Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-527-360/2014

Teisėjas J. Špelveris Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01908-2011-8

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. liepos 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Dalios Kursevičienės, sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro S. Genio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). I. J. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Dėl nukentėjusiajam R. J. padarytos 4000 litų žalos ir nukentėjusiajam J. G. padarytos 2500 litų turtinės žalos atlyginimo procesas nutrauktas, kadangi I. J. šias žalas nukentėjusiesiems atlygino.

Nukentėjusiojo R. J. advokato D. L. prašymas priteisti 1000 litų bylinėjimosi išlaidų iš kaltinamojo I. J. nepripažintos proceso išlaidomis ir prašymas netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 metų spalio mėnesio, tiksli data ir tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš garažo, esančio (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste, įgijęs R. J. pasitikėjimą pasisavino jam patikėtus R. J. priklausančius daiktus: 2000 litų vertės suvirinimo aparatą, 100 litų vertės žalios spalvos kampinį šlifuoklį „Makitta“, 300 litų vertės žalios spalvos elektrinį gręžtuvą „Makitta“, 300 litų vertės pilkos spalvos muzikinį centrą „Panasonic“ su dviem garso kolonėlėmis, 500 litų vertės plieno profilius apie 100 m iš viso, kurie buvo supjaustyti gabalais nuo 1 m iki 4 m, 2 vnt. cinkuoto skydelio, kiekviena po 100 litų, iš viso 200 litų vertės, įvairius įrankius metalui apdoroti, tai: spaustuvus, grąžtus, reples, įvairius veržliarakčius, kuriuos visus bendrai vertina 200 litų, juodos spalvos 600 litų vertės suvirinimo dujų balioną, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), bei automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį J. G.. Tokiu būdu I. J. pasisavino jam patikėto turto už 6400 litus. I. J. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytos aplinkybės, ar I. J. naudojosi patikėtu turtu kaip savo, ar disponavo juo, ar siekė pasisavinti garaže buvusius daiktus. Be to, nebuvo įrodyta, kad I. J. dingusius daiktus pavertė savais. Priešingai, prokuroras savo skunde nurodo, kad turto perdavimas paprastai įforminamas dokumentais, tačiau tai nėra būtina turto perdavimo (patikėjimo) sąlyga, nes fiziniai asmenys gali sandorius tarpusavyje sudaryti ne tik raštu, bet ir žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais. Prokuroro nuomone, nukentėjusysis R. J. išvykdamas į Vokietiją daiktus, buvusius garaže, patikėjo I. J. žodžiu. Aplinkybę, kad žodžiu buvo patikėta valdyti daiktus I. J., paneigia paties išteisintojo parodymai bei liudytojo J. R. parodymai, kad I. J. telefonu informavo R. J., jog daiktus palieka garaže ir raktus atiduoda garažų sargui. Todėl su prokuroro teiginiais šioje dalyje negalima sutikti. Bylos nagrinėjimo metu pagrįstai nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo R. J. ir išteisintojo I. J. susiklostė darbo teisiniai santykiai, o Lietuvos teisės aktai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 86, 93, 98 str.) numato, kad darbo sutartis turi būti rašytinė. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nesant rašytinei darbo sutarčiai, I. J. dirbo nelegaliai pas R. J., todėl garaže buvę daiktai nebuvo teisėtai patikėti I. J.. I. J. nebuvo susijęs su nukentėjusiuoju R. J. teisėtais santykiais, nebuvo teisiškai įformintas daiktų patikėjimas, neapibrėžti įgalinimai dėl daiktų. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. J. negali būti laikomas nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, subjektu.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro S. Genio apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, tačiau neteisingai juos įvertino ir išteisinamajame nuos­pren­dy­je padarė neteisingą išvadą dėl I. J. kaltės, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kal­ti­namojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pa­grįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl I. J. nekaltumo įvertino neteisingai, nepagrįstai pripažino juos kaip I. J. kaltę paneigiančius duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas apie tai, kad I. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje. Teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, dėl to I. J. buvo nepagrįstai išteisintas.

Apeliaciniu skundu prokuroras ginčija įrodymų vertinimą ir teismo išvadas teigdamas, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad I. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012. 2K-148/2013 ir kt.). Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Turto pasisavinimo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų, iš dalies ir paties kaltinamojo parodymai patvirtina, kad jis padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis R. J. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis garaže, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, dirbo kartu su I. J., buvo priėmęs I. J. pas jį dirbti ir davė šiam įrankius, reikalingus darbui. Jam išvykus padirbėti į užsienį, jis paliko I. J. darbuotis garaže vieną, garažo raktą buvo patikėjęs I. J., I. J. vienintelis turėjo raktus nuo šio garažo. Turtą I. J. patikėjo žodiniu susitarimu, jokių susitarimų nepasirašė. Po kiek laiko jam draugai pranešė, kad iš garažo yra vežami daiktai, draugai (L. M., A. S.) matė, kaip I. J. vežė R. J. daiktus iš garažo. Grįžęs iš užsienio jis pasigedo 2000 Lt vertės suvirinimo aparato, 100 Lt vertės žalios spalvos kampinio šlifuoklio „Makitta“, 300 Lt vertės žalios spalvos elektrinio gręžtuvo „Makitta“, 300 Lt vertės pilkos spalvos muzikos centro „PANASONIC“ su dviem garso kolonėlėmis, 500 Lt vertės plieno profilių apie 100 m iš viso, kurie buvo supjaustyti gabalais nuo 1 m iki 4 m, 2 vnt. 200 Lt vertės cinkuoto skydelio, 200 Lt vertės įvairių įrankių, 600 Lt vertės suvirinimo dujų baliono bei automobilio BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. G. (t. 2, b. l. 39–40). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų A. S. ir L. M. parodymai. A. S. nurodė, kad jis matė, kaip I. J. su pakrautu sidabrinės spalvos automobiliu BMW 325 vežė daiktus, matė, kad vežė dujų balioną, suvirinimo aparatą ir dar kažkokius daiktus, kad tai daiktai, priklausantys R. J., suprato, nes šiuos daiktus I. J. vežė iš tos pusės, kur buvo R. J. garažas, prieš tai buvo buvęs R. J. ir I. J. garaže ir buvo matęs šiuos daiktus (t. 2, b. l. 49–50). Liudytojas L. M. parodė, kad jis matė R. J. automobilį BMW metalo laužo supirktuvėje be numerių, pagal tai, kaip buvo suremontuotas automobilis, atpažino, kad tai R. J. garaže buvęs automobilis (t. 2, b. l. 50).

Liudytojas R. J. parodė, kad I. J. dirbo tame garaže, kurį nuomojosi R. J., o kai R. J. išvyko į užsienį, garažą ir jame buvusius daiktus patikėjo I. J., kadangi šis pasiliko čia dirbti. Tame garaže buvo ir R. J. daiktų, t. y. garso kolonėlė. Kai jis atvyko tos kolonėlės pasiimti, garažas buvo užrakintas ir nieko nebuvo. Paskui jis sužinojo, kad iš to garažo viskas buvo išnešta. Keli draugai ir pažįstami jam pasakojo, kad tai padarė I. J., kuris pasipasakojo J. R., kad išvežė visus daiktus iš R. J. garažo, kiti asmenys matė, kaip I. J. išvežė daiktus iš garažo. Savo garso kolonėlę jis atgavo per I. J. mokslo grupės draugus, sužinojęs, kam buvo parduota kolonėlė. Tam pačiam asmeniui I. pardavė ir R. J. padangas. J. R. dažnai būdavo tame garaže ir matė, kaip I. po truputį iš garažo daiktus išveža.

Liudytojas V. R. parodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) įmonėje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, vadybininku, 2011 metų pavasario metu R. J. išsinuomojo gamybines patalpas darbui, kuriose jis laikė įvairius jam darbui reikalingus daiktus. 2011 metų rugpjūčio mėnesį R. J. pasakė, kad išvyksta dirbti į užsienį, o jo išnuomotose gamybinėse patalpose – garaže – dirbs jo draugai, kuriuos tą dieną pirmą kartą pamatė. Rytis paaiškino, kad nuomos mokestį už patalpas sumokės jo draugai, kai pabaigs daryti pradėtą gaminti automobilinę priekabą. 2011 metų rugsėjo mėnesio viduryje tie vaikinai pabaigė gaminti priekabą ir jam paprašius jų atsiskaityti už patalpas, tie vaikinai paaiškino, kad nuomos nemokės, nes neturi pinigų. Kadangi šie vaikinai nesumokėjo už patalpų nuomą už visą mėnesį, todėl buvo paprašyti išsikraustyti iš nuomojamų patalpų kartu su visais savo daiktais. Vaikinai išsikraustė dviejų parų laikotarpiu, išsivežė visus savo daiktus ir atidavė raktus nuo patalpų. Po vaikinų išsikraustymo, jis apžiūrėjo patalpas, kuriose buvo likę savadarbės skardos lankstymo staklės ir suvirintos grotos. Šie daiktai dar ir yra tose patalpose, nors jas nuomojasi kiti nuomininkai. 2011 metų gruodžio mėnesį R. J. paaiškino, kad šiuo metu neturi kur dėti staklių ir jas paliko, po kiek laiko jas išsivežė R. J. draugai.

Liudytojas J. R. parodė, kad jis mokosi kartu su I. J., taip pat pažįsta R. J., nes jis dirbo su I. J. garaže, jie gamino priekabas automobiliams. R. J. išvažiavo į Olandiją ir paliko prižiūrėti garažą I. J.. Garaže buvo ir automobilis BMW 524, kuris neveikė, bet I. J. jį susitvarkė ir važinėjo juo. Vieną dieną atvykęs klientas pasiteiravo dėl priekabos, tačiau ji pagaminta nebuvo, nors R. J. buvo paėmęs avansą iš šio žmogaus už priekabą. Taip I. J. suprato, kad jis yra apgautas. Garaže buvo viena priekaba supjaustyta, o kita nepabaigta. Tai tą supjaustytą priekabą I. J. išvežė į metalo laužą. Kai I. sugedo automobilis, jis jį atidavė į metalo laužą. Muzikinį centrą jie paliko garaže, o suvirinimo aparatą ir balioną jie pasiėmė. Aparatą I. pasiėmė sau kaip užmokestį už darbą. Garsiakalbis buvo atiduotas V. K., o padangos su ratlankiais – V.. I. J. viską pardavė per vieną dieną, nes buvo apgautas šefo R. J., kuris pats vienas sau pasiėmė avansu už gaminamą priekabą gautus pinigus ir išvažiavo. Išvažiuodamas R. J. verslą paliko I. J., tačiau koks tiksliai buvo susitarimas – nežino. 2012 m. lapkričio 6 d. jie išsikraustė su I. J. iš garažo, kuriame jis dirbo, nes garažo šeimininkas šį garažą uždarė. Balionas taip pat buvo atiduotas į metalo laužą, pinigus pasiėmė I. J.. Liudytojas taip pat nurodė, kad į garažą galėjo įeiti tik garažo šeimininkas, BMW fanų klubo nariai negalėjo įeiti į šį garažą, nes neturėjo raktų (t. 2, b. l. 94–95).

Taigi aptartų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad I. J. pasisavino jam R. J. patikėtus daiktus. Pats I. J. pripažino, kad kai R. J. išvyko į užsienį, I. J. paliko teisę naudotis garažu, paliko visus daiktus, reikalingus darbui, kad I. J. naudotųsi šiais daiktais, taigi pats suprato, kad jis buvo paliktas atsakingas už naudojimąsi garažu ir jame esančiais daiktais, pats I. J. pripažino, kad R. J. jam patikėjo savo turtą, bei pripažino ir tai, kad neužtikrino R. J. daiktų saugumo. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad jis ne tik neužtikrino R. J. jam patikėto turto saugumo, bet ir šį turtą pasisavino, t. y. pardavė ir taip gavo sau naudos. Šiame kontekste pažymėtina, kad I. J. parodymai, jog jis šių daiktų nepasisavino, ar parodymai apie tai, kad į garažą galėjo patekti kiti asmenys, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Šiuo atveju neturi reikšmės ir I. J. parodymai apie tai, kad tarp jo ir R. J. susiklostė civiliniai santykiai, kad R. J. liko skolingas už darbą ir pan. Pažymėtina, kad net egzistuojant tarp R. J. ir I. J. civiliniams santykiams dėl skolos ar kitų neįvykdytų turtinių prievolių, I. J. neturėjo jokios teisės pasisavinti svetimą, R. J. priklausantį turtą.

Nors I. J. viso proceso metu teigė, kad jis nesinaudojo R. J. garaže buvusiu automobiliu, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys paneigia tokius I. J. parodymus. Nukentėjusysis R. J. parodė, kad automobilį BMW 524 jis paliko garaže naudotis I. J., liudytojas J. R. patvirtino, kad garaže buvo ir automobilis BMW 524, kuris neveikė, bet I. J. jį susitvarkė ir važinėjo juo. Iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykio registro pažymos apie I. J. baustumą matyti, kad jis naudojosi automobiliu BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis 2011-07-06 buvo nubaustas administracinės teisenos tvarka (t. 1, b. l. 44–47). Taigi šių duomenų visuma paneigia aplinkybę, kad I. J. nesinaudojo automobiliu BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklausė J. G. ir buvo paliktas R. J. išsinuomotame garaže, kurį šis paliko naudotis I. J.. Nors byloje ir nėra jokių rašytinių įrodymų apie minėto automobilio pardavimą, tačiau liudytojo J. R. parodymai patvirtina, kad I. J. šį automobilį atidavė į metalo laužo supirktuvę, o liudytojas L. M. parodė, kad matė šį automobilį atiduotą į metalo laužo supirktuvę, nors automobilis buvo ir be numerių, jis atpažino, kad tai R. J. garaže buvęs automobilis. Iš liudytojo J. R. parodymų matyti, kad I. J. į metalo laužo supirktuvę pardavė ir suvirinimo aparatą bei dujų balioną, liudytojas A. S. patvirtino, kad matė, kaip I. J. su pakrautu sidabrinės spalvos automobiliu BMW 325 vežė daiktus, matė, kad vežė dujų balioną, suvirinimo aparatą ir dar kažkokius daiktus, kad tai daiktai, priklausantys R. J., suprato, nes šiuos daiktus I. J. vežė iš tos pusės, kur buvo R. J. garažas, prieš tai buvo buvęs R. J. ir I. J. garaže ir buvo matęs šiuos daiktus. Pats I. J. akistatos tarp liudytojo J. R. bei I. J. metu patvirtino, kad garsiakalbį jis pardavė V. K. ir už tai gavo 20 Lt. Taigi visų aptartų duomenų visuma patvirtina, kad būtent I. J. paėmė kaltinime nurodytus R. J. priklausančius daiktus, o kadangi šie daiktai jam buvo patikėti, tai parduodamas šiuos daiktus, jis pasisavino R. J. priklausantį turtą.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta esminė reikšminga bylai aplinkybė, t. y. tai, kad I. J. buvo patikėti kaltinime nurodyti daiktai. Pažymėtina, kad visi apklausti liudytojai patvirtino, kad I. J. dirbo kartu su R. J. garaže, esančiame (duomenys neskealbtini), Klaipėdoje, nukentėjusysis R. J. nurodė, kad išvykdamas jis visus daiktus ir teisę naudotis garažui paliko I. J., jam patikėjo garažo raktą ir jame esančius daiktus, kad jis galėtų jais naudotis ir toliau dirbti. Pagal teismų praktiką tai, kad I. J. nebuvo rašytine sutartimi materialiai atsakingas už jam paliktą turtą, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-503/12). Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad garaže (duomenys neskelbtini), Klaipėda, esantys R. J. daiktai buvo patikėti valdyti I. J., jis turėjo minėto garažo raktus, visus reikiamus instrumentus, leidžiančius savo nuožiūra elgtis su jam patikėtais daiktais. Pagal visas nustatytas aplinkybes pagrįstai galima teigi, kad pasisavindamas svetimą turtą I. J. veikė tyčia – suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo atsiras padarinių, ir tokių padarinių norėjo.

Tačiau apeliacinis teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad I. J. veikoje yra vagystės (BK 178 straipsnio 1 dalis) požymių. Pažymėtina, jog vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas, t. y. kai kaltininkas visais atvejais į pavogtą turtą (daiktą) neturi jokių teisių, jam nėra perduota teisė jį valdyti dėl darbo ar prievolinių teisinių santykių (t. y. nėra už jį materialiai atsakingas). Kaip anksčiau buvo paminėta, nustatyta, jog I. J. nukentėjusiajam R. J. priklausančiu turtu, buvusiu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, disponavo teisėtai, nes šiuos daiktus R. J. buvo patikėjęs I. J. darbinių funkcijų atlikimui, taigi pagrobti kaltinime nurodytus daiktus, kuriais disponuoti turėjo teisę I. J., vagystės būdu jis negalėjo, todėl ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Tačiau nustačius, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 metų spalio mėnesio I. J. disponuojant R. J. priklausančiais daiktais (suvirinimo aparatu, kampiniu šlifuokliu „Makitta“, elektriniu gręžtuvu „Makitta“, muzikiniu centru „Panasonic“ su dviem garso kolonėlėmis, plieno profiliais, 2 vnt. cinkuoto skydelio, įvairiais įrankiais metalui apdoroti, suvirinimo dujų balionu bei automobiliu BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jis šiuos daiktus pardavė kitiems asmenims bei padarė žalą R. J., todėl I. J. veiksmuose yra BK 183 straipnsio 1 dalyje numarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažįsta įrodytu, kad I. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, tai yra laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 metų spalio mėnesio, tiksli data ir tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, įgijęs R. J. pasitikėjimą pasisavino jam patikėtus R. J. priklausančius daiktus: 2000 litų vertės suvirinimo aparatą, žalios spalvos 100 litų vertės kampinį šlifuoklį „Makitta“, 300 litų vertės žalios spalvos elektrinį gręžtuvą „Makitta“, 300 litų vertės pilkos spalvos muzikinį centrą „Panasonic“ su dviem garso kolonėlėmis, 500 litų vertės plieno profilius apie 100 m iš viso, kurie buvo supjaustyti gabalais nuo 1 m iki 4 m, 2 vnt. cinkuoto skydelio, kiekviena po 100 litų, iš viso 200 litų vertės, įvairius įrankius metalo apdorojimui, tai spaustuvus, grąžtus, reples, įvairius veržliarakčius, kuriuos visus bendrai vertina 200 litų, 600 litų vertės suvirinimo dujų balioną, juodos spalvos, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), bei automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį J. G.. Tokiu būdu I. J. pasisavino jam patikėto turto už 6400 litus. Jo veika kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes jis pasisavino jam patikėtą svetimą turtą.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę I. J., vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusi­kal­timą (BK 11 straipsnio 3 dalis), už kurį įstatymas nu­mato viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimo bausmę. I. J. anksčiau nebuvo teistas (t. 1, b. l. 122), baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau jos nėra galiojančios, mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje. I. J. atsa­ko­mybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), I. J. iš dalies pripažįsta savo veiksmais sąlygojęs žalos padarymą nukentėjusiajam, atsakomybę sun­kinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija mano, kad I. J. nusikalto atsi­tik­ti­nai, nusikalstama veika padaryta turtinė žala nėra didelė, šiuo metu visa padaryta žala atlyginta, būdamas jauno amžiaus neįvertino savo veiksmų pasekmių. Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visu­mą, siekiant nubaudimo ir teisingumo prin­cipo įgy­vendinimo, I. J. BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti skiriant bausmę, mažesnę už BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, jos vykdymą atidedant. Kaltinamajam paskirta priemonė panaikintina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kadangi byloje yra nustatyta, kad I. J. atlygino nukentėjusiajam R. J. padarytą 4000 litų žalą (2 t., b. l. 11, 25) ir nukentėjusiajam J. G. padarytą 2500 litų žalą (t. 2, b. l. 10, 25), todėl procesas dėl pareikšto civilinio ieškinio (t. 1, b. l. 27) nutrauktas pagrįstai ir ši 2014 m. balandžio 2 d. Klaipėdos miesto aplinkės teismo nuosprendžio dalis paliktina nepakeista.

Nukentėjusiojo R. J. gynėjas Donatas Lengvinas prašė nukentėjusiojo turėtas išlaidas už teisines paslaugas 1000 litų (t. 2, b. l. 88–91) pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas atlyginti nukentėjusiajam iš I. J.. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis advokatui už atstovavimą 2014 m. sausio 21 d. sumokėjo 1000 Lt. Taip pat nustatyta, kad R. J. viso proceso metu atstovavo advokatas D. Lengvinas, bylą nagrinėjant teisme dalyvavo 7 teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo prašomos priteisti 1000 Lt proceso išlaidos yra teisėtos ir pagrįstos, atitinka bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, ir įvertinus tai, kad šiuo nuosprendžiu I. J. pripažįstamas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, todėl nukentėjusiojo prašomos proceso išlaidos priteistinos iš I. J..

Visa tai įvertinusi, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo ar­gu­mentai iš esmės yra pagrįsti, todėl apeliacinis skundas dėl I. J. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką tenkinamas, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuos­prendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

I. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę I. J. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiajam R. J. padarytos 4000 litų žalos ir nukentėjusiajam J. G. padarytos 2500 litų turtinės žalos atlyginimo procesą dėl pareikšto civilinio ieškinio nutraukti, kadangi I. J. šias žalas nukentėjusiesiems atlygino.

Nukentėjusiajam R. J. iš nuteistojo I. J. priteisti 1000 Lt proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.