Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Regionų administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1V-561 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjo M. K. prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo.

Skunde nurodoma, kad Pareiškėjas per Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto nuostatų pagrindu. Pareiškėjas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo grindė savo tėvo I. A. K. (A. K.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėta Lietuvos Respublikos pilietybe. 2023 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės įsakymu Nr. 1V-561 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas) buvo nuspręsta netenkinti Pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Taip pat pareiškėjas gavo Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. teikimo Nr. 23TR205 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Teikimas), į kurį atsižvelgiant buvo priimtas Įsakymas, kopiją. Nesutikdamas su Įsakymu bei Teikime nurodytais argumentais pareiškėjas 2024 m. vasario 26 d. pateikė skundą Vidaus reikalų ministerijai, kuriuo prašė naikinti Įsakymą ir pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo patenkinti. 2024 m. balandžio 9 d. pareiškėjas gavo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą dėl pateikto skundo (toliau – Sprendimas), kuriuo buvo informuotas, kad skundas netenkinamas. Šios aplinkybės konstatuotos Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 1 d. teikime Nr. 23TR205 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“. Kaip nurodyta Teikime, Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jo tėvas A. K. (I. A. K.), gim. (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940-06-15 (1927-12-23, 1938-10-20 išduoti Lietuvos Respublikos vidaus pasai, 1935-06-05 A. K. ir B. G. D. santuokos įraše nurodyta, kad jaunieji – žydų tautybės Lietuvos piliečiai). Duomenų apie tai, kad asmuo 1940-06-15 būtų netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra. Tačiau Teikime konstatuojama, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų. Todėl pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Teikime nurodoma, kad pareiškėjo tėvas A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į Mordoviją, t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Mordoviją), ir neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos. Teikimo išvada, kad pareiškėjo tėvo evakuacija 1941 m. į Mordoviją reiškia, kad asmuo išvyko „nuolat gyventi“ į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, kuri atskleidžia, kad ši nuostata negali būti vertinama ir taikoma formaliai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., arba yra tokio asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktai). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, matyti, jog įstatymų leidėjas suformulavo 3 (tris) kumuliatyvias sąlygas tam, kad asmuo galėtų būti pripažįstamas asmeniu, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusiu iš Lietuvos, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme: (1) asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; (2) asmuo ar jo palikuonis turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija; (3) 1990 m. kovo 11 d. asmens ar jo palikuonio nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti buvusi ne Lietuvoje. Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina visų Pilietybės įstatymo 2 str. 3 p. įtvirtintų kumuliatyvių sąlygų egzistavimą tam, kad pareiškėjo tėvas būtų laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme. Pirma sąlyga: asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šios sąlygos egzistavimo ginčo nėra. Antra sąlyga: asmuo turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis asmens išvykimą sieja su savanorišku asmens išvykimu iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę. Žodis „išvykimas“ Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytoje teisės normoje turėtų būti suprantamas ne kaip trumpalaikis apsilankymas kitose valstybėse ar formalus valstybės sienos perėjimas / kirtimas, tačiau kaip išvykimas nuolat gyventi į pasirinktą valstybę. Todėl konkrečiu atveju vertinant, ar asmuo atitinka išvykusio asmens kriterijus, turi būti nustatoma, į kokią valstybę asmuo išvyko būtent nuolatiniam gyvenimui. Išimtimi, kad išvykusiu iš Lietuvos nelaikomas asmuo, kuris išvyko nuolat gyventi iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, įstatymo leidėjas pirmiausiai siekė apriboti teisę Lietuvos Respublikos pilietybę gauti asmenims, kurie išvyko bei nuolat gyveno buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje esančiose valstybėse, buvo įgiję šių šalių pilietybes, t. y. buvo socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu požiūriu glaudžiai su šiomis valstybėmis susiję. Toks apribojimas susijęs su tuo, kad šie asmenys negalėtų būti kartu ir Lietuvos, ir minėtų valstybių, kurių pasirinkta politinės raidos kryptis galimai neatitiko Lietuvos interesų, piliečiais. Toks daugybinės pilietybės apribojimas nėra nustatytas jokių kitų teritorijų ar valstybių, įskaitant Izraelį, atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl asmenų išvykimo nuolatiniam gyvenimui į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją siejo būtent su tikslo nuolat gyventi kitoje valstybėje kriterijumi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją asmuo išvyko su tikslu nuolat gyventi. Aptariamoje administracinėje byloje teismas pripažino, kad formalus asmens išvykimas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją 1944 metais (karo aplinkybėmis) ne nuolatiniam gyvenimui nepatenka į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reguliuojamą sritį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad: „Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „ Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. “, negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos kitokios, t. y. lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, inter alia galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu; kita vertus, toks teisinis reguliavimas nustatytas neignoruojant ir nūdienos realijų, atsižvelgiant į šalies pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020, 54 p.). „[...] konstatavus duomenų, patvirtinančių faktą apie J. J. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą 1940 m. birželio 15 d., pakankamumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų duomenų pagrindu spręsti, kad J. J. 1944 metais į iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Baltarusiją) išvyko nuolat gyventi, vertinant tiek pareiškėjo paaiškinimą, kad jo senelis Minske buvo laikomas nelaisvėje [...], tiek duomenis apie tolesnį jo keliavimą (Lenkija, Italija, Brazilija), tiek istorinį kontekstą – nuo 1944 m. vidurio ši teritorija pateko į intensyvių karo veiksmų zoną (Visuotinė lietuvių enciklopedija; https://www.vle.lt/Straipsnis/Baltarusijos-operacija-68487), nėra pagrindo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358- 624/2020, 55 p.). Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl asmenų išvykimo nuolatiniam gyvenimui į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją neturėtų būti aiškinama ir taikoma formaliai. Sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pripažintinas išvykusiu nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, turėtų būti atsižvelgiama į įstatymų leidėjo ketinimus, atitinkamai įvertinant išvykusio asmens santykį su konkrečia valstybe, į kurią jis išvyko, jo buvimo toje valstybėje trukmę, atsižvelgiama į jo socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su konkrečia valstybe, taip pat įvertinami tikrieji išvykusio asmens emigracijos tikslai ir kryptys. Šiuo atveju, Teikime neatsižvelgta į aplinkybę, kad, pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjo tėvas nuolat gyventi išvyko ne į Mordoviją, o į Izraelį, t. y. valstybę, su kuria Pilietybės įstatymas nesieja daugybinės pilietybės apribojimo. Izraelyje jis gyveno jau 1949 m. iki pat savo mirties 1993 m. (tai patvirtina Izraelio Valstybės išrašas iš Gyventojų registro, kuriame nurodyta, kad Y. A. K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, 1949 m. gegužės mėnesį buvo registruotas kaip naujas gyventojas, mirė – (duomenys neskelbtini) Izraelio Valstybėje). Taigi ir 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjo tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Izraelyje. Būtent šie duomenys, sugretinus juos su kitais dokumentais (pvz., 1962 m. pareiškėjo gimimo liudijimu, kuriame įrašytas tėvas I. A. K.; 1982-01-22 I. A. K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, išduotu Izraelio Valstybės pasu) ir reikšminga gyvenimo šioje valstybėje trukme, patvirtina pareiškėjo tėvo išvykimą (apsisprendimą išvykti) nuolat gyventi į Izraelį, t. y. ne buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančią valstybę. Būtent Izraelis, o ne Mordovija, buvo pareiškėjo tėvo socialinių, kultūrinių ir ekonominių interesų centras, šioje valstybėje pareiškėjo tėvas gyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, Izraelyje gimė jo palikuonys, Izraelis buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta ir 1990 m. kovo 11 d. Vien tik formali aplinkybė, kad pareiškėjo tėvas, prieš išvykdamas į Izraelį (kuriame jau 1949 m. nuolat gyveno), 1941 metais buvo karo sąlygomis evakuotas į Mordoviją, neturėtų būti vertinama kaip jo nuolatinis išvykimas gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Su šia valstybe pareiškėjo tėvas ar Lietuvos Respublikos pilietybę siekiantis atkurti pareiškėjas nėra susijęs jokiais teisiniais ar socialiniais ryšiais, neturi šios valstybės pilietybės ir čia nuolat negyveno. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020-10-05 pažyma Nr. R4-3843 patvirtina, kad pareiškėjo tėvas Lietuvos teritoriją paliko ne savo noru, o į Sovietų Sąjungą buvo evakuotas (iškeldintas) Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžioje. Pareiškėjo tėvo evakuacijos 1941 m. ir buvimo Mordovijoje laikotarpiu vyko intensyvūs karo tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos veiksmai, Holokausto įvykiai ir pareiškėjo tėvas, kaip žydų tautybės asmuo, buvo evakuotas iš Lietuvos dėl kilusios grėsmės gyvybei. Akivaizdu, kad tokios istorinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip savanoriškas išvykimas. Be to, 1949 m. Sovietų Sąjunga faktiškai buvo užėmusi tiek Mordovijos, tiek Lietuvos teritorijas, todėl nepriklausomai nuo to, iš kurios teritorijos pareiškėjo tėvas išvyko į Izraelį, jo veiksmai rodo, kad jis siekė pasitraukti į demokratinę valstybę, bėgdamas nuo to paties sovietų režimo. Todėl vien tik pats išvykimo vietos aspektas (iš Lietuvos ar Mordovijos), nevertinant kitų aplinkybių, neturėtų būti esminis sprendžiant dėl to, ar pareiškėjo tėvas atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą išvykusio asmens sąvoką. Teikime akcentuojama, jog duomenų, kad A. K. būtų grįžęs iš Mordovijos į Lietuvą iki 1990-03-11, nėra. Tačiau tokie Teikimo motyvai yra nesuderinami su Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų tikslais. Vadovaujantis tokia pozicija, pareiškėjo tėvui būtų užtekę iš Mordovijos sugrįžti į Lietuvos teritoriją bent kelioms dienoms ir iš Lietuvos išvykti į Izraelį, tuomet jo išvykimas būtų pripažįstamas tinkamu, nors akivaizdu, kad šiuo atveju skirtumas, ar į Izraelį jis išvyko iš Lietuvos, ar iš Mordovijos teritorijų, būtų tik formalus ir sukurtų tuos pačius padarinius. Dėl aukščiau nurodytų argumentų nepagrįsta Teikimo išvada, neva pareiškėjo tėvas neatitinka asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvokos, kadangi 1941 m. išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Mordoviją). Teikime iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjo tėvas 1949 m. jau nuolat gyveno Izraelyje, kad 1982 m. jam išduotas Izraelio valstybės piliečio pasas, 1993 m. pareiškėjo tėvas Izraelyje mirė, kas patvirtina jo nuolatinio gyvenimo Izraelyje faktą. Šios aplinkybės įrodo asmens išvykimą iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę, ko ir reikalaujama pagal aptariamą Pilietybės įstatymo apibrėžtą Antrąją sąlygą. Teikime taip pat nustatyta, kad pareiškėjo tėvas gimė (duomenys neskelbtini), t. y. dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje (dabar – Pasvalio r. sav.), kur (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, 1927-12-23 ir 1938- 10-20 jam išduoti Lietuvos Respublikos vidaus pasai. Ši informacija įrodo faktą, kad šis asmuo gimė, gyveno, taigi ir išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Šios dokumentais pagrįstos aplinkybės, taip pat konstatuotas pareiškėjo tėvo nuolatinio gyvenimo Izraelyje jau 1949 metais (iki pat 1990 m. kovo 11 d.) faktas patvirtina, kad pareiškėjo tėvas atitinka Pilietybės įstatymo apibrėžtą Antrąją sąlygą. Trečia sąlyga: 1990 m. kovo 11 d. asmens nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti buvusi ne Lietuvoje. Ta valstybė, kurioje išvykęs protėvis nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Teikime nustatyta, kad M. K. tėvas Y. A. 1949 m. įregistruotas kaip naujas imigrantas Izraelyje, 1982-01-22 I. A. K., gim. (duomenys neskelbtini), išduotas Izraelio Valstybės pasas. Pareiškėjo tėvas mirė 1993-08-20 Izraelio valstybėje (tai patvirtina Izraelio Valstybės išrašas iš Gyventojų registro). Taigi ir 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjo tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Izraelyje. Šios Teikime konstatuotos aplinkybės patvirtina Trečiąją sąlygą – kad 1990 m. kovo 11 d. asmens nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje ir ne buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas A. K. (I. A. K.), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1990 m. kovo 11 d. atvyko iš Lietuvos teritorijos nuolat gyventi būtent į Izraelį, kur gimė ir gyvena jo palikuonys, ši valstybė nebuvo buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Pilietybės įstatyme be nurodytų sąlygų nėra įtvirtinta jokių kitų papildomų reikalavimų tam, kad asmuo būtu pripažįstamas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Iš nurodytų argumentų darytina išvada, kad pareiškėjas pateikė visus Pilietybės įstatyme nurodytus dokumentus, patvirtinančius atitikimą Pilietybės įstatymo 7 str. 3 punkte įtvirtintoms sąlygoms kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Pareiškėjas yra Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis. Apibendrinant, visų pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad egzistuoja Pilietybės įstatyme 9 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 4 punkto nuostatų pagrindu nustatytos sąlygos pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo patenkinimui. Teikime taip pat nurodoma, kad pareiškėjo tėvas A. K. negali būti laikomas asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi A. K. 1941 m. evakuacija į Mordaviją pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. Teismų praktikoje panašioje faktinėje situacijoje yra konstatuota, kad asmens evakuacija reiškia, kad asmuo iki 1990-03-11 paliko Lietuvos teritoriją ne savo noru, o buvo evakuotas į Sovietų Sąjungos teritoriją. Evakuacija – gyventojų išgabenimas iš vietovės, dėl tam tikros jiems kilusios grėsmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5081- 484/2015). Informacija apie pareiškėjo tėvo evakuaciją saugoma Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020-10-05 pažyma Nr. R4-3843). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020-10-05 pažymoje nurodoma, kad pareiškėjo tėvas A. K. įrašytas į Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžioje evakavusių iš Lietuvos TSR ir apsigyvenusių Mordavijos ATSR asmenų ir vaikų be tėvų sąraše. Nurodyta informacija įrodo, kad atitinkami sąrašai buvo sudaromi ir saugomi okupacinės režimo institucijos, pareiškėjo tėvas išgabentas ne savo noru, jo evakuacija sietina su kilme – nulemta Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karo (Holokausto įvykiai, pareiškėjo tėvas – žydų tautybės asmuo). Pagal savo esmę nurodyta informacija atitinka tremties požymius. Vis dėlto, nurodytos faktinės aplinkybės Teikime nėra analizuojamos, o tik apsiribojama nemotyvuotu teiginiu, kad evakuacija pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Taigi, nors Teikime aptartos ir Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 7 straipsnio 2 punkto nuostatos, tačiau šio pagrindo taikymui aktualios faktinės aplinkybės nenagrinėtos ir nevertintos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas savo faktinėmis aplinkybėmis panašią administracinę bylą, kurioje taip pat buvo keliamas asmenų evakuacijos į Sovietų Sąjungą nacistinės Vokietijos okupacijos metu prilyginimo ištrėmimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos klausimas, akcentavo, kad: „Spręsdamas pilietybės F. G. ir A. G. atkūrimo klausimą, Migracijos departamentas privalėjo išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, reikšmingas pareiškėjų siekiui atkurti pilietybę (tame tarpe ir M. G. atitiktį Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąvokai „asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.“), tačiau tai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiais veiksmais valstybės institucija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus gero viešojo administravimo principus ir netinkamai įgyvendino jai priskirtas funkcijas.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3900-502/2021; 42 p.). Darytina išvada, kad pareiškėjo tėvo statusas atitinka ir Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos – Asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. – požymius. Tai reikštų, kad pareiškėjas ir šiuo pagrindu atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytas sąlygas, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Vis dėlto, šio pagrindo taikymui aktualios faktinės aplinkybės Teikime nenagrinėtos ir nevertintos, todėl valstybės institucija pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus gero viešojo administravimo principus ir netinkamai įgyvendino jai priskirtas funkcijas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Įsakymas priimtas tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą. Skundžiamame Vidaus reikalų ministerijos Sprendime nurodoma, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 nagrinėta kitokia situacija – asmuo iš Lietuvos buvo išvežtas ir įkalintas TSRS teritorijoje, t. y. prieš savo valią ir ne nuolat gyventi, priešingai, nei nagrinėjamu atveju. Kaip išsamiai nurodyta šio skundo 24 ir 38 punktuose, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai bei 1941 m. (evakuacijos metu) egzistavusios istorinės aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo tėvas iš Lietuvos buvo išgabentas ne savo valia ir ne siekdamas nuolat apsigyventi TSRS teritorijoje. Atsiradus objektyviai galimybei jis išvyko nuolatiniam gyvenimui į demokratinę valstybę – Izraelį. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 išnagrinėjo esminėmis aplinkybėmis panašią faktinę situaciją. Sprendime nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. eA-3075-415/2019 nėra analizuotas tikslo „nuolat gyventi“ kitoje valstybėje kriterijus, priešingai nei administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 yra suformuota vėliau, todėl atspindi aktualiausią teismų pateiktą Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo išaiškinimą. Sprendime taip pat nurodoma, kad Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta 1945 metais, t. y. išnyko pareiškėjo tėvo evakuacijos priežastis. Tačiau pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno Rusijos teritorijoje (Mordovijoje) iki 1949 metų imtinai. Šis 1946-1949 metų laikotarpis laikytinas nuolatiniu gyvenimu TSRS (Rusijos dalies – Mordovijos) teritorijoje. Nurodyta išvada negali būti laikoma pagrįsta, kadangi padaryta ignoruojant visuotinai žinomas istorines aplinkybes. 1946-1949 metų laikotarpis negali būti siejamas su pareiškėjo tėvo apsisprendimu nuolat gyventi (laikomas nuolatiniu gyvenimu) Mordovijoje, kadangi pareiškėjo tėvas tik po 1948 m. objektyviai galėjo išvykti į Izraelį. Tik 1948 m. buvo įkurta Izraelio valstybė (dalyje Palestinos). Nuo 1922 m. iki 1948 m. Palestina buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei. Remiantis istoriniais faktais, 1939 m. britai apribojo žydų emigraciją, todėl žydai emigruodavo į Palestiną iš dalies nelegaliai. Tik įkūrus Izraelio valstybę buvo panaikinti atvykimo suvaržymai. Be to, net ir įkūrus Izraelio valstybę, egzistavo kliūtys išvykti iš Sovietų Sąjungos teritorijos: „1948 m. susikūrus Izraelio valstybei ir TSRS užmezgus diplomatinius santykius su ja, [...] iškilo nesutarimų sprendžiant specialistų žydų emigracijos klausimą, vyriausybinės institucijos itin nenorėjo išleisti patyrusių specialistų, [...] atvykusi Izraelio komisija, [...] turėjo derėtis su TSRS atstovais dėl dviejų dalykų: 1) žydų sionistų paleidimo iš įkalinimo vietų, 2) norintiems emigruoti į Izraelį teisės suteikimo. [...] 1947–1951 m. laikotarpiu už mėginimus nelegaliai kirsti TSRS valstybinę sieną buvo suimta ir nuteista keletas šimtų žydų, bandžiusių bet kokiomis priemonėmis pasiekti „erec Izrael“ (Izraelio žemę).“ Taip pat visuotinai žinomas faktas, kad po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, perkeltieji asmenys, žmonės, karo veiksmų metu išvykę ar išvežti iš Lietuvos teritorijos, siekę pasitraukti į Vakarus, tik maždaug 1948 m. įgijo teisę palikti perkeltųjų asmenų stovyklas ir išvykti nuolatiniam gyvenimui į Vakarų valstybes. Taigi pareiškėjo tėvo išvykimas į Izraelį apie 1949 m. negali būti siejamas su siekiu iki tol nuolat gyventi Mordovijoje, nes iš nurodytų istorinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš Sovietų Sąjungos iš karto, kai objektyviai tai padaryti buvo įmanoma. Tai įrodo pareiškėjo tėvo tikslą išvykti iš Sovietų Sąjungos ir nuolat gyventi būtent Izraelyje (aplinkybė, kad jis po 1945 m. negrįžo į okupuotą Lietuvą taip pat įrodo jo siekį išvykti iš Sovietų Sąjungos).

Atsakovė teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, jog Pareiškėjo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 str. 3 dalies sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, todėl pagal 9 str. Lietuvos pilietybė gali būti atkurta tik pareiškėjui atsisakius kitų pilietybių. Skunde kaip analogija nurodytoje LVAT byloje nagrinėta kitokia situacija – tos bylos pareiškėjo protėvis 1944 m. iš Lietuvos prievarta išvežtas ir įkalintas Sovietų Sąjungos teritorijoje. Akivaizdu, kad tai nebuvo išvykimas sava valia nuolat gyventi. Kad į Sovietų Sąjungą – byloje nebeturėjo reikšmės. Gi pareiškėjo tėvas buvo ne prievarta išvežtas, bet evakuotas į Sovietų Sąjungos teritoriją. Iš esmės analogiška situacija nagrinėta kitame teisminiame procese. Nutartyje Nr. eA-3075-415/2019 LVAT konstatavo: „Pareiškėjas nurodė, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (buvo evakuotas), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį. Pareiškėjas į Izraelį išvyko iš Uzbekistano ir / arba iš Lenkijos, o ne Lietuvos. Todėl pareiškėjui netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės – šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“. Atsiliepime taip pat nurodoma: „1 variantas: evakuacija į Uzbekistaną laikytina išvykimu nuolat gyventi, po to iš Uzbekistano nuolat gyventi išvykta į Izraelį. Taip nusprendė LVAT nurodytoje byloje Nr. eA-3075-415/2019; 2 variantas: Iš Lietuvos evakuotasi į Uzbekistaną gyventi ne nuolat, o nuolat gyventi iš Lietuvos išvykta į Izraelį (tarpinis gyvenimas Uzbekistane nesvarbus). Šis variantas prieštarautų LVAT nutarties 27 p. konstatavimui „Pareiškėjas į Izraelį išvyko iš Uzbekistano ir / arba iš Lenkijos, o ne Lietuvos“. Seka išvada, kad LVAT laikėsi 1 varianto, t. y. evakuaciją laikė išvykimu nuolat gyventi. Nagrinėjamos bylos pareiškėjo tėvas taip pat išvyko į Izraelį (1) po evakuacijos, (2) ne iš Lietuvos, o iš dabartinės Rusijos (tuomet Sovietų Sąjungos) teritorijos. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimą, pareiškėjo tėvo išvykimas iš Rusijos (Mordovijos) į Izraelį nelaikytinas išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos.

Atsakovės atsiliepime nurodoma, kad, be to, Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta 1945 metais, t. y. išnyko pareiškėjo tėvo evakuacijos priežastis. Tačiau pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno Rusijos teritorijoje (Mordovijoje) iki 1949 metų imtinai. Šis 1946-1949 metų laikotarpis irgi laikytinas nuolatiniu gyvenimu Sovietų Sąjungos (Rusijos dalies – Mordovijos) teritorijoje. Skundo argumentas, kad dar nebuvo Izraelio valstybės, negrįžimo motyvai neturi reikšmės, nes pagal įstatymą svarbu tik tai, kad pareiškėjo tėvas pasiliko gyventi Mordovijoje, o ne grįžo Lietuvon. Kadangi iš Lietuvos išvykta nuolat gyventi į Sovietų Sąjungą – tai turi lemiamą reikšmę pagal sąvokos išlygą, ko ji neapima. Iš sąvokos turinio matyti, kad iškeldinimas turėjo būti ne bet koks, o (1) prievartinis, (2) represinio pobūdžio. Gi pareiškėjo tėvas buvo evakuotas (1) savanoriškai, (2) jo paties interesais. Pagal skundo logiką asmenų iškeldinimas epidemijos atveju ar iš teritorijos, kurioje susidarė Kauno marios, buvo tremtis.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodoma, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pagal kompetenciją išnagrinėjo Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio M. K. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl 2024-08-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymo Nr. 1V-561 panaikinimo. Migracijos departamentas nesutinka su šiuo skundu dėl žemiau išdėstytų priežasčių. 2021-04-22 pareiškėjas pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11, ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 22 ir 33 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11, ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų. Atsižvelgiant į tai, 2023-08-01 Migracijos departamentas paruošė teikimą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 23TR205. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2023-08-25 Įsakymu Nr. 1V-561 nusprendė, kad pareiškėjas neatkuria Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 str. 2 d. nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 33 str. 2 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu. Pareiškėjas netinkamai aiškina Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d. konkrečioje situacijoje ir tik deklaratyviai nesutinka su Migracijos departamento teikimo išvada. Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d. nurodyta, kad asmuo nelaikomas išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. jeigu jis po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo tėvas A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į Mordaviją, t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Mordaviją) ir neatitinka. Pareiškėjo skunde nurodoma LVAT praktika nėra tapati nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad jo tėvas vėliau išvyko į Izraelį nėra teisiškai reikšminga, nes į Izraelį jis išvyko po evakuacijos ir išvyko iš Rusijos (tuometinės Sovietų Sąjungos) teritorijos, o ne iš Lietuvos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl LR vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo (toliau – ir Sprendimas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1V-561 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Migracijos departamentas surašė 2023-09-20 teikimą Nr. 10K-10810 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo (M. K. )“ (toliau – Teikimas), kuriame išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir prie jo pridėtus dokumentus. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11, ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 22 ir 33 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11, ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų, siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kai Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti netaikomas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės.

Teikime nurodoma, kad pareiškėjo tėvas A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į Mordaviją, t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Mordaviją) ir neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, taip pat pareiškėjo tėvas A. K. negali būti laikomas asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. kadangi A. K. 1941 m. evakuacija į Mordaviją pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. A. K. neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nustatytos asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, todėl pareiškėjui netaikytinas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytais atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

Teikime taip pat išaiškinama, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus. Atsisakius Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės ir pateikus tai patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių. Nustatyta, kad nėra aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte, dėl kurių pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti atkurta.

Atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdama į Teikimą priėmė sprendimą neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui.

Sprendime nurodoma, kad pareiškėjo atstovo skunde (dėl priimto Įsakymo) nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nagrinėta kitokia situacija – asmuo iš Lietuvos buvo išvežtas ir įkalintas TSRS teritorijoje, t. y. prieš savo valią ir ne nuolat gyventi, priešingai, nei nagrinėjamu atveju. Taip pat Sprendime paaiškinama, kad „iš esmės analogiška kaip Jūsų skunde situacija nagrinėta kitame teisminiame procese. Nutartyje Nr. eA-3075-415/2019 LVAT konstatavo: 26. Pareiškėjas nurodė, kad jis iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš Lietuvos į Uzbekistaną 1940 m. (buvo evakuotas), 1945 m. iš Uzbekistano išvyko į Lenkiją, o 1947 m. – į Izraelį; pareiškėjas į Izraelį išvyko iš Uzbekistano ir / arba iš Lenkijos, o ne Lietuvos. Todėl pareiškėjui netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės – šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimą, pareiškėjo tėvo išvykimas iš Rusijos (Mordovijos) į Izraelį nelaikytinas išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Be to, Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta 1945 metais, t. y. išnyko pareiškėjo tėvo evakuacijos priežastis. Tačiau pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno Rusijos teritorijoje (Mordovijoje) iki 1949 metų imtinai. Šis 1946-1949 metų laikotarpis laikytinas nuolatiniu gyvenimu TSRS (Rusijos dalies – Mordovijos) teritorijoje. Pareiškėjo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, Lietuvos pilietybė gali būti atkurta tik pareiškėjui atsisakius kitų pilietybių.“

Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d (2 punktas), yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taigi, minėtoje sąvokoje pateikta išimtis, kad į šią kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Šioje byloje būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjo tėvas buvo evakuotas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją – Mordoviją 1941 metais.

Pareiškėjo skunde akcentuojama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 teismas pripažino, kad formalus asmens išvykimas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją 1944 metais (karo aplinkybėmis) ne nuolatiniam gyvenimui nepatenka į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reguliuojamą sritį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad: „Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „ Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. “, negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos kitokios, t. y. lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, inter alia galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu; kita vertus, toks teisinis reguliavimas nustatytas neignoruojant ir nūdienos realijų, atsižvelgiant į šalies pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020, 54 p.). „[...] konstatavus duomenų, patvirtinančių faktą apie J. J. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą 1940 m. birželio 15 d., pakankamumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų duomenų pagrindu spręsti, kad J. J. 1944 metais į iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (Baltarusiją) išvyko nuolat gyventi, vertinant tiek pareiškėjo paaiškinimą, kad jo senelis Minske buvo laikomas nelaisvėje [...], tiek duomenis apie tolesnį jo keliavimą (Lenkija, Italija, Brazilija), tiek istorinį kontekstą – nuo 1944 m. vidurio ši teritorija pateko į intensyvių karo veiksmų zoną (Visuotinė lietuvių enciklopedija; https://www.vle.lt/Straipsnis/Baltarusijos-operacija-68487), nėra pagrindo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358- 624/2020, 55 p.).

Sutiktina su pareiškėjo skunde išsakyta pozicija, jog atsižvelgtina į šiuos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 pateiktus išaiškinimus, jog svarbu atsižvelgti į buvusį istorinį kontekstą ginčui aktualiu laikotarpiu. Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3075-415/2019 (toliau – Nutartis), akcentuojama, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, be to, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taip pat minėtoje Nutartyje buvo konstatuota, kad pareiškėjas į Izraelį išvyko iš Uzbekistano ir / arba iš Lenkijos, o ne Lietuvos, todėl pareiškėjui netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatyta išimtis dėl reikalavimo atsisakyti kitos valstybės pilietybės – šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie yra „iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos“. Nutartyje taipogi buvo laikomasi pozicijos, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo evakuotas nepaneigia esminės aplinkybės, jog jis būtent po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją; taigi, ir negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nutartyje buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo išvykimo būdas neturi esminės reikšmės nagrinėjant prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šioje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas turi Izraelio ir JAV valstybių pilietybes ir, kaip Teikime konstatuota, pareiškėjo tėvas buvo evakuotas į Mordoviją (buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją) 1941 metais. Taigi, iš Lietuvos valstybės pareiškėjo tėvas išvyko po 1940 m. birželio 15 d., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, negrįžo į Lietuvą gyventi, o 1949 m. į Izraelį išvyko ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o iš Mordovijos, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškėjo skunde akcentuojama, kad pareiškėjo tėvo išvykimas į Izraelį apie 1949 m. negali būti siejamas su siekiu iki tol nuolat gyventi Mordovijoje, nes iš nurodytų istorinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš Sovietų Sąjungos iš karto, kai objektyviai tai padaryti buvo įmanoma; tai įrodo pareiškėjo tėvo tikslą išvykti iš Sovietų Sąjungos ir nuolat gyventi būtent Izraelyje (aplinkybė, kad jis po 1945 m. negrįžo į okupuotą Lietuvą taip pat įrodo jo siekį išvykti iš Sovietų Sąjungos). Pareiškėjo skunde nurodoma, kad 1946-1949 metų laikotarpis negali būti siejamas su pareiškėjo tėvo apsisprendimu nuolat gyventi (laikomas nuolatiniu gyvenimu) Mordovijoje.

Taigi iš pareiškėjo argumentų darytina išvada, kad iki Izraelio valstybės susikūrimo 1948 m. pareiškėjas neišvyko į Izraelį neturėdamas tokios galimybės. Tačiau šiuo atveju atsakovė pagrįstai akcentuoja, jog pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno Rusijos teritorijoje (Mordovijoje) iki 1949 metų imtinai ir jog šis 1946-1949 metų laikotarpis laikytinas nuolatiniu gyvenimu Sovietų Sąjungos (Rusijos dalies – Mordovijos) teritorijoje. Viena vertus, pareiškėjo skunde akcentuojama, kad pareiškėjo tėvo tikslas buvo išvykimas į Izraelį, kita vertus, vis dėlto, nepaaiškinamas pareiškėjo tėvo gyvenimo laikotarpis Mordovijoje (o ne Lietuvoje) pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1945 m.) iki faktiškai (tik) 1948 m. atsiradusios galimybės pareiškėjo tėvui išvykti į Izraelį.

Teismas sutinka su Migracijos departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis, pateiktu vertinimu. Pareiškėjas iš esmės ir neginčijo atsakovo nustatytų aplinkybių tik nesutiko su Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 p., 3 p. bei minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu. Teikime buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės dėl išvykimo į Izraelį bei motyvai dėl išvykimo.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos. Teismas pritaria Migracijos departamento vertinimui ir konstatuoja, jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 p. punkte nustatyto atvejo.

Pažymėtina ir tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Dviguba pilietybė yra itin retas reiškinys ir būtent atsakovės diskrecija vertinti, ar pareiškėjas turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismo vertinimu, Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai, Teikimo pagrindu priimtas teisėtas bei pagrįstas Įsakymas bei Sprendimas, kuriuo buvo revizuotas Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.