Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č., nukentėjusiojo - civilinio ieškovo T. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas: pagal BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas G. Č. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbine veikla. Iš G. Č. T. R. priteista 147,56 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; iš G. Č. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista 1211,29 Lt turtinės žalos atlyginimui, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1415,43 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Č. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė asmens sveikatą: 2012 m. gegužės 19 d. apie 05.00 val. G. Č. viešoje vietoje, prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie Naujojo Sodo g. 1, Klaipėdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia smogė vieną kartą nukentėjusiajam T. R. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę kairio antakio žaizdą, kairės akiduobės kraujosruvą, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą viršutinio žandikaulio kairės pusės antyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, t.y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet jam nesukėlė BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, po ko kėsinosi suduoti smūgius T. R. į veido sritį, bet pastarajam pavyko smūgių išvengti, bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo G. Č. apeliacinio skundo motyvų, susijusių su įrodymų vertinimu ir veikos kvalifikavimu

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir priimtas neteisingas sprendimas, pasireiškęs neteisingu G. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir neteisingai jam paskirta bausme.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. Č. pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė asmens sveikatą: 2012 m. gegužės 19 d. apie 05.00 val. kaltinamasis G. Č. viešoje vietoje, prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia smogė vieną kartą nukentėjusiajam T. R. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę kairio antakio žaizdą, kairės akiduobės kraujosruvą, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą viršutinio žandikaulio kairės pusės antyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, t.y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet jam nesukėlė BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, po ko kėsinosi suduoti smūgius T. R. į veido sritį, bet pastarajam pavyko smūgių išvengti, bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir kitų liudytojų parodymus, kad tarp T. R. ir G. Č. kilęs konfliktas nesukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad jokie pašaliniai asmenys, išskyrus nukentėjusįjį, dėl viešosios tvarkos sutrikdymo į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nusiskundimų dėl viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymo nebuvo gauta, nors nuteistasis teigia, kad netoli įvykio vietos buvo taksi vairuotojai, tačiau tokie liudininkai nenustatyti, iš jų nusiskundimų dėl viešosios tvarkos negauta. Be to, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis G. Č. pats iš chuliganiškų paskatų konflikto neprovokavo, su T. R. pokalbio pradžioje kalbėjosi taikiai, ir tik prasidėjus konfliktui dėl ankstesnės skolos, sudavė T. R. į veidą. Pažymėtina, kad nuteistojo G. Č. veiksmai buvo trumpalaikiai, jie nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos sutrikdymą. BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti padarinių kilimo – dėl padarytų veiksmų turi būti sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. G. Č. padaryti veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos pavojingos veikos požymius. Tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad G. Č. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš liudytojų ir nuteistojo parodymų nustatyta, kad iš karto po kilusio konflikto jie visi išsiskirstė namo, T. R. su broliu išvyko vienu taksi automobiliu, I. M. kartu su kitais liudytojais R. P. ir T. J. išvyko kitu taksi, G. Č. nuėjo namo. Nė vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų, nors ir buvo sukrėsti įvykio, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nekvietė policijos pareigūnų, kad G. Č. būtų sulaikytas iš karto po įvykio. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad visuomenės rimtis ir viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta.

Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad padarinių nebuvimas dar neduoda pagrindo išteisinti asmenį, jei nustatyti įstatyme numatyti pavojingos veikos požymiai. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistojo G. Č. veiksmai – smurtavimas viešoje vietoje – aiškiai vertintini ne tik kaip įžūlus, bet ir kaip nepadorus elgesys. Dėl nuteistojo elgesio motyvų ir tikslo, apie kuriuos kalbama nuteistojo apeliaciniame skunde, pažymėtina, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 ar 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo motyvai reikšmės neturi. Jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, kadangi motyvas nėra šio nusikaltimo sudėties požymis. Net ir asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ir tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjimas ne visada paneigia teisinę galimybę veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Taikant BK 284 straipsnio 1 ar 2 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kilusius padarinius, o taikant BK 284 straipsnio 2 dalį, pakanka pavojingos veikos požymių nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2013). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, kadangi G. Č. smūgį nukentėjusiajam sudavė prie gatvės, kuria vyksta eismas. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistojo G. Č. veiksmai – smurtavimas viešojoje vietoje – aiškiai vertintini ne tik kaip įžūlus, bet ir kaip nepadorus elgesys, todėl kolegija laiko, kad jo padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiams. Dėl to ši Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pakeičiant Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį ir G. Č. veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 2 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu G. Č. pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam T. R.. Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas kai kuriuos įrodymus atskirai, neįvertino jų visumos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks nuteistojo G. Č. argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo G. Č. kaltei dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo T. R. nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybių pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. G. Č. deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nesunkiai sužalojus T. R. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys.

Nuteistojo prašymas panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti, nes, jo teigimu, jis nukentėjusiajam T. R. smūgio nesudavė, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo T. R. parodymais apie G. Č. padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo T. R. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jis vienodus parodymus, kad jį sužalojo G. Č. suduodamas jam vieną smūgį į veidą, davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nukentėjęs T. R. nurodo, kad 2012 m. gegužės 19 d. apie 5 val. ryte prie „Olympic“ kazino susitiko su G. Č., kurio paprašė grąžinti seną skolą. Bekalbant su G. Č., pamatė, kad G. Č. pradėjo agresyvėti, G. Č. paprašė užstato už skolą, kuris garantuotų, kad G. Č. grąžins skolą, šiam užstatui siūlė duoti lagaminėlį, kurį G. Č. turėjo rankose, tačiau nenorėjo atimti šio lagaminėlio. G. Č. vieną ranką laikė kišenėje ir pagrasino, kad papjaus T. R. ir jo brolį, todėl pagalvojęs, kad G. Č. kišenėje laiko peilį, išsigandęs griebė už G. Č. rankos, ir tuo metu pajuto smūgį į galvą, po kurio nuvirto. G. Č. taip pat nuvirto ant žemės, po ko G. Č. atsistojo ir pagrasino, kad trenks jo broliui T. R. ir norėjo suduoti smūgį T. R., tačiau šis smūgio išvengė ir gindamasis sudavė vieną smūgį G. Č. (T I, b.l. 173 - 174). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tiesiogiai įvykį matęs liudininkas T. R. (T, b.l. 175). Be to, šie nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja specialisto išvadai Nr. G 926/12(03), kurioje nustatyta, kad T. R. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti smogiant kumščiu (T I, b.l. 9 – 10). Teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. V. patvirtino, kad dažniausiai tokie sužalojimai atsiranda smogiant kumščiu, sužalojimai padaryti stipriu vienu smūgiu, mažai tikėtina, kad nukentėjęs krentant galėjo susitrenkti į kelią, daugiausia tikėtina, kad tai galėjo būti smūgis kumščiu, nors įmanomas ir sužalojimas keliu (T I, b.l. 190 – 191). Nuteistojo apeliaciniame skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti argumentai, kad jis galėjo netyčia suduoti T. R. alkūne, kad nenustatytas T. R. sužalojimo mechanizmas, atmestini, kaip nepagrįsti. Tokią nuteistojo versiją paneigia byloje esantys duomenys, be to, nors ekspertas D. V. apklausos metu nurodė, kad negali įvertinti, ar galėjo smūgis būti suduotas alkūne, tačiau jis patvirtino, kad daugiausia T. R. sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiu. Taigi, eksperto nurodytos aplinkybės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, liudytojo T. R. parodymais, kad T. R. buvo suduotas vienas smūgis kumščiu į galvą, šie parodymai kartu sudaro bendrą įrodymų visumą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. Č. sužalojo T. R.. Be to, ir pats nuteistasis neneigia, kad galėjo sužaloti nukentėjusįjį T. R. susistumdymo metu. Aplinkybė, kad daugiau niekas iš toliau buvusių asmenų nematė, kad G. Č. sudavė smūgį T. R., nepaneigia nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo T. R. parodymų teisingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad būtent G. Č. nesunkiai sutrikdė sveikatą T. R.. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo T. R. parodymais, nes juos sieja giminystės ryšiai ir jie yra suinteresuoti asmenys, tačiau pažymėtina, kad tiek nukentėjusiojo, tiek minėto liudytojo parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje sutampa, atitinka kitą bylos medžiagą, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Aplinkybė, kad nukentėjęs T. R. ir liudytojas T. R. yra broliai, negali būti pagrindas teigti, kad jų parodymai yra neteisingi. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai buvo apklausti būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia padaryta išvada ir pažymi, kad netikėti ar abejoti šiais nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo. Nors kiti kartu su nukentėjusiuoju buvę liudytojai R. P., I. M., T. J., tiesiogiai smūgio nematė, tačiau matė G. Č. ir nukentėjusįjį T. R. drauge, matė, kad G. Č. konfliktavo su nukentėjusiuoju ir jo broliu T. R., matė vaizdą iš karto po įvykio – ant žemės gulintį kraujuojantį nukentėjusįjį, kitų asmenų, kurie būtų galėję sužaloti T. R., aplinkui nebuvo. Taigi, visų aptartų duomenų visuma įrodo, jog G. Č., suduodamas kumščiu smūgį T. R., nesunkiai jį sužalojo, ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Atmestinas ir nuteistojo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013).

Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui, tačiau žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai susiję su kėsinimusi ir gynyba. Kaip jau buvo minėta kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Tai kad nagrinėjamu atveju nebuvo šių sąlygų patvirtina byloje surinkti įrodymai - ne tik nukentėjusiojo T. R. ir liudytojo T. R., bet ir liudytojų R. P., I. M., ir T. J. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp T. R. ir G. Č. kilo žodinis konfliktas dėl skolos grąžinimo. Akivaizdu, kad šis konfliktas taip ir būtų pasibaigęs, nesukeldamas jokių didesnių pasekmių, jei nuteistasis nebūtų pagrasinęs, kad papjaus nukentėjusįjį ir jo brolį. Nors nuteistasis savo skunde tvirtina, jog grėsė realus pavojus jo sveikatai ir jo turtui, tačiau su tokiu tvirtinimu kategoriškai negalima sutikti. Kaip matyti, G. Č. pirmas pagrasino panaudoti fizinį smurtą, dėl ko nukentėjęs, bijodamas, kad gali būti sužalotas, paėmė G. Č. už rankos, kurią šis laikė kišenėje, norėdamas jį sustabdyti, o tada G. Č. sudavė smūgį nukentėjusiajam. G. Č. nebuvo grasinama, prieš jį nebuvo atliekami jokie smurtinio pobūdžio veiksmai, jam negrėsė pavojus, nebuvo pradėtas joks realus ar akivaizdus kėsinimasis prieš jį, nukentėjęs T. R. nedarė nusikalstamos veikos, priešingai, pats G. Č. pagrasino nukentėjusiajam ir jo broliui, todėl teismas daro išvadą, kad nebuvo susiformavusi būtinosios ginties situacija ir G. Č. nereikėjo gintis ar ginti kitus asmenis.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. R. apeliacinio skundo motyvų, susijusių su neturtinės žalos dydžio nustatymu.

Nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 147,56 Lt turtinės žalos, 10000 Lt neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš nuteistojo G. Č. nukentėjusiajam T. R. priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. R. apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nukentėjusiajam T. R. priteisdamas neturtinę 2000 litų žalą, neįvertino visų bylos aplinkybių, priteistos neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai mažas, neatitinka nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką. Kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, žalos dydis nustatomas individualiai, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl sumažino nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 2000 litų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Specialisto išvada (T I, b. l. 9 - 10) konstatuota, jog G. Č. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. padaryti šie sužalojimai: muštinė kairio antakio žaizda, kairės akiduobės kraujosruva, kairės akies obuolio sumušimas, kraujo išsiliejimas viršutinio žandikaulio kairės pusės antyje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas (T I, b. l. 9 - 10). Dėl to nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, gydėsi ligoninėje, po to jam reikėjo važinėti pas gydytojus, gydytis, buvo nedarbingas. Neabejotina, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis T. R. patyrė didelius fizinius skausmus, taip pat dvasinius išgyvenimus. Akivaizdu, jog dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiojo gyvenimo kokybė, vertinant tai fiziniu ir dvasiniu kriterijumi, pablogėjo dėl skausmų, gydymo. Kita vertus, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog T. R. paskutinį kartą pas gydytojus lankėsi 2012 m. lapkričio 15 d., duomenų, kad gydymas būtų tęsiamas ir po šio apsilankymo, nėra, todėl pagrįstai galima teigi, kad jo sveikatos būklė šiuo metu yra gera, T. R. sužalojimas nesukėlė sunkių pasekmių, apie kurias nuktenėjusysis nurodo savo apeliaciniame skunde (rizika dėl akies tinklainės atšokimo ir regėjimo praradimo nepasitvirtino), objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius apie darbingumo sumažėjimą ir negalėjimą atlikti darbinių funkcijų, nukentėjusysis nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apylinkės teismo priteista iš G. Č. 2000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti už nesunkų sveikatos sutrikdymą, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos padarinius, žalą, padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, atitinka susiformavusią teismų praktiką (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-504/2005, 2K-729/2007, 2K-106/2008) ir nekeistina. Kolegija mano, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo priteista 2000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra teisinga, protinga ir pakankama, neturtinės žalos sumos didinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, nepažeidė nei BPK, nei CK normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

Dėl kitos civilinio ieškinio dalies.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nesutinka su Valstybinės ligonių kasos civiliniu ieškiniu 1415,43 Lt turtinės žalos atlyginimui, kadangi civilinė ieškovė ieškinyje nurodė tik galutinę sumą, tačiau nenurodė konkrečių suteiktų paslaugų įkainių. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjęs T. R. buvo gydomas VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. gegužės 25 d., be to, jam 2012 m. birželio 12 d. buvo suteiktos ambulatorinės paslaugos VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. T. R. gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovė (Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos) nenurodė paslaugų įkainių, kadangi byloje esančiame gydymo paslaugų apskaitos išraše (T I, b.l. 32) nurodyta, kokios gydymo paslaugos buvo suteiktos T. R. ir kokie šių paslaugų įkainiai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad civilinis ieškinys pagrįstas ir įrodytas surinkta bylos medžiaga – gydymo paslaugų apskaitos išrašu. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai patenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys ir pagrįstai iš kaltinamojo priteista 1415,43 Lt turtinė žala.

Dėl bausmės.

Nukentėjęs T. R. apeliaciniame skunde taip pat prašo sugriežtinti G. Č. paskirtą bausmę, tačiau toks apelianto reikalavimas atmetamas, kadangi bausmė G. Č. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta teisingai. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 straipsnis). Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę. G. Č. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, atsižvelgė, kad jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra, todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti G. Č. paskyrus laisvės apribojimą. Paskirtoji bausmė nėra per griežta.

Perkvalifikavus G. Č. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies (nesunkaus nusikaltimo) į BK 284 straipsnio 2 dalį (baudžiamąjį nusižengimą), skiriant bausmę G. Č., atsižvelgiama į tai, kad jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, teisiamas pirmą kartą, į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis anksčiau nėra teistas, manytina, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. Č. minimalią laisvės apribojimo bausmę.

G. Č. padarytos nusikalstamos veikos traktuotinos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, kadangi jis viena veika tuo pačiu metu padarė kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, todėl, paskirta bausmė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taikant bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas) turi būti subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu G. Č. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį pakeisti. G. Č. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimą trims mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 284 straipsnio 2 dalį apėmimo būdu subendrinti su 2013 m. balandžio 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir G. Č. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti.