Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Olegas Zaicevas Baudžiamoji byla Nr. 1A-710-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01930-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2.(S)

2013 m. gruodžio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

nukentėjusiajai G. K., jos įstatyminei atstovei, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. L. (K.),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, ir baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nukentėjusiosios J. L. (K.) civilinis ieškinys atmestas BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Č. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą ir neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t.y. 2012-07-26, laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., Vilniuje, prie Buivydiškių tvenkinių iš nepilnametės G. K. slapta pagrobė 30 Lt vertės piniginę, kurioje buvo telefonas „IPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 350 Lt vertės, 10 Lt vertės raktų ryšulį, (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortelę, išduotą G. K. vardu, tuo padarydamas jos motinai J. L. (K.) 390 Lt turtinę žalą, t.y. S. Č. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje.

Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo aptartos visos svarbios bylos aplinkybės, apie kurias parodymus davė S. Č. ir G. K. Pažymi, kad apklausiant nepilnametę G. K. teisme, nebuvo pakviestas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kaip to reikalauja BPK 280 straipsnio nuostatos. Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarta ir A. L. nurodyta aplinkybė, jog S. Č. radus telefoną, o jam pasakius, kad tai gali būti telefonas, kurio ieškojo vaikinas, atvykęs su dviračiu, S. Č. nurodė, jog turi jo telefono numerį ir paskambins.

Nurodo, kad nors prokuroras prašė į teismą iškviesti G. U., tačiau teismas šį prašymą atmetė ir pagarsino liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atlikus G. K. telefono IMEI kontrolę, buvo nustatyta, jog nuo 2012-07-30, 17.51 val., jame buvo įdėta ir naudojama S. Č. SIM kortelė. Kad S. Č. rastas telefonas priklauso G. K., pastarasis turėjo suprasti, nes žinojo apie jos daiktų dingimą ir netgi padėjo jų ieškoti. Kam galėtų priklausyti telefonas, buvo užsiminęs ir A. L. Kam priklauso rastas telefonas, S. Č. sužinojo 2012-07-27, gavęs iš G. U. žinutę, be to, S. Č. išsamiai apžiūrėjęs telefoną, jame būtų radęs ir G. K. nuotraukas bei kitus duomenis. Todėl turėdamas G. K. telefono numerį, galėjo su ja susisiekti ir jį grąžinti.

Byloje surinkti duomenys bei skunde išdėstytos aplinkybės, prokuroro teigimu, paneigia išvadą, jog S. Č. rastas G. K. telefonas gali būti pripažintas radiniu ar bešeimininkiu turtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.62 straipsnio prasme. Todėl pagrįstai S. Č. išteisinęs pagal BK 214 straipsnio l dalį, iš kaltinimo pašalinęs piniginės ir raktų pagrobimą, S. Č. veiksmus, susijusius su telefono pagrobimu, teismas turėjo perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 4 dalį. Prokuroras, atsižvelgęs į nusikalstamos veikos aplinkybes bei S. Č. asmenybę: pastarasis neteistas, dirba, padarė tyčinę nusikalstamą veiką nuosavybei, tai, kad S. Č. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra, mano, kad jam turi būti skiriama 20 MGL (2600 lt) dydžio bauda, kurios dydis mažesnis nei įstatymo numatytas tokios bausmės rūšies vidurkis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, apelianto nuomone, turi išspręsti ir kardomosios priemonės klausimą, nes to nepadarė pirmosios instancijos teismas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Išteisintasis S. Č. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalis, kuria S. Č. išteisintas epizode dėl telefono vagystės, naikintina dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 2 punktas).

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Privilegijuojantis šio nusikaltimo požymis nedidelės vertės turto, t.y. kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL (BK 190 straipsnis) pagrobimas. Jei asmuo, slapta paima ir paverčia savo nuosavybe svetimą nedidelės vertės turtą, jo veika, esant visiems nusikaltimo sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 178 straipsnio 4 dalyje.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad epizode dėl mobilaus telefono vagystės S. Č. išteisintas, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog ginčo objektu byloje esantis mobilaus ryšio telefonas pripažintinas radiniu ir laikytinas bešeimininkiu turtu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, ištyręs ir įvertinęs duomenis, surinktus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t.y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).

Nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu nelaikomas ir nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas. Radęs pamestą daiktą, nustatyta radusio asmens pareiga daiktą jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (CK 4.62 straipsnis).

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažintinas bešeimininkiu, labai svarbu tinkamai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atkleisti kaltininko tyčios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013).

Analizuojant byloje nustatytas faktines aplinkybes, ir visų pirma nukentėjusiosios G. K. parodymus, matyti, kad 2012-07-26, laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., pastaroji prie vandens telkinio draugų rate šventė savo gimtadienį. Su savimi turėjo rankinę. Joje buvo piniginė, kurioje be kitų daiktų, laikė ir telefoną „IPhone“. Jį naudojo muzikai klausyti ir nuotraukoms saugoti. Bendravimui turėjo kitą telefoną. Nukentėjusiosios teigimu, rankinę su joje esančiais daiktais, ji buvo padėjusi ant statybinių blokų, šalia draugių rankinių. To vakaro eigoje, ji susipažino su S. Č., apsikeitė su juo telefono numeriais, kartu gėrė šampaną, be to, pastarojo automobiliu važinėjo aplink tvenkinį. Su draugais grįždama į namus, pastebėjo, kad dingo jos piniginė, su joje buvusiais daiktais, tame tarpe telefonu „IPhone“. Dėl to ji paprašė, kad vienas iš draugų, nuvažiuotų su dviračiu atgal, iki tvenkinio, ir paieškotų jos daiktų. Pastarasis grįžęs pasakė, jog jų nerado. Norėdama rasti telefoną, kitą rytą paprašė draugės G. U., kad ši parašytų S. Č. SMS žinutę ir paklaustų, ar šis neturi jos daiktų ir telefono. Pastarasis atsakė, jog tvarkydamas automobilį, nieko nerado. Nukentėjusios teigimu, minėtame telefone buvo daugybė nuotraukų su jos atvaizdu, kurios, vėliau grąžinus jai telefoną, buvo ištrintos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja G. U., iš esmės patvirtino nukentėjusiosios G. K. nurodytas aplinkybes. Pasak šios, kitos dienos ryte, nukentėjusioji prašė jos paklausti S. Č., ar šis neturi jos telefono, ką ji ir padarė. Pastarasis sakė, kad apžiūrėjo automobilį ir telefono nerado. Taip pat liudytoja patvirtino, jog telefono ieškoti grįžo jų kompanijoje buvęs vaikinas vardu Dovydas.

Apklaustas liudytoju D. G. parodė, jog iš tiesų nukentėjusiosios G. K. prašymu jis buvo grįžęs prie tvenkinio ir ten likusių vaikinų (nepamena, ar jų buvo vienas, ar du) teiravosi, ar šie nerado piniginės ir telefono. Patikino, kad tikrai klausė apie telefoną, tačiau jam buvo atsakyta neigiamai.

Kad būtent šis asmuo, t.y. D. G. buvo atvažiavęs su dviračiu ir klausė apie dingusius daiktus, pripažino ir S. Č.

Iš byloje užfiksuotų liudytojo A. L. parodymų analizės taipogi matyti, jog su dviračiu atvažiavęs vaikinas teiravosi, ar jie nerado mobilaus ryšio telefono bei piniginės su raktais. Kartu su S. Č., minėtas vaikinas apžiūrėjo automobilį, tačiau daiktų nerado. Mobilaus ryšio telefoną S. Č. rado vėliau, prie automobilio. Jo ekranas buvo įtrūkęs. Jis S. Č. sakė, kad tai gali būti tas pats telefonas, kurio ieškojo atvažiavęs su dviračiu vaikinas. S. Č. pažadėjo paskambinti, minėjo, kad turi telefono numerį.

Reikia pažymėti, kad išteisintasis S. Č. taip pat neginčijo aplinkybės, jog išėjus netoliese buvusiai kompanijai, netrukus prie jų sugrįžo vaikinukas su dviračiu ir ieškojo daiktų. Pripažino ir tai, kad viena iš merginų, su kuria susipažino įvykio vakarą, su juo kontaktavo SMS žinute. Tačiau nurodo, jog ji taip pat ieškojo kitų daiktų. Todėl nekilo jam mintis, kad telefonas, kurį jis rado, gali priklausyti nukentėjusiajai. Tokia S. Č. gynybinė pozicija vertintina kritiškai, kaip pastarojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi pastarojo parodymai šiuo aspektu, nėra nuoseklūs, prieštarauja ne tik byloje objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių visumai, bet ir savo paties parodymams.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės, įvertinus jas byloje surinktų duomenų visete, patvirtina, jog S. Č. žinojo, kad mobilaus ryšio telefonas „IPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis rado prie savo automobilio, yra svetimas turtas ir priklauso nukentėjusiajai G. K. Tačiau kai pastaroji ėmėsi priemonių susigražinti telefoną, sąmoningai nutylėjo jo radimo faktą. Todėl šiuo atveju, nukentėjusiajai priklausantis mobilaus ryšio telefonas „IPhone“, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažįstamas radiniu ar bešeimininkiu turtu.

Iš bylos dokumentų matyti, kad pranešdama teisėsaugos institucijai apie nukentėjusiajai G. K. priklausančių daiktų vagystę, įstatyminė atstovė ir nukentėjusioji J. L. (K.), mobilaus ryšio telefoną „IPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), įvertino 350 Lt. Pastarosios teigimu, ruošdamasi rašyti pareiškimą policijai, ji pasidomėjo, kiek galėtų kainuoti analogiško telefono įsigijimas. Telefono kainą ji sužinojo iš bendrovės „GSMpro“, kuri taiso mobilius telefonus bei juos parduoda. Iš „GSMpro“ teismui pateiktos informacijos matyti, kad tokio modelio mobilaus ryšio telefonas, kaip „IPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), esant nedideliems ekrano įskilimams, 2012 m. antrame pusmetyje rinkoje galėjo kainuoti apie 350 Lt. Rašte pažymima, kad ekrano keitimo kaina 2012 m. buvo 220 Lt. Tuo tarpu įmonių „Mobilus Pasaulis“, „Mobivokas“ pateikta informacija atspindi mobilaus ryšio telefonų tik supirkimo (ne pardavimo) kainą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog mobilaus ryšio telefono vertė – 350 Lt, inkriminuota S. Č. yra pagrįsta, juolab, kad, kaip nurodė nukentėjusioji J. L., telefonas buvo originalus ir, nors jis, kai buvo grąžintas buvo dar labiau apgadintas, jį, privačiam asmeniui pavyko parduoti už 200 Lt.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog S. Č., 2012-07-26, laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., Vilniuje, prie Buivydiškių tvenkinių iš nepilnametės G. K. slapta pagrobė mobilaus ryšio telefoną „IPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 350 Lt vertės, kas, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, sudaro pagrindą pripažinti jį kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies teisės normomis. Tais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje yra numatytos kelios alternatyvios bausmės, būtina atsižvelgti į kompleksą įstatyme numatytų aplinkybių, kuriomis remiantis parenkama konkreti bausmės rūšis ir nustatomas jos dydis.

BK 178 straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad S. Č. padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą vertinama kaip baudžiamasis nusižengimas. Pastarasis dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, praeityje neteistas, administracine tvarka baustas už kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus. S. Č. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 4 dalyje, padaryta žala atlyginta, t.y. pagrobtas mobilaus ryšio telefonas grąžintas nukentėjusiosios G. K. įstatyminei atstovei. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad žalos nukentėjusiajai atlyginimas buvo užtikrintas ikiteisminio tyrimo metu atliekamais procesiniais veiksmais, pastaroji aplinkybė nepripažintina S. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. S. Č. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pavojingumą bei S. Č. asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog už S. Č. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, pastarajam turi būti skiriama švelniausia pagal BK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bausmių hierarchiją, straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – viešieji darbai (BK 46 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmės rūšis yra adekvati tiek padarytai veikai, tiek nuteistojo asmenybei ir gali pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Apeliacinio skundo argumentas, jog apklausiant nepilnametę nukentėjusiąją pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, nepagrįstas. BPK 283 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiojo apklausoje turi dalyvauti jo atstovas. Iš 2013-06-17 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad teisminiame nagrinėjime, tame tarpe apklausiant nukentėjusiąją G. K., dalyvavo pastarosios įstatyminė atstovė J. L. (K.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį, kuria S. Č. išteisintas epizode dėl mobilaus ryšio telefono vagystės, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: S. Č. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje ir nuteisti jį viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant jį kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po 15 val. visuomenės labui.

S. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.