- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-02
- Bylos Nr.
- eA-894-662/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01560-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- UAB "BSS grupė"
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BSS grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BSS grupė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „BSS grupė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2022 m. kovo 25 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20341 (toliau – ir Nutarimas).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Nutarimu atsakovas pareiškėjui skyrė 250 Eur baudą už tai, kad pareiškėjas neįtraukė į darbo laiko apskaitos žiniaraščius faktiškai dirbto darbuotojų darbo laiko, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, UĮ) 58 straipsnio 1 dalies 2 punktą (atsakomybė už šį pažeidimą nustatyta Įstatymo 58 str. 3 d. 2 p.). Pareiškėjas neginčijo, kad buvo padaryti Nutarime nurodyti pažeidimai, tačiau nesutiko su jam paskirta bauda.
2.2. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 5 dalį bauda juridiniam asmeniui pagal to paties straipsnio 3 dalies 2 punktą gali būti skiriama tik jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK), t. y. Įstatymas draudžia skirti baudą juridiniam asmeniui, jeigu inkriminuojami pažeidimai užtraukia administracinę atsakomybę fiziniam asmeniui pagal ANK. 2022 m. kovo 25 d. VDI skyriaus vedėjas – vyriausiasis darbo inspektorius administracinio nusižengimo byloje priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutarė patraukti pareiškėjo direktorių administracinėn atsakomybėn pagal ANK 100 straipsnio 1 dalį už darbo laiko apskaitos pažeidimus ir pagal ANK 99 straipsnio 1 dalį už darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus bei skirti jam galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 800 Eur dydžio baudą. Taigi, nagrinėjamu atveju už tuos pačius pažeidimus administracinėn atsakomybėn buvo patraukti ir baudos skirtos tiek fiziniam asmeniui – pareiškėjo direktoriui pagal ANK, tiek ir juridiniam asmeniui – Bendrovei pagal Įstatymą.
2.3. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 58 straipsnio 5 dalimi pareiškėjas teigė, kad Bendrovei bauda pagal Įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 2 punktą negalėjo būti skiriama. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 58 straipsnio 5 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, galėjo tik pripažinti pareiškėjo padarytus pažeidimus ir skirti įpareigojimą atkurti aplinkybes, dėl kurių buvo konstatuotas nedeklaruotas darbas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas visus pažeidimus tinkamai pašalino ir aplinkybes atkūrė dar iki Nutarimo priėmimo, ką pripažino ir atsakovas, pastarasis Nutarimu galėjo tik pripažinti pareiškėjo pažeidimų faktinį padarymą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.
4. VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. VDI, skirdama baudą pareiškėjui, atsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, t. y. kad Bendrovė pažeidimo faktą pripažino, su juo sutiko ir jį pašalino. Atsižvelgiant į tai, buvo paskirta bauda artima minimaliai baudai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad buvo galima tik pripažinti pažeidimų faktinį padarymą ir nurodė, kad pažeidimo pašalinimas bylos nagrinėjimo metu nepanaikina pažeidimo padarymo fakto, dėl kurio ginčo nėra. Pažeidimo pašalinimas atsakomybės už padarytą pažeidimą taip pat nepanaikina, todėl negali būti laikomas pagrindu neskirti baudos. Pareiškėjas Nutarime nurodytų faktinių pažeidimų neginčijo ir savo nesutikimą su VDI Nutarimu iš esmės grindė tuo, kad Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies nuostata leidžia skirti baudą juridiniam asmeniui pagal to paties straipsnio 3 dalies 2 punktą tik jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal ANK, t. y. įstatymas draudžia skirti baudą juridiniam asmeniui tais atvejais, kai inkriminuojami pažeidimai užtraukia administracinę atsakomybę fiziniam asmeniui pagal ANK.
4.2. Pareiškėjui ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pritaikyta pagrįstai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Minėtas principas yra nustatytas ir Įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią už nedeklaruotą darbą bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal ANK.
4.3. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 5 dalį bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Įstatymo nuostatas, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal ANK ir juridinis asmuo, traukiamas atsakomybėn pagal Įstatymą, yra du skirtingi subjektai (pareiškėjai), todėl patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. Bendrovė yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens vadovui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.
4.4. Nedeklaruoto darbo pažeidimai nustatyti VDI atlikto tyrimo metu. Atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovės direktorius neužtikrino, kad į darbo laiko apskaitos žiniaraščius būtų įtrauktas faktiškai dirbtas darbuotojų darbo laikas, todėl VDI Bendrovės direktoriui paskyrė 800 Eur baudą už ANK 99 straipsnio 1 dalies ir 100 straipsnio 1 dalies pažeidimus, o pareiškėjui, t. y. Bendrovei, paskyrė 250 Eur baudą už Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Pareiškėjo direktoriui atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 99 ir 100 straipsnius subjektas ir yra pareiškėjo vadovas, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Bauda pagal Įstatymo nuostatas skirta juridiniam, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. Nors tarp fizinio asmens ir juridinio asmens yra glaudus ryšys, teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, kad nedeklaruoto darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Pareiškėjas yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad jis kartu yra atsakingas ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes.
4.5. Atsakovas vadovavosi bendra taisykle, kad Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas. Įvertinus tai, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad VDI vyr. darbo inspektorius 2022 m. kovo 25 d. Bendrovei surašė Nutarimą dėl Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 250 Eur dydžio bauda. Pareiškėjas neginčijo Nutarime nurodytų faktinių pažeidimų, tačiau savo nesutikimą su VDI Nutarimu grindė tuo, kad Įstatymo 58 straipsnio 5 dalis leidžia skirti baudą juridiniam asmeniui pagal 58 straipsnio 3 dalies 2 punktą tik jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal ANK. Pareiškėjo nuomone, įstatymas draudžia skirti baudą juridiniam asmeniui, jeigu inkriminuojami pažeidimai užtraukia administracinę atsakomybę fiziniam asmeniui pagal ANK.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 58 ir 60 straipsnių nuostatas, pažymėjo, kad pagal Įstatymo 58 straipsnio 5 dalį bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Įstatymo nuostatas, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal ANK ir juridinis asmuo, traukiamas atsakomybėn pagal Įstatymą, yra du skirtingi subjektai. Todėl patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju ekonominė sankcija – 250 Eur bauda – pagrįstai taikyta Bendrovei dėl Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, o administracinė nuobauda – 800 Eur bauda – paskirta Bendrovės direktoriui dėl ANK 99 straipsnio 1 dalies ir 100 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pareiškėjo direktoriui atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų.
8. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo. Nedeklaruoto darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens (Bendrovės direktoriaus) veiksmus, teisinė atsakomybė kilo atskiriems subjektams, tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir jo vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu baudimu ir tai neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje suformuotam dvigubo nubaudimo draudimo principui bei Įstatymo ir ANK nuostatoms. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK ir Įstatymą dėl nedeklaruoto darbo pažeidimų, kilti. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teismo teigimu, nors nagrinėjamoje situacijoje ir neegzistavo Įstatyme nustatytos sunkinančios aplinkybės bei egzistavo lengvinančios aplinkybės, tačiau, teismo įsitikinimu, jos nesudarė pagrindo neskirti Bendrovei administracinės nuobaudos, nes nebuvo nustatyta, jog įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos.
9. Teismas, įvertinęs skundžiamą Nutarimą, konstatavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Nutarime nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios Įstatymo nuostatos, kurios nustato darbo laiko apskaitos pažeidimus, nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
10. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad, vadovaujantis Įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 2 punktu, jam bauda negalėjo būti skiriama ir pažymi, kad priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 58 straipsnio 5 dalis nenustato, kad ši teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai atsakomybėn traukiamas subjektas sutampa, t. y. jis yra tas pats fizinis asmuo.
11.2. Net ir konstatavus, kad atsakovas, vadovaujantis Įstatymo 58 straipsnio 5 dalimi ir 58 straipsnio 3 dalies 2 punktu galėjo / turėjo teisę skirti baudą, nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta, ar atsakovas pagrįstai taikė griežčiausią atsakomybę. Pareiškėjo nuomone, įvertinus visas lengvinančias ir kitas sankcijos skyrimui reikšmingas aplinkybes (nenustatyta sunkinančių aplinkybių, pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, nedelsdamas pripažino ir pašalino pažeidimus, kurie nebuvo ilgalaikiai, sisteminiai ar tyčiniai, dėl pažeidimų pareiškėjas negavo jokios ekonominės naudos, be to, nustatyti pažeidimai buvo pavieniai, nors Bendrovėje dirbo apie 500 asmenų), nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui neturėjo būti skiriama, o turėjo būti apsiribojama tik pažeidimo konstatavimu ir Įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto įpareigojimo skyrimu.
Atsiliepimas
12. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.
13. VDI atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pareiškėjui ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pritaikyta pagrįstai. Bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Įstatymo nuostatas, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal ANK ir juridinis asmuo, traukiamas atsakomybėn pagal Įstatymą, yra skirtingi subjektai (pareiškėjai). Todėl patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas. Skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui.
13.2. Atsakovas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei skyrė minimaliai baudai artimą dydį. Atsakovas neįpareigojo pareiškėjo atkurti iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, dėl kurių buvo konstatuotas nedeklaruotas darbas (Įstatymo 58 str. 3 d. 2 p.), nes bylos nagrinėjimo metu jos buvo pašalintos, o neskirti baudos ir apsiriboti tik pažeidimo konstatavimu nėra nustatyta Įstatymo 58 straipsnio sankcijoje.
13.3. Atsakovas pažymi, kad pažeidimai pašalinti tik po VDI atlikto patikrinimo dėl apsaugos darbuotojų nedeklaruoto darbo laiko. Argumentus, kad Bendrovėje dirba virš 500 darbuotojų ir nustatyti tik pavieniai atvejai, todėl pažeidimai vertintini kaip mažareikšmiai, vienkartiniai, pavieniai, netyčiniai ir atsitiktiniai, nesukėlę sudėtingų padarinių, atsakovas vertina kritiškai. Įstatyme nustatyta atsakomybė už nedeklaruoto darbo pažeidimus neatsižvelgiant, ar jie yra vienkartiniai, pavieniai.
13.4. Atsakovas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymi, kad aplinkybė, jog piniginė sankcija yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens finansine gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti jo naudai. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Šiuo atveju bauda, paskirta už Įstatymo pažeidimą, nėra administracinė nuobauda, tai – finansinė sankcija už įstatymų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai, jog nuobaudos paskyrimas už Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto pažeidimo padarymą ateityje gali jam sukelti nepageidaujamų pasekmių, yra nepagrįsti, o atsakovas nesprendžia klausimų, susijusių su aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymu ir valstybės pagalba šioje srityje. Be to, šie galimi sunkumai ir (ar) apribojimai gali kilti ne dėl atsakovo kaltės, o dėl pareiškėjo priešingos teisei veikos (neveikimo), vien tik pareiškėjo pageidavimas išvengti neigiamų padarinių dėl savo priešingos teisei veikos (neveikimo), nėra pagrindas netaikyti įstatymo nustatytos prievartos priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo Bendrovei paskirta 250 Eur bauda už Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu UAB „BSS grupė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamame Nutarime nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatos, kurios nustato darbo laiko apskaitos pažeidimus, nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu, Nutarimas priimtas kompetentingo subjekto, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
16. UAB „BSS grupė“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti. Teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 58 straipsnio nuostatas, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Nagrinėjamo ginčo kontekste šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai)). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
28. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
29. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
18. Nagrinėjamoje byloje precedentinę reikšmę turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-562-662/2022, kuria nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakomybė fiziniam asmeniui, netinkamai vykdžiusiam pareigą užtikrinti darbuotojų darbo laiko apskaitą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (nepriklausomai nuo to, ar tokia funkcija buvo vykdoma išimtinai tik žmogiškaisiais ištekliais, ar ir pasitelkiant automatizuotas priemones, pvz., programinę įrangą), ir atsakomybė juridiniam asmeniui, kurio darbuotojas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti darbuotojų darbo laiko apskaitą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nėra tapati. Ūkio subjektas (šiuo atveju, pareiškėjas) bet kokią ūkinę veiklą vykdo ir savo, kaip darbdavio, funkcijas įgyvendina per atitinkamus darbo santykiais su juo susijusius asmenis (šiuo atveju, transporto direktorių). Tai yra vienintelis įmanomas ūkio subjekto veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma). Todėl ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis jo vardu vykdo jo, kaip darbdavio, funkcijas, veiksmai laikytini paties ūkio subjekto (darbdavio) veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati. Šiame kontekste atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tą aplinkybę, jog Bendrovės transporto direktorius D. K. buvo nubaustas pagal ANK 100 straipsnio 1 dalį („[d]arbuotojų, išskyrus dirbančius nekintančių darbo dienos (pamainos) trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu, darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, taip pat į darbo laiko apskaitą privalomai įtrauktino darbuotojų darbo laiko (viršvalandžių, darbo laiko švenčių dieną, poilsio dieną (jeigu jis nenustatytas pagal grafiką), naktį, dėl papildomo darbo) nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba žinomai neteisingų duomenų apie įmonėse, įstaigose, organizacijose dirbančių asmenų į darbo laiko apskaitą privalomai įtrauktiną darbo laiką įrašymas į darbo laiko apskaitos žiniaraštį“), o pati Bendrovė ginčijamu Nutarimu buvo nubausta pagal specialiąsias teisės normas – UĮ 58 straipsnį, reglamentuojantį nedeklaruotą darbą ir atsakomybę už jį.
19. Taip pat minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo akcentuojamoje UĮ 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą. UĮ 58 straipsnio 3 dalies 2 punkte kalbama apie baudos skyrimą būtent darbdaviui. Šiame kontekste atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju darbdavys yra ne fizinis asmuo, o juridinis asmuo. Darbdavys-juridinis asmuo nebuvo ir negalėjo būti nubaustas pagal ANK. Vadinasi, nėra teisinių prielaidų taikyti minėtą teisės normą.
30. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai sprendė, jog pagal UĮ 58 straipsnio 5 dalį bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal UĮ nuostatas, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal ANK ir juridinis asmuo, traukiamas atsakomybėn pagal UĮ, yra du skirtingi subjektai, todėl patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju ekonominė sankcija – 250 Eur bauda – pagrįstai taikyta juridiniams asmeniui UAB „BSS grupė“ dėl UĮ 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų , o administracinė nuobauda – 800 Eur bauda – paskirta pareiškėjo direktoriui dėl ANK 99 straipsnio 1 dalies ir 100 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pareiškėjo direktoriui atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo. Nedeklaruoto darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens – direktoriaus – veiksmus, teisinė atsakomybė kilo atskiriems subjektams, tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui.
31. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškoje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo anksčiau nurodytoje byloje suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo įvertinta tai, ar atsakovas pagrįstai taikė pačią griežčiausią atsakomybę, sukeliančią sunkiausius teisinius padarinius bei plačiai dėsto aplinkybes, kodėl bauda negalėjo būti skirta. Visų pirma akcentuotina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nenagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos detaliau negali būti vertinami.
33. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog nors nagrinėjamoje situacijoje ir neegzistavo UĮ numatytos sunkinančios aplinkybės bei egzistavo UĮ numatytos lengvinančios aplinkybės, tačiau teismo įsitikinimu, egzistavusios lengvinančios aplinkybės nesudarė pagrindo neskirti Bendrovei administracinės nuobaudos, nes nebuvo nustatyta, jog įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos.
34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „BSS grupė“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „BSS grupė“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.