Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rivatrans“ bankroto byloje Nr. B2-150-425/2011.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bankroto byla susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš šių etapų yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus jos likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu ĮBĮ nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros ir kartu bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, jog tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (CK 2.95 str. 3 d.). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 str. 3 d.).

ĮBĮ 32 str. 4 d. yra nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 str. 8 p. nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą.

Byloje yra nustatyta, kad BUAB „Rivatrans“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, teismui pateikė: 1. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros 2010 m. spalio 20 d. pažymą, kad BUAB „Rivatrans“ pavojingų aplinkai medžiagų ir įsiskolinimų už gamtos išteklių naudojimą bei taršą neturi (b. l. 172); 2. BUAB „Rivatrans“ 2011 m. gruodžio 5 d. balansą; 3. BUAB „Rivatrans“ 2010 m. gegužės 13 d. Varžytinių aktą Nr. 01; 2011 m. lapkričio 25 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei parduodamų BUAB „Rivatrans“ debitorinių reikalavimų sąrašą; 4. BUAB „Rivatrans“ 2011 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimo protokolą, kuriame kreditoriai nutarė kreiptis į teismą dėl BUAB „Rivatrans“ pabaigos (b. l. 162-163). Šie dokumentai įrodo, kad nebeliko įmonės turto, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, o tai atitinkamai leidžia daryti išvadą, kad yra pagrįstas pagrindas priimti sprendimą dėl BUAB „Rivatrans“ įmonės pabaigos, ką pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas neįvertino aplinkybės, jog pasibaigus UAB „Rivatrans“ įmonei pasibaigs jos prievolės UAB „Swedbank lizingas“, o atitinkamai pasibaigs ir R. N. prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, apeliantui. Apelianto nuomone, tokiu būdu nukentės jo teisėti interesai.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 str. 1 d. skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda kreditoriaus teisė reikšti reikalavimą skolininko bankroto byloje ir/arba laiduotojui, o laiduotojui atsiranda pareiga įvykdyti savo šalutinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantas 2012 m. sausio 23 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl 14 443,53 Lt skolos išieškojimo iš atsakovo R. N. UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimų pagrindas – laidavimo sutartys, kuriomis R. N. įsipareigojo atsakyti UAB „Swedbank lizingas“ už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas UAB „Rivatrans“ prievoles. Šioje susiklosčiusioje situacijoje yra svarbi apelianto ieškinio pateikimo data. Kaip minėta, kreditoriui atsirado teisė reikšti savo reikalavimą tiek skolininkui, tiek laiduotojui iškėlus bankroto bylą UAB „Rivatrans“, t. y. 2009 m. rugsėjo 25 d. Apeliantas jokių veiksmų, susijusių su jo pažeistų teisių gynyba, laiduotojo atžvilgiu nesiėmė iki pat sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, t. y. ieškinį atsakovui R. N. pareiškė tik po mėnesio - 2012 m. sausio 23 d. Pritartina atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad apeliantas yra finansinė institucija, kurios veiklai keliami aukštesni atidumo, skaidrumo ir rūpestingumo standartai, todėl jis veikdamas kaip bonus pater familias ir siekdamas savo reikalavimą patenkinti kreipiantis į laiduotoją, turėjo anksčiau imtis veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Juo labiau, kad apeliantas, kaip UAB „Rivatrans“ kreditorius, buvo informuotas ir žinojo, apie ketinimus kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl įmonės pabaigos. Atitinkamai tai reiškia, kad apeliantui tenka jo nepagrįsto delsimo ginti savo pažeistas teises neigiamos pasekmės, t. y. dėl skolininko likvidavimo ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro pasibaigusi ne tik pagrindinė, bet ir šalutinė laidavimo prievolė apeliantui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad bankroto procesas yra viešo intereso procesas ir vienas iš jo tikslų yra skaidrumas, operatyvumas, efektyvumas ir ekonomiškumas, vertina, kad šiuo konkrečiu atveju sprendimo dėl įmonės pabaigos panaikinimas reikštų nepagrįstą bankroto proceso vilkinimą.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti likviduotos ir išregistruotos įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-113/2007; 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-958/2008). Tokiu būdu yra užtikrinama kreditorių teisė į teisminę gynybą net ir po likvidavimo procedūrų įmonėje užbaigimo (reiškiant reikalavimą dėl turto paskirstymo).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės užbaigimą ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, bylos rezultatas yra palankus ieškovui ir atsakovui. Ieškovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Tuo tarpu atsakovas pateikė prašymą priteisti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – pinigų priėmimo kvitą (b. l. 21 t. 2). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nuostatas bei teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CPK 3 str. 1 d.), prašomos priteisti išlaidos mažintinos iki 1 200 Lt.

Dėl apelianto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas atsiliepimu prašo paskirti 20 000 Lt baudą trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ už aiškiai nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimą teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Taigi nesant aiškaus teisino reglamentavimo vertintina, kad apeliantas galėjo tikėtis jam palankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir kad apeliantas pateikdamas apeliacinį skundą pagrįstai realizavo savo teisę į apeliaciją. Pagrįstas teisės į apeliaciją realizavimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad nėra pagrindo skirti baudą apeliantui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Rivatrans“ iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ (į. k. 111568069) 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų apeliacinės instancijos teisme.