Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorams Jonui Šarkui, Jolantai Petraitytei, nuteistojo V. V. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 1 d. ir jam skirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. V. skirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą be tikslo ją platinti šiomis aplinkybėmis: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. gegužės 28 d., 17 val. 15 min., Alytaus pataisos namuose Ulonų g. 8A, Alytaus m., 1 lokalinio sektoriaus 1 nuteistųjų būrio 2 miegamajame, paslėpęs kojinėje, su savimi neteisėtai laikė, neturėdamas tikslo platinti, 6,7271 g medžiagos, savo sudėtyje turinčios 2,1728 g narkotinės medžiagos heroino.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje prokurorė J. P. prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo V. V. gynėja advokatė R.Atkočaitienė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. V. V. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikacijos pagrįstumo, paskirtosios bausmės rūšies ir jos dydžio, tačiau apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 str. 2 d.). Nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą kruopščiai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Be to, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatą, teismas sprendžia klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar ne.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei vadovaudamasi teisingumo ir humaniškumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai V. V. gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad V. V. yra ne kartą teistas, 2010-12-30 teismo pripažintas pavojingu recidyvistu. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina jog V. V. yra nuteistas dėl tyčinės (padarė nesunkų) nusikalstamos veikos padarymo. Praeityje teistas net aštuonis kartus (T.1, b.l.101-113), paskutinis teistumas už analogiškos nusikalstamos veikos pataisos namuose padarymą (T.1, b.l. 110-113). Nusikaltimą padarė bausmės atlikimo metu. Pas V. V. rasto narkotinės medžiagos - heroino - kiekis yra didelis, todėl teismas sprendė, jog tai rodo didesnį veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai , kad V. V. ir po šios nusikalstamos veikos atskleidimo dar du kartus buvo baustas už narkotinių medžiagų vartojimą pataisos namuose ( t.1.b.l. 93). Toks V. V. elgesys rodo antivisuomenines nuostatas. Byloje nėra jokių kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmos instancijos teismas priimdamas 2016-01-25 nuosprendį. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo nurodytiems motyvams, dėl kurių V. V. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, todėl sutikdamas su išvadomis, tų pačių motyvų nebekartoja.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis siekia pasikeisti, nurodydamas, jog gydėsi nuo narkomanijos, įsidarbino, ir nori išlaikyti socialinius ryšius su šeima, kuriuos atlikdamas laisvės atėmimo bausmę gali prarasti, tačiau teismui V. V. nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o pagal turimus bylos duomenis jokių teigiamų pokyčių nematyti. Teismui žinoma, jog V. V. registruojasi darbo biržoje (T.2, b.l.4), ir 2016-03-16 tarp jo ir sutuoktinės nutraukta santuoka Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu ( informacinės sistemos „Liteko“ duomenys). VĮ Kazlų Rūdos pirminės sveikatos priežiūros centre gydytojo psichiatro ir gydytojo narkologų kabinetų įskaitoje registruotas nebuvo (T.1, b.l. 100), tačiau 2015-06-01 specialisto išvada Nr. T-N 1421/15(01) patvirtina, jog jo šlapime rasta metamfetamino, amfetamino, morfino, 6-monoacetilmorfino ir kodeino pėdsakų (T.1, b.l.98), kas reiškia, jog byloje nėra objektyvių duomenų dėl V. V. teigiamų elgesio pokyčių. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, jog socialinių ryšių buvimas su šeima yra vienu iš pozityvų, įtakojančių nuteistojo elgesį, tačiau, kaip matyti iš bylos, V. V. atveju, šeimyniniai santykiai, mažamečių vaikų gimimas jam būnant įkalinimo įstaigoje, nesulaikė jo nuo nusikaltimų darymo pataisos namuose. Darydamas nusikaltimus jis suvokė, kad taip atima sau galimybę išeiti iš įkalinimo vietos ir bendrauti su šeima, prisidėti prie vaikų auginimo ir auklėjimo. Todėl skundo argumentai, jog realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę gali nutrūkti ryšiai su šeima, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Todėl apelianto skundo argumentai, kurie nėra tiesiogiai susiję su bausmės vykdymo atidėjimo priežastimis, plačiau nenagrinėtini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog V. V. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Duomenys apie apelianto padarytas nusikalstamas veikas, jų pasikartojantį pobūdį, anksčiau taikytą bausmės vykdymo atidėjimą ir taikytą lygtinį paleidimą nuo bausmės atlikimo, neleidžia teigti, jog pastarasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.