Utenos apylinkės teismo sprendimas

tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje D. M. ir D. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovei L. Z. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, leidimo įregistruoti statinį bei kt. ir atsakovės L. Z. priešieškinį ieškovei dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamojo namo patalpomis tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. L., atsakovė L. Z., tretieji asmenys D. M. ir D. M. yra 0,1941 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai.

Žemės sklype yra statinių, vienas iš jų – 57,50 m² bendro ploto, iš jo – 28,67 m² gyvenamojo ploto, gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: V. L. – 6/16 dalis, L. Z. – 7/16 dalis, D. M. – 3/16 dalis.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004-08-19 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-319-03/2004, buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisė įgyvendinimo būdo ir jis nagrinėtinas teisme kaip bendraturčių ginčas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis).

Dėl statinio įregistravimo

Pažymėtina, kad bendrosios nuosavybės teisės atveju kiekvienas iš turto savininkų turi CK 4.37 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą nuosavybės teisę, reiškiančią savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas ir įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004; 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009).

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 84 dalį statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalį pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1 punkte numatyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Pagal to paties reglamento 7.17 punktą negyvenamieji pastatai pagal paskirtį gali būti pagalbinio ūkio paskirties pastatai – sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą teismui nekyla abejonių, kad prašomas įregistruoti objektas yra pagalbinio ūkio paskirties pastatas (klėtis).

Atsakovė L. Z. ir trečiasis asmuo atsakovės pusėje M. G. (atsakovės tėvas) nesutinka, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatas-klėtis, kurį pasistatė ieškovė V. L. (atsakovės teta iš motinos pusės), esantis bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei V. L., atsakovei L. Z., tretiesiems asmenims sutuoktiniams D. M. (ieškovės brolis) ir D. M. priklausančiame žemės sklype būtų įregistruotas. Taigi, šiuo atveju teisiškai reikšminga nustatyti, ar atsakovė, nesutikdama leisti ieškovei įregistruoti statinį, veikia sąžiningai ir teisėtai, ar statinio įregistravimas, kokiu nors būdu pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus, tai yra svarbu nustatyti, kokiais argumentais atsakovė grindžia savo atsisakymą.

Iš atsakovės, trečiojo asmens M. G., liudytojo G. Č. paaiškinimų, atsakovės ir trečiojo asmens M. G. pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad nesutikimas, jog ieškovė įregistruotų statinį grindžiamas tuo, kad šis statinys buvo pastatytas nesilaikant teisės aktų (statybos, saugomų teritorijų įstatymų, statybos techninių reglamentų, priešgaisrinės saugos) reikalavimų, be to, negavus žemės sklypo bendraturčių sutikimo ir nesilaikant trijų metrų atstumo nuo kaimyninio sklypo.

Teismas atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir bylos dalyką, įtraukė į procesą išvadą teikiančią instituciją – Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kuri pateikė byloje išvadą, nurodydama, kad pagalbinis ūkio paskirties pastatas-klėtis yra priskiriamas I grupės nesudėtingam statiniui, kuriam statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas, nes statinys nepatenka į saugomas teritorijas.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-10-01) numatė, kad tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, statybą leidžiantys dokumentai yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Pagal šio straipsnio 25 dalį, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2016-12-31) buvo nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos.

Byloje nustatyta, kad ginčo statinys pradėtas statyti 2011 metais, baigtas 2014 metais. Tiek atsakovė, tiek jos pusėje esantis trečiasis asmuo per įstatyme nustatytą terminą pretenzijų dėl statinio ieškovei nereiškė. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo M. G. dėl (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje ieškovės pastatyto statinio į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą kreipėsi 2020-07-03, tai yra praėjus devyneriems metams nuo statybų pradžios. Valstybę atstovaujanti tuo metu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2021-10-08 raštu nurodė V. L., jog neprieštarauja pastato, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.

Proceso dalyvių teikti paaiškinimai, ginčai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos leidžia manyti, jog ginčas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų dėl klėties įregistravimo labiau keliamas dėl kitų tarpusavio nesutarimų.

Vertinant byloje pateiktų įrodymų visetą ir atsakovės nesutikimo su statinio įregistravimo argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovės pagrįstą atsisakymą duoti sutikimą ir esminį atsakovės nuosavybės teisių pažeidimą. Nustatytos aplinkybės ir faktai leidžia daryti išvadą, kad atsakovės atsisakymas trukdo savo kaip bendraturtės teises įgyvendinti būtent ieškovei, paneigia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, todėl pripažįstama, kad ieškovė turi teisę atlikti teisinę statinio registraciją be atsakovės sutikimo ir ieškinys dėl statinio (klėties) įregistravimo tenkinamas.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

Pagal kasacinio teismo praktiką, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais. Teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-13. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).

Ieškovė naudojimosi žemės sklypu, kurio plotas 0,1941 ha (1 941 m2), tvarką prašo nustatyti pagal 2024-01-16 IĮ „Danvalda“ parengtą planą.

Atsakovė aktualiu alternatyviu reikalavimu naudojimosi žemės sklypu, kurio plotas 0,1941 ha (1 941 m2), tvarką prašo nustatyti pagal 2023-04-13 IĮ „Danvalda“ parengtą planą.

Teismų praktikoje yra išskiriami tokie pagrindiniai naudojimosi nekilnojamuoju daiktu nustatymo tvarkos kriterijai: 1) teisėtumo kriterijus; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus; 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus; 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-1075/2023).

Objektyviai egzistuojantis poreikis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą teisminę praktiką orientavo ta kryptimi, jog, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, ginčai teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007 ir kt.). Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių, negu pozityvių padarinių, pavyzdžiui, esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.

Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovės pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka neatitinka nusistovėjusios faktinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nes ieškovės siūloma naudojimosi tvarka iš esmės keičia nusistovėjusią ilgalaikę faktinę naudojimosi tvarką taip, kad tretiesiems asmenims D. ir D. M. naudojimuisi numatyta sklypo dalis, plane pažymėta D58, kuria jie anksčiau niekada nesinaudojo, o atsakovei L. Z. paskiriama naudotis dalis, plane pažymėta B158, kuria atsakovė niekada nesinaudojo ir kurioje yra trečiųjų asmenų šiltnamis ir vandens talpykla. Tretieji asmenys patvirtino, jog sklypo dalyje B158 šį pavasarį pasistatė naują šiltnamį, turėdami pagrįstą lūkestį naudotis šia dalimi. Ieškovė pripažino, jog jos siūloma tvarka pažeidžia nusistovėjusią ilgalaikę faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką trečiųjų asmenų atžvilgiu. Be to, pritartina atsakovės argumentui dėl ieškovės siūlomos naudojimosi tvarkos ydingumo, kai ieškovės pastato, plane koordinuoto taškais 34-35-36-37, įvažiavimo vartai atsiveria į atsakovei naudotis pagal planą skirtiną sklypo dalį, plane pažymėtą B95. Ieškovės siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka galimai keltų naujus bendraturčių ginčus.

Teismas teismo posėdžių metu siūlė šalims taikiai išspręsti ginčą, skyrė mediaciją, tačiau šalys ginčo klausimu buvo kategoriškos, laikėsi savo reikalavimų, neieškojo galimybės rasti tinkamą kompromisą.

Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateiktus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai.

Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti planai yra ydingi, teismas jų netvirtina. Teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu

Ieškovė prašo įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), savo lėšomis pašalinti pertvaras ir atstatyti patalpas į tokią būklę, kokia įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Ieškovė reikalavimą atsakovei dėl pažeistų teisių gynimo grindžia savo, kaip gyvenamojo namo savininko (bendrasavinko), teisių pažeidimu, kuris nėra susijęs su valdymo netekimu.

CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, jog šioje byloje negatorinį ieškinį pareiškusi ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad yra turto savininkė ir kad jos teisės yra pažeistos. Savo ruožtu atsakovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad jos veiksmai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teisėtai, tai yra įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-200-248/2020).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė yra gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė (bendrasavininkė). Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004-08-19 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-319-03/2004, buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Šalys pripažino, kad naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kuri yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, šiuo metu yra iš esmės pasikeitusi, tai padaryta jų sutarimu. Ieškovė pripažino, jog reikalavimą atstatyti anksčiau patvirtintą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką reiškia, nes atsakovė prieštarauja klėties įteisinimui. Jeigu atsakovė neprieštarautų klėties registravimui, minėto reikalavimo nereikštų.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Taigi įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys, nepateikdamos savo teiginius patvirtinančių įrodymų, patiria neigiamas procesines pasekmes, tokios aplinkybės gali būti pripažįstamos neįrodytomis (CPK 176, 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė neįrodė, kad jos kaip gyvenamojo namo bendrasavininkės teisės yra pažeistos, ieškinys šioje dalyje atmetamas.

Atsakovė prašo nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpomis tvarką pagal 2023-03-30 planą. Ieškovė su atsakovės siūloma tvarka kategoriškai nesutinka. Atsakovės siūloma naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka neatitinka šiuo metu faktiškai susiklosčiusios situacijos. Ieškovė šiuo metu naudojasi dalimi patalpos, pažymėtos indeksu 1-1, šioje dalyje ieškovė yra padariusi išėjimo į lauką duris, kuriomis naudojasi. Pagal atsakovės siūlomą planą visa patalpa, pažymėta indeksu 1-1, atitektų atsakovei. Vien dėl šios priežasties, pateiktas planas negali būti tvirtinamas, nes esant ieškovės prieštaravimui, faktiškai susiklosčiusios naudojimosi tvarkos pakeitimas sąlygotų naujų ginčų kilimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022-03-16 sprendimu Nr. (8.4 Mr)TP-22-T-597-2742 buvo teikiama 100 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba.

Teismas ieškinį tenkino iš dalies, tai yra patenkino 33 procentus ieškovės pareikštų reikalavimų, o priešieškinį atmetė.

Ieškovei teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal antrinės teisinės pagalbos išlaidų 2024-04-18 pažymą Nr. APD-2024-04291 byloje sudaro 907,50 Eur. Žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista, ieškinio pareiškimo dieną byloje sudarė 300 Eur (trys neturtiniai reikalavimai) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis).

Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą turi būti priteistas 100 Eur dydžio žyminis mokestis, 299,48 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos ir 49,86 Eur išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, kurios byloje iš viso yra 151,10 Eur (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265 straipsniais, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Pripažinti ieškovei V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), teisę be atsakovės L. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), sutikimo Nekilnojamojo turto registre pagal matininkės S. V. 2021-11-22 parengtą kadastro bylą įregistruoti pagalbinio ūkio paskirties pastatą-klėtį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir pakeisti žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal 2021-12-20 matininko J. B. parengtą kadastrinių matavimų bylą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės L. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 100 Eur (vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660), 299,48 Eur (du šimtus devyniasdešimt devynis eurus 48 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) ir 49,86 Eur (keturiasdešimt devynis eurus 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5662).

Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.