Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Puntukas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria taikytas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Puntukas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Tobago“, V. Š. ir A. Š. dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nuostolių atlyginimo institutas nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikė siekdami, kad tokiu būdu būtų panaikintos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovų pateikta 2011-08-11 sutartis Nr. 1/07-11 jiems teikiant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo sudaryta ir vykdoma, tačiau atsakovai šios sutarties teismui nepateikė ir neprašė spręsti klausimo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Atsakovai yra nesąžiningi, klaidiną teismą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes su triptiku pateikė įrodymą, kad minėta sutartis yra iš dalies įvykdyta, parduota prekių apie 154 136 Lt sumai, vadinasi UAB „Tabago“, pagal jo nurodytą prekių savikainą, gavo 81 949 Lt pajamų, tačiau ši suma nebuvo atimta iš atsakovų nurodyto nuostolių dydžio.Pagal atsakovų pateiktą sutartį prekių teikimo terminas yra iki 2012 m. gruodžio 31 d., dalis sutarties jau yra įvykdyta, teismo posėdis byloje jau paskirtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu UAB „Tabago“ negavo 303 512 Lt pajamų ir patyrė būtent tokio dydžio nuostolius. Atsakovai siekia ne savo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, o toliau tęsti nesąžiningą konkurenciją su apeliantu. Vien atsakovu pateikta sutartis nepagrindžia nuostolių susidarymo mechanizmo bei neatskleidžia priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis priemonėmis.Atsakovai nenurodė nei vienos aplinkybės, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas iš apelianto gali būti apsunkintas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Apeliantas yra ilga laiką stabiliai veikiantis ūkio subjektas, nuosavybės teise turintis didelės vertės nekilnojamojo turto, kurio vertė yra 13 142 332 Lt. Vien ši aplinkybė pašalina būtinybę taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą.Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą apeliantui turi būti užtikrinta galimybė toliau vykdyti ūkinę veiklą, net jei atsakovų galimi nuostoliai iki bylos nagrinėjimo pabaigos nebūtų pilnai užtikrini. Apelianto įmonėje dirba virš 100 darbuotojų, kuriems turi būti mokamas atlyginimas, sumokami mokesčiai valstybei, socialinis draudimas ir kiti mokėjimai. Piniginių lėšų „įšaldymas“ depozitinėje sąskaitoje gali turėti neigiamų pasekmių apelianto ūkinei veiklai. Banko garantijos suteikimas yra toks pats lėšų „įšaldymas“, nes bankas garantiją išduoda tik įmokėjus reikiamą sumą į banko depozitinę sąskaitą.Atsakovų prašymas turėjo būti atmestas kaip pažeidžiantis proceso šalių lygiateisiškumo, proceso ekonomiškumo principus, nes atsakovai turi ir kitų gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių būdų – jie gali pateikti laidavimą, įkeisti turimą turtą, įmokėti reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą ar prašyti teismo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei teisę reikalauti atlyginti nuostolius bendra tvarka.Atsakovų atžvilgiu buvo taikytos dviejų rūšių laikinosios apsaugos priemonės, tačiau prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo jie grindė tik draudimu perleisti gaminius V20 ir C52. Dėl kitų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai nuostolių nenurodė. Įstatymas nenumato galimybės, neįvykdžius teismo įpareigojimo, dalį laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti, o dalį palikti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti atsakovų prašymą. Apeliantui neįvykdžius teismo įpareigojimo, visų byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas būtų negalimas.

Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti. Atsakovai pateikė dokumentus ir paskaičiavimus galimų nuostolių dydžiui pagrįsti, konstatuojant faktą, kad dalis nuostolių jau yra akivaizdūs, tačiau jų konkretus dydis galės būti nustatytas kai bus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės.Atsakovai neturėjo įstatyminės pareigos prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo teikti kartu su atskiruoju skundu dėl teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimo. Atsakovai naudojosi CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, siekdami gauti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, o siekį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones realizavo paduodami atskirąjį skundą.Atsakovai pateikė preliminarų nuostolių apskaičiavimą. Jie nesiekia klaidinti teismo dėl galimų nuostolių dydžio. UAB „Tobago“ turi pareigą pagrįsti nuostolių dydį tik preliminariai, nes tai nėra ginčo dėl patirtų nuostolių išsprendimas, todėl atsakovas pateikė preliminarų nuostolių dydžio apskaičiavimą, pagrįstą konkrečiais dokumentais ir buhalterinės apskaitos duomenimis. Teiginiai, kad atsakovas, vykdant sutartį dalį prekių realizavo, nėra pagrindas teigti, jog UAB „Tobago“ nepatirs nurodyto dydžio nuostolių. Nagrinėjamoje byloje turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, nes atsakovas įrodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas yra a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Byloje egzistuoja tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus išieškojimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Apeliantas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia nesąžiningai konkuruoti su atsakovais, sustabdyti UAB „Tobago“ veiklą. Tikimybė, kad patiriami nuostoliai nebus atlyginti, grindžiama apelianto priešiškumu atsakovams ir didele galimų nuostolių suma. Apeliantas atskirajame skunde laikosi dviprasmiškos pozicijos, viena vertus jis teigia, kad nuostolių dydis jam nėra didelis, kita vertus nurodo, kad šios sumos įšaldymas turės jam neigiamų pasekmių. Tikėtina, kad apeliantas vengs atlyginti atsakovams jų patirtus nuostolius, o priverstinis nuostolių išieškojimas vertintinas kaip aplinkybė, apsunkinanti nuostolių išieškojimą. Apelianto nurodomi teiginiai dėl banko garantijos gavimo negalimumo yra nepagrįsti, nes banko garantiją kredito įstaigos suteikia įkeitus nekilnojamąjį turtą, kurio, apelianto teigimu, jis turi pakankamai. Taigi apeliantas turi galimybę vykdyti teismo įpareigojimą, pasirenkant jam naudingiausią ir mažiausiai žalingą būdą. Be to, turimomis duomenimis apeliantas savo prekes parduoda pigiau nei reali jų vertė, taigi jis mažina savo turto vertę, dėl ko gali taip pat būti apsunkintas nuostolių atlyginimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytas galimų nuostolių, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas, užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą, gali būti įpareigojamas esant šioms sąlygoms, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009). Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis gali būti nustatytas atsižvelgiant į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertinant laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes ribojant šią veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-267/2012).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas ieškinio reikalavimų įvykdymą, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsakovų atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų areštą reikalavimo sumai, taip pat uždraudė atsakovui UAB „Tobago“ naudoti, perduoti, skelbti apelianto komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančią informaciją apie gaminius V20 ir C52, naudoti ūkinėje – komercinėje veikloje apelianto vardą ir jo GOST atitikties sertifikatą Nr. POCC LT.IIM13.B02549, dalyvauti bet kokiuose sandoriuose su apelianto klientais, parduoti, mainyti ar kitokiais būdais perleisti gaminius V20, C52 (arba tapačius ar panašius šiems gaminiams) tretiesiems asmenims.

Atsakovai prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti pritaikius aukščiau paminėtas laikinąsias apsaugos priemones, grindžia tuo, jog atsakovas UAB „Tobago“ dėl byloje taikyto draudimo parduoti, mainyti ar kitokiais būdais perleisti gaminius V20, C52 (arba tapačius ar panašius šiems gaminiams) tretiesiems asmenims, negali vykdyti 2011-08-11 sutarties Nr. 1/07-11, kuria jis įsipareigojo parduoti 400 vnt. gaminių, kurie atitinka ieškinyje nurodytą modelį C52. Taigi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra ribojama jo veikla, o dėl negalėjimo įvykdyti sutartį jis galimai patirs 303 512 Lt dydžio nuostolius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas dėl ieškovo prašymu byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti veiklos ir prisiimtų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, bei atsižvelgdama į atsakovo veiklos pobūdį, t. y. medicinos įrangos prekybą, iš kurios gauna pagrindines pajamas, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir mastą, į pateiktus įrodymus pagrindžiančius atsakovo nuostolių atsiradimo tikimybę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkama apimtimi taikė galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei kad atsakovai turi ir kitų gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių būdų, tačiau šios aplinkybės neatima galimybės atsakovams naudotis įstatymo jiems suteikiama teise prašyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kai jie įrodymais ir paskaičiavimais pagrindžia galimų nuostolių atsiradimo tikimybę ir jų dydį.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovai, ginčydami nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo turėjo prašyti apeliacinės instancijos teismo atskirajame skunde. Remiantis CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visus prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymų, tarp jų ir dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nagrinėja pirmosios instancijos teismas. Pasinaudoti CPK 146 straipsnio suteikiama teise prašyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo atsakovas turi teisę iki bylos išnagrinėjimo ši esmės pabaigos tol, kol byloje yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo jis patiria ar galimai ateityje patirs nuostolius. Nagrinėjamu atveju atsakovai tinkamai pasinaudojo įstatymo jiems suteikiama teise.

Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Tobago“ iš dalies yra įvykdęs sutartį, kuria grindžia nuostolių atsiradimo galimybę, nepaneigia nuostolių atsiradimo tikimybės, o kartu su prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo pateikti paskaičiavimai pagrindžia tik preliminarų galimų nuostolių dydį. Atsakovo galimai patiriamų nuostolių dydis ateityje gali keistis, didėti arba mažėti.

Vien aplinkybė, kad apeliantas turi didelės vertės nekilnojamojo turto, neturint duomenų apie kitą apelianto turimą turtą, jo sudėtį ir turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, pati savaime nepaneigia abejonių dėl to, kad nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Jeigu piniginių lėšų įnešimas į teismo sąskaitą gali sutrikdyti apelianto veiklą, jis turi teisę pasinaudoti kitokiu nuostolių atlyginimo užtikrinimo būdu – pateikti teismui banko garantiją, kuri gali būti išduodama bankui įkeičiant nekilnojamąjį turtą, kurio, apelianto teigimu, jis turi pakankamai.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, todėl konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį nepakeistą.