- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- I1-3074-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01183-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 12 950 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Nurodo, kad Vilniaus PN priėmė neteisėtus sprendimus įtraukti pareiškėją į linkusiųjų pabėgti įskaitą. Paaiškina, kad Vilniaus PN direktoriaus nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), tačiau skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1619-1063/2019 pareiškėjo skundą tenkino bei pripažino, jog pareiškėjas buvo įtrauktas į įskaitą neteisėtai ir nepagrįstai. Kadangi pareiškėjas be pagrindo buvo įtrauktas į įskaitą, pareiškėjui 1 metus 1 mėnesį buvo taikomi papildomi rėžimo reikalavimai, t. y. kiekvieną dieną privalėjo 3 kartus prisistatyti į budinčią dalį ir pasirašinėti linkusiųjų pabėgti žurnale. Kiekvieną naktį, dienotvarkėje nustatytu nepertraukiamo miego metu, buvo tikrinamas. Taip pat matomoje vietoje turėjo nešioti asmens ženklą, todėl buvo išskiriamas iš kitų. Pažymi, jog bėgti neketino, tačiau tokiu būdu buvo suformuotas neigiamas požiūris į jį kaip į asmenį. Be to, tai darė įtaką administracijos priimamuose sprendimuose, t. y. išeiti į laisvę anksčiau laiko, išeiti dirbti be sargyboje, uždraustos trumpalaikės išvykos į namus. Atkreipia dėmesį, jog dėl to kreipėsi į medikus, nes atsirado nemiga bei nuolatinis nuovargis. Visas persekiojimas vyko laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė stresą, nepatogumus ir kankinimą.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu dar Vilniaus PN priklausančio Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas 2018 m. rugsėjo 23 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 69-232 informavo pataisos įstaigos direktorių apie tai, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai disponuoja informacija apie tai, kad 4-ojo būrio nuteistasis, t. y. pareiškėjas, turi ketinimų pabėgti. Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad apie tai tikslinga informuoti Apsaugos ir priežiūros skyriaus (dabar - Saugumo valdymo skyrius) viršininką bei svarstyti apie pareiškėjo įtraukimą į nuteistųjų, linkusių pabėgti įskaitą. Minėtame tarnybiniame pranešime yra rašytinė Vilniaus PN direktoriaus viza „Nedelsiant paruošti dokumentinę medžiagą dėl nuteistojo M. K. įtraukimo į linkusiųjų pabėgti įskaitą“. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus (dabar - Saugumo valdymo skyrius) specialistas, atsakingas už nuteistųjų įrašymą į linkusiųjų pabėgti įskaitą, 2018 m. rugsėjo 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 81-844 pranešė įstaigos vadovui, kad atsižvelgiant į Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus disponuojamą informaciją siūlytina pareiškėją svarstyti drausmės komisijos posėdžio metu dėl įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą tikslingumo. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad „minčių apie pabėgimą neturi, neturėjo ir neturės“.
Paaiškina, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. įvyko Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstytas pareiškėjas dėl įtraukimo į linkusių pabėgti įskaitą. Vilniaus PN Drausmės komisija apsvarsčiusi šį klausimą, priėmė sprendimą įtraukti pareiškėją į linkusių pabėgti įskaitą (Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdžio protokolas Nr. 41136). Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, vadovaudamasis tuo metu galiojančia Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija) bei Vilniaus PN Drausmės komisijos 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokolu Nr. 41-136, 2018 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 7-311 nurodė įrašyti pareiškėją į linkusiųjų pabėgti įskaitą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Departamentą, kuriuo skundė Vilniaus PN Drausmės komisijos 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokolą Nr. 41-136. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjo skundą persiuntė Vilniaus PN nagrinėti pagal kompetenciją. Vilniaus PN pareiškėjui pateikė 2018 m. lapkričio 22 d. atsakymą Nr. 42-1075, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad Vilniaus PN Drausmės komisija atsižvelgdama į 2018 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 69-232, posėdžio metu svarstė pareiškėjo įtraukimo į linkusiųjų pabėgti įskaitą pagrįstumą ir tikslingumą. Drausmės komisija, išklausiusi narių nuomonę, nutarė tarpininkauti pataisos namų direktoriui įtraukti pareiškėją į linkusiųjų pabėgti įskaitą. Pažymi, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. pataisos namų direktorius pritarė Drausmės komisijos nuomonei ir jo įsakymu pareiškėjas buvo įtrauktas į linkusiųjų pabėgti įskaitą. Panaikinti šį įsakymą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas apskundė Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 22 d. atsakymą Nr. 42-1075 Departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2S-3964 nurodė, kad Vilniaus PN atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.
Pabrėžia, jog pareiškėjo įtraukimo į linkusiųjų pabėgti sąrašą procedūrą inicijavo tuo metu dar Vilniaus PN priklausančio Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas, atsižvelgdamas į Kriminalinės žvalgybos skyriaus disponuojamą informaciją. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai disponavo kriminalinės žvalgybos informacija, kuri yra neviešo pobūdžio, todėl jos turinys nebuvo atskleistas tarnybiniame pranešime. Kaip ir buvo numatyta Instrukcijoje, dėl disponavimo tokia informacija buvo informuotas pataisos įstaigos direktorius. Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas įstaigos vadovą supažindino su įslaptinta informacija, liečiančią pareiškėją. Klausimas dėl pareiškėjo įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą buvo svarstomas įstaigos Drausmės komisijoje, kuri priėmė sprendimą, kad pareiškėją būtina įrašyti į šią įskaitą. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, 2018 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 7-311 nurodė įrašyti pareiškėją į linkusiųjų pabėgti įskaitą bei nustatė papildomus režimo reikalavimus pareiškėjo atžvilgiu. Kol Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu (bylos Nr. I-1619-1063/2019) nepanaikino 2018 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymo Nr. 7-311, tol jis buvo teisėtas ir privalėjo būti vykdomas. Pareiškėjas savo skunde niekaip nepagrindžia jam sukeltos neturtinės žalos dydžio.
Vilniaus PN nuomone, net ir pripažinus, kad pareiškėjui buvo sukelti tam tikri suvaržymai dėl jo įtraukimo į nuteistųjų, linkusių pabėgti, įskaitą, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intensyvūs, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo norima priteisti suma. Tuo atveju, jei teismas ir nustatytų, jog pareiškėjo įtraukimas į įskaitą galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį teisės pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju. Vilniaus PN nuomone visa aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomi galimai patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Vilniaus PN nuomone, šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o nusprendus, kad buvo kažkuria apimtimi patirti tam tikri nepatogumai, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Aukščiau minėtos aplinkybės tik įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 12 950 Eur neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. buvo nepagrįstai įtrauktas į linkusių pabėgti įskaitą bei su tuo susijusių neigiamų išgyvenimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. buvo nepagrįstai įtrauktas į linkusių pabėgti asmenų įskaitą.
Suimtųjų ir nuteistųjų įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą ir priežiūros ypatumus reglamentuoja Instrukcijos VI skyrius. Instrukcijos 124 punkte nustatyta, kad į linkusiųjų pabėgti įskaitą įrašomi visi suimtieji ir nuteistieji, kurie buvo pabėgę, rengėsi ar bandė pabėgti paskutinio suėmimo, laisvės atėmimo ar arešto bausmės atlikimo metu. Instrukcijos 125 punkte nustatyta, kad informacijos šaltiniai apie suimtojo arba nuteistojo ketinimą pabėgti yra: suimtojo arba nuteistojo asmens byloje esantys dokumentai (125.1 punktas); duomenys apie teistumą už pabėgimą (125.2 punktas); suimtųjų arba nuteistųjų pažintinė apklausa tardymo izoliatoriuje, pataisos įstaigoje (125.3 punktas); suimtųjų arba nuteistųjų laiškai (125.4 punktas); laisvės atėmimo vietos darbuotojų, suimtųjų arba nuteistųjų ir kitų asmenų žodinė informacija (125 5 punktas); kiti informacijos šaltiniai (125.6 punktas). Laisvės atėmimo vietos pareigūnas, iš instrukcijos 125 punkte nurodytų šaltinių gavęs informacijos, kad suimtasis ar nuteistasis linkęs pabėgti, nedelsdamas tarnybiniu pranešimu informuoja laisvės atėmimo vietos vadovybę, nurodo, iš kur ir kokiu būdu gavo informaciją, kokie asmenys arba kokie dokumentai gali patvirtinti suimtojo arba nuteistojo sumanymą pabėgti bei kokiu būdu ketinama tai padaryti (126 punktas). Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai medžiagą dėl suimtojo ar nuteistojo įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą su savo pasiūlymais teikia svarstyti tardymo izoliatoriaus, pataisos įstaigos Drausmės komisijai (127 punktas).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2018 m. rugsėjo 23 d. Tarnybiniu pranešimu Nr. 69-232 informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, kad pareiškėjas turi ketinimų pabėgti (b. l. 23).
Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyrius 2018 m. rugsėjo 25 d. Tarnybiniu pranešimu Nr. 81-844 siūlė Vilniaus PN direktoriui pareiškėją svarstyti drausmės komisijos posėdžio metu dėl įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą tikslingumo (b. l. 24).
Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog minčių apie pabėgimą neturi, neturėjo ir neturės (b. l. 25).
Vilniaus PN 2018 m. rugsėjo 26 d. Drausmės komisijos posėdžio protokolu Nr. 41-136 nutarė įtraukti pareiškėją į linkusių pabėgti įskaitą (b. l. 22).
Vilniaus PN direktorius 2018 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 7-311 ,,Dėl nuteistojo M. K. įrašymo į linkusiųjų pabėgti įskaitą“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1 papunkčiu nurodė įrašyti pareiškėją į linkusiųjų pabėgti įskaitą (b. l. 21).
Pareiškėjas 2018 m. spalio 24 d. skundu kreipėsi į Departamentą, kuriame ginčijo Vilniaus PN 2018 m. rugsėjo 26 d. Drausmės komisijos posėdžio protokolą Nr. 41-136 (b. l. 27–29).
Departamentas 2018 m. spalio 26 d. raštu Nr. 2S-3481 ,,Dėl M. K. skundo persiuntimo“ pagal kompetenciją persiuntė Vilniaus PN nagrinėti (b. l. 26).
Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 42-1075 ,,Dėl skundo“ nurodė, jog nėra pagrindo panaikinti Įsakymą (b. l. 30).
Departamentas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2S-3964 ,,Dėl nuteistojo M. K. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) nurodė, kad Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 42-1075 ,,Dėl skundo“ yra pagrįstas (b. l. 19–20).
Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis nustatyta kad VAAT 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1619-1063/2019 pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus PN Įsakymą, Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 42-1075 bei Departamento Sprendimą. Teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus riboto naudojimo ir slaptos medžiagos nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turėjo rimtų ir konkrečių ketinimų pabėgti iš įkalinimo įstaigos. Pareiškėjo veiksmai, kurie pateiktoje medžiagoje apibūdinti kaip įrodantys pareiškėjo ketinimą pabėgti, iš esmės nėra konkretizuoti. Medžiagoje nėra tokios informacijos, kuri net ir objektyviai vertinant, galėtų būti pagrindu prielaidai, kad pareiškėjas ketino (turėjo ketinimų) pabėgti. Teismas darė išvadą, jog Vilniaus PN direktorius priimdamas Įsakymą vadovavosi informacija, kuri, teismo įvertinta kaip nepakankama išvadai, dėl pareiškėjo įtraukimo į linkusiųjų pabėgti sąrašą, priimti. Atsižvelgus į tai, teismas nurodė, jog pareiškėjas į linkusiųjų pabėgti sąrašą buvo įtrauktas nepagrįstai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog nepagrįstai buvo įtrauktas į linkusių pabėgti asmenų įskaitą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į minėtą sąrašą buvo įrašytas Vilniaus PN direktoriaus Įsakymu, kuris galiojo iki VAAT 2019 m. lapkričio 28 d. priimto sprendimo, kuriuo minėtas Įsakymas panaikintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šis sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 31 d., todėl yra vykdytinas. Teismo vertinimu, pripažinus, jog pareiškėjas neteisėtai bei nepagrįstai buvo įtrauktas į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą, įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kitokiomis sąlygomis, kurios galėjo sukelti jam tam tikrų nepatogumų, daroma išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl įtraukimo į įskaitą, jis turėjo 3 kartus prisistatyti į budinčią dalį ir pasirašinėti linkusiųjų pabėgti žurnale. Taip pat kiekvieną naktį buvo tikrinamas, turėjo matomoje vietoje nešioti asmens ženklą. Atsakovės atstovas šių pareiškėjo skundo argumentų nepaneigė, todėl laikytina, jog nepagrįstai įtraukus pareiškėją į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą, jam buvo sukelti nepatogumai, kurių jis nebūtų patyręs, jei ginčo laikotarpį būtų laikomas įprastomis sąlygomis.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog įtraukus jį į linkusių pabėgti asmenų įskaitą, buvo suformuotas neigiamas požiūris bei tai darė įtaką administracijos priimamiems sprendimams, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų priimami kokie nors atsakovės atstovo sprendimai atsižvelgiant į pareiškėjo įtraukimą į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog jo įtraukimas į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą darė neigiamą įtaką Vilniaus PN administracijos priimamiems sprendimams, tačiau nenurodė nei kokie būtent sprendimai buvo priimti jo atžvilgiu, nei kada jie buvo priimti, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Šiuo atveju nedetalizuoti pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo aspektu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl įtraukimo į linkusių pabėgti asmenų įskaitą bei patirtų išgyvenimų, turėjo kreiptis į medikus.
Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl (duomenys neskelbtini) ir kitų sveikatos sutrikimų (b. l. 43–51). Tačiau, teismo vertinimu, nors pareiškėjas ir kreipėsi ginčo laikotarpiu į medikus, tačiau tai nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovės atstovo veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo sveikatą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patirti sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl Vilniaus PN veiksmų nepagrįstai įtraukiant pareiškėją į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 12 950 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo stresu, nepatogumais ir kankinimu. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų nepagrįstai įtraukiant pareiškėją į linkusiųjų pabėgti asmenų sąrašą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsakovės atstovo neteisėtas veikimas truko gan ilga laiko tarpą (429 paras), teismas sutinka su tuo, jog pareiškėjui galėjo kilti tam tikri neigiami išgyvenimai, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti visą pareiškėjo prašomą sumą, t. y. 12 950 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 214,50 Eur (429 paros x 0,50 euro centų), todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 214,50 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 214,50 Eur (du šimtus keturiolika eurų 50 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.