Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieniems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, išdirbant ne mažiau 10 (dešimt) valandų per mėnesį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 11 d., apie 13.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei – nukentėjusiajai sugyventinei I. V., o būtent: peiliu įdrėskė I. V. smakrą bei tris kartus plaktuku sudavė jai į kairę plaštaką.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad padaryta veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniame skunde nuteistasis P. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-719-825/2017 ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę - baudą.

3.1.Skunde nurodė, jog su nuosprendžiu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo įrodymų įvertinimo, kadangi nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, ir turėtų būti išteisintas. Nei ikiteisminio tyrimo nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jo kaltumą. Nukentėjusioji I. V. paaiškino, kad P. J. yra jos draugas. Tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu jie apsistumdė. Pastūmimo metu ji prasikirto smakrą dešinėje pusėje ir pati pastūmimo metu susižalojo ranką. Plaktukas gulėjo ant palangės, prie jo P. J. nebuvo prisilietęs. Ji pakvietė policiją, jiems apkalbėjo P. J., nes ant jo buvo supykusi, nurodė, kad teismo posėdžio metu sako tiesą. Policijos pareigūnai tiesiogiai įvykio nematė. Visos kylančios abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

3.2.Apeliantas teigia, jog dirba pagal individualią veiklą, todėl skirtoji laisvės apribojimo bausmė neigiamai paveiks jo darbinę veiklą, kadangi darbas susijęs su statybų veikla, ir tenka dirbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsižvelgiant į statomų objektų vietas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė I. Maldeikienė pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė D.Rutkauskaitė apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistojo P. J. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jo kaltumą jam inkriminuojamame nusikaltime. Taip pat išreiškė nuomonę, jog jam skirta per griežta bausmė.

Dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus.BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalies sudėtis yra materiali, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Pažymėtina, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusio asmens kūną siekdamas pagrindinio tikslo - kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą.

9.1.Bylos duomenimis nuteistasis savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo I. V. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, tačiau nagrinėjant bylą teisme jis kaltę neigė, paaiškindamas, jog įvykio metu su sugyventine buvo išgėrę, ji sukėlė konfliktą, nuteistasis nuėjo miegoti. Ant sugyventinės smakro įdrėskimai atsirado nuo stikliuko, plaktuko sužalojimų nebuvo, ikiteisminio turimo metu davė neteisingus parodymus, nes spaudė tyrėja (b.l.128). Nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal I. V. pranešimą policijai dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau nukentėjusioji teisme taip pat pakeitė parodymus. Teisme ji tvirtino, jog dėl smulkmenų su P. J. susikivirčijo, taip pat ir susistumdė, ko pasekmė - buvo pastumta ir prasikirto lūpą, t.y. smakrą. Ranka nebuvo sužalota. Tvirtino, jog P. J. su plaktuku nebuvo priėjęs. Parodymus pakeitė, nes jų davimo metu buvo efekto būsenoje (b.l. 128). Tačiau nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymais duotais teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti. Tokią nuomonę, visų pirma, suponuoja I. V. ir P. J. parodymuose (duotuose teisme) esantys prieštaravimai dėl I. V. patirto skausmo lokalizacijos bei atsiradimo priežasties: nuteistasis parodė, jog I. V. įdrėskimas ant smakro atsirado dėl stikliuko, tačiau nukentėjusioji parodė, jog buvo pastumta ir prasiskėlė lūpą (smakrą). Dėl to teismas vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo pagarsinti teisme, ir atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis. Apklausiamas įtariamuoju, P. J. parodė, jog dėl pareikšto kaltinimo prisipažįsta visiškai. Paaiškino, kad iš ryto su sugyventine vartojo alkoholį, apie 13 val. tarp jų kilo konfliktas, nes sugyventinė per langą išmetė jo telefoną, dėl to supyko ir gali būti, kad paėmęs peilį sugyventinei įdrėskė smakrą bei plaktuku sudavė tris kartus į kairę plaštaką (b.l.37). Šiuo parodymus atitinka nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog virtuvėje, kilus konfliktui, P. J. įrėmė peilį į juos smakrą ir juo rėžė. Vėliau, jai laikant kairę ranką padėjus ant palangės, sugyventinis ne mažiau kaip tris kartus sudavė per kairės rankos plaštaką (b.l. 12). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus atitinka kiti rašytiniai bylos įrodymai: po konflikto, I. V. telefonu pranešė policijai, kad ją sumušė prieš 1 val. sugyventinis, su peiliu sužalojo veidą. Pranešimas policijoje užfiksuotas 13 val. 29 min. (b.l. 3); 2016 m. gruodžio 11 d. protokole – pareiškime taip pat nurodė, jog sugyventinis paėmė peilį ir jį įrėmė į smakrą ir įrėžė bei ne mažiau kaip tris kartus plaktuku sudavė per kairės rankos plaštaką (b.l.4). Teismo posėdyje apklaustas į įvykio vietą atvykęs pareigūnas E. E. parodė, kad, atvykus į įvykį, moteris papasakojo apie plaktuką, prisimena, kad jos rankos plaštaka buvo patinusi. Ta moteris sakė, kad prie palangės kaltinamasis jai trenkė plaktuku. Mano, kad nukentėjusioji nemelavo (b.l. 136). P. J. įvykio dieną 14 val.11 min. buvo nustatytas 1,03 promilių girtumas (b.l.21). Liudytojas R. S. teisme patvirtino, jog I. V. parodymai buvo užrašyti teisingai iš pačios nukentėjusiojo žodžių. Ji jokių pretenzijų nereiškė, perskaičius pasirašė pareiškimą (b.l. 136). Liudytoja A. R. – Š. teisme patvirtino, kad P. J. savo valia davė paaiškinimus. Jis surašytus parodymus tikrai skaitė, kadangi atsimena, kad jis dar sakė, kad nemato, todėl jam vis didino tekstą, kol galės perskaityti. Kai perskaitė užrašytus parodymus, pretenzijų neišreiškė, viskas buvo surašyta pagal įtariamojo žodžius, jo nespaudė duoti parodymus (b.l.137).

9.2. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyse ne kartą konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti būtina nustatyti, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajautė skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (LAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Šiuo atveju, sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusioji nurodė ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 12). Fizinio skausmo faktą taip pat patvirtina ir tai, jog iš karto po patirtų smurtinių veiksmų nukentėjusioji pranešė policijai, ko pasėkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo. Į į įvykio vietą atvykęs liudytojas E. E. parodė, jog ranka buvo sutinusi (b.l. 136). Būtina pastebėti ir tai, jog fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas, todėl objektyvesnių įrodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo, apart tiesiogiai įvykyje dalyvavusių kaltinamojo bei nukentėjusiosios bei iš karto po įvykio atvykusių pareigūnų parodymų, nagrinėjamu atveju ir negali būti (pvz. negali būti atlikta medicininė ekspertizė), be to, sprendžiant, ar yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl BK 140 straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo, galiojantys aktai nenustato pareigos nukentėjusiajam kreiptis į specialistus dėl medicininės ekspertizės atlikimo, o pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis turi teisę, tačiau ne pareigą teikti įrodymus.

9.3.Taigi, įvertinus minėtųjų įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jų pakanka vidiniam įsitikinimui susidaryti dėl P. J. kaltės sukėlus fizinį skausmą savo artimam asmeniui – sugyventinei, su kuria, pasak jos, kartu gyvena penkerius metus. Todėl apelianto argumentas, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis apelianto kaltumą dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, yra atmestinas.

10. Apeliantas skunde taip pat pažymėjo, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl neesant įrodymų, jis negali būti pripažintas kaltu. Teisėjų kolegija visiškai pritaria P. J. argumentui, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, šio gi atveju, nei baudžiamąją bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nekilo jokių abejonių dėl įrodymų pakankamumo P. J. kaltei pagrįsti, todėl in dubio pro reo principas, įpareigojantis objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis, netaikytinas.

11. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. nuosprendis dėl P. J. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo P. J. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ištyrė ir įvertino teisingai. Visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Dėl bausmės skyrimo

12. Skunde apeliantas taip pat išreiškė nuomonę, jog jam buvo skirta per griežta bausmė, ir prašė paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę – baudą.

13. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje numatytos keturios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

13.1.Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, skirdamas P. J. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį - padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, į kaltinamojo asmenybę - praeityje neteistas (b.l. 47,48). Taip pat pažymėta, kad apeliantas ne kartą baustas administracine tvarka (b.l. 36-46), viešosios įstaigos Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje nuo 2001 m. sausio 1 d. stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (b.l.32-34), dirbantis pagal individualią veiklą, išsiskyręs. Skirdamas bausmę teismas pažymėjo, jog jo veika baigta, atsiradusios pasekmės nėra sunkios, nenustatyta P. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

13.2.Aukštesniojo teismo įsitikinimu nurodyti duomenys pagrįstai leido apylinkės teismui spręsti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam P. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantas prašo skirtąją bausmę pakeisti bauda, tokį savo prašymą motyvuodamas tuo, jog teismo skirti įpareigojimai t.y. per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu bei neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinais neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, išdirbant ne mažiau 10 valandų per mėnesį neigiamai paveiks jo darbinę veiklą, kadangi jo darbas susijęs su statybų veikla, ir tenka dirbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau, netenkinant šio apelianto prašymo, visų pirma pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nėra numatyta baudos, kaip bausmės už minėtos nusikalstamos veikos padarymą. Taip pat pastebėtina, jog P. J. ne kartą yra baustas už administracinių teisės pažeidimų padarymą, dėl ko jam buvo skirtos baudos, ir kaip patvirtina, administracinių teisės pažeidimų registro duomenų išrašas (b.l. 36-46), P. J. yra sumokėjęs ne visas baudas, beje, dėl dalies jų išieškojimo jau yra suėjęs senaties terminas, kas leidžia daryti išvadą, jog baudos, kaip bausmės skyrimas, netgi būtų neracionalus. Be to, teismo nustatyti įpareigojimai, dirbant statybų srityje, nepaisant šio darbo specifikos (darbas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje) yra suderinami su nuteistojo darbine veikla. Todėl įvertinusi apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį bei kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, kolegija mano, kad P. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta sankcijoje numatyta laivės apribojimo bausmė yra teisinga bei optimali BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti.

14. Aptartų aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o bausmę už nusikalstamos veikos padarymą parinko proporcingą padarytos veikos pavojingumui. Dėl nurodytų priežasčių P. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.