- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-07
- Bylos Nr.
- e2-2628-864/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00220-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- BUAB „Elrona“
- Atsakovas
- G. P.
- Kategorijos
- 3.2.6.6.1Sprendimo už akių priėmimo sąlygos ir tvarka, draudimai priimti sprendimą už akių
- 3.2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Elrona“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus M. K., ieškinį atsakovui G. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė BUAB „Elrona“, atstovaujama nemokumo administratoriaus M. K., (toliau ir ieškovė) pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo G. P. (toliau ir atsakovas) 10 665,32 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2- 2572- 864/2019 buvo konstatuotas ieškovės nemokumas ir įmonei iškelta bankroto bylą. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi taip pat buvo patvirtinti ir ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie vėliau tikslinti 2019 m. liepos 26 d. ir 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimis; bendra įsiteisėjusiomis teismo nutartimis patvirtinta kreditorių reikalavimų suma – 10 665,32 Eur.
3. Paaiškina, kad atsakovas nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo BUAB „Elrona“ vadovas (direktorius). Nurodo, jog atsakovas, būdamas įmonės vadovu (savininku), kuris geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, žinodamas (negalėdamas nežinoti), kad įmonės įsiskolinimai kreditoriams auga, nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų. Ieškovės teigimu, atsakovas kaip įmonės vadovas, turėjo suvokti ir žinoti, kad įmonei neatsiskaitant su kreditoriais, besiformuojantys įsiskolinimai tik didėja, tačiau tai žinodamas, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kas vertintina kaip neteisėti atsakovo veiksmai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, atsakovo neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei, jai tapus nemokiai, iškėlimo nevykdymas) yra akivaizdūs ir šie neteisėti veiksmai sąlygojo žalos kreditoriams atsiradimą.
4. Paaiškina, kad įmonės vadovas neveikė kreditorių interesais, t. y. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl įmonės kreditoriai patyrė žalą, kurios dydis prilygintinas įmonės bankroto byloje patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams. Pažymi, kad, savo ruožtu, žala kreditoriams dėl neteisėtų atsakovo veiksmų laikytina įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, kuri sudaro 10 665,32 Eur. Anot ieškovės, būtent atsakovas yra atsakingas už visą susidariusią žalą, nes apskritai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
5. Nurodo, jog šiuo atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytų nuostolių (žalos) yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi būtent atsakovo neteisėti veiksmai (nesikreipimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo jai esant nemokiai) lėmė nuostolių atsiradimą (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis).
6. Pažymi, jog, savo ruožtu, nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti.
7. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovės nuomone, šioje byloje yra nustatytos visos įmonės vadovo atsakomybei kilti būtinos sąlygos.
Atsiliepimas
8. Atsakovui procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais) buvo siųsti ieškovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), bei kitų ieškovei žinomu adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo įteikti. Gyventojų registro duomenimis atsakovas yra nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis atsakovas niekur nedirba. Atsižvelgiant į tai, bei esant ieškovės prašymui procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu (Civilinio proceso kodekso 130 straipsnis). Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė. Esant ieškovės prašymui, teismas nutaria, kad yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (Civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
9. Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, skirtingai nei vykstant įprastam bylos nagrinėjimui, priimant sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Priimdamas sprendimą už akių, teismas paprastai sprendžia tik dėl teisinio pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vertindamas teisinį byloje esančių įrodymų pagrįstumą ir netirdamas detaliau įrodymų, t. y. netirdamas faktinio įrodymų pagrįstumo. Taigi formalus įrodymų vertinimas reiškia, kad teismui nereikia detaliai tirti įrodymų, nustatinėti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, ir teismas pagal byloje esančius įrodymus tik sprendžia, būtų pagrindas tenkinti ieškinį ar jį atmesti, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys. Sprendimas už akių gali būti nepalankus ir aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).
10. Nagrinėjamu atveju ieškovė (bankrutavusi įmonė) pateikė ieškinį atsakovui (buvusiam įmonės vadovui) dėl žalos atlyginimo, kurį grindžia aplinkybėmis, jog atsakovas kaip buvęs įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus (t. y. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį), kurie sąlygojo žalos įmonės kreditoriams atsiradimą, kurios dydis yra lygus visai įmonės bankroto byloje patvirtintai kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Taigi, byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
11. Remiantis byloje pateiktu VĮ „Registrų centras“ išrašu, atsakovas ieškovės vadovu buvo nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo.
12. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (Civibilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis).
13. Įvertinus tai, jog šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl galimai atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų dar galiojant Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, teismas ginčo klausimą sprendžia taikydamas būtent Įmonių bankroto įstatymo, o ne šiuo metu galiojančio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas.
14. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Savo ruožtu, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu turi būti tiksliai nustatoma, kada įmonės vadovui atsirado Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o nustačius pareigos atsiradimo momentą, galima nustatyti kokią žalą dėl tokio bendrovės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė įmonė ir jos kreditoriai.
15. Įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, jog šiuo atveju ieškovė konkretaus įmonės nemokumo bei atitinkamai atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento iš viso ieškinyje neįrodinėja, šiuo klausimu neteikia jokių argumentų, nenurodo jokių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų būtent šiuo ginčo aspektu.
16. Nustatyta, jog kartu su ieškiniu buvo pateikti teismui įrodymai – Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria buvo iškelta ieškovei bankroto byla, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. bei 2019 m. gruodžio 19 d. nutartys, kuriomis buvo tikslinami kreditorių finansiniai reikalavimai, Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas bei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo su priedais. Įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties turinį, nustatyta, jog teismas, iškeldamas įmonei bankroto bylą, konstatavo, kad VĮ „Registrų centras“ duomenimis, įmonės vardu nekilnojamasis turtas neregistruotas; VĮ „Regitra“ duomenimis, jokių transporto priemonių įmonės vardu taip pat nėra registruota; byloje nėra duomenų, kad įmonė gautų pajamas, valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje; remiantis viešais duomenimis, įmonėje jau nuo 2017 m. nėra apdraustųjų asmenų, kas leidžia spręsti, jog įmonė veiklos nevykdo; VĮ „Registrų centras“ duomenimis, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nuo įmonės įsteigimo momento nei karto nebuvo teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Taigi, iškeliant ieškovei bankroto bylą momentas, nuo kada ieškovė tapo nemoki, nebuvo nustatytas. Remiantis pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus informacija, šiam kreditoriui skola jau buvo atsiradusi dar tuo metu (2016 m. 3 ketvirtis), kai atsakovas nebuvo įmonės vadovu (vadovu buvo nuo 2016 m. gruodžio 2 d.). Ši aplinkybė, teismo vertinimu, liudija tai, jog galimai įmonė buvo nemoki dar iki atsakovo tapimo įmonės vadovu momento, o tai sąlygoja, jog atsakovas galimai nėra atsakingas už visą padidėjusią dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo skolų kreditoriams sumą. Jokiais kitais įrodymais ieškovė neįrodinėja nemokumo atsiradimo momento. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė byloje konkretaus ieškovės nemokumo atsiradimo momento, nors šis faktas tokio pobūdžio byloje yra viena iš esminių įrodinėtinų aplinkybių.
17. Savo ruožtu, net ir iš esmės neįrodžius konkretaus įmonės nemokumo momento atsiradimo, teismas sprendžia, jog šiuo atveju atsakovo neteisėtų veiksmų faktas yra įrodytas, kadangi pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas ne atsakovo, o kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus; iškeldamas bankroto bylą teismas nustatė, kad įmonėje jau nuo 2017 m. nėra apdraustųjų asmenų; bylos duomenimis, įsiskolinimas kreditoriui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui didėjo nuo 2016 m. Taigi, akivaizdu, jog atsakovas turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos laiku nevykdė, dėl ko konstatuotina, jog atsakovo neteisėtų veiksmų faktas šiuo atveju įrodytas.
18. Tuo tarpu, vien tai, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nėra savaime pagrindu spręsti, jog šiais veiksmais buvo padaryta prašoma ieškovės priteisti 10 665,32 Eur žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-86-236/2020). Pažymėtina, kad nenustačius ieškovės nemokumo atsiradimo momento, neįmanoma nustatyti, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pagal suformuotą praktiką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Sieti žalą, padarytą pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, vien su kreditorinių reikalavimų sumine išraiška negalima. Paprastai tokioje situacijoje žala skaičiuojama nuo buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditorinių reikalavimų ir bankroto metu užfiksuotų padidėjusių reikalavimų skirtumo. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti (i) bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir (ii) pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškovė nepagrįstai šioje byloje prašo priteisti visą ieškovės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumą, visiškai neįrodinėdama bendrą išaugusių įmonės skolų dydį dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo. Taigi, akivaizdu, jog byloje nėra įrodytos būtinosios sąlygos žalos dydžiui konstatuoti, t. y. ieškovė neįrodė įmonės tapimo nemokia momento, atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momento, įmonės visų įsipareigojimų sumos atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo dieną.
19. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, dėl ko ieškovės ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 285 - 286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Išaiškinti atsakovui, kad jis per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.
Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.