Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.4.2.; 1.1.4.4.3.; 1.1.4.5.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.4.; 1.1.8.8.; 1.2.14.5.2.; 2.1.7.; 2.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. gruodžio 9 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. L., R. T. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmę subendrinus su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013-05-29 nutartimi, bausmes iš dalies sudedant, G. L. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista E. T., tačiau nuosprendis jos atžvilgiu neskundžiamas.

Iš R. T., G. L., V. T., E. T. solidariai nukentėjusiajai M. J. priteista 11 584,80 Eur (40 000 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad, būdamas nuteistas laisvės atėmimo bausme ir ją atlikdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia organizuotoje grupėje, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai užvaldyti svetimą turtą, organizavo ir parengdamas kartu su G. L. nusikalstamos veikos planą, subūrė organizuotą grupę kartu su laisvėje esančiomis bendravykdytojomis V. T. ir E. T., joms vadovavo, paskirstė vaidmenis ir koordinavo jų veiklą, duodamas išankstinius nurodymus, o būtent: R. T. ir G. L., kalintiems (duomenys neskelbtini) pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, sukūrus nusikalstamos veikos planą surasti internetiniame puslapyje skelbimą apie parduodamą automobilį, surasti laisvėje asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti fiktyvią surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pinigų nemokėti ir taip užvaldyti svetimą turtą, 2013-06-06 G. L. išėjus į laisvę tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 8 d. R. T. paskambino G. L. siekdamas suderinti tolimesnius veiksmus, t. y. surasti asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, G. L. suradus Ž. P., nuo kurio buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai ir kuris sutiko savo vardu sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, Ž. P. padiktavus savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) G. L., kurį jis perdavė (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kalinčiam R. T., o šis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis nurodė Ž. P. sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, po to susisiekė su savo žmona E. T. ir motina V. T. ir nurodė joms nuvykti į (duomenys neskelbtini) paimti Ž. P., vykdytojos E. T. ir V. T., vykdydamos R. T. nurodymus 2013-06-14 automobiliu „Renault Twingo“ kartu su D. B. ir B. K., nuo kurių buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai, nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir paėmė Ž. P., po to visi nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, ten susitiko su A. J., o po to visiems nuvykus į (duomenys neskelbtini), E. T. ir V. T. pažadėjus už automobilį iki 2013-06-27 sumokėti 10 000 litų, o iki 2013-07-30 sumokėti likusius 30 000 litų, Ž. P. ir A. J. sudarius raštišką automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, iš anksto žinant, kad už automobilį nebus sumokėti pinigai, taip apgaule savo ir bendrininkų: G. L., E. T. ir V. T. naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, nukentėjusiajai M. J. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 litų.

G. L. nuteistas už tai, kad, būdamas nuteistas laisvės atėmimo bausme ir ją atlikdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia organizuotoje grupėje, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai užvaldyti svetimą turtą, organizavo ir parengdamas kartu su R. T. nusikalstamos veikos planą, subūrė organizuotą grupę kartu su laisvėje esančiomis bendravykdytojomis V. T. ir E. T., R. T. joms vadovaujant, paskirstant vaidmenis ir koordinuojant jų veiklą, duodant išankstinius nurodymus, o būtent: G. L. ir R. T., kalintiems (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, sukūrus nusikalstamos veikos planą surasti internetiniame puslapyje skelbimą apie parduodamą automobilį, surasti laisvėje asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti fiktyvią surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pinigų nemokėti ir taip užvaldyti svetimą turtą, 2013-06-06 jam išėjus į laisvę, tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 8 d. sulaukus R. T. skambučio siekdamas suderinti tolimesnius veiksmus, t. y. surasti asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, jam suradus Ž. P., nuo kurio buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai ir kuris sutiko savo vardu sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, Ž. P. jam padiktavus savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis perdavė (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kalinčiam R. T., o šis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis nurodė Ž. P. sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, po to R. T. susisiekus su savo žmona E. T. ir motina V. T., nurodžius joms nuvykti į (duomenys neskelbtini) paimti Ž. P., vykdytojos E. T. ir V. T., vykdydamos R. T. nurodymus, 2013-06-14 automobiliu „Renault Twingo“ kartu su D. B. ir B. K., nuo kurių buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai, nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir paėmė Ž. P., po to visi nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, ten susitiko su A. J., o po to visiems nuvykus į (duomenys neskelbtini), E. T. ir V. T. pažadėjus už automobilį iki 2013-06-27 sumokėti 10 000 litų, o iki 2013-07-30 sumokėti likusius 30 000 litų, Ž. P. ir A. J. sudarius raštišką automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, iš anksto žinant, kad už automobilį nebus sumokėti pinigai, taip apgaule savo ir bendrininkų: R. T., E. T. ir V. T. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, nukentėjusiajai M. J. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 litų.

V. T. nuteista už tai, kad, dalyvaudama iš anksto jos sūnaus R. T. ir G. L., nuteistiems laisvės atėmimo bausme ir ją atliekantiems (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, sukurtoje organizuotoje grupėje, dėl savanaudiškų paskatų, veikdama išankstine tiesiogine tyčia organizuotoje grupėje, turėdama tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai užvaldyti svetimą turtą, būdama laisvėje kartu su bendravykdytoja – sūnaus R. T. žmona E. T., vykdė R. T. ir G. L. suorganizuotą ir parengtą nusikalstamos veikos planą ir išankstinius nurodymus, o būtent: R. T. ir G. L., kalintiems (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, sukūrus nusikalstamos veikos planą surasti internetiniame puslapyje skelbimą apie parduodamą automobilį, surasti laisvėje asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti fiktyvią surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pinigų nemokėti ir taip užvaldyti svetimą turtą, 2013-06-06 G. L. išėjus į laisvę, tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 8 d. R. T. paskambinus G. L. siekdamas suderinti tolimesnius veiksmus, t. y. surasti asmenį, kuris sutiktų savo vardu sudaryti surasto automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, G. L. suradus Ž. P., nuo kurio buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai ir kuris sutiko savo vardu sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, Ž. P. padiktavus savo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) G. L., o šis jį perdavė (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kalinčiam R. T., kuris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis nurodė Ž. P. sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, po to susisiekus su ja ir sūnaus R. T. žmona E. T., vykdant R. T. nurodymus joms nuvykti į (duomenys neskelbtini) paimti Ž. P., ji ir E. T., vykdydamos R. T. nurodymus 2013-06-14 automobiliu „Renault Twingo“ kartu su D. B. ir B. K., nuo kurių buvo nuslėpti nusikalstami ketinimai, nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir paėmė Ž. P., po to visi nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, ten susitiko su A. J., o po to visiems nuvykus į (duomenys neskelbtini), ji ir E. T. pažadėjo už automobilį iki 2013-06-27 sumokėti 10 000 litų, o iki 2013-07-30 sumokėti likusius 30 000 litų, Ž. P. ir A. J. sudarius raštišką automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, iš anksto žinant, kad už automobilį nebus sumokėti pinigai, taip apgaule savo ir bendrininkų: G. L., E. T. ir R. T. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, nukentėjusiajai M. J. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 litų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-06-12 nuosprendį ir jį išteisinti, nes teismas jo atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nesutinka su teismo išvadomis, kad jis veikė organizuotoje grupėje su T., kad buvo suorganizuota vykdyti vieną sunkų nusikaltimą vien dėl to, kad R. T. ir V. T. yra teisti už analogiškų veikų padarymą, kad jis ir R. T., būdami įkalinimo įstaigoje, surengė planą, kaip apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, o jam (apeliantui) išėjus į laisvę, šį planą įgyvendino, kadangi to nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, jo neorganizavo, todėl mano, kad teismas nepagrįstai jo nuoseklius parodymus vertino tik kaip gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Neneigia, kad su R. T. kalbėjo apie automobilio perregistravimą savo vardu, tačiau jis atsisakė dėl skolų, o kaimynui Ž. P. sutikus savo vardu registruoti automobilį, Ž. P. telefono numerį perdavė R. T., galvojo, kad Ž. P. už automobilio registravimą bus kažkiek sumokėta. Apie tai, kaip viskas vyko, jam nebuvo žinoma, tik po to Ž. P. pasakė buvęs apgautas, nes pasirašė esąs skolingas už automobilį 40 000 Lt, todėl kreipėsi į policiją.

Teigia, kad tik iš bylos medžiagos ir bylos nagrinėjimo metu girdėtų parodymų, suprato, kad apgaule buvo užvaldytas M. J. priklausęs automobilis „Audi A6“, ir tai, kokią funkciją šiame įvykyje atliko Ž. P.. Pažymi, kad Ž. P. nurodė supratęs, kad bendrauja su kalinčiu asmeniu, kad neperka automobilio, t. y. buvo informuotas apie apgaule užvaldytą automobilį. Teigia, kad tikslo apgauti Ž. P. neturėjo, nes jis buvo jo kaimynas. Taip pat teigia, kad jį R. T. ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo, tai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir R. T. brolis K. T., kuris teisme atsisakė duoti parodymus. Be to, teisme V. T. kaltę pripažino. Suprato, kad T. šeima planavo nusikalstamas veikas.

Nurodo, kad byloje nebuvo įrodyta, kad jis buvo nusikaltimo organizatorius, bet priešingai, kad jis nepalaikė jokių kontaktų nei su V. T., nei su E. T., nedavė jokių nurodymų Ž. P., pastarojo neįkalbinėjo, nieko jam nežadėjo, nes jam nebuvo žinomi nusikalstami T. šeimos kėslai, nieko nežinojo apie Ž. P. važiavimą į (duomenys neskelbtini). Teigia, kad liudytojai bei nukentėjusieji patvirtino, kad jo automobilio pirkimo-pardavimo metu nebuvo, kad jis su jais nebendravo, neįtikinėjo jų parduoti automobilį. Pastebi, kad nukentėjusiesiems apsispręsti parduoti automobilį įtakos turėjo tai, kad automobilį perka šeima, besilaukianti moteris (E. T.), kuriai tas automobilis patiko, kad V. T. įtikino pardavėjus, kad turi gauti pinigus už parduodamą butą.

Teigia, kad jis nėra ir šio nusikaltimo padėjėjas, nes su automobilio pardavėjais jis jokio kontakto nepalaikė, neieškojo skelbimų, neįtikinėjo nukentėjusiųjų parduoti automobilį, nedarė nieko, kas būtų turėję esminės įtakos nukentėjusiesiems apsispręsti automobilį parduoti konkrečiam asmeniui. Nurodo, kad neįrodyta jo tyčia padaryti nusikaltimą, nes T. šeimos planai jam nebuvo žinomi, su nukentusiaisiais nei telefonu, nei betarpiškai jis nebendravo, įtakos nedarė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-06-12 nuosprendį ir jį išteisinti arba, nustačius, kad jo veikoje yra nusikaltimo požymių, sušvelninti jam paskirtą bausmę, subendrinti apėmimu ją su Kauno apygardos teismo 2010-06-22 nuosprendžiu paskirta 14 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas, nes su G. L., V. T. ir savo žmona E. T. iš anksto nesitarė daryti nusikaltimo, pats jokio nusikaltimo nepadarė, o tik savo motinos V. T. prašymu perdavė jam G. L. surasto draugo telefono numerį dėl automobilio perregistravimo. Teigia, kad dėl automobilio pirkimo skambino ir tarėsi ne jis, o jo motinos sugyventinis, kuris prisipažino skambinęs. Nurodo, kad teisme prašė išimti telefono išklotines, atlikti balso atpažinimą. Mano, kad telefono numerio perdavimas nėra nusikaltimas. Taip pat nurodo, kad yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, kuriems yra labai reikalingas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji V. T. prašo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad būtų surinkti visi įrodymai, jos sūnui R. T. būtų panaikinta bausmė, o jai būtų paskirta bausmė, adekvati jos padaryto nusikaltimo sunkumui. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje, neteisingai kvalifikavo jos veiką bei neteisingai paskyrė bausmę, nes priimdamas nuosprendį, teismas rėmėsi spėjimais bei prielaidomis, dažnai kartojo teiginius „nenustatytu metu“ ar „nenustatytomis aplinkybėmis“. Taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į jos parodymus, jog nusikaltimą ji įvykdė dėl itin sunkios savo turtinės padėties, nevykdydama niekieno nurodymų, reikalavimų, neturėdama vieningos tyčios negrąžinti pinigų apgaulės būdu, o norėdama papildomai užsidirbti pinigų perpardavus automobilį. Tvirtina, kad jos sūnus R. T. nežinojo apie tai, kad ji ketina pirkti ir po to perparduoti automobilį. Mano, kad nepagrįstai teismas E. T. parodymus vertino kaip R. T. kaltę patvirtinančius, nes teismas neįvertino to, kad E. T., duodama parodymus, bando išvengti atsakomybės ir bausmės, kaltę suversdama R. T., kadangi jis jau atlieka bausmę ir teismas neturi pagrindo juo tikėti. Nurodo, kad ji kaltę visiškai pripažįsta, nusikaltimą organizavo pati, nesuvokdama jo sunkumo, nevykdė jokių savo sūnaus R. T. nurodymų.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistoji V. T. atsisakė savo skundo reikalavimo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliaciniai skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl G. L., R. T., V. T. kaltės padarius skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o apeliantai skunduose argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Nepagrįstas nuteistojo R. T. skundo argumentas, kad jis teisme prašė išimti pokalbių išklotines, atlikti balso atpažinimą, nes iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad tokio pobūdžio prašymų nuteistasis nepareiškė, be to, liudytojas Ž. P. teisme nurodė esąs tikras, kad telefonu jis kalbėjo su R. T., suprato, kad jam skambino asmuo iš įkalinimo įstaigos, nes kalbėjo labai tyliai.

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Nukentėjusysis A. J. teisme nurodė, kad internetiniame puslapyje „(duomenys neskelbtini)“ patalpino skelbimą, jog už 36 000 Lt parduoda automobilį „Audi A6“, kad pagal šį skelbimą jam iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs vyriškis klausė, ar bus galima automobilį pirkti išsimokėtinai bei automobilį registruoti tėvų vardu, jis sutiko parduoti automobilį išsimokėtinai, nes pirkėjas žadėjo sumokėti 4 000 Lt daugiau už automobilį, t. y. iš viso 40 000 Lt. Nukentėjusysis nurodė, kad susitarus dėl susitikimo, į sutartą vietą atvažiavo du vyriškiai, kurių vienas buvo su akiniais, bei trys moterys, viena jų buvo nėščia, kad atvažiavę asmenys, apžiūrėję ir išbandę automobilį, pasakė, kad automobilis jiems tinka, todėl buvo pasirašyta sutartis dėl automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jį įtikino automobilį parduoti išsimokėtinai tai, kad buvo žadėta sumokėti daugiau, kad automobilį pirko šeima (apžiūrėti automobilį atvažiavo nėščia moteris, ją atpažino kaip E. T. (1 t. 27–29 b. l.), vyresnioji moteris (ją atpažino, kaip V. T. (1 t. 30–32 b. l.) prisistatė, kaip atvykusių dviejų vyriškių motina), kad V. T. ir E. T. patikino jį, kad pinigai už automobilį tikrai bus sumokėti, nes parduoda butą, jau yra gavę rankpinigius už butą. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad, kai pagal sutartį nustatytu terminu pinigai jam nebuvo sumokėti, jis paskambino abiem turimais numeriais pirkėjui, kad iš pradžių atsiliepę asmenys jį tikino, jog yra renkami pinigai, prašė dar palaukti, bet vėliau skambinant niekas jam nebeatsiliepdavo, todėl suprato esąs apgautas ir kreipėsi į policiją. Nukentėjusiojo parodymus apie automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai faktą patvirtino nuteistoji V. T., nuteistoji E. T., liudytojai Ž. P., B. K., D. B., G. S. bei buvus tokį sandorį patvirtina ir byloje esanti automobilio pirkimo-pardavimo sutartis (1 t. 18 b. l.). Tačiau liudytojas K. P. nurodė, kad jis neketino pirkti automobilio savo vardu, nes pinigų neturėjo, be to, automobilio pirkimo sąlygų ir kainos su juo niekas nederino, jis padėjo tik įsigyti automobilį, bet nežino kam padėjo, o po to, kai dėl automobilio registravimo nevyko į Regitrą, suprato esąs apgautas, todėl nuvyko į policijos komisariatą ir pranešė apie T. šeimos neteisėtus veiksmus. Liudytojo parodymus, jog jis kreipėsi į policiją, patvirtina byloje esantis tarnybinis pranešimas (1 t. 117 b. l.). Be to, nuteistosios V. T. parodymai, jog ji ketino automobilį perparduoti ir dalimis grąžinti pinigus už automobilį, yra nepagrįsti, nes pati nuteistoji nurodė, kad ketino Ž. P. už tai, kad jis sutiko savo vardu registruoti automobilį, duoti 2000 Lt, kad automobilį ketino parduoti už 42 000 Lt, t. y. iš automobilio perpardavimo uždirbti 2000 Lt, nors išsimokėtinai automobilis buvo perkamas už 40 000 Lt. Taigi, pagal tokius nuteistosios parodymus akivaizdu, kad ji perpardavusi automobilį ir Ž. P. sumokėjusi planuotus pinigus, nebūtų nieko uždirbusi. Be to, nuteistasis R. T. bei liudytoja G. V. nurodė, kad V. T. automobilį ketino parduoti ir už jį gauti apie 20 000 Lt, t. y. per pus pigiau nei buvo sutarta už automobilį sumokėti. Paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistoji V. T. pirkdama automobilį išsimokėtinai liudytojo Ž. P. vardu, bei teigdama nukentėjusiajam, kad už automobilį pinigai tikrai bus sumokėti bei vėliau tvirtindama, kad pinigai yra renkami, nepatvirtina, kad ji ketino atsiskaityti su automobilio pardavėju. Taigi, abejonių nekyla, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo sukčiaujama K. P. vardu pasirašant automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį.

Nuteistoji V. T. teigia, kad ji viena pati suplanavo nusikaltimą, tačiau tokių jos parodymų nepatvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

Nuteistoji V. T. teisme kaltę pripažino ir nurodė, kad nusikaltimą ji įvykdė viena, kad jos prašymu jos sugyventinis K. J. internete rado skelbimą apie automobilio pardavimą ir paskambino automobilio pardavėjui, kad jos prašymu jos sūnus R. T. surado žmogų, kuris sutiko savo vardu registruoti automobilį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji V. T. neigė kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, teigė, kad viską suorganizavo nuteistoji E. T., kad ji su E. T. į (duomenys neskelbtini) pirkti automobilį važiavo tik paprašyta E. T. (2 t. 167–171, 173–176, 184–185 b. l.). Be to, nuteistoji skirtingai nurodė aplinkybę, kaip ji gavo liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono numerį – teisme ji teigė, jog jį jai pasimatymo metu perdavė pataisos namuose kalintis sūnus R. T., nors pats nuteistasis R. T. nurodė Ž. P. telefono numerį motinai perdavęs paskambinęs telefonu. Nors liudytojas K. J. patvirtino nuteistosios V. T. parodymus, jog jis rado skelbimą apie automobilio pardavimą, kad jis skambino automobilio pardavėjui, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duotų parodymų matyti, jog apie tai, jog V. T. ir E. T. važiuos pirkti automobilį, jis nieko nežinojo, o E. T. kieme pamatęs stovintį automobilį „Audi A6“, suprato, kad automobilis buvo gautas „nešvariu būdu“. Taigi, liudytojo parodymai yra nenuoseklūs. Be to, liudytojo K. J. teisme duotus parodymus paneigia nukentėjusiojo parodymai, jog dėl automobilio pirkimo jam skambino vyriškis iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas Ž. P. nurodė, kad G. L. jo paklausė, ar jis „nenori savo vardu užsirašyti automobilį, sakė kad nebus jokių bėdų“, jis sutiko ir G. L. nurodė, kad jo (t. y. Ž. P.) telefono numerį perduos draugui, kad po kelių dienų jam paskambino vyriškis iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), neprisistatė, tačiau jis suprato, jog buvo skambinta iš įkalinimo įstaigos, nes vyriškis kalbėjo labai tyliai, be to, liudytojas nurodė esąs tikras, kad jam skambino R. T., bei jis suprato, kad jam skambinęs vyriškis viskam vadovavo, kadangi derino visas aplinkybes bei sakė, kad atvažiuos jo motina. Iš nuteistosios E. T. mobiliojo ryšio telefone esančių kontaktų sąrašo matyti, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) yra priskirtas asmeniui, vardu „R.“ (2 t. 35–36 b. l.). Liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole nurodyta, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtas asmeniui iš zonos ir pagal liudytojo Ž. P. paaiškinimą priklauso moters, su kuriuo jis pirko automobilį „Audi A6“ (t. y. V. T.), sūnui ir kuris jo prašė automobilį registruoti savo vardu ir pasirašyti skolos sutartį su pardavėju (1 t. 113–114 b. l.). Tarnybiniame pranešime dėl atliktos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinės analizės nurodyta, kad abonentas, kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-06-08 09.18 val. paskambino abonentui, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. liudytojui Ž. P.) (1 t. 54 b. l.). Iš šių paminėtų duomenų matyti, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo skambinta nukentėjusiajam dėl automobilio pirkimo išsimokėtinai ir liudytojui Ž. P., naudojosi ir šiems asmenims skambino ne liudytojas K. J., o nuteistasis R. T.. Iš ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo apklausto K. T. parodymų matyti, kad paskambinusi E. T., t. y. jo brolio R. T. žmona, klausė, ar R. T. yra perduotas telefono numeris, jis atsakė, kad yra, ir šį telefono numerį jai padiktavo. Be to, teisme apklausta liudytoja G. V. parodė, kad E. T. jai pasakojo, jog R. T. internetu randa automobilius, kad jo tėvai paima surastus automobilius, perrašo kito žmogaus vardu, jam sumoka kažkiek, o automobilį vėliau parduoda. Liudytoja taip pat nurodė, kad atvažiavusi pas E. T. matė jos kieme stovintį automobilį „Audi A6“, o V. T. kalbėjo telefonu, nešiojosi dokumentus, jai gyrėsi automobiliu, jį rodė bei siūlė pirkti. Tokius pat parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 95 b. l.) bei juos patvirtino nuteistoji E. T. nurodžiusi, jog ji G. V. sakė, kaip surandami automobiliai, o apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja I. M. nurodė, kad ji pagal pavedimą apklausė G. V. ir apklausos protokole užrašė viską, ką liudytoja jai papasakojo atsakydama į klausimus.

Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistosios V. T. parodymai nenuoseklūs, skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių, todėl apylinkės teismas pagrįstai V. T. teisme duotais parodymais nepatikėjo, juos vertino kaip siekį padėti savo sūnui R. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, paminėti įrodymai paneigia nuteistosios V. T. parodymus, jog ji viena suplanavo nusikalstamą veiką, kad jos sūnus R. T. nedalyvavo šiame nusikaltime.

Nuteistoji V. T. skunde teigia, kad teismas neturėjo pagrindo tikėti E. T. parodymais, nes E. T., duodama parodymus, bando išvengti atsakomybės ir bausmės, kaltę suversdama R. T.. Toks apeliantės skundo argumentas yra nepagrįstas, nes E. T. atsakomybės neišvengė, ji taip pat yra pripažinta kalta ir jai skundžiamu nuosprendžiu yra paskirta bausmė. Be to, nuteistosios E. T. parodymus apylinkės teismas vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nuteistieji G. L., R. T. neigia organizavę sukčiavimą ir teigia, kad liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono numerio perdavimas kitam asmeniu nėra nusikaltimas. Tačiau tokie nuteistųjų teiginiai yra nepagrįsti, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Teisme nuteistasis R. T. parodė, kad jam pataisos namuose atliekant bausmę jo motina V. T. telefonu paprašė surasti draugą, kuris savo vardu užrašytų automobilį, todėl jis už atlygį pasiūlė G. L. tai padaryti, tačiau pastarasis nesutiko dėl skolų antstoliams, bet pažadėjo surasti tokį žmogų bei po kelių dienų paskambinęs G. L. jam pasakė Ž. P. mobiliojo ryšio telefono numerį, kurį jis paskambinęs savo motinai padiktavo. R. T. teisme neigė, kad kartu su G. L. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kalbėjo apie automobilio pirkimą, bei teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Nors tokius R. T. teisme duotus parodymus apie prašymą surasti žmogų, kuris sutiktų savo vardu registruoti automobilį ir apie telefono numerio perdavimą, patvirtino G. L. bei V. T., tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų R. T. parodymų matyti, kad pokalbis su G. L. apie automobilio registravimą kito asmens vardu vyko G. L. dar būnant įkalinimo įstaigoje, kad išėjęs į laisvę pats G. L. paskambinęs R. T. padiktavo liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono numerį, nurodė vardą „Ž.“ bei nurodė, kad Ž. P. skirti pinigai būtų pervesti jam, o ne Ž. P.. Tokias apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes nuteistasis R. T. patvirtino ir akistatos su G. L. metu (2 t. 138–140 b. l.). Netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais R. T. parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina liudytojo Ž. P., nukentėjusiojo A. J. parodymai, nuteistosios E. T. mobiliojo ryšio telefone esančių kontaktų sąrašas (2 t. 35–36 b. l.), liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t. 113–114 b. l.), tarnybiniame pranešime dėl atliktos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinių analizės nurodyti duomenys (1 t. 54 b. l.). Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi R. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad R. T. pats paskambino ir automobilio pardavėjui, ir liudytojui Ž. P., su pastaruoju derino visas susitikimo detales, perdavė liudytojo Ž. P. mobiliojo ryšio telefono numerį savo motinai, kuri važiavo, neva pirkti automobilį, daroma išvada, kad R. T. aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, koordinavo šios veikos eigą, todėl jis pagrįstai nuteistas kaip šios nusikalstamos veikos organizatorius.

Nuteistasis R. T. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino kartu su G. L. sukūręs planą kaip „užsidirbti pinigų“, kad šį planą įgyvendino G. L. išėjus į laisvę, nes G. L. surado Ž. P., kuris sutiko savo vardu registruoti automobilį, perdavė R. T. Ž. P. telefono numerį bei nurodė Ž. P. žadėtus pinigus už automobilio registravimą jo vardu, perduoti ne Ž. P., o jam, t. y. G. L.. Pats nuteistasis G. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po to, kai Ž. P. sutiko savo vardu registruoti automobilį, jis domėjosi, ar Ž. P. susiskambino su R. T. ir dėl visko susitarė. Įvertinus nuteistojo R. T. parodymus, kuriais, kaip minėta, teismas neturi pagrindo netikėti, liudytojo Ž. P. parodymus, daroma išvada, kad nuteistasis G. L. kartu su R. T. sukūrė planą, abu toliau veikė pagal sukurtą planą, todėl pagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad G. L. aktyviai dalyvavo veiksmų koordinavime, kadangi G. L. nevykdant įkalinimo vietoje sugalvoto plano ir nesuradus asmens, kuris savo vardu sutiktų registruoti automobilį, nusikalstama veika nebūtų įvykdyta. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai G. L. parodymus neigiant padarius nusikalstamą veiką vertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistieji V. T., G. L. ir R. T. neigia dalyvavę organizuotoje grupėje.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nors nuteistieji neigia dalyvavę organizuotoje grupėje, tačiau nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, kad jis negalėjo būti padarytas be kruopštaus išankstinio pasirengimo, be to, iš bylos duomenų matyti, kad rengimasis nusikaltimui buvo ir jis tęsėsi tam tikrą laiką, viskas detaliai buvo suplanuota, o tai visiškai atitinka tokios bendrininkavimo formos kaip organizuota grupė požymius.

Veikai kvalifikuoti kaip padarytai organizuotos grupės nepakanka išankstinio susitarimo ir pasirengimo nusikaltimui padaryti. Įstatymas reikalauja, kad padaryti nusikaltimai būtų priskiriami sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistųjų padarytas nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Tai atitinka vieną iš BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytų organizuotos grupės požymių.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį kiekvienas organizuotos grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK 182 straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius.

Lietuvos antstolių rūmų pateikta informacija apie nuteistųjų skolas patvirtina, kad nuteistieji turėjo skolų ir dėl jų yra vykdoma ne viena byla, tai pripažino patys nuteistieji bei nurodė liudytojai K. J. bei G. V., ir ši informacija patvirtina, kad be pašalinio asmens, kuris sutiktų savo vardu pirkti automobilį, nuteistieji nebūtų įgyvendinę savo nusikalstamų tikslų. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji R. T. ir G. L., būdami įkalinimo įstaigoje, parengė planą, kaip apgaule užvaldyti svetimą turtą, ir G. L. išėjus į laisvę, šį planą įgyvendino – nuteistasis G. L. surado Ž. P., kuris sutiko registruoti automobilį savo vardu, ir jo telefono numerį perdavė R. T., nuteistasis R. T. surado parduodamą automobilį, susitarė su automobilio pardavėju dėl automobilio pirkimo išsimokėtinai, susiskambinęs su Ž. P. susitarė dėl pastarojo susitikimo su V. T. bei dėl automobilio pirkimo Ž. P. vardu, perdavė savo motinai V. T. Ž. P. telefono numerį, davė nurodymus savo motinai ir žmonai nuvažiuoti ir paimti Ž. P. iš (duomenys neskelbtini), su juo kartu nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini), ten susitikti su automobilio pardavėju, nuteistosios V. T. ir E. T., vykdydamos šį nurodymą, susiskambino su liudytoju Ž. P. bei nukentėjusiuoju dėl susitikimų, nuvažiavo ir paėmė Ž. P., susitiko su nukentėjusiuoju, įtikino jį, jog automobilis perkamas šeimai, jog už automobilį tikrai bus sumokėti pinigai. Taigi, atlikdami skirtingus vaidmenis, siekdami bendro tikslo, nuteistieji neabejotinai suvokė dalyvaujantys organizuotoje grupėje, nes tikslų (apgaule užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą – automobilį) šiuo atveju buvo galima pasiekti tik bendromis pastangomis veikiant tikslingai bei organizuotai. Visos šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji R. T. ir G. L. organizavo ir koordinavo nusikalstamos veikos įvykdymą, o nuteistosios V. T. ir E. T. atliko nusikalstamos veikos vykdytojų vaidmenį, t. y. yra nustatyti visi BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyti organizuotos grupės požymiai, todėl pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė organizuotoje grupėje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dėl G. L., R. T. ir V. T. nuteisimo už sukčiavimo būdu didelės vertės svetimo turto įgijimo yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados dėl apeliantų nuteisimo yra išsamiai motyvuotos, ir priešingai, nei teigia V. T. savo apeliaciniame skunde, visų nuteistųjų veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl naikinti teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tačiau, nors visi nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jų veikų kvalifikacija yra ydinga, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų veikas kvalifikavo ir pagal BK 24 straipsnio atitinkamas dalis.

Pagal teismų praktiką esant organizuotai grupei, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais ir jų padarytos veikos kvalifikuojamos tik pagal BK specialiosios dalies straipsnį, šiuo atveju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepateikiant nuorodos į BK 24 straipsnį, t. y. tokiu atveju nereikia nustatinėti tokius organizuotos grupės dalyvių vaidmenis, kurie atitiktų BK 24 straipsnyje apibrėžtas bendrininkų rūšis (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-481/2007, 2K-255/2013, 2K-433-677/2015). Kadangi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis yra ne tik didelės vertės svetimas turtas, bet ir sukčiavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje, tai, vadovaujantis minėta teismų praktika, apylinkės teismas nepagrįstai nuteistųjų veikas kvalifikuodamas atitinkamai pagal BK 24 straipsnio 3 bei 4 dalis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas sprendimas keičiamas naikinant nuorodas į BK 24 straipsnio 3, 4 dalis (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistieji R. T. bei V. T. prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmes nuteistiesiems R. T. ir V. T. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

R. T. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas R. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistasis vedęs, turi du mažamečius vaikus, nuo 2008-02-25 neberegistruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, teistas iš viso keturis kartus, iš jų du kartus už nusikaltimus nuosavybei, nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė atlikdamas Kauno apygardos teismo 2010-06-22 nuosprendžiu paskirtą bausmę. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad R. T. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo dar buvo nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas 2015-06-11 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2015-11-19 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Kadangi naują nusikalstamą veiką R. T. padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, pagrįstai apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Anksčiau nuteistajam paskirtomis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to, įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei atsižvelgiant į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas iki 8 metų, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai R. T. paskyrė laisvės atėmimą, jo trukmę nustatydamas nežymiai didesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taigi, R. T. paskirta bausmė už jo padarytą sunkų nusikaltimą nėra per griežta, todėl švelninti bausmę nėra pagrindo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės R. T. nebendrino su Kauno apygardos teismo 2010-06-22 nuosprendžiu paskirta bausme, nors šis nuosprendis buvo įsiteisėjęs, nes, kaip jau minėta, nuteistasis dar buvo teistas vėlesniais nuosprendžiais, šie visi nuosprendžiai dar nėra įsiteisėję. Be to, pagal BPK 347 straipsnį, subendrintą bausmę pagal kelis nuosprendžius subendrina ir galutinę subendrintą bausmę nustato vėliausią nuosprendį priėmęs teismas.

Nuteistoji V. T. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas V. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistoji teigia, kad nusikalstamą veiką ji įvykdė dėl sunkios materialinės savo padėties. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymo dėl labai sunkios turtinės padėties – buvimas teismų praktikoje pripažįstamas tada, kai kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis asmuo taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (pvz., priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.). Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113/2011, 2K-154/2011). Iš bylos matyti, kad sunki nuteistosios turtinė padėtis susidarė dėl jos pačios kaltės, todėl nėra pagrindo V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikaltimą ji padarė dėl sunkios turtinės padėties. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistoji yra našlė, nedirba, nuo 2013-04-05 neberegistruota dar biržoje, bausta administracine tvarka, teista iš viso 9 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikaltimą, už kurį nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, šiuo metu ji atlieka bausmę pataisos namuose. Anksčiau nuteistajai paskirtomis bausmėmis (bauda, areštu), įstatymo dėl amnestijos taikymu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes ji įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to, įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei atsižvelgiant į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas iki 8 metų, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai V. T. paskyrė laisvės atėmimą, jo trukmę nustatydamas mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taigi, V. T. paskirta bausmė už jos padarytą sunkų nusikaltimą nėra per griežta, todėl švelninti bausmę nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti:

R. T. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį;

G. L. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį;

V. T. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį;

E. T. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų G. L., R. T. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti.