinės aplinkybės dėl UAB ,,Atauga“ akcijų buvo užfiksuotos. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimui reikalingus apskaitos dokumentus teikė ne pati E. V. B., o E. V. B. individualios įmonės bankroto administratorius ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad bankroto administratoriui po įmonės bankroto paskelbimo buvo perduoti ne visi šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Ir nors atlikus papildomą tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme specialistas pažymėjo, jog buvo neišsaugotas ir tyrimui nepateiktas E. V. B. įmonės kasos aparato žurnalas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-08, tačiau minėto dokumento neišsaugojimas E. V. B. kaltinime nebuvo inkriminuotas, o vėliau prokuroras kaltinimo pakeisti neprašė, todėl spręsti, ar yra E. V. B. kaltė dėl šio dokumento neišsaugojimo, šiuo atveju nėra pagrindo.

Kolegija sprendžia, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad specialisto išvadą apie tai, kad negalima nustatyti individualios įmonės turto 2008-12-31, 2009-12-31 ir 2010-10-01, įsipareigojimų dydžio, ir visiškai negalima nustatyti E. V. B. individualios įmonės nuosavo kapitalo už 2008 metus, 2009 metus ir 2010 metų 01-10 mėnesius, kurios pagrindu suformuotas kaltinimas pagal BK 223 str. 1 d., nulėmė ne tiek apskaitos dokumentų netinkamas saugojimas ir jų saugojimo tvarkos nebuvimas, o netinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas, dėl ko daroma išvada, kad E. V. B. inkriminuojamų norminių aktų pažeidimas - Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies - negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su atsiradusiais padariniais.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Nagrinėjant bylą nepašalintos realios abejonės, iškylančios aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-492/2005). Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2K-P-221/2008), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Ji taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis bei pašalinti prieštaravimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išanalizavus ir įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus dėl įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės, todėl E. V. B. pagrįstai išteisinta, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl E. V. B. atsakomybės pagal LR BK 208 str. 2 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Nusikalstama veika, numatyta BK 208 straipsnio 2 dalyje, padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Esant tiesioginei tyčiai, įmonės vadovas (savininkas) supranta, kad įmonei gresia bankrotas, supranta, kad nesąžiningai slepia, iššvaisto, perleidžia ar pigiai parduoda įmonės turtą, numato, kad esant bankroto procedūroms kreditoriai patirs dėl to žalos, ir to nori. Komentuojamo nusikaltimo subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis specialaus subjekto požymių. Specialaus subjekto požymis šioje sudėtyje reiškia tą subjektą, kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki. Tai reiškia, kad subjektu gali būti individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos valdytojas, AB ir UAB administracijos vadovas ir pan., t.y. asmuo, kuris pagal užimamas pareigas įmonėje turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės – skolininkės turtu.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punktas).

Bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios padėties bus pradėtos bankroto procedūros. Bankroto grėsmės sampratą atskleisti padeda Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nustatantis pagrindus teismui iškelti bankroto bylą: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu specialiąja liudytoja (BPK 80 str. 1 p., 82 str. 3 d.) E. V. B. parodė, kad 2001 m. individuali įmonė buvo įkurta jos vardu, kaip įmonės savininkė ji pasirašinėdavo dokumentus, domėdavosi kaip sekasi, tačiau realiai pati niekur nedalyvavo, veikla užsiėmė sūnus. Iš pradžių verslas sekėsi, vėliau sužinojo, kad su jų įmone neatsiskaito firmos iš užsienio, jų įmonė ir pradėjo neatsikaityti su kitomis įmonėmis, sūnus stengėsi išlaikyti verslą, skolinosi pinigus, bet tai nepadėjo, dėl ko ir buvo nuspręsta paskelbti bankrotą. Pasak E. V. B., sklypą Vilkaviškyje, Vaičiulio g., pardavė dėl to, kad jį buvo problematiška prižiūrėti, reikėjo atiduoti skolas giminaičiams ir pinigų sutuoktinio operacijai, o sklypas (duomenys neskelbtini), sodo sklypai (duomenys neskelbtini) kaime buvo parduoti tų pačių skolų atidavimui, asmenys, įsigiję šiuos sklypus nėra giminaičiai, butas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas asmenims, iš kurių buvo pasiskolinti pinigai. E. V. B. patikino, kad žemės sklypai ir kitas turtas buvo parduoti neturint kitos išeities, kaip išbristi iš skolų, kurios susidarė dėl sutuoktinio gydymo ir įmonės veiklos (1 t., 194 b. l.). Po įtarimo pareiškimo E. V. B. parodė, kad nors ji ir buvo įmonės savininke, tačiau realiai pati jokios veiklos nevykdė, viską vykdė pagal įgaliojimą jo sūnus S. B., prašė remtis jos ankstesniais parodymais. Dėl kaltinime nurodyto nekilnojamo turto pardavimo parodė, kad jis buvo parduotas dėl sutuoktinio ir jos gydymui reikalingų lėšų, jos vienos iniciatyva, sūnus praktiškai nedalyvavo šiuose sandoriuose, jis tik lydėdavo į įstaigas, kuriose tvarkomi dokumentai, parduodama turtą ji negalvojo apie įmonės bankrotą (2 t., 130 b. l.). Teisme E. V. B. nurodė, kad bendrom jėgom su sūnumi sugalvojo įkurti įmonę, ji parašė sūnui įgaliojimą tvarkyti įmonės reikalus, jos dalyvavimas įmonės veikloje buvo toks, kad sūnus ją informuodavo apie įmonės veiklą, ji tuo domėjosi, visus reikalus tvarkė S. B., ji klausdavo sūnaus ir domėjosi, kaip buvo atsiskaitoma, dalyvavo įmonės veikloje. Dėl turto pardavimo nurodė, kad buvo problemos su vyro sveikata, reikėjo pinigų, jokių apribojimų parduodamam turtui nebuvo, įmonei tuo metu bankrotas negrėsė, apie bankrotą ji nieko nežinojo, žinojo tai, kad užsienio firma yra jiems skolinga, tikėjosi tą skolą atgauti, neprisiminė, kada įmonei buvo paskelbtas bankrotas (3 t., 138-139 b. l.).

Apklausimas liudytoju S. B. teisme parodė, kad įmonės savininkė buvo jo mama, šią įmonę steigė kartu, tik įmonė buvo registruota mamos vardu, įmonės savininkė praktiškai nedalyvavo įmonės veikloje, apie parduotą kaltinime nurodytą turtą pasakyti nieko negalėjo, nurodė, kad buvo sunkus metas, buvo skolų, tačiau turto pardavimas nebuvo surištas su bankroto byla, tuo metu tėvo gydymui buvo reikalingi pinigai. S. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t. 116-117 b. l.), kuriuose nurodė, kad visas turtas, kuris buvo parduotas iki bankroto bylos iškėlimo, buvo parduotas mamos iniciatyva, nes taip ji sumanė išspręsti pinigines problemas dėl skolų grąžinimo ir dėl tėvo gydymo (1 t., 188-189 b. l.).

Apklausiama liudytoja įmonės buhalterė S. A. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. B. stengėsi verslą išlaikyti, pagrindinis pirkėjas buvo Vokietija, vienu metu vokiečiai pradėjo neatsiskaityti su įmone, įmonėje pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, pradėjo atsirasti skolos, kurių niekaip nebepavyko padengti, S. B. bandė iš banko gauti paskolą, tačiau ji nebuvo suteikta, nes tuo metu įmonė jau buvo nemoki (1 t., 196 b. l.). Teisme S. A. T. patvirtino, kad E. V. B. įmonėje dirbo buhaltere, ji užpildydavo visas deklaracijas, suvesdavo rezultatus, atsiskaitydavo su mokesčių inspekcija, su SODRA, su muitine, paskelbus bankrotą įmonės dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui (3 t., 117 b. l.).

Apklausiamas liudytoju B. A. teisme parodė, kad su E. V. B. įmonę verslo reikalai jį siejo nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio, su Butkumi ir Butkiene buvo pažįstamas iš seniau, įmonė pradėjo su jo įmone nebeatsiskaityti, 2010 m. birželio mėnesį pamatė S. B. notarinėje kontoroje, vieną kartą su Butkienę kalbėjo dėl skolos, dėl skolos parašė pareiškimą. Po to Butkienės paskelbė savo įmonės bankrotą (3 t., 118-119 b. l.).

Iš Juridinio asmens duomenų išrašo matyti, jog E. V. B. įmonė įregistruota juridinių asmenų registre 2001-05-03 (1t., 111-112 b. l.).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos 2010-07-20 pretenzijos matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius B. A. pateikė IĮ E. V. B. įmonei pretenziją dėl 68 148 Lt 92 ct įsiskolinimo apmokėjimo (1 t., 21 b. l.).

Iš AB banko ,,S.“ Šiaulių filialo pateiktos informacijos matyti, kad 2010-03-23 S. B. pateikė paraišką AB banko ,,S.“ Šiaulių filiale dėl E. V. B. įmonės finansavimo, tačiau paskola nebuvo suteikta, nes pateikta informacija apie įmonę neatitiko banko kreditavimo politikos (2 t., 81 b.l.).

Iš 2010-10-08 Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad E. V. B. įmonei pagal pareiškėjos E. V. B. pareiškimą iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas UAB „V.“, E. V. B. įmonės likvidatorius įpareigotas per 7 dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės turtą pagal balansą, nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (1 t., 22-23 b. l.).

Iš bankrutuojančios E. V. B. įmonės administratoriaus 2011-01-12 ataskaitos matyti, kad 2010-10-08 Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo iškelta šios įmonės bankroto byla. Teismo nutartimi patvirtinti 36 kreditorių reikalavimai 432215,75 lt sumai. Dar 11 kreditorių reikalavimų nepateikė. Kreditorinius reikalavimus pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Bankroto administratorius konstatavo, kad įmonės nemokumą lėmė Vokietijos įmonių neatsiskaitymas 2009 metais už pateiktas prekes, nes dar 2009 metais E. V. B. individuali įmonė kreipėsi į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dėl galimybės išieškoti skolas (1 t., 46-54 b. l.).

Iš VĮ „Registrų centras“ pažymų, bei pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad:

E. V. B. 2010-06-19 pardavė žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), M. Š. ir R. Š. (2 t., 16-17,48-54 b. l.),

E. V. B. 2010-06-21 pardavė žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), B. K. ir J. K. (2 t., 14-15, 42-47 b. l.),

E. V. B. ir V. B. 2010-06-23 pardavė sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ esančius sklypus, unikalūs Nr. ir Nr. B. E. (2t., 29-32, 55-60 b. l.),

E. V. B. ir V. B. 2010-08-27 pardavė butą adresu (duomenys neskelbtini) J. K. ir B. K. (2 t., 9-10, 38-41 b. l.).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus įrodymus, teismas sprendžia, jog tai, kad E. V. B. individualioje įmonėje buvo sunki ekonominė padėtis, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neabejotinai suprato ir pati kaltinamoji E. V. B. prieš nekilnojamo turto sandorių sudarymą, nes jau pats įmonės vadovės statusas įpareigojo ją žinoti apie įmonės finansinę padėtį. Šios aplinkybės neneigė ir pati kaltinamoji, kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji žinojo, jog su įmone neatsiskaito užsienio įmonės ir pati įmonė turi įsiskolinimų, sūnus skolinasi pinigus ir siekia išlaikyti verslą, buvo noras ir viltis išlipti iš prastos finansinės padėties. Įmonės nemokumas ir akivaizdi bankroto grėsmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, yra būtent tos aplinkybės ir pagrindai, kurie buvo patvirtinti pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ką kaltinamoji E. V. B. ir padarė kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos E. V. B. individualiai įmonei iškėlimo netrukus po jai kaltinime inkriminuoto nekilnojamo turto pardavimo (1 t., 22-23 b. l.). Be to, ir iš liudytojų S. B., S. A. T., B. A. parodymų matyti, kad šiems asmenims buvo žinoma, jog E. V. B. įmonė dar iki nekilnojamo turto sandorių sudarymo turėjo finansinių problemų ir negalėjo atsiskaityti su skolininkais. Ką patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga – 2010 m. kovo mėnesio kreipimasis į banką dėl paskolos įmonei suteikimo, kreditorių pretenzijos dėl įsiskolinimų ir kt.

Nusikaltimo, numatyto LR BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai – turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimas, iššvaistymas, perleidimas tretiesiems asmenimis pervedimas į užsienį arba pardavimu nepateisinamai pigiai. Turto perleidimas tretiesiems asmenims minėto straipsnio prasme yra tokie aktyvūs kaltininko veiksmai, kai kaltininkas savo įmonės turtą bet kokio civilinio sandorio pagrindu parduoda tretiesiems asmenims, tuo mažindamas savo įmonės turto piniginę vertę. Šiuo atveju svarbu tai, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio turtas nėra atskirtas nuo jos dalyvio (įmonininko), todėl įmonės bankroto prievolės gali būti vykdomos ne tik iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir nukreipiant išieškojimą į individualios įmonės dalyvio turtą, o šiuo konkrečių atveju – į nuosavybės teise E. V. B. priklausantį nekilnojamą turtą, kurį ji, iki bankroto bylos iškėlimo jai priklausančiai individuliai įmonei perleido tretiesiems asmenims. E. V. B., kaip individualios įmonės savininkė, 2010-06-19 sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010-06-21 sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010-06-23 sudarė sodų bendrijoje ,, (duomenys neskelbtini)“ esančių sklypų ir 2010-08-27 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo tretiesiems asmenims sutartis, dėl kurių įmonės kreditoriams buvo padaryta 151 902 Lt turtinė žala (2 t., 16-17,48-54, 14-15, 42-47, 29-32, 55-60, 9-10, 38-41 b. l.). Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad E. V. B. veikė tyčia, t. y. nors ir suprato, ir matė, jog jos individualios įmonės padėtis sunki, įmonė nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, sudarė nekilnojamo turto sandorius, perleisdama jai asmenine ir jungtine nuosavybe priklausantį nekilnojamą turtą tretiesiems asmenims, kai įmonė tuo metu negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Būtent dėl šių neteisėtų veiksmų buvo padaryta 151 902 Lt žala kreditoriams, kadangi parduotas nekilnojamas turtas galėjo būti skirtas skoloms padengti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, esant nustatytiems visiems nusikalstamos veikos požymiams, pripažįstama, kad E. V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 208 straipsnio 2 dalį. Skirdamas E. V. B. bausmę, teismas atsižvelgia į LR BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamosios asmenybę, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

E. V. B. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 3 d.). Nusikalto būdama neteista, byloje nėra neigiamai ją charakterizuojančių duomenų, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (LR BK 59 str., 60 str.) nenustatyta, ji yra pensijinio amžiaus, bylos duomenys leidžia spręsti, kad kaltinamoji turi sveikatos problemų. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas pripažįsta, jog bausmės tikslai (LR BK 41 straipsnis) bus pasiekti paskyrus E. V. B. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 208 str. 2 d., padarymą švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – piniginę baudą, jos dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies minimumui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendį dalyje dėl E. V. B. išteisinimo pagal LR BK 208 str. 2 d. panaikinti.

E. V. B. pripažinti kalta pagal LR BK 208 str. 2 d. ir skirti jai 20 MGL dydžio (2600 Lt) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.