- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-264-498-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- A. S., M. S.
- Advokatai
- Valerijus Karpovas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Valdui Venckūnui, nuteistojo M. S. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 nuosprendžio, kuriuo:
M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atleikant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį bei M. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. liepos 10 d. 15.10 val. iki 2012 m. liepos 12 d. 11.45 val.;
M. S. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;
A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir per keturis mėnesius išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 sr. 1 d. už tai, kad 2012 m. gegužės 20 d. apie 20 val. viešoje vietoje – prie tvenkinio, esančio Statybininkų gatvėje, Prienuose, M. S., apsvaigęs nuo alkoholio, elgdamasis įžūliai ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį, pašalinių asmenų akivaizdoje be jokios priežasties tyčia stikliniu buteliu smogė A. M. per galvą, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. S. ir A. S. tuo pačiu metu prie (duomenys nesklebtini) namo Prienuose, veikdami bendrai, spyrė A. M. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajam A. M. nežymiai sutrikdė sveikatą dėl muštinės galvos žaizdos, odos nubrozdinimo nugaroje ir nugaros sumušimo, taip pat smogė ir spyrė ne mažiau tris kartus A. M. į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajam A. M. nežymiai sutrikdė sveikatą dėl muštinės žaizdos kaktos srityje, poodinių kraujosruvų už kairės ausies ir pakaušio srityje, M. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, nusimovęs kelnes viešai demonstravo lytinius organus.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. S. savo apeliaciniame skunde prašė Prienų rajono apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, ir nurodė, kad priimtame teismo nuosprendyje baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, yra padaryti esminiai Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymais garantuotos jo teisės. Nuteistasis nurodė, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos bei suformuota teismų praktikoje Be to, teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisminio nagrinėjimo metu, nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei turėjo išankstinį nusistatymą jo duodamiems parodymams teismo posėdžio metu. Teismas nevertino jo parodymų, kad jis pats įvykio dieną buvo nukentėjusiųjų sužalotas – prakirsta galva. Teismas jo parodymus nepagrįstai vertino kaip prieštaringus, nenuoseklius ir nelogiškus. Tai, kad jis po jo sužalojimo nesikreipė į gydymo įstaigą bei policiją, nepaneigia jo sužalojimo fakto. Sužalojimo aplinkybes patvirtino A. S. bei liudytojas P. Š..
Nuteistojo nuomone, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė inkriminuojamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Nuosprendyje jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymais, kuriuos teismas vertino kaip nuoseklius ir nekeliančius abejonių. Tačiau įvykio metu abu nukentėjusieji buvo neblaivūs, praėjus net kelioms valandoms po įvykio, nukentėjusiąjam A. M. nustatytas 2,17 prom. girtumas, nukentėjusiajam A. M. – 0.60 prom. girtumas, tai patvirtino ir 2012-02-20 Alytaus apskrities VPK Prienų raj. PK VPS specialisto A. A., tarnybinis pranešimas ir nors nukentėjusieji dėl savo girtumo įvykio aplinkybių atsiminti negalėjo, tačiau teismui abejonių dėl jų duotų parodymų patikimumo nesukėlė. Nuteistasis nurodė, kad įvykio dieną jis buvo blaivus, byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad būtų vartojęs alkoholinius gėrimus, nėra, tačiau teismas nelaikė, kad nusikaltimą padarė būdamas neblaivus ir iš kaltinimo šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepašalino.
Nuteistasis M. S. savo skunde teigė, kad nukentėjusieji A. M. ir A. M. patvirtino, kad prie jų atbėgo be jo dar du, ar trys jaunuoliai ir juos užpuolė. Tačiau kas tie kiti vaikinai, kurie galimai gal ir sumušė nukentėjusiuosius, niekas nesiaiškino ir netyrė. Niekas nebuvo suinteresuotas byloje nustatyti tiesą, kaltus asmenis, ir kad jie atsakytų pagal įstatymą. Nuteistasis taip pat nesutinka su jo atpažinimo procesiniu veiksmu, nes, jo manymu, buvo pažeista BPK 192 str. 5 d. nustatyta parodymo atpažinti tvarka. Nuteistojo nuomone, nebuvo jokių sunkumų atpažinimą atlikti ne iš nuotraukų, bet iš amenų, nes jis periodiškai registravosi policijoje ir tai jam suteikia pagrindo daryti išvadą, kad atpažinimas buvo atliktas parodant nukentėjusiems jo vieno nuotrauką, o tik vėliau įklijuojant ir kitų asmenų nuotraukas. Nukentėjusieji net neprisiminė kas juos sumušė ir pasikliovė asmens, kuris įvykio vietoje net nebuvo tvirtinimu, kad juos sumušė M. S. su A. S.. Nuteistojo nuomone, nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes jie byloje turi tam tikrus interesus, jų parodymai sąmoningai ar ne gali būti ne visai tikslūs. Nukentėjusieji dažnai būna linkę pervertinti dėl nusikalstamos veikos jiems grėsusį pavojų, padarytą žalą. Todėl teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiųjų duoti parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, prieštarauja objektyviai tiesai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo padarytos išvados pagrįstos tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais. Lietuvos Respublikos BPK apie įrodymų pakankamumą yra įtvirtinta konkreti taisyklė – Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai“. Ši taisyklė reiškia, kad nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų nepakanka pripažinti asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Tai galima padaryti be minėtų parodymų tik byloje esant ir kitokių kaltinančių įrodymų. Tačiau byloje be nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymų, daugiau nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėjo jį pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą numatytą LR BK 284 str. 1 d. Todėl teismo išvados yra priimtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 301 str. 2 d. normas.
Nuteistasis taip pat nesutinka ir su liudytojos I. M. parodymų vertinimu, kadangi ji suinteresuota bylos baigtimi, nes yra nukentėjusiojo A. M. sutuoktinė.
Nuteistojo nuomone, specialisto išvadose diagnozuoti nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai jo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo taip pat nepatvirtina. Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų girtumą įvykio dieną bei į A. M. parodymus apie tai, kad jo sumušimų buvo ir prieš šį įvykį ir po šio įvykio, tai sužalojimai nukentėjusiesiems galėjo būti padaryti ir prie kitų aplinkybių, nei jie nurodė patys.
Nuteistasis nurodė, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, tačiau byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad įvykio metu jis veikė tyčia, kryptingai siekdamas demonstruoti nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams. Tokio tikslo neturėjo ir savo veiksmais viešosios tvarkos nepažeidinėjo, o viešoji tvarka buvo sutrikdyta pačių nukentėjusiųjų veiksmais. Nors teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodo, kad konfliktą stebėjo labai daug žmonių, tačiau nebuvo nustatytas nei vienas asmuo, išskyrus pačius nukentėjusiuosius, kuris konkrečiai dėl jo veiksmų būtų pasijutęs nejaukiai ar pan. Tarp jo ir nuteistojo A. S. nebuvo jokio susitarimo sumušti nukentėjusiuosius, tyčia pažeisti viešąją tvarką, todėl bendrininkavimo pagal BK 24 str. 1 d. nebuvo, nes apie kiekvieno bendrininko tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.
Nuteistojo teigimu, teismas netinkamai pritaikė M. S. atžvilgiu baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai nesivadovavo jo duotais parodymais, o juos vertino tik kaip gynybinę versiją.
Šalies argumentai
Nuosprendį taip pat skundė ir nuteistasis A. S., kuris apeliaciniame skunde taip pat prašė Prienų rajono apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinys, argumentai, analogiški M. S. apeliacinio skundo turiniui ir argumentams, tik šiame A. S. apeliaciniame skunde papildomai nurodytos, aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo A. M. sutuoktinės automobilių, stovėjusių prie tvenkinio valstybinių numerių, t. y. VW Passat, kurio valstybinis Nr. (duomenys nesklebtini) (priklausantis tėvui V. S.) ir Volvo, kurio valstybinis Nr. (duomenys nesklebtini) (priklausantis motinai A. S.) užsirašymu. Nuteistasis savo skunde nurodė abejonę, kada konkrečiai I. M. galėjo nusirašyti automobilių numerius, jeigu gynė nukentėjusiuosius, o vėliau važiavo kartu su jais į ligoninę. Nuteistasis atkreipės dėmesį į tai, kad jo brolio I. S., kuris naudojasi vienu iš šeimos automobilių, įvykio dieną prie tvenkinio nebuvo, priešingu atveju jis būtų liudijęs teisme, o jis (nuteistasis A. S.) negalėjo būti atvykęs prie tvenkinio vienu metu su dviem jo šeimai priklausančiais automobiliais. Nuteistojo nuomone, galimai tas pats asmuo, kuris parodė A. M. jo nuotrauką internete, nurodė ir jo šeimos nariams priklausiusių transporto priemonių valstybinius numerius, nes nežinojo su kuriuo iš automobiliu buvo atvykęs prie tvenkinio. Šios aplinkybės nei patvirtina, nei paneigia jo kaltę, o teismas darė tik prielaidą, kad jis negalėjo išvežti M. S. po jo sužalojimų namo, vien tik todėl, kad liudytoja užsirašė automobilių numerius.
Nuteistasis A. S. nesutinka ir su nuospendyje išdėstytu jo kaip asmenybės neigiamu vertinimu ir nurodė, kad jis neteistas, nekonfliktiškas, gyvena sveiką gyvenimo būdą, daug sportuoja, šiuo metu susiradęs nuolatinį darbą, tikslo sumušti nukentėjusiuosius neturėjo. Nuteistasis prašė atsižvelgti į jo skundą ir jo parodymus laikyti įrodymais.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį A. S., jo gynėją, nuteistojo M. S. gynėją, prašiusius nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Nuteistieji M. S. ir A. S. ginčija kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai (BPK 320 str.). Nuteistųjų apeliaciniai skundai yra analogiški, todėl dėl jų argumentų pasisakoma bendrame kontekste.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai – objektyviai ir nešališkai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą – jų tarpusavio ryšį bei ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, teisingai kvalifikavo M. S. ir A. S. nusikalstamas veikas, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) teisingai paskyrė bausmes. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla tik tuomet, kai bent vienu iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų (įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) sukeliami padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus kaltininkas atliko, ir ar dėl šių veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką, visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.
Apylinkės teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tame tarpe M. S. ir A. S. vaidmenį veikos padaryme, pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymais, liudytojos I. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga ir nors nukentėjusieji yra broliai, liudytoja vieno iš jų sutuoktinė, vien dėl to netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai įvertino kritiškai kaip neobjektyvius ir neatitinančius faktinių bylos aplinkybių nuteistųjų ir liudytojo P. Š. parodymus, jog M. S. ir A. S. nemušė nukentėjusiųjų, o kažkuris iš nukentėjusiųjų metęs akmenį ar plytos nuolaužą į M. S. ir prakirtęs jam galvą, kaip kaltinamųjų siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir tinkamai tai nuosprendyje motyvavo.
Kad M. S. ir A. S. padarė BK 284 str. 1 d. numatytus nusikaltimus, visų pirma, patvirtina nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, liudytojos I. M. parodymai, specialistų išvados.
Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymų vertinimu, kaip nuosekliu, neabejotinu ir pagrindžiančiu nuteistųjų kaltę. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčija nukentėjusiųjų parodymus tame kontekste, kad abu nukentėjusieji buvo neblaivūs, apie įvykį paaiškinti negalėjo ir tai patvirtino policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime. Šis apeliacinių skundų motyvas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nukentėjusiųjų neblaivumas pareigūno buvo patikrintas jiems esant jau ligoninėje, nukentėjusysis A. M. dėl patirtų sužalojimų buvo planuojamas vežti į Kauną, todėl pareigūno paaiškinimas, kad nukentėjusieji tik dėl girtumo negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių, neatsižvelgsus į patirtą stresą bei sužalojimus, vertintinas tik kaip subjektyvi pareigūno nuomonė, o ne įrodomąją reikšmę turintis faktas, juolab, kad tiek nukentėjusysis A. M., tiek nukentėjusysis A. M. sugebėjo pūsti į pareigūno pateiktą alkotesterį bei pasirašyti alkotesterio prietaiso duomenų kvite (T1 b. l. 45), o duomenų, kad Prienų ligoninėje iš karto po įvykio buvo atlikta ar planuojama atlikti nukentėjusiųjų apklausa, byloje nėra. Apklausiant nukentėjusiuosius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jų parodymai buvo nuoseklūs ir pagrįstai dėl įvykio nekeliantys jokių abejonių, kadangi jų parodymus patvirtino ne tik teismo medicinos specialistų išvados, bet ir byloje esantys duomenys bei nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų pristatymo į gydymo įstaigą bei A. M. vežimo į aukštesnio lygio medicinos įstaigą Kaune dėl patirtų sužalojimų pasekmių diagnozavimo.Teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo vertinimui dėl liudytojo I. M. parodymų. Šios liudytojos parodymai nuosekliai papildė nukentėjusiųjų parodymus, nesukėlė jokių prieštaringumų, o automobilių numerių užsirašymo aplinkybės įvykio metu jokios esminės reikšmės dėl automobilių atsiradimo įvykio vietoje neturi, duomenų, kurie patvirtintų priešiškus santykius tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų nėra, todėl bendrame ištirtų įrodymų kontekste abejoti liudytojos parodymais tariamai turint menamus kažkokius interesus, tačiau tuo pčiu metu net nesant pateiktam nukentėjusiųjų civiliniam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, nėra jokio parindo.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su nuteistųjų skundų argumentu, susijusiu su jų atpažinimu iš pateiktų nuotraukų. Ikiteisminio tyrimo metu, kelios dienos prieš parodymą atpažinti pagal nuotrauką, nukentėjusysis A. M. buvo apklaustas apie nusikaltimo aplinkybes, taip pat nurodė, kad jį užpuolusius asmenis galėtų atpažinti (T1 b. l. 63). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2012-06-01 protokole užfiksuota, kad A. M. tarp 5 nuotraukų atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 2, t. y., M. S., kaip asmenį, kuris jį mušė suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas ir kuris jam rodė savo lytinį organą. Nukentėjusysis A. M. paaiškino, kad šį asmenį atpažįsta iš bendrų veido bruožų, veido, nosies formos, tamsių akių (T1 b. l. 83-86). Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. M. nurodė, kad M. S. buvo būtent tas asmuo, kuris jį mušė ir rodė savo lytinį organą, o ne koks nors kitas įvykio vietoje buvęs asmuo. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2012-06-01 kitame protokole užfiksuota, kad A. M. tarp 5 nuotraukų atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 1, t. y., A. S., kaip asmenį, kuris jį mušė suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas ir paaiškino, kad šį asmenį atpažįsta iš paigo veido bei nosies didelės formos, kurią gerai įsidėmėjo (T1 b. l. 87-90). Nukentėjusiajam pateiktos nuotraukos yra geros kokybės, baudžiamasis procesas leidžia atpažinimą atlikti pagal foto nuotraukas, todėl konstatuotina, kad asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką buvo padarytas nepažeidžiant įstatymo ir yra patikimas įrodymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais, spręsdamas M. S. ir A. S. kaltės klausimą. Tai kad nuteistieji savo apeliaciniame skunde nesutinka su atliktais asmens atpažinimo iš fotonuotraukų procesiniais veiksmais, nurodydami, kad šis procesinis veiksmas galėjo būti atliktas tik parodant jų nuotraukas, o jau vėliau jas įklijuojant tarp kitų, o be to turėjo būti atliktas ne iš nuotraukų, o iš asmenų, abejonių atliktų procesinių veiksmų teisėtumu teismui nesukelia. Nuteistųjų samprotavimai dėl išankstinio tik jų nuotraukų nukentėjusiajam pateikimo yra tik jokias faktiniais duomenimis nepagrįstos prielaidos, kurios negali būti svarstomos tik tam, kad jas svarstyti, jokių pažeidimų dėl šio procesinio veiksmo atlikimo nenustatyta, o kokius atlikti procesinius veiksmus sprendžia ikiteisminį turimą atliekantis ikiteisminio turimo pareigūnas pagal nusikaltimo tyrimo planą ir taktiką, o ne pagal įtariamojo asmens supratimą ar pageidavimą.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Šioje byloje apeliantų padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais (proceso dalyviams anonimiškumas nebuvo taikytas). Teismas įvertino jų visetą ir nustatė, kad jų pakanka pagrįsti M. S. ir A. S. kaltę, kad jie smurtavo prieš kitus asmenis be jokios akivaizdžios priežasties viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, taip demonstravo nepagarbą, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, dėl jų elgesio neigiamas fizines ir moralines pasekmes patyrė nukentėjusieji.
Apeliantai savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad nebuvo jokio susitarimo sumušti nukentėjusiuosius, tyčia pažeisti viešąją tvarką. Teismas atkreipia dėmesį, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-130/2011, 2K-240/2011, 2K-364/2011), todėl ši aplinkybė pagrįstai įvardinta kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nebuvo pripažinta, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, todėl šalinti iš kaltinimo nepasitvirtinusią ir nenustatytą aplinkybę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra galimybės.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nuteistųjų apeliacinių skundų argumentą dėl teismo šališkumo šioje baudžiamojoje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.
Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).
Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Vien tik tos aplinkybės, kad teismas byloje dalį įrodymų, tarp jų – ir kaltinamųjų parodymus – vertino ne taip, kaip jie pageidavo, nepatvirtina teismo šališkumo ir nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymą ir kaltinamųjų atžvilgiu buvo šališkas.
Nuteistasis A. S. savo apliaciniame skunde taip pat nesutinka su jo, kaip asmenybės vertinimu, be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo pateikti papildomi duomenys, kad nuteistasis A. S. įsidarbino, charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. S. asmenybės vertinimas pilnai atitiko bylos duomenis, kas ir įtakojo tik laisvės apribojimo bausmės paskyrimą, skiriant įpareigojmus. Tai, kad nuteistasis šiuo metu įsidarbino, patvirtina, kad nuteistasis daro išvadas, tačiau vien tuo vadovaujantis keisti bausmę, kuri nėra per griežta, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juo įvertino ir pagrįstai M. S. ir A. S. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., teisingai paskyrė jiems bausmas pagal BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, Prienų rajono apylinkės teismo 2013-12-19 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistųjų M. S. ir A. S. apeliaciniai skundai netenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi nei pačioje pažymoje, nei teismo posėdyje proceso dalyviai nepateikė jokių prašymų, susijusių su šios pažymos pateikimu, teisėjų kolegiją pateiktą pažymą vertina kaip informacinio pobūdžio pažymą.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų M. S. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.