Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, jog turėjo būti nagrinėjamas pareiškėjo P. K. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau teismas nagrinėjo Lietuvos Respublikos prokuratūros prašymą - priimti naują sprendimą - civilinę bylą nutraukti. Nutartyje iš esmės nebuvo vertinami pateikti byloje įrodymai, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. A2-1- 723/2014 buvo nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. CPK 442 str. 1 p. aiškiai nurodo, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Vilniaus apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-164-345/2012, atnaujino procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 pagal pareiškėjo P. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias LR CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (LR CPK 370 str. 4 d.).P. K. buvo priverstas teismine tvarka nustatinėti minėtą juridinę reikšmę turintį faktą dėl jo motinos P. K. faktinės gyvenamosios vietos, nes ši vieta nesutapo su P. K. deklaruota gyvenamąja vieta. Rašytinių dokumentų, patvirtinančių P. K. motinos faktinę gyvenamąją vietą bei šios vietos nesutapimą su P. K. deklaruota gyvenamąja vieta, pareiškėjas P. K. neturėjo galimybės gauti (LR (duomenys neskelbtini) str.). Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis LR CPK 444 str. 2 d. 9 p., 445-447 str. nustatytomis taisyklėmis P. K. 2010-04-20 pareiškimu kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.Nagrinėjamu atveju yra nustatytinos visos privalomos sąlygos ir pagrindai nustatyti pareiškėjo P. K. prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismas skundžiama 2014-03-24 nutartimi visiškai pagrįstai paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimą.Suinteresuotų asmenų nurodomos aplinkybės dėl to, kad byloje nebuvo pateikti duomenys iš Gyventojų registro tarnybos apie P. K. deklaruotą gyvenamąją vietą nesudaro pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-07 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo būtent todėl, kad P. K. deklaruota gyvenamoji vieta nesutapo su jos tikrąja nuolatine (faktine) gyvenamąja vieta. Taigi pareiškėjas kitokiu būdu, negu teismo keliu, negalėjo gauti patvirtinimo apie P. K. tikrąją (nuolatinę, faktinę) gyvenamąją vietą.Nagrinėjamu atveju yra nustatytina faktinė P. K. gyvenamoji vieta. Šios faktinės gyvenamosios vietos nustatymas yra svarbus siekiant užtikrinti P. K. nuosavybės teisių atkūrimo (jos paveldėtojų) proceso tęstinumą pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009-09-09 įsakymą kuriuo P. K. buvo įrašytą į Piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų sen., Vilniaus rajone, 8 eile 312 numeriu. Nors Lietuvos Republikos Generalinės prokuratūros teigimu, P. K. negyveno Vilniaus rajono Čekoniškių kaime, nagrinėjamoje civilinėje byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes.Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nurodoma aplinkybė, kad dar 1995- 1996 m. P. K. ūkyje yra registruoti laikomi gyvuliai, yra paaiškinami tuo, kad P. K. sūnus A. K. gyveno P. K. sodyboje, ten vedė ūkį ir po P. K. išvykimo į Vilniaus rajoną. Minėtoje sodyboje A. K. gyveno ir po P. K. mirties. Šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro Nr. 35/12169 išrašas: P. K. valdytą nekilnojamąjį turtą (sodybą Pasvalio rajone) po jos mirties paveldėjo A. K., po jo mirties - A. K. sutuoktinė S. K.. Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad 2014-02-19 vykusio teismo posėdžio metu apklaustas A. K. sūnus M. K. patvirtino aplinkybę, kad jo tėvas A. K. po P. K. išvykimo į Vilniaus raj. liko ūkininkauti P. K. sodyboje.Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pateikti duomenys iš VšĮ Pasvalio ligoninės nepatvirtina fakto, kad P. K. negyveno Vilniaus rajone, Cekoniškių kaime. Priešingai, šie įrodymai tik patvirtina aplinkybę, kad P. K. periodiškai Pasvalio rajone lankydavo gyvenančius giminaičius.Nors Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra P. K. gyvenamąją vietą sieja su viešai nuo 1993-05-08 deklaruota gyvenamąja vieta Pasvalio rajone, vadovaujantis LR CK 2.17 str. 1 d. viešieji registrai yra tik vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Šioje byloje apeliantė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina P. K. nuo 1991 metų iki mirties 1996 metais gyveno Čekoniškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir įrodinėjimo apimties atnaujinus procesą

Atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju bus paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, bylos Nr. 3K-3-458/2004; kt.). Įrodymų apie naujai paaiškėjusias aplinkybes vertinimas atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų gali lemti netinkamas išvadas dėl materialiosios teisės normų taikymo konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011). Be to, CPK 371 str. 1 p. nustato, kad išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti. Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos aplinkybes dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstai priėmė procesinį sprendimą nutarties forma, nes nutarė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 palikti nepakeistą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino pareiškėjo, apeliantės ir suinteresuotų asmenų įrodymus. Taigi pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą bylą išnagrinėjo pakartotinai, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai – išnagrinėjo šioje civilinėje byloje P. K. 2010-04-20 pateiktą pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatymo

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008).

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). CPK 444 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis teismo tvarka nustatinėtinų juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenustato jiems kitokios tvarkos. Taigi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas yra procesinis pagrindas nustatyti visus kitokius, CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nenumatytus, juridinę reikšmę turinčius faktus. Sprendžiant dėl tokių faktų nustatymo, taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir nustatant teisiškai reikšmingus faktus, išvardytus CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pirmiau nurodyta, kad viena būtinųjų sąlygų prašomam faktui teismo tvarka nustatyti – kad toks faktas turėtų juridinę reikšmę, t. y. nuo jo priklausytų asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę.

Pareiškėjas P. K. 2010-04-20 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad jo motina, P. K. nuo 1991 metų iki mirties 1996 metais gyveno Čekoniškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui gali sukurti konkrečias teisines pasekmes – P. K. turto paveldėtojai, tęsdami procesą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgyja teisę atkurti nuosavybė teises į žemę, kuri buvo paskirta P. K..

Apeliantė laikosi pozicijos, jog pareiškėjas apskritai neturėjo pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, jog P. K. nuo 1991 metų iki mirties 1996 metais gyveno Čekoniškių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, nes jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota Girsūdų kaime, Pasvalio rajone, t. y., kuri sutampa su Gyventojų registro tarnybos nurodyta deklaruota gyvenamąja vieta.

Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog P. K. teismine tvarka turėjo nustatyti minėtą juridinę reikšmę turintį faktą dėl jo motinos P. K. faktinės gyvenamosios vietos, nes ši vieta nesutapo su P. K. deklaruota gyvenamąja vieta. Rašytinių dokumentų, patvirtinančių P. K. motinos faktinę gyvenamąją vietą bei šios vietos nesutapimą su P. K. deklaruota gyvenamąja vieta, pareiškėjas P. K. neturėjo galimybės gauti ((duomenys neskelbtini) str.). Taigi byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog yra visos aplinkybės spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 str.). Asmens gyvenamosios vietos deklaravimas tam tikroje vietoje nereiškia, kad tokie duomenys negali būti paneigti įstatymo nustatyta tvarka. Teismui P. K. pateikė Seniūnijos pažymą apie P. K. nuolatinę faktinę gyvenamąją vietą adresu - Čekoniškių kaimas, Zujūnų seniūnija, Vilniaus rajonas. Seniūnijos pažyma, vertinant ją kartu su kitais įrodymais – minėtas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, žodiniai ir rašytiniai liudytojų parodymai buvo pakankamas pagrindas teismui spręsti apie tai, kad P. K. kitokia, negu teismine tvarka negali gauti dokumento, patvirtinančio P. K. gyvenamąją vietą Vilniaus rajone, Zujūnų seniūnijoje, Čekoniškių kaime.

CK 2.16 str. nustato, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (1 d.). Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (2 d.). CK 2.17 str. 1 d. numato, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Beje, P. K. gyvenamąją vietą patvirtina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2010-03-06 išduota pažyma Nr. 4-89-(2.1) (toliau - Seniūnijos pažyma). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nurodomi argumentai, kad ši pažyma neatitinka Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2008-04-08 direktoriaus įsakymu Nr. (29)4R-18 nustatytos formos bei prieštarauja Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenims yra nepagrįsti, nes Seniūnijos pažyma patvirtina faktinę P. K. gyvenamąją vietą. Be to, Seniūnijos pažyma yra tik vienas iš įrodymų, patvirtinančių P. K. faktinę gyvenamąją vietą Vilniaus rajono Čekoniškių kaime. Teismo posėdžio 2014-02-19 metu apklausti liudytojai, o taip pat ir seniūnė C. A. patvirtino faktą, kad jos išduota Pažyma patvirtino faktinę P. K. gyvenamąją vietą, kuri galėjo nesutapti viešai deklaruota gyvenamąja vieta.

Pagal šioje byloje surinktus įrodymus galima spręsti, kad P. K. nuo 1991 m. daugiausiai gyveno Vilniaus rajono Čekoniškių kaime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ši vieta yra laikytina P. K. gyvenamąja vieta. Įvertinus tą aplinkybę, kad P. K. persikraustė nuolat gyventi į Vilniaus rajono Čekoniškių kaimą ir tik periodiškai lankydavo Pasvalio rajone esančius giminaičius, patvirtina faktą kad P. K. gyvenamoji vieta buvo Čekoniškų kaime, Vilniaus rajone. Duomenys iš VĮ Registrų centro, patvirtina ir tai, jog P. K. paskutiniais gyvenimo metais, iki mirties, skirtingose vietovėse turėjo nekilnojamojo turto ne tik Pasvalio r., Girsūdų k., tačiau ir Vilniaus r., Juodšilių sen., Juodšilių gyvenvietėje (t. 1, b.l. 125-134).

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, atsižvelgė į tai, kad prokuratūra atlikusi pareiškimo tyrimą, motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl viešo intereso gynimo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d.1 p.).

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.