- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-16
- Bylos Nr.
- A-4375-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00070-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Rytis Krasauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y.: leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daugelį kartų; Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas; pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, taip pat negalėjo lankyti renginių ir dirbti; pareiškėjui nebuvo užtikrinama galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, kamerų plotas užstatytas baldais, kitais įrenginiais, todėl plotas buvo itin mažas; Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku; pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kuris neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo valomas ir laistomas; šiferiniame stoge yra asbesto. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui, dėl to skaudėjo galvą ir gerklę, sukildavo temperatūra. Pareiškėjas Šiaulių TI laikymo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, neišduodavo užvalkalo, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinio trikotažo neplaudavo (išskyrus atvejus, kai suimtasis sąskaitoje turi pinigų), per mėnesį gaudavo vieną rulonėlį tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, Šiaulių TI administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kilokalorijų, maistą į kamerą atnešdavo atšalusį. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 133–144) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad:
3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,69 iki 9,94 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, kad minimalus ploto normos pažeidimas nenustatytas, atsakovas pažymėjo, kad baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, o praėjimas atveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Nepermatoma užuolaida yra nemedžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl visiškai užtikrina asmenų privatumą.
3.2. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių ribų, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ir tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, iš byloje pateiktos medžiagos sprendė, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su to pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių TI įrengtas ir pastatytas iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.
3.3. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių kalinamieji nesinaudoja jiems teikiama paslauga, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinių drabužių, neturi jokio teisinio pagrindo. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus. Duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI nepagrįstai buvo tiekiamas teisės aktų neatitinkantis maitinimas, Šiaulių TI neturi, o pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus gauta nebuvo.
3.4. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
5. Teismas pažymėjo, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas pareiškėjui tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos teismas nustatė, kad Įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu metu (viso 463 dienas) teko didesnis, nei Įsakymas Nr. V-124 numato, kameros plotas, tačiau dėl baldų pertekliaus pareiškėjo judėjimo laisvė 99 dienas nors ir nežymiai, tačiau buvo apribota daugiau negu būtina.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas iš dalies. Teismas nurodė, jog kameroje Nr. 99 (pareiškėjas buvo 18 dienų) oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 91 (pareiškėjas buvo 44 dienas) oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 99 nustatytas pelėsis. Byloje nėra pateikta duomenų dėl higienos sąlygų užtikrinimo kitose pareiškėjo buvimo kamerose, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų visiškai paneigti nebuvo, todėl abejones teismas vertino pareiškėjo naudai. Užfiksuotais pažeidimais, tokiais kaip lempos be gaubtų, pareiškėjas skunde patirtos neturtinės žalos negrindė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog minėti pažeidimai nėra individualizuoti. Pareiškėjas, nurodydamas, jog higienos sąlygos kameroje nebuvo užtikrintos (drėgna, šalta, pelėsis, atsilupę dažai), tuo pačiu nurodė, jog jam dėl šių netinkamų sąlygų pasireiškė gerklės skausmai, kilo temperatūra, tačiau tokie argumentai nėra patvirtinti asmens sveikatos istorija.
7. Teismas pažymėjo, kad pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, jog žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,80 m aukščio, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatė, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, teismas vertino kaip pagrįstą. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš pateiktų nuotraukų matyti, kad visose sanitariniuose mazguose yra arba durys, arba įėjimas atskirtas užuolaida, tad stebėti gamtinius reikalus atliekantį asmenį nei nuo durų pusės per akutę, nei iš kameros galimybės nėra.
8. Teismas atmetė argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas (pasivaikščiojimui skirtas laikas) yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Į vieną kiemelį vedami vienos kameros gyventojai, tad kiemelyje daugiau 5 asmenų nebuvo. Teismui nepateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, tačiau taip pat nepateikti įrodymai, jog kiemeliai švarūs, tad teismas sprendė, jog abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Kuo remdamasis pareiškėjas nurodė, jog šiferyje yra asbesto, o tuo labiau kanalizacijoje ir sienose, nepateikta, todėl šiuos argumentas teismas atmetė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka, ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.
9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentas dėl netinkamo maitinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas. Skundų dėl maisto trūkumo nei atsakovui, nei gydymo įstaigoms neteikė. Atlikti maisto kokybės patikrinimai pažeidimų nenustatė, tačiau, kaip nurodė teismas, buvo nustatyta, jog kartais maistas buvo patiekiamas ne karštas, o tik šiltas. Vadovaudamasis pareiškėjo sveikatos istorija, teismas sprendė, kad patekus į Šiaulių TI pareiškėjo svoris iš esmės nekito. Be to, nors pareiškėjas nurodė, jog ne visada buvo nuvestas į dušą, tačiau to niekaip nekonkretizavo, prašymų ar skundų dėl tokio negalėjimo pasinaudoti dušu pareiškėjas neteikė, tad šį argumentą teismas taip pat atmetė (šio argumento teismo posėdžio metu pareiškėjas nebepalaikė).
10. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 09 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nauja redakcija, kurioje numatyta, jog nemokamas higienos reikmenų paketas išduodamas pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, o vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant minėto aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y., esant jų rašytiniam prašymui. Duomenų, jog buvo pateikti rašytiniai prašymai, nėra. Pats pareiškėjas nenurodė, jog jis teikė tokius rašytinius prašymus, kurie nebuvo tinkamai išspręsti, todėl šį argumentą teismas atmetė. Duomenų, jog pareiškėjo buvimo kameros nedalyvavo socialinio užimtumo programose, nėra, todėl argumentą dėl socialinių reabilitacinių programų įgyvendinimo nebuvimo teismas taip pat atmetė.
11. Vertindamas baldų buvimą kameroje, teismas pažymėjo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad kamerose nėra veidrodžio, lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, tačiau nurodė, jog šie nurodyti pažeidimai yra visiškai nedetalizuoti, taip pat niekaip nėra paaiškinta, kuo jie sietini su padaryta neturine žala, tad šį argumentą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, jog aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, teismas pareiškėjo teiginius atmetė. Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus, kaip nurodė teismas, yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo mygtuko įrengimo teismas atmetė.
Atsiliepimas
13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo atsikirtime į Šiaulių TI atsiliepimą nurodė, jog nebuvo tinkamai supažindinamas su įstatymais, tvarkos taisyklėmis, kitais teisės aktais, netinkamai buvo vykdomas drausminis procesas. Kadangi šioje byloje nėra nagrinėjami jokie atsakovo padaryti pažeidimai, susieti su nesupažindinimu su teisės aktais, nei nagrinėjamos pareiškėjui galbūt paskirtos nuobaudos, nes tokių ir nenurodoma, nėra pagrįsta, kuo šie argumentai siejasi su bylos medžiaga, todėl teismas minėtus argumentus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija pareiškėjo ginčo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos, blogas kvapas kameroje, nešvarūs pasivaikščiojimo kiemeliai, nekarštas maistas ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu metu, pareiškėjas pas gydytojus nesikreipė, o jei kreipėsi, tai nenurodė, jog simptomai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis), įvertinęs tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, tačiau 99 dienas, nors ir nežymiai, bet jo judėjimo laisvė buvo apribota daugiau, negu būtina, esamais pertekliniais baldais, kitos sąlygos Šiaulių TI šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, galimai netinkamos higienos sąlygos kameroje, galimai nešvarūs pasivaikščiojimo kiemeliai, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), tačiau įvertinęs ir tokias aplinkybes, kaip blogas kvapas kameroje, judėjimo ribojimas, nekarštas maistas, atsižvelgęs į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
15. Pareiškėjas E. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
15.1. Pirmosios instancijos teismas imitavo teismo procesą, nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjo argumentų, pasisakymų teismo metu, neįvertino visų aplinkybių, nepašalino tarp liudininkų parodymų kilusių prieštaravimų, perrašė atsakovo atsiliepime nurodytą klaidinančią informaciją.
Šalies argumentai
15.2. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas negali būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Be to, skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, atskaičius baldus. Argumentai, jog kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui tenkanti ploto dalis atitinkamose kamerose ginčo laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, neteisinga, jog neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimų sąlygų kitose Europos valstybėse. Pirmosios instancijos teismas priteisė mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), motyvuodamas Lietuvoje nustatyta nedidele minimalia mėnesine alga, tačiau, pareiškėjo teigimu, toks argumentavimas yra diskriminacinis ir nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Atsiliepimas
16. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:
16.1. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Be to, iš esmės pareiškėjas savo apeliaciniame skunde skundžiasi tik dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, kitų argumentų visiškai nepateikia.
16.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. EŽTT Muršic prieš Kroatiją sprendime pažymėjo, kad vertinant kalinimą kameroje, kurioje kiekvienam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamomis sąlygomis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
16.3. Pareiškėjas ne tik nenurodė konkrečių aplinkybių, bet savo apeliaciniame skunde kalbėjo apie aplinkybes, kurių neminėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Dėl senaties termino pirmosios instancijos teismas sprendime nėra pasisakęs, nes atsakovas jo neprašė taikyti ir byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuriam galimai būtų taikoma senatis. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. (senačiai nėra pagrindo), o savo apeliaciniame skunde nurodo visiškai kitokį laikotarpį.
16.4. Įvertinus pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgiant į jų trukmę ir neturtinės žalos nustatymo kriterijus, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 400 Eur neturtinei žalai atlyginti yra pagrįstas ir adekvatus nustatytiems pažeidimams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų jam kalinti netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI. Atsakovo atstovo pateikta 2019 m. vasario 4 d. pažyma (b. l. 84–95) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs bylos įrodymais ir teisęs aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu.
20. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl senaties termino taikymo, sutinka su atsakovo argumentais, kad dėl senaties termino pirmosios instancijos teismas sprendime nėra pasisakęs, nes atsakovas jo neprašė taikyti ir byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuriam galimai būtų taikoma senatis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2019 m. vasario 4 d. pažymą, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. ir vertino būtent šį laikotarpį, senaties termino netaikydamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl senaties termino atmetami.
21. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nėra pagrįsti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.
22. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo ginčijamo jam priteisto neturtinės žalos dydžio pažymi, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją ir kt.).
23. EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą priminė, kad „aukos“ statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas EŽTT dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Cocchiarella prieš Italiją 71 p.; 2004 m. birželio 3 d. nutarimą byloje Cataldo prieš Italiją. Teismas taip pat visiškai sutiko, kad priemonę, kuri suteikia kompensacijos galimybę, pasiūliusi valstybė turi priteisti sumas, kurios, nors yra mažesnės už priteisiamas EŽTT, nėra nepagrįstos, su sąlyga, kad atitinkami sprendimai, kurie turi atitikti susijusios valstybės teisės tradicijas ir gyvenimo lygį, priimami greitai, yra pagrįsti ir labai greitai vykdomi (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 206 p.). EŽTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius pažeidimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko) ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjakov prieš Slovakiją).
24. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).
25. Apibendrindama išvardytas nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.