- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-861-318-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- A. J.
Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-861/2010 m.
Teisėjas Ričardas Prašmuntas Procesinio sprendimo kategorija:
2010 m. rugsėjo 27 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 290 str.
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
V. N. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. dėl to, kad 2009 m. balandžio 14 d. apie 12.00 val. Trakų raj., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) pareigūnų J. B. ir A. J. teisėtam reikalavimui, išsakytam vadovaujantis 2000-10-17 Nr. VIII-1048 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 19 str. 1 d. 1 p., ir atsisakė savanoriškai išeiti pasikalbėti iš savo namo kiemo su policijos pareigūnais dėl kaimyno O. D. užpuolimo bei įžeidinėjimo. Uniformuotiems policijos pareigūnams pakartojus minėtą teisėtą reikalavimą, jis panaudojo fizinį smurtą, t.y. užsiundė savo šunį, sakydamas „fas“. Dėl to šuo agresyviai puolė link tvoros vartelių, kur tuo metu stovėjo policijos pareigūnas J. B., tačiau pastarajam pavyko užverti V. N. kiemo vartelius ir, juos laikant, apsisaugoti, kad šuo neišbėgtų iš kiemo ir jų neužpultų. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką V. N. ir toliau nepakluso policijos pareigūnų prašymams nutraukti neteisėtus veiksmus jų atžvilgiu, šuns nepatraukė ir toliau jį siundė ant policijos pareigūnų, trukdydamas jiems atlikti tarnybines pareigas. Tokiu būdu V. N. pasipriešino valstybės tarnautojams.
V. N. taip pat buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. dėl to, kad 2009 m. balandžio 14 d., apie 12 val., Trakų raj., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso Vilniaus apskrities VPK Trakų raj., PK VTS VT KPP pareigūnų J. B. ir A. J. teisėtam reikalavimui, atsisakė savanoriškai išeiti pasikalbėti iš savo namo kiemo su policijos pareigūnais dėl kaimyno O. D. užpuolimo bei įžeidinėjimo ir prieš šiuos uniformuotus policijos pareigūnus vartojo necenzūrinius, jų garbę ir orumą žeminančius žodžius, vadindamas pastaruosius „gaidžiais“, „mentais“. Tokiu būdu V. N. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 7 d. nuosprendžiu V. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str. išteisino, nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų sudėties požymių. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusiųjų parodymai, jog kaltinamasis jų atžvilgiu vartojo žodžius „mentai“, „gaidžiai“ bei siundė ant jų šunį, nėra paremti jokia kita bylos medžiaga. Liudytojai tokių nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtino, teismui pačių pareigūnų pateiktoje medžiagoje nėra užfiksuoti tokie ar panašūs pareigūnus įžeidžiantys žodžiai ar veiksmai, susiję su šuns siundymu pareigūnu atžvilgiu. Kaltinamojo veiksmai atsisakant vykdyti pareigūnų nurodymus, t.y. išeiti ir pasikalbėti, savo pobūdžiu, forma ir turiniu atitinka LR ATPK 187 str. 2 d. numatytą pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - pripažinti V. N. kaltu ir nuteisti: pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 5 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant V. N. atsiprašyti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Teigia, jog kaltinamojo V. N. veiksmai negali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas. Asmens veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal ATPK 187 str. 2 d. tik tada, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnams arba nevykdo jų teisėtų reikalavimų, nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės bylos Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Lietuvos Respublikos BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pasipriešinimas galimas tiek aktyviais veiksmais, tiek ir pasyviai, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų. Pasipriešinimas naudojant fizinį smurtą reiškia, kad kaltininkas panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t.y. daro bet kokį neteisėtą poveikį žmogaus organizmui. Teismo formuojamoje praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad kaltininko veiksmai, kai siundomas šuo, vertinami kaip fizinio smurto panaudojimas (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-499-254/2009). Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė nuoseklius parodymus, nurodydami aktyvius kaltinamojo V. N. veiksmus, kuriais jis priešinosi teisėtiems pareigūnų reikalavimams, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. paleido šunį, rodydamas į policijos pareigūnus ir sakydamas „fas“. Dėl to šuo, vykdydamas šeimininko komandą, bėgo link policijos pareigūnų ir tik dėl J. B. aktyvių veiksmų uždarant vartelius šuo nesugebėjo pribėgti prie pareigūnų ir sužalojimų pavyko išvengti. Kad šuo yra piktas, patvirtino pats V. N., liudytojai O. D., E. A., filmuota medžiaga. Be to liudytoja E. A. patvirtino, jog šuo klauso šeimininko duodamų komandų.
Prokurorė tvirtina, jog apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi vien tik kaltinamojo ir jo šeimos narių (Vi. N., A. N.) parodymais ir neatsižvelgė į nukentėjusiųjų J. B. ir A. J. parodymus, kurie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Teisme tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai patvirtino, kad tarp policijos pareigūnų ir V. N. kilęs konfliktas buvo filmuojamas ne nuo pradžių, todėl šuns siundymo faktas nebuvo ir negalėjo būti užfiksuotas. Kita vertus, apie šuns siundymo faktą ir išsakytus necenzūrinius, pareigūnų garbę ir orumą žeminančius žodžius nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė nukentėjusieji J. B. ir A. J.. Pareigūnų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojai O. D. ir E. A.. Nors liudytoja E. A. teisme pakeitė savo parodymus, teigdama, jog ji konflikto tarp pareigūnų ir V. N. nematė, tačiau nurodė, jog tuo metu girdėjo garsiai lojantį V. N. šunį. Liudytojas O. D. teisme paneigė girdėjęs, kad V. N. sakė šuniui „fas“, tačiau patvirtino, kad V. N. šuo yra agresyvus ir kad jis matė, kaip šuo bėgo link pareigūnų. Tokie liudytojo parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiųjų parodymus.
Apeliantė pažymi, jog liudytojai E. A. ir O. D. savo parodymų neatitikimą motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja netinkamai juos užrašė. Tačiau abu liudytojai apklausos protokoluose po ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais jų parodymais pasirašė, apie, jų manymu, padarytus procesinius pažeidimus niekam nepranešė.
Prokurorė tvirtina, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. N. turėjo suprasti, kad jis priešinasi valstybės tarnautojams panaudodamas fizinį smurtą, trukdo jiems tinkamai atlikti savo pareigas. Įvykio metu policijos pareigūnai buvo su uniformomis, atvyko tarnybiniu automobiliu, siekiant išsiaiškinti O. D. pranešimo apie neteisėtus V. N. veiksmus aplinkybes, t.y. vykdydami tiesiogines funkcijas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą. Kadangi kaltinamojo V. N. neteisėtus smurtinius veiksmus iššaukė policijos pareigūnų teisėti veiksmai, jie, apeliantės nuomone, negali būti vertinami kaip veiksmai, užtraukiantys V. N. atžvilgiu administracinę atsakomybę.
Apeliantė tvirtina, jog byloje nustatyta, kad V. N., suvokdamas savo daromos veikos pavojingumą ir norėdamas taip veikti, akivaizdžiai sutrukdė normalią savo pareigas einančių valstybės tarnautojų – pareigūnų J. B. ir A. J. – veiklą, išvadindamas juos „gaidžiais“, „mentais“, sumenkino jų, kaip policijos pareigūnų, autoritetą, pažemino jų garbę bei orumą kitų asmenų akivaizdoje. Tiek nukentėjusiųjų nuoseklūs parodymai, tiek liudytojo O. D. parodymai, kad, pastarasis suprato, jog kaimynas įžeidinėja policijos pareigūnus, liudija apie tai, kad V. N. veiksmai turėtų būti pripažinti nusikalstamais ir jis turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. 1 d.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusysis A. J. prašė Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis V. N. ir jo gynėja prašė Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija nustatė, jog V. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. balandžio 14 d. apie 12 val. Trakų rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso policijos pareigūnų J. B. ir A. J. teisėtam reikalavimui ir atsisakė savanoriškai išeiti iš savo kiemo ir pasikalbėti su policijos pareigūnais dėl kaimyno O. D. užpuolimo bei įžeidinėjimo. Policijos pareigūnams pakartojus reikalavimą, užsiundė ant pastarųjų savo šunį, sakydamas „fas“, o šuo tuo metu agresyviai puolė link tvoros vartelių, kur tuo metu stovėjo pareigūnas J. B.. Be to V. N. nepakluso pareigūnų prašymams nutraukti neteisėtus veiksmus jų atžvilgiu, šuns nepatraukė ir toliau jį siundė ant policijos pareigūnų, trukdydamas jiems atlikti tarnybines pareigas.
Šis kaltinimas buvo grindžiamas nukentėjusiųjų A. J. ir J. B. parodymais, kad, J. B. pareikalavus išeiti pasiaiškinti, V. N. nuėjo prie savo namo, atidarė namo duris ir, sakydamas „fas“, išleido savo šunį į lauką; liudytojų O. D., E. A. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo metu patvirtino girdėję kaip V. N. šuniui sakė „fas“, bei nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymais, kad šuo buvo agresyvus.
Aptarti V. N. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį, nes šuns siundymas policijos pareigūnų atžvilgiu buvo vertinamas kaip fizinio smurto panaudojimas.
Kolegijos manymu, apylinkės teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog jų visuma nepatvirtina, kad V. N. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi pasipriešinimas valstybės tarnautojui laikomas nusikaltimu tik tuomet, kai prieš valstybės tarnautoją panaudojamas fizinis smurtas arba grasinama tuoj pat jį panaudoti.
Nepagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog šuns siundymas visais atvejais vertinamas kaip fizinio smurto panaudojimas. Suprantama, jog, jei kaltininkas siundytų šunį, kuris kąstų policijos pareigūnui arba tiesiogiai jį užpultų, siekdamas tai padaryti, tokie kaltininko veiksmai galėtų būti įvertinti kaip fizinio smurto naudojimas, tačiau šiuo konkrečiu atveju faktiniai bylos duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.
Visų pirma, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nepakanka byloje faktinių duomenų, patvirtinančių, jog V. N., policininkams reikalaujant pasiaiškinti dėl įvykio, specialiai atidarė savo gyvenamojo namo duris, išleido šunį ir, skatindamas jį pulti pareigūnus, sušuko šuniui „fas“.
Iš tiesų, šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino abu nukentėjusieji. Ikiteisminio tyrimo metu jas patvirtino liudytojai O. D. ir E. A.. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme minėti liudytojai paneigė girdėję, kaip V. N. davė šuniui komandą „fas“. Pats V. N. tvirtino, jog šuns ant pareigūnų nesiundė.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apklausiant posėdyje nukentėjusįjį A. J., pastarasis paaiškino, jog jiems atvykus V. N. namo durys buvo atviros. J. B. įėjus į kiemą ir pareikalavus, kad V. N. ateitų su juo pasikalbėti, o išteisintajam keikiantis ir nesutinkant su tuo, iš namo į kiemą išbėgo šuo, o tuo metu J. B. spėjo išeiti už kiemo vartų ir juos uždaryti. Taigi nukentėjusysis A. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje davė kitokius parodymus, paneigdamas savo bei nukentėjusiojo J. B. aiškinimą, kad V. N. specialiai atidarė duris, kad iš namo išleistų šunį.
Be to nukentėjusysis A. J. nurodė, kad tuo metu jis kartu su liudytoju O. D. buvo už kiemo tvoros, maždaug 10 metrų atstumu nuo kiemo vartų ir 20 metrų atstumu nuo įėjimo į V. N. namą durų. Tolesnio konflikto metu liudytojas O. D. rašė pareiškimą policijos automobilyje, kurio durys buvo uždarytos. Todėl kyla pagrįsta abejonė, ar galėjo nukentėjusysis A. J. ir liudytojas O. D. nuosekliai matyti ir girdėti visas įvykio aplinkybes. Juolab, kad jie aiškinosi dėl O. D. iškvietimo. Tas pats pasakytina ir apie liudytoją E. A., kuri įvykio metu buvo šalia savo draugo – liudytojo O. D.. Taigi tiek O. D., tiek E. A. faktiškai visų įvykio aplinkybių galėjo nematyti ir negirdėti. Todėl jų parodymų pakeitimas ir aiškinimas teisme, jog jie negirdėjo, kad V. N. būtų davęs šuniui komandą „fas“, yra įtikinantis, nes neprieštarauja nukentėjusiojo A. J. aiškinimui apeliacinės instancijos teismo posėdyje apie įvykio aplinkybes, t.y. kad liudytojas O. D. buvo nutolęs nuo įvykio vietos kartu su pastaruoju, kalbėjosi apie iškvietimą, o vėliau sėdėjo uždarytame automobilyje ir rašė pareiškimą.
Taigi faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog šuniui išbėgus iš namo, policijos pareigūnai buvo už V. N. kiemo vartų. Išteisintasis šuns, kuris lojo ir lakstė kieme, netramdė, tačiau tokių jo veiksmų, būnant savo kieme, už uždarytų kiemo vartų, negalima vertinti kaip fizinio smurto panaudojimą policijos pareigūnų atžvilgiu ar kaip grasinimą tuoj pat jį panaudoti.
Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiriant įrodymus pasitvirtino, jog V. N. atvykus policijos pareigūnams, būdamas neblaivus, vartojo necenzūrinius žodžius. Tačiau byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių faktinių duomenų, kad V. N. būtų vadinęs pastaruosius „mentais“, „gaidžiais“. Nors tokias aplinkybes nurodė nukentėjusieji A. J. ir J. B., tačiau, kaip jau minėta, apklausiant nukentėjusįjį A. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškėjo kitos aplinkybės, kurios verčia abejoti abiejų nukentėjusiųjų aiškinimu ne tik dėl to, kad V. N. siundė šunį, bet ir dėl to, kad įžeidinėjo policijos pareigūnus, vadindamas juos „mentais“, „gaidžiais“. Kadangi šių nukentėjusiųjų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs byloje surinkti įrodymai, konstatuotina, jog apylinkės teismas pagrįstai suabejojo minėtų parodymų objektyvumu.
Nors V. N., bendraudamas su policijos pareigūnais, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau, įvertinus visas nustatytas įvykio aplinkybes, išteisintojo veiksmai keikiantis, neklausant teisėto pareigūnų reikalavimo išeiti ir pasiaiškinti dėl O. D. užpuolimo ir netramdant jam priklausančiame uždarame kieme bėgiojančio ir lojančio šuns, savo pavojingumu neperžengia baudžiamosios atsakomybės ribų. Jie, kolegijos nuomone, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., t.y. policijos pareigūno teisėto reikalavimo nevykdymas ir jo įžeidimas, vartojant necenzūrinius žodžius.
Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai V. N. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str., nes pastarasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.