- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-24
- Bylos Nr.
- I-458-428/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4, 11).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2013-03-26 iki 2015-03-04 buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje įvairiose kamerose. Kamerų plotas buvo apie 12 kv. m, dažniausiai būdavo šeši žmonės, todėl vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m. Kamerose nebuvo karšto vandens, tualeto, unitazo, tik skylė grindyse. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai. Patalpoje buvo drėgna, kadangi buvo prasta ventiliacija, drėgmė siekė apie 70 proc. Stalas kameroje buvo pritvirtintas prie grindų, per mažas, sienos apipeliję, tinkas byrėdavo ant galvų. Naktinis ir dieninis apšvietimas buvo per mažas. Kamerose žiemos metu buvo šalta, todėl būdavo uždaromi langai ir negalėdavo gauti gryno oro. Kamerų grindys buvo iš medinių lentų, tualeto grindų danga šiurkšti, todėl sunkiai valydavosi. Trumpalaikio sulaikymo kamerose sienos apipelijusios, degė tik viena lemputė, kameroje trūko oro. Tokios kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sužalojo sveikatą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 16-22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas 2014-2015 metais: nuo 2014-01-20 iki 2014-01-28, kameroje Nr. 13, Nr. 3, Nr. 11; nuo 2014-02-12 iki 2014-02-21 kameroje Nr. 6; nuo 2014-09-04 iki 2014-09-05 kameroje Nr. 10; nuo 2015-03-01 iki 2015-03-03 kameroje Nr. 5. Teisės aktais nustatytas 5 kv. m ploto reikalavimas buvo pažeistas 2014 m. sausio 24- 28 d. (5 dienas), vasario 12- 13 d. (2 dienas), vasario 19-21 d. (3 dienas), rugsėjo 5 d. (1 dieną) ir 2015 m. kovo 1- 3 d. (3 dienas), kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su trimis asmenimis (keturiese) ir jam teko 3,725 kv. m gyvenamasis plotas. Kai pareiškėjas 2014 m. vasario 14-18 d. ir rugsėjo 4 d. kameroje buvo laikomas kartu su dviem asmenimis, jam tekęs plotas tik 0,03 kv. m neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, t. y. buvo tik nežymiai mažesnis, todėl akivaizdu, kad šis atvejis pareiškėjui jokių realiai juntamų fizinių nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų sukelti negalėjo ir neturėjo. Laikotarpiai, kai pareiškėjui teko 3,725 kv. m gyvenamasis plotas, buvo trumpalaikiai (truko nuo 1 iki 5 dienų), bendra jų trukmė nebuvo ilga (iš viso truko 14 dienų), o laikotarpiai, kai pareiškėjui teko 4.97 kvadratinio metro ploto, iš viso truko tik 6 dienas. Net ir tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų neteisėtus veiksmus bei nustatytų kitas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas (žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), vien tokio pažeidimo pripažinimas galėtų ir turėtų būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui nepriteisiant jam neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iškart, o praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo tada, kai paskutinį kartą buvo laikytas Alytaus AVPK areštinėje (2015-03-03). Ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė jokių laikino sulaikymo kamerų įrengimo, bendrųjų sveikatos saugos ar kitokių reikalavimų. Langų su matiniais langų stiklais buvimas policijos areštinėje nepažeidė higienos normos reikalavimų, kadangi jų pakeitimas buvo susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-10-03 patikrinimo akto Nr. PA-248 (toliau - patikrinimo aktas Nr. PA-248) išvados). Atlikus periodinius patikrinimus Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 (toliau - patikrinimo aktas Nr. PA-131) ir 2015-06-10 patikrinimo akte Nr. PA-164 (toliau - patikrinimo aktas Nr. PA-164) nurodyta, kad dirbtinis apšvietimas areštinės kamerose užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis. Turimais duomenimis pareiškėjui medicinos pagalba buvo teikta tik dėl krėtusio šalčio ir slogos, t. y. peršalimo, tad nėra jokių objektyvių duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, jog dėl netinkamo apšvietimo jam būtų pablogėjęs regėjimas ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nebuvo reiškęs jokių nusiskundimų dėl kamerų apšvietimo ir jo iniciatyva nebuvo atlikti jokie operatyvieji patikrinimai, todėl nustatyti būtent tuo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvios galimybės. Alytaus AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą patvirtina minėti Alytaus visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai (Nr. PA-131 ir Nr. PA-164). Karštas vanduo pagal Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus turėjo būti ir buvo tiekiamas tik medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje ir indų plovykloje. Nė viename iš minėtų patikrinimo aktų nebuvo nustatyta jokių Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu policijos areštinėje. Areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Patikrinimo aktuose Nr. PA-131 ir Nr. PA-164 nurodoma, kad kameros yra vėdinamos per langus, yra įrengta ir paduodamoji ventiliacija. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos kamerose taip pat paneigia ir po operatyvioji patikrinimo, atlikto 2014-01-27 kameroje Nr. 6, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. vasario 12-21 d., surašytas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-01-28 patikrinimo aktas Nr. PA-16, kuriame nurodoma, kad kamerose įrengta paduodamoji, o virš sanitarinio mazgo - ištraukiamoji ventiliacija, kuri veikia visą parą ir kurios filtrai keičiami pagal užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį, o nakties metu, esant vėsiam orui, paduodamoji - ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu režimu (susilpninta). Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas taip pat nebuvo reiškęs jokių nusiskundimų dėl oro temperatūros bei drėgmės kamerose ir jo iniciatyva nebuvo atlikti jokie operatyvieji patikrinimai, todėl nustatyti būtent tuo metu buvusią oro temperatūrą ir drėgmę kamerose realiai nėra objektyvios galimybės. Pagal patikrinimo akto Nr. PA-248, surašyto patikrinus kameros Nr. 6 oro temperatūrą ir drėgmę, duomenis, žiemos sezono (2013 m. gruodis - 2014 m. vasario) metu minėtų rodiklių parodymai atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad oro drėgmė ir temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus taip pat ir kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjas nebuvo reiškęs jokių nusiskundimų administracijai dėl baldų trūkumo kamerose. Atsižvelgiant į patikrinimo aktą Nr. PA-131 ir patikrinimo aktą Nr. PA-164, Alytaus aps. VPK areštinės kamerose yra dviejų aukštų metalinės lovos, spintelės, sieninės pakabos drabužiams, įrengti sanitariniai mazgai, praustuvės juose. Jose taip pat yra stalai ir suoliukai ir jokių kėdžių kamerose nėra (išvados Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-19 patikrinimo akto Nr. PA-385, surašyto po operatyviojo patikrinimo 2014-12-12 atlikto kamerose Nr. 11 (pareiškėjas joje laikytas 2014 m. sausio 24-28 d.), Nr. 6 (pareiškėjas laikytas 2014 m. vasario 12-21 d,), Nr. 7, Nr. 4 ir Nr. 8). Pažymėtina, kad kamerose įskaitant pareiškėją nebuvo laikoma daugiau nei keturi asmenys. Patikrinimo aktuose Nr. PA-131 ir PA-164 padarytos išvados patvirtina, kad visos areštinės kameros yra valomos ir dezinfekuojamos atitinkamomis valymo ir dezinfekavimo priemonėmis, valymo inventorius suženklintas, nešvarūs skalbiniai yra skalbiami bei dezinfekuojami. Nė viename iš patikrinimo aktų kamerose nebuvo nustatyta nei jokių pelėsių ar grybelių pėdsakų arba palankių sąlygų jiems atsirasti ir plisti jose buvimas, nei jokių kitų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos higienos normos 52 punktas numatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos bendros kamerų būklės ir pelėsio jose buvimo yra subjektyvūs. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos, dėl kurių patyręs žalą, tačiau ją iš esmės apibūdina tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais kaip sveikatai ir orumui padarytą nepataisomą žalą, jos nepagrindžia jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būnant areštinėje dėl laikymo sąlygų jo fizinės ar psichinės sveikatos būklė būtų pablogėjusi, dėl to jam būtų prireikę suteikti atitinkamą medicininę pagalbą ar jis būtų reiškęs pretenzijas administracijai, kitoms įstaigoms arba institucijoms. Be to, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl patirtų nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų, pats pareiškėjas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) laikotarpiais nuo 2013-03-26 iki 2015-03-04.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015-11-01 neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).
Atsakovas Alytaus AVPK nurodė, jog pareiškėjas R. K. areštinėje buvo laikomas 2014-2015 metais. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 2014-2015 m. pareiškėjas buvo periodiškai laikomas Alytaus AVPK areštinės kamerose. Laikotarpyje nuo 2014-01-20 iki 2014-01-28: 2014 m. sausio 20-22 d. kameroje Nr. 13 (plotas - 6.4 kv. m) buvo laikomas vienas, jam tekęs plotas - 6.4 kv. m; 2014-01-23 kameroje Nr. 3 (plotas - 14.9 kv. m) buvo laikomas kartu su vienu asmeniu (dviese), jam tekęs plotas - 7.45 kv. m; 2014 m. sausio 24-28 d. kameroje Nr. 11 (plotas - 14,9 kv. m) buvo laikomas kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam tekęs plotas - 3.725 kv. m; nuo 2014-02-12 iki 2014-02-21 kameroje Nr. 6 (plotas - 14,9 kv. m): 2014 m. vasario 12-13 d. kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam tekęs plotas - 3,725 kv. m; 2014 m. vasario 14-18 d. kartu su dviem asmenimis (trise), jam tekęs plotas - 4,97 kv. m; 2014 m. vasario 19-21 d. kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam tekęs plotas - 3,725 kv. m; nuo 2014-09-04 iki 2014-09-05 kameroje Nr. 10 (plotas - 14,9 kv. m): 2014 m. rugsėjo 4 d. kartu su dviem asmenimis (trise), jam tekęs plotas - 4,97 kv. m, 2014 m. rugsėjo 5 d. kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam tekęs plotas - 3,725 kv. m; 2015-03-01- 2015-03-03 kameroje Nr. 5 (plotas - 14,9 kv. m) kartu su trimis asmenimis (keturiese), jam tekęs plotas - 3,725 kv. m (b. l. 23-28).
Tokiu būdu 5 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 20 parų (iš viso buvo 24 paras). Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertina, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti ir konstatuoja, jog 20 parų (6 paras- trūko 0,03 kv. m, o 14 parų trūko 1,275 kv. m ploto asmeniui) buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti įvertintas baldų ar inventoriaus užimamas plotas, tačiau trūkstant teisės aktuose nustatytos ploto normos, kamerose esančių baldų ir inventorius užimamas plotas dar labiau apribojo jo judėjimo kamerose galimybes.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jam trūkdavo oro, buvo netinkama ventiliacija.
Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nurodoma, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.).
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus AVPK areštinės kamerų netinkamos ventiliacijos. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Alytaus visuomenės sveikatos centro Alytaus AVPK areštinėje atliktus patikrinimus 2014-06-02 ir 2015-06-05 bei tarp jų ir kameros Nr. 6 (2014-01-28 patikrinimas), t. y. tos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2014-02-12 iki 2014-02-21 (b. l. 40-45, 48-50). Patikrinimo metu nustatyta, kad langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, kai kuriose kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija, pažeidimų dėl patalpų vėdinimo nenustatyta. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl kamerų vėdinimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų Areštinės kamerose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų gyvenimo sąlygų Areštinėje buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.
Pareiškėjas teigia, kad jį laikant Alytaus AVPK areštinėje, jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad kameros patalpoje buvo drėgna, apšvietimas buvo labai prastas.
Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 ir 2015-06-10 patikrinimo akte Nr. PA-164 (b.l. 43-45, 48-50) užfiksuota, kad kameros apšviečiamos liuminescencinėmis lempomis, kamerų langai pakeisti, langai – skaidraus stiklo, patalpos vėdinamos per langus, ant langų pritvirtintos metalinės grotos, kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija. Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose nebuvo oro, nebuvo ventiliacijos, buvo netinkamas apšvietimas kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas taip pat skunde teigia, jog nebuvo įrengtas tualetas ar unitazas, o buvo skylė grindyse, kamerose nebuvo karšto vandens.
Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Higienos normos HN 37:2009 20 p. buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Alytaus AVPK areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti pertvara (b.l. 43-45, 48-50). Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas taip pat vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus AVPK būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl areštinės sanitarinių mazgų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose nebuvo karšto vandens sistemos, tačiau Higienos normos HN 37:2009 26 punkte aiškiai nurodyta, jog policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema, o kamerose tokio reikalavimo nenustatyta, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodęs, jog grindys buvo medinės, tualeto grindų danga šiurkšti, todėl sunkiai valydavosi. Pateiktuose atsakovo Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 ir 2015-06-10 patikrinimo akte Nr. PA-164 nurodyta, jog kamerų grindys medinės, dažytos. Higienos normos HN 37:2009 27 punkte numatyta, jog policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pažeidimų dėl kamerų ir tualeto dangų nenustatyta, todėl ir pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose buvo per mažas stalas, kuris buvo pritvirtintas prie grindų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti vienas stalas. Stalo matmenys minėtoje normoje nenustatyti. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog trūkdavo kėdžių kamerose. Paminėtose normose nustatyta, jog kameroje turi būti taburetės (vienam asmeniui 1 vnt.) arba stalo ilgio suoliukas. Atsakovas nurodo, jog kamerose buvo ne taburetės, o suoliukai. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo bei taburečių trūkumo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog stalas buvo per mažas ir pritvirtintas prie grindų, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.
Taip pat pareiškėjas nurodo, jog trumpalaikio sulaikymo kamerose sienos apipeliję, apšvietimas prastas, kameroje trūko oro. Minėti pareiškėjo argumentai atmestini, kadangi teisės aktai nereglamentuoja higienos normų trumpalaikio sulaikymo kameroms. Be to, paminėtuose patikrinimo aktuose higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl teigtina, jog bendrieji higienos reikalavimai ir sulaikymų kamerose taip pat nebuvo pažeisti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelį fizinį bei dvasinį diskomfortą, didelius nepatogumus, pažeminimą, stresą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 56 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 24-25 str.). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 56 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, dalį laikotarpio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spainir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vienas šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.