Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3352-798/2015 pagal ieškovės likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovui M. R., trečiajam asmeniui I. R. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacine tvarka byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl to, ar egzistuoja pagrindas abejonėms dėl sandorio šalies valios tikrumo, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių sudarymą, jų pripažinimą negaliojančiais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniai).Ieškovė likviduojama akcinė bendrovė bankas „Snoras“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo M. R. 62 963,12 Eur skolą ir 8 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2006 m. lapkričio 20 d. pasirašyta laidavimo sutartimi (toliau – Laidavimo sutartis) užtikrino UAB „Marandas“ (įmonė likviduota) prievolių, prisiimtų pagal 2006 m. lapkričio 20 d. kredito sutartį Nr. 031-93286 (toliau – Kredito sutartis), įvykdymą. Pagrindinio skolininko bankroto byloje buvo patenkinta tik dalis ieškovės reikalavimų, atsiradusių pagal Kredito sutartį. Likusią skolos dalį turėtų sumokėti atsakovas, laidavęs už UAB „Marandas“. Gindamasis nuo ieškovės reikalavimų, atsakovas pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančia Laidavimo sutartį, priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad Laidavimo sutartį pasirašė kaip įmonės vadovas, bet ne kaip fizinis asmuo. Šios sutarties šalimi turėjo būti tik UAB „Marandas“. Kredito ir Laidavimo sutarčių sudarymo dieną atsakovo sveikatos būklė buvo labai sudėtinga (sutrikusi širdies veikla). Tai turėjo įtakos atsakovo sąmoningumui. Ieškovė Laidavimo sutartį, dėl kurios sudarymo nesiderėta, pateikė pasirašyti pasinaudodama atsakovo būsena. Taigi Laidavimo sutartis buvo sudaryta esant ieškovės apgaulei (CK 1.89 straipsnio 1 dalis, 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, sudarydama Laidavimo sutartį, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, t. y. nesielgė rūpestingai ir atidžiai. Tai pasireiškė bandymu nuslėpti Laidavimo sutarties sudarymo faktą, neįsitikinimu, ar atsakovas turi galimybę sudaryti asmeninio laidavimo sandorį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 62 963,12 Eur skolą, 8 procentų dydžio procesines palūkanas. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal Kredito sutartį suteikė UAB „Marandas“ iki 2011 m. lapkričio 20 d. 347 544,02 Eur dydžio kreditą. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas UAB „Marandas“ turto įkeitimu ir atsakovo laidavimu pagal Laidavimo sutartį. Bankroto byloje pardavus įkeistą UAB „Marandas“ turtą, liko nepatenkintas 62 963,12 Eur dydžio ieškovės reikalavimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi teisę reikalauti, kad likusią skolą sumokėtų atsakovas, laidavęs už UAB „Marandas“. Teismas nurodė, kad atsakovui buvo sudarytos sąlygos susipažinti su Laidavimo sutartimi. Sutartyje nurodyti atsakovo rekvizitai, aiškiai įrašyta, kad būtent atsakovas laiduoja už UAB „Marandas“. Toks prievolių užtikrinimo būdas nurodytas ir Kredito sutartyje. UAB „Marandas“ spaudas ant Laidavimo sutarties, anot teismo, neįrodo, kad sandoris sudarytas įmonės vardu. Tai prieštarautų laidavimo sutarties prasmei, tikslui bei turiniui (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Išanalizavęs Laidavimo sutarties turinį, jos sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, kad sutartimi atsirado asmeninė atsakovo prievolė. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo sutuoktinės sutikimas sudaryti Laidavimo sutartį nebuvo būtinas. Pasisakydamas dėl atsakovo teiginių, jog ieškovė, pateikdama pasirašyti Laidavimo sutartį, pasinaudojo jo sveikatos būkle, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl diagnozuoto Volfo-Parkinsono-Vaito sindromo atsakovas nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Atsakovo veiksmai pasirašant 2006 m. lapkričio 14 d.–2006 m. lapkričio 27 d. daugelį sandorių, rengiant UAB „Marandas“ akcininkų susirinkimą, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovo sveikatos būklė negalėjo būti tokia, jog jis iš viso nesuprastų savo veiksmų reikšmės. Be to, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, kad pasirašant Laidavimo sutartį ieškovė atliko kokius nors apgaulingus veiksmus. Papildomai įvertinęs tai, kad atsakovas yra verslininkas, teismas pripažino argumentus dėl ieškovės apgaulės nepagrįstais. Teismas akcentavo, kad dalis ieškovės reikalavimo buvo patenkinta pardavus bankroto byloje įkeistą UAB „Marandas“ turtą. Turtas parduotas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas turi pareigą padengti likusią UAB „Marandas“ skolą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas M. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:Teismui pateiktoje apelianto ligos istorijoje įrašyta, kad nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d. apelianto širdies ritmas sutrikdavo iki 5 kartų per savaitę, o priepuoliai tęsdavosi iki 5 val. Priepuolių metu apelianto psichinė būklė būdavo nestabili, jis galėjo priimti neadekvačius sprendimus. Laidavimo sutartis sudaryta tuo metu, kai ligos simptomai buvo paūmėję. Teismo išvados dėl šios aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai. Apelianto būklė netrukdė pasirašyti dokumentų. Vis dėlto apeliantas negalėjo suvokti pasirašomų dokumentų prasmės. Priimdamas sprendimą, teismas neįvertino to, kad ieškovė nesuteikė galimybės apeliantui iš anksto susipažinti su Laidavimo ir Kredito sutartimis, apeliantas nėra teisininkas. Teismas ignoravo aplinkybę, kad apeliantas Laidavimo sutartį pasirašė ne asmeniškai, bet kaip juridinio asmens atstovas. Ieškovės darbuotojai nepaaiškino apeliantui, kokio pobūdžio sutartį jis sudaro. Jei tai būtų buvę padaryta, apeliantas būtų vedęs derybas su kita finansų įstaiga, nerizikuodamas asmeniniu turtu ir šeimos gerove. Teismas neanalizavo, ar ieškovės veiksmai atitiko FĮĮ 31 straipsnio normas. Kadangi ieškovė nesidomėjo apeliantu kaip fiziniu asmeniu, jis neturėjo pagrindo manyti, kad laiduos asmeniškai. Ieškovės nesąžiningus ir apgaulingus veiksmus įrodo būtent FĮĮ įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė LAB bankas „Snoras“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai: Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog Laidavimo sutarties sudarymo dieną jam būtų paūmėję diagnozuotos ligos simptomai. Apeliantui visos sutarčių sąlygos buvo atskleistos ir pateiktos susipažinti prieš pasirašant. Nėra tikėtina, kad sutartys, kurių vertė 347 544,02 Eur, galėjo būti sudaromos prieš tai nesusipažinus su jų sąlygomis. Apeliantas, būdamas rūpestingas ir atidus, negalėjo nepastebėti, kad pasirašė asmeninio laidavimo prievolę sukuriantį sandorį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl galimybės to paties sandorio negaliojimą grįsti vienos iš sandorio šalių negalėjimu suprasti savo veiksmų reikšmės ir kartu jos suklaidinimu panaudojant apgaulę

Šioje byloje pareikštu priešieškiniu apeliantas siekia išvengti turtinės prievolės, atsiradusios laidavimo sandorio pagrindu, įvykdymo (CK 1.138 straipsnis). Savo teisių ir interesų pažeidimą, o kartu ir būtinybę jį pašalinti, apeliantas įrodinėja pasitelkdamas sandorių negaliojimo institutą. Pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė, kad ieškovė jį suklaidino (panaudojo apgaulę). Šalutinio pobūdžio aplinkybe apeliantas įvardijo ir savo būseną Laidavimo sutarties pasirašymo metu, kuri, apelianto vertinimu, neleido jam tinkamai suprasti ieškovės veiksmų (žr. apelianto ieškinio 35–35 punktus). Taigi apeliantas Laidavimo sutarties neteisėtumą de jure įrodinėjo dviem savarankiškais sandorių negaliojimo pagrindais, kurių esmė – vienos iš sandorio šalių valios ydingumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog tarp šalių susiklostęs teisinis santykis gali būti pripažintas neteisėtu ne pagal vieną, o kelias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prieš K. S., V. S., bylos Nr. 3K-3-279/2012). Tačiau apelianto pasirinktas ieškinio pagrindo formulavimas yra prieštaringas, o jo nurodomi sandorių negaliojimo pagrindai iš esmės nesuderinami (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Fizinio asmens, kuris dėl savo būsenos negali suprasti atliekamų veiksmų reikšmės ar jų valdyti, išreikšta valia sudaryti sandorį pati savaime yra netinkama. Apgaulės prieš tokį asmenį panaudojimas yra nereikšminga aplinkybė. Jeigu fizinis asmuo yra tokios būsenos, jis negali būti suklaidintas, nes nepajėgia objektyviai suprasti konkretaus sandorio turinio, t. y. pasverti sandorio žalingumo ir naudingumo. Apgaulės panaudojimo faktas būtų reikšmingas tada, kai fizinis asmuo sandorio sudarymo metu pajėgė tinkamai išreikšti savo valią, tačiau jo būsena buvo tokia, kad kitai sandorio šaliai turėtų būti priskiriama didesnė nei įprasta rūpestingumo pareiga. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šios pareigos pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip pasyvi arba aktyvi apgaulė. Tai, kas paminėta, nereiškia, kad tas pats teisinis santykis gali būti negaliojantis tiek pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Tačiau tam tikrais atvejais fizinio asmens būsena gali būti vienas iš suklydimą kvalifikuojančių požymių (pvz., esant įrodymų, kad asmuo dėl savo būsenos, kuri iš esmės netrukdė jam suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, tačiau tokie gebėjimai buvo riboti, neteisingai suvokė esmines sandorio aplinkybes). Pirmosios instancijos teismas apelianto neprašė patikslinti ieškinio pagrindo, t. y. pašalinti jo prieštaravimus, tačiau pasisakė dėl abiejų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, išdėstytus 3 skundo lape, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas keitė savo poziciją, išdėstytą pareikštame ieškinyje. Iš apeliacinio skundo turinio aišku, kad apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nėra visų būtinųjų aplinkybių CK 1.89 straipsnio 1 dalies normai taikyti. Dabar apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas duomenis apie jo sveikatos būklę ir galimybę suvokti atliktų ginčo veiksmų esmę netinkamai įvertino būtent įrodinėtos apgaulės fakto kontekste. Apelianto samprotavimų eiga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad jis nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, jog apeliantas neįrodė apgaulės panaudojimo prieš jį fakto. Pastebėtina, kad apeliantas taip pat netiesiogiai įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio faktinį pagrindą turėjo teisiškai įvertinti ir esminės klaidos požiūriu (pvz., apeliacinio skundo 4 lape dėstomi teiginiai, kad apeliantas nesuprato laiduojąs asmeniniu turtu). Tai, kas nurodyta, suponuoja, kad apeliacinio skundo teisinis pagrindas apima ne tik CK 1.91 straipsnio 1 dalies taikymo tinkamumo įvertinimą, bet ir galimybę faktinį pagrindą kvalifikuoti pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 320 straipsnis).

Dėl įmonės vadovo ir akcininko suklaidinimo jam pasirašant laidavimo sutartį, pagal kurią jis laiduoja už įmonės prievoles

Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Miesto modernizavimo realijos“ prieš BUAB „Rūmas“, AB DNB banką, bylos Nr. 3K-3-72/2014, ir joje nurodytą teismo praktiką).Byloje nustatyta, kad Laidavimo sutarties sudarymo dieną apeliantas, kaip UAB „Marandas“ vadovas, taip pat pasirašė įmonės vardu Kredito sutartį. Pagal šią sutartį ieškovė suteikė įmonei 347 544,02 Eur kreditą. Kredito sutarties 6.3 punkte buvo įrašyta, kad skolinio įsipareigojimo įvykdymas užtikrinamas apelianto laidavimu. Apeliantas pasirašė kiekviename Kredito sutarties lape. Laidavimo sutartyje būtent apeliantas įvardijamas kaip asmuo, prisiimantis asmeninę laidavimo prievolę už UAB „Marandas“ prievoles pagal Kredito sutartį. Tai aiškiai nurodyta ir sutarties grafoje „Šalių rekvizitai“. Savo parašą ties nurodyta grafa apeliantas patvirtino UAB „Marandas“ antspaudu. Pastaroji aplinkybė, priešingai, nei bando įrodyti apeliantas, yra nereikšminga ir nepagrindžia, kad sutartis buvo pasirašyta netinkamai ar juolab kad sutartį apeliantas pasirašė ne savo, bet įmonės vardu (CK 1.64 straipsnio 1 ir 2 dalys).Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto versija, kad Laidavimo sutartį jis pasirašė UAB „Marandas“ vardu, viena vertus, yra nelogiška, nes tokiu atveju sutarties sudarymas būtų buvęs beprasmis, kita vertus, ji neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantas pripažįsta, kad jam buvo įteikti ir Kredito, ir Laidavimo sutarčių egzemplioriai. Be to, ieškovė 2009 m. lapkričio 9 d. išsiuntė apeliantui, kaip asmeniui, laidavusiam pagal Kredito sutartį, įspėjimą dėl to, kad UAB „Marandas“ nevykdo savo įsipareigojimų. Nepaisant to, apeliantas nereiškė ieškovei jokių pastabų dėl jos nepagrįstų reikalavimų (pvz., nenurodė, kad nėra asmeniškai prisiėmęs įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį). Apeliantas taip pat iki tol, kol nebuvo pradėtas teisminis procesas dėl prievolės įvykdymo, neišsakė ieškovei savo pozicijos, kad Laidavimo sutarties sąlygos neatitinka jo tikrosios valios. Nustatytos faktinės aplinkybės dėl apelianto ir UAB „Marandas“ santykio, Kredito ir Laidavimo sutarčių sudarymo momentų bei šių sutarčių ryšio patvirtina, kad apeliantas turėjo suprasti faktinius ir teisinius sandorių sudarymo padarinius. Ieškovės siekį aktyviais veiksmais jį suklaidinti apeliantas faktiškai sieja tik su jam pateiktų dokumentų gausa ir laiko stoka su jais susipažinti. Tokia aplinkybė nevertintina kaip tyčinį nesąžiningą veiksmą kvalifikuojantis požymis, juolab kad byloje neįrodinėta, jog ieškovė būtų dariusi apeliantui kokios nors formos spaudimą dėl ginčo sandorio pasirašymo ar kokiu nors būdu trukdžiusi išsamiai susipažinti su sutarčių tekstu. Būtent apeliantas turėjo pareigą tinkamai susipažinti su pasirašytų sandorių turiniu (sandorio naudingumu ir žalingumu, galimais padariniais ir kt.) ir tik tuomet išreikšti savo valią. Įrodinėdamas suklaidinimo faktą, apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovė – finansų įstaiga – netinkamai vykdė informavimo pareigą, t. y. nepaaiškino, kokią sutartį apeliantas pasirašo. Apelianto pozicija teikia pagrindą daryti išvadą, jog jis mano, kad ieškovės neveikimas lėmė apelianto sprendimo pasirašyti Laidavimo sutartį priėmimą tinkamai nesuvokiant galimų padarinių rizikos. Pasyvios apgaulės panaudojimą prieš apeliantą visų pirma paneigia Laidavimo sutarties sąlygų aiškumas, lakoniškumas. Apeliantui – verslininkui – neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama laidavimo prievolės esmė, laiduotojui galintys kilti padariniai, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdys savo įsipareigojimų (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartis yra įprasta ir dažnai civilinėje apyvartoje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė. Apeliacinio skundo argumentai neįtikina, kad apeliantas galėjo nesuprasti, kokio pobūdžio sutartį pasirašo, ar kad sprendimui priimti jam buvo būtina papildoma informacija, kurią galėjo suteikti tik ieškovė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovės pareigos supažindinti su laidavimo teisiniais padariniais vykdymą siedamas su jo būsena, buvusia Laidavimo sutarties sudarymo dieną, apeliantas ignoruoja vieną esminę aplinkybę. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad apeliantas ieškovei būtų atskleidęs, jog turi sveikatos problemų, kurios gali riboti jo gebėjimą tinkamai išreikšti valią, ar kad ieškovė turėjo tą suvokti iš apelianto elgesio. Dėl to apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovės neveikimas, kaip tą įvardija apeliantas, turėtų būti prilygintas pasyvios apgaulės panaudojimui. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apeliantas neįrodė, jog Laidavimo sutartį sudarė apgautas. Be kita ko, teisėjų kolegija primena, kad apelianto pabrėžiamas jo būsenos ypatingumas de facto yra konstruojamas kaip alternatyvaus pobūdžio aplinkybė, turinti patvirtinti esminės klaidos faktą (žr. 18 ir 19 punktus). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, jog atsakovas suklaidino ieškovę, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (žr. prieš tai nurodytą kasacinę bylą Nr. 3K-3-72/2014).Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog jo būsena Laidavimo sutarties sudarymo metu galėjo jam kliudyti tinkamai suvokti sandorio turinį. Bylos svarstymui pateiktoje pažymoje iš apelianto ligos istorijos įrašyta, kad apeliantui nustatytas įgimtas papildomas širdies nervas (Volfo-Parkinsono-Vaito sindromas) (t. I, b. l. 250–251). Nors pažymoje nurodyta, kad apelianto ligos eiga tam tikrais atvejais gali lemti psichinės ir emocinės būklės nestabilumą, pasireiškiantį neadekvačių sprendimų priėmimu, tačiau nėra jokių duomenų, jog apeliantas turėjo tokių sutrikimų Laidavimo ir Kredito sutarčių pasirašymo dieną. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad ginčo laikotarpiu apeliantas sudarė ne vieną sandorį, aktyviai veikė UAB „Marandas“ veikloje (apeliantas, kaip įmonės valdymo organas, priėmė įvairius verslo sprendimus, sudarė hipotekos sandorį ir kt.). Todėl nėra jokių objektyvių priežasčių apelianto, atsižvelgiant į jo asmenines savybes, veiksmus bylos faktinio pagrindo kontekste vien tik dėl jam diagnozuotos ligos vertinti taikant žemesnį nei vidutinį rūpestingumo, protingumo ir atsargumo reikalavimų standartą. Apelianto suklydimas dėl Laidavimo sutarties perspektyvų, t. y. kad nekils pareiga atsakyti ieškovei, nesudaro pagrindo taikyti sandorio negaliojimo suklydus taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014, ir joje nurodytą teismo praktiką). Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas apie apelianto ryšius su pagrindiniu skolininku, apelianto patirtį bei jį ir ieškovę siejusių laidavimo teisinių santykių istorija patvirtina, kad apeliantas ne tik turėjo (objektyvusis kriterijus – kaip normaliai atidus ir protingas asmuo), bet ir suvokė (subjektyvusis kriterijus) pasirašomos sutarties esmę. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad pasirašydamas Laidavimo sutartį apeliantas galėjo suklysti išreikšdamas savo valią (CPK 185 straipsnis). Jeigu ginčo sandorio sąlygos nebūtų atitikusios jo vidinės valios, neabejotina, kad apeliantas būtų iš karto jas ginčijęs, bet ne laukęs iki teismine tvarka bus iškeltas prievolės vykdymo klausimas.

Dėl FĮĮ 31 straipsnyje nustatytų finansų įstaigos pareigų nevykdymo sudarant laidavimo už finansų įstaigos kliento prievoles sandorį

Apeliantas nurodo, kad ieškovė pažeidė FĮĮ 31 straipsnyje nustatytas pareigas, nes neįsitikino jo mokumu. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip teisiškai nemotyvuotą. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus tarp finansų įstaigų ir laiduotojų už finansų įstaigos kliento prievoles, yra išaiškinęs, kad laiduotojai, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (žr., pvz., prieš tai nurodytą kasacinę bylą Nr. 3K-3-212/2014). Be to, klaidingas finansų įstaigos verslo rizikos įvertinimas ir jos prisiėmimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti asmenį nuo prievolės įvykdymo (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą AB ,,NORD/LB Lietuva“ prieš V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-119/2005).Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės ar esminio suklydimo. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti apelianto reikalavimus, tinkamai taikė teisės normas, todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 328, 330 straipsniai). Ieškovė įrodymų dėl išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.