- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- 2-276/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė
- Kreditorius
- I. L.
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės I. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-2422-264/2009 pagal ieškovo V. P. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Kerida“, atmestas prašymas dėl kreditinio reikalavimo padidinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB ,,Kerida“ iškėlė bankroto bylą. 2008 m. balandžio 27 d. nutartimi teismas patvirtino pirmosios eilės kreditorių reikalavimus, tame tarpe I. L. 10 418,99 Lt kreditinį reikalavimą.
2009 m. vasario 6 d. teisme buvo gautas kreditorės I. L. prašymas dėl kreditinio reikalavimo sumos pakeitimo, patvirtinant 43 132,37 Lt dydžio I. L. finansinį reikalavimą. Prašyme nurodyta, jog, nuo 2009 m. sausio 1 d. sumažėjus gyventojų pajamų mokesčio tarifui, bei, atsižvelgiant į tai, kad kreditorinis reikalavimas bus patenkintas po šios datos, tvirtintinas I. L. finansinis reikalavimas padidėjo ir sudaro 43 132,37 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi I. L. kreditinį reikalavimą padidino iki 43 132,37 Lt.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį panaikino ir perdavė I. L. kreditinio reikalavimo dydžio klausimą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad 43 132,37 Lt dydžio finansinis reikalavimas buvo grindžiamas įmonės įsiskolinimu dėl nesumokėto darbo užmokesčio, t. y. UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 dėl I. L. darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kurio pagrindu ji buvo pervesta į administracijos padalinį medžiagų apskaitininkės-sandėlio vedėjos pareigas, nustatant jai 6 340 Lt dydžio darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tvirtindamas šį kreditinį reikalavimą, teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesiaiškino visų esminių bylos aplinkybių. Teismas nesiaiškino dėl absoliučių minėto įsakymo negaliojimo pagrindų, tame tarpe ir LR CK 1.81 straipsnyje įtvirtinto absoliutaus sandorio negaliojimo pagrindo dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Aplinkybės, jog I. L. nuo 2006 m. kovo 10 d. dirbant pas atsakovą sandėlio vedėjos pareigose jai buvo mokamas 1 200 Lt mėnesinis darbo užmokestis, kuris palaipsniui buvo padidintas iki 1 400 Lt, o tuo metu, kai atsakovo finansinė būklė buvo itin sunki (bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi), I. L. 2008 m. sausio 2 d. įsakymu buvo perkelta į medžiagų apskaitininkės sandėlio vedėjos pareigas, nustatant jai 6 340 Lt dydžio darbo užmokestį per mėnesį, sudarė pagrindą teismui vertinti tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus jų atitikimo viešajai tvarkai ar gerai moralei aspektu.
Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi atmetė I. L. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo iki 43 132,37 Lt. Nutartyje teismas nurodė, kad posėdžio metu kreditorė I. L. ir jos atstovas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2008-01-02 iki 2008-05-19 kreditorė dirbo UAB „Kerida“. Jai turėjo būti mokamas įsakymu nuo 1 400 Lt iki 6 340 Lt padidintas atlyginimas, kadangi kreditorė papildomai vykdė 5-6 darbuotojų funkcijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad 2007 m. lapkričio mėnesį bendrovės veikla, darbuotojų skaičius žymiai sumažėjo, kreditorės tiesioginių pareigų (sandėlio vedėjos) apimtys taip pat sumažėjo, papildomų darbų, nenumatytų darbo sutartyje neprivalėjo atlikti, be to tuo pačiu metu kreditorė dirbo kitoje bendrovėje. Kreditorei atlyginimas padidintas įmonei esant nemokiai iki 6 340 Lt. Atlyginimai UAB „Kerida“ darbuotojams nebuvo mokami nuo 2007 m. gruodžio mėnesio, todėl ir kreditorei ir įsakymą pasirašiusiam V. P. buvo žinoma, kad įmonė nebus pajėgi mokėti kreditorei padidintą atlyginimą. Teismas konstatavo, kad įsakymo pasirašymo metu kreditorė buvo nėščia, todėl toks ženklus darbo užmokesčio padidinimas susijęs su tikslu gauti didesnes išmokas iš VSDF biudžeto. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas UAB ,,Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymą pripažino niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 str. pagrindu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu I. L. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl kreditinio reikalavimo padidinimo tenkinti. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog sumažėjus įmonės veiklos apimtims ir darbuotojų skaičiui mokėti kreditorei didesnį atlyginimą nebuvo pagrindo. Atlyginimo padidinimo metu kreditorė apie prastą įmonės finansinę padėtį nežinojo, ši aplinkybė negali įtakoti darbdavio ir darbuotojo susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio. Darbo užmokestis nebuvo mokamas ne tik apeliantei bet ir kitiems darbuotojams, tačiau jų kreditiniai reikalavimai neginčijami.
Atsiliepimas
Pateiktais atsiliepimais VSDFV Kauno skyrius ir BUAB „Kerida“ administratorius prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
2010 m. vasario 10 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apeliantės prašymas prijungti prie bylos Pilėnų sveikatos priežiūros siuntimą tirti, konsultuoti, gydyti, kuriame nurodyta, kad nėštumas I. L. nustatytas 2008 m. sausio 9 d.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.)
Civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir jų sudaromi sandoriai turi būti grindžiami teisingumo principu. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės bet ir geros moralės normomis. Sandoriai, kurie prieštarauja viešajai tvarkai ar geros moralės reikalavimams yra niekiniai ir negalioja (CK 1.81 str.). Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis. Jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).
Nagrinėjamoje byloje apeliantė I. L. pateikė prašymą patvirtinti 43 132,37 Lt dydžio kreditinį reikalavimą bendrovės ,,Kerida“ bankroto byloje, teismas patvirtino 10 418,99 Lt dydžio reikalavimą (t. 1, b. l. 6, 33). Skundžiama nutartimi teismas nustatė, kad apeliantės reikalavimas grindžiamas darbdavio bankrutuojančios įmonės įsakymu dėl darbo užmokesčio padidinimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šis įsakymas prieštarauja geros moralės nuostatoms (CK 1.81 str.), todėl yra negaliojantis ir šiuo pagrindu reiškiamas kreditinis reikalavimas netvirtintinas.
Bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus reikalavimus remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais įrodymais, privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje.
CPK 185 straipsnio nuostatos įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 176 str.). Įrodymų vertinimo ypatumą nagrinėjamoje byloje nulemia tai, kad šis ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių dėl darbo užmokesčio padidinimo prieš įmonės vadovui kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes susijusias su darbo užmokesčio padidinimu bei pagrįstai pripažino UAB ,,Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymą niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 str. pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliantė, nesutikdama su procesiniu sprendimu, skunde nurodo, kad teismas neįvertino padidinto jos darbo krūvio. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė pas atsakovą dirbo nuo 2006 m. kovo 10 d. sandėlio vedėjos pareigose, jai buvo mokamas 1 200 Lt mėnesinis darbo užmokestis, kuris vėliau buvo padidintas iki 1 400 Lt. 2007 metais atsakovo finansinė padėtis buvo sunki, įmonė patyrė 774 693 Lt nuostolių, atleido didžiąją dalį darbuotojų. 2008 m. sausio 31 d. atsakovui buvo įteiktas laikinai ėjusio direktoriaus pareigas V. P. pranešimas apie ketinimą kelti bendrovei bankroto bylą. Tačiau tokiu metu, kai įmonės finansinė būklė buvo itin sunki, I. L. UAB „Kerida“ 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 buvo perkelta į medžiagų apskaitininkės sandėlio vedėjos pareigas, nustatant jai 6 340 Lt dydžio darbo užmokestį per mėnesį. Tokio dydžio užmokestis keletą kartą viršija vidutinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikoje ir pačios kreditorės iki to laiko gautą darbo užmokestį. Apeliantė teigia, kad toks darbo užmokestis buvo sulygtas dėl jos atliekamų papildomų darbo funkcijų (buhalterės, valytojos ir kt.). Apeliantė taip pat nurodė, kad tam tikru metu laikinai ėjo bendrovės direktoriaus pareigas. Įvertinus šias aplinkybes, kreditorės veiklą įmonėje, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo teiginiais, jog apeliantei nebuvo žinoma prasta įmonės finansinė padėtis. Pažymėtina, kad net nesant bankroto grėsmės, sandėlio vedėjos darbo užmokesčio didinimas 3 kartus, dėl tuo pačiu darbo laiku atliekamų papildomų funkcijų, negali būti laikomas atitinkančiu protingą, teisingą, t. y. finansiškai pagrįstą, darbo užmokesčio nustatymo praktiką. Akivaizdu, kad ir įsakymą pasirašęs V. P. ir laikinai jį pavadavusi kreditorė I. L. žinojo apie tai, kad įmonei gręsia bankrotas ir ji neturi realių finansinių galimybių mokėti tokio dydžio atlyginimą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog bankroto byloje teismas patvirtino net 67 darbuotojų kreditinius reikalavimus (t. 1, b. l. 31-33). Vertindamas tikruosius užmokesčio padidinimo motyvus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbo užmokesčio keitimo iniciavimo metu kreditorė I. L. buvo nėščia, todėl suprato ir tokiu būdu siekė ateityje gauti didesnes išmokas iš VSDF biudžeto. Duomenų paneigiančių šią išvadą ir tuo pačiu pagrindą pripažinti įsakymą negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, apeliantė nepateikė. Skunde siekdama pagrįsti darbo užmokesčio padidinimą, kreditorė nurodė tik tai, kad vykdė papildomus darbus, tačiau ši aplinkybė, vertinant įmonės finansinę būklę, darbų laikiną pobūdį, kreditorės nėštumą, negali būti tinkamu argumentu ir motyvu padidinti užmokestį tris kartus. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atlyginimo didinimas tokiu mastu ir esant tokios aplinkybėms, pagrįstai pripažintas prieštaraujančiu geros moralės nuostatoms (CK 1.81 str.).
Kiti atskirojo skundo argumentai susiję su įmokomis Sodrai, kitų kreditorių reikalavimų dydžiu tvirtinimu ir apeliantės darbu kitoje įmonėje, skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi, todėl plačiau dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Atsiliepimas
Apeliacinės instancijos teismui I. L. atstovas pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, kuriame išdėstė ir nuomone dėl atsiliepimuose į skundą išsakytos argumentacijos. Įstatymas nenumato tokio procesinio dokumento kaip apelianto atsiliepimo į pateiktus atsiliepimus. Iš šiame dokumente išdėstytų aplinkybių matyti, kad juo apeliantė ginčija teismo konstatuotą aplinkybę, jog sudarant darbo sutarties priedą (pasirašant ginčijamą įsakymą) kreditorė žinojo apie nėštumą, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, kodėl šie duomenys nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teigti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po atsiliepimų į skundą pateikimo, nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti (CPK 314 str., 338 str.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją kreditorės I. L. atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str., 330 str., 338 str.). Nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kreditorės I. L. prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo grąžinti jį padavusiam asmeniui.