Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir išteisintojo A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas pripažintas nukentėjusiuoju, kuris 2011 m. kovo 29 d., 16.15 val., pranešė policijos įstaigai ir 2011 m. kovo 29 d. 17.25 val., davė parodymus kaip liudytojas apie tai, kad J. M., K. L. ir M. M. 2011 m. kovo 29 d. įsibrovė į jam priklausantį, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esantį, ūkinį pastatą ir pagrobė jam priklausantį turtą, 2011 m. balandžio 13 d. laikotarpyje nuo 9.00 val. iki 10.00 val. papildomai apklausiamas kaip liudytojas, būdamas įspėtas ir pasirašęs dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai L. Š. davė melagingus parodymus, kad 2011 m. kovo 29 d. prieš jį nepadaryta nusikalstama veika, t. y. niekas į jam priklausantį (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime esantį ūkinį pastatą įsibrovęs nebuvo ir nepagrobė jam priklausančio turto.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Gitana Mačiulienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, ir remiantis BK 48 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 6 dalies 1 punktu, paskirti jam 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 valandos.

Be to, teismas nuosprendyje nurodo, kad vėliau A. M. atsisako duoti bet kokius parodymus dėl ko už tokį elgesį, atsisakymą paaiškinti ir patikslinti bylai svarbias aplinkybes, prokurorė G. Mačiulienė pagristai jam 2011 m. liepos 20 d. paskiria procesinę prievartos priemonę - baudą, nes kaltinamasis pažeidė BPK 83 straipsnio normas, atsisakė duoti teisingus parodymus apie tai kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Šiuo teiginiu teismas prieštarauja aukščiau nuosprendyje išakytai savo pozicijai, kad atliekamam ikiteisminiam tyrimui labiau pakenkė ne tai, kad A. M. davė prieštaringus parodymus, bet tai, kad tyrėja 2011 m. balandžio 13 d. netinkamai jį apklausė ir nebandė aiškintis jo parodymų kitimo priežasties. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tyrėja dėjo pastangas tinkamai apklausti A. M., tačiau pastarasis nebendradarbiavo ir tik, išnaudojus visas įstatymo numatytas galimybes 2011 m. rugsėjo 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl A. M. melagingų parodymų davimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis A. M. negali atsakyti pagal BK 235 straipsnį, nes byloje nėra tokių duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis tyčia davė melagingus parodymus, sąmoningai melavo ir slėpė bylai reikšmingus įrodymus. Atsižvelgiant į teismo metu ištirtas bylos aplinkybes, A. M. dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tačiau, pasak prokurorės, pirmiau pateikta BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analizė leidžia daryti priešingą išvadą, o būtent, kad A. M. suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus parodymus. Tokios pareigos ir atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą liudytojas ir nukentėjusysis A. M. patvirtino savo parašu. A. M. taip tat suvokė, kad pateikė tikrovės neatitinkančius parodymus. Suprasdamas daromos veikos pavojingumą, jis norėjo, kad būtent tokia informacija būtų užfiksuota proceso dokumentuose ir panaudota byloje.

Pasak apelianto, Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant apeliacinius skundus byloje Nr. 1A-50-116/2011, 2011 m. balandžio 12 d. jis, kaip nukentėjusysis ir apeliantas, pateikė pareiškimą dėl Šiaulių apygardos teismo kolegijos teisėjo B. Zalagos nušalinimo nuo bylos Nr. 1A-50-116/2011 nagrinėjimo. Nušalinimo motyvas buvo tai, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjas B. Zalaga nutraukė ikiteisminį tyrimą ir nuslėpė aplinkos apsaugos pareigūnų, ikiteisminį tyrimą atlikusių tyrėjų ir juos kontroliavusio prokuroro padarytus nusikaltimus. Byloje dalyvavęs Šiaulių apygardos prokuroras Z. G. posėdžio metu pasisakydamas dėl teisėjui B. Zalagai nušalinimo pareiškė, kad A. M. reikia kelti baudžiamąją bylą dėl šmeižto teisėjui. Bet prie pareiškimo dėl teisėjo B. Zalagos nušalinimo buvo pridėti rašytiniai įrodymai (kopijos) patvirtintos teismo įrodančios, kad teisėjas yra nuslėpęs nusikaltimą ir yra nusikaltimo bendrininkas. Niekas jam baudžiamosios bylos dėl šmeižto teisėjui taip ir neiškėlė. Tačiau 2011 m. balandžio 13 d. t. y. sekančią dieną buvo sureaguota į jo nušalinimą teisėjui B. Zalagai, nes telefono skambučiu buvo pakviestas į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą. Atvykęs į komisariatą sužinojo, kad tyrėja nori jį apklausti kaip liudytoją ir nukentėjusįjį kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Prieš apklausą tyrėjai pateikė keletą klausimų, t. y. ar pas įtariamuosius buvo daromos kratos ? Tyrėja L. Š. atsakė: taip. Jis vėl tyrėjos paklausė: ar 2011 m. kovo 29 d. vagystės metu iš jo pavogtų daiktų ieškojo ? Tyrėja L. Š. atsakė: taip ieškojo. Tyrėjos vėl paklausė: kokių daiktų ieškojo ? Tyrėja L. Š. į jo klausimą neatsakė ir negalėjo atsakyti, kadangi tyrėja nežinojo kokie daiktai 2011 m. kovo 29 d. iš jo buvo pavogti. Jis nebuvo pranešęs (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui apie tai kokie daiktai buvo pavogti. Buvo aiškiai suprantama, kad tyrėja meluoja sakydama, jog buvo ieškomi iš jo pavogti daiktai. Tyrėjos L. Š. dar paklausė: kodėl atliekant kratas pas įtariamuosius nepakvietė jo, nes, jis buvo kreipęsis į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėją A. T., ir buvo prašęs, kad jį (A. M.) kviestų į kratas dar 2011 m. kovo 29 d. t. y. nusikaltimo atlikimo dieną. Tyrėja atsakė, jog nebūtina jo kviesti. Tyrėjai nurodė ankstesnes dvi ikiteisminio tyrimo baudžiamąsias bylas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose buvo kviečiamas atliekant pas įtariamuosius kratas ir jo dėka buvo surasti iš jo pavogti daiktai. Suprato, kad šioje byloje jo paslaugų yra atsisakyta, ikiteisminis tyrimas yra sužlugdytas, iš jo pavogti daiktai nebuvo ieškoti ir surasti, o ši apklausa praėjus dviem savaitėms po vagystės yra tik eilinis formalumas. Nusivylęs ikiteisminiu tyrimu ir tyrėjos elgesiu, būdamas streso būsenoje tyrėjai L. Š. nedavė jokių parodymų nurodydamas, kad įtariamiesiems pretenzijų per tokį tarpininką kaip ji, t. y. tyrėją, neturi, ir nenorėtų, kad jo šioje byloje daugiau trukdytų. Atsakė tyrėjai į kažkokius klausimus. Tyrėja L. Š. surašė kažkokį dokumentą kurį paprašė pasirašyti. Būdamas streso būsenoje pasirašė neperskaitęs ir negalėjo perskaityti, nes su savimi neturėjo akinių. Akiniai jam reikalingi skaitymui. Mano, kad būtent to tyrėjai ir reikėjo, išprovokuoti jį savo veiksmais ir gauti parodymus tokius, kuriais remdamasi galėtų jam iškelti bylą. Kad paprasčiau būtų iškelti jam baudžiamąją bylą, prokurorė G. Mačiulienė vėliau, 2011 m. liepos 20 d. nutarimu dar paskyrė 5 MGL (650 Lt) baudą už tariamą trukdymą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pasak apelianto, iš byloje esančio 2011 m. balandžio 13 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad jis buvo pakviestas ir tariamai apklaustas kaip liudytojas tik 2011 m. balandžio 13 d., nuo nusikaltimo padarymo praėjus dviem savaitėms. Jam, kaip nukentėjusiajam, toje byloje, nesuprantama, ar jis trukdė tyrėjams jį kviesti apklausai anksčiau, kas trukdė ikiteisminio tyrimo tyrėjams laiku, t. y. tuoj po nusikaltimo, padaryti kratas pas įtariamuosius, kurios visai nebuvo darytos. Mano, kad jeigu būtų ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti laiku, būtų surasti iš jo pavogti daiktai.

Taip pat nurodo, kad 2011 m. spalio 17 d. jam, kaip nukentėjusiajam, byloje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pareikšti įtarimai pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Jam, kaip įtariamajam, dabar jau kaltinamajam, suprantama, kodėl ikiteisminio tyrimo tyrėja L. Š. ir prokurorė G. Mačiulienė, dėl jo tariamai padaryto dar 2011 m. balandžio 13 d. nusikaltimo, įtarimus pareiškė tik 2011 m. spalio 17 d., t. y. praėjus šešiems mėnesiams, todėl, kad po jo pateikto 2011 m. balandžio 12 d. nušalinimo Šiaulių apygardos teismo teisėjui B. Zalagai, tyrėja L. Š. ir prokurorė G. Mačiulienė negalėjo to daryti tuoj pat, nes būtų akivaizdžiai suprantama tikra priežastis dėl ko jam pareikšti įtarimai. Kas dabar gali paneigti, kad prokurorė G. Mačiulienė ir tyrėja L. Š. pareikšdamos jam kaltinimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nevykdė, o dabar ir teisėjas A. Bartkus nevykdo buvusio prokuroro, dabar teisėjo B. Zalagos nurodymo arba prašymo, už tai, kad jis viešai garsina jo padarytą nusikaltimą. Kaip negalima paneigti, kad vagystės byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje davė tariamai melagingus parodymus jo apeliacinį skundą nagrinėjo Šiaulių apygardos teisėjų kolegija, kurios sudėtyje vėl buvo tas pats teisėjas B. Zalaga, kartu su teisėju G. Poškumi, kuriems buvo pareikšti nušalinimai dėl ankstesnėse bylose vieno ir to paties Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. V. atliktų nusikaltimų slėpimo, ir kurie šioje byloje vėl nuslėpė tyrėjos L. Š. ir prokurorės G. Mačiulienės aplaidžiai ir nusikalstamai atliktą ikiteisminį tyrimą, kad būtent dabar galėtų jį be trukdžių nuteisti. Dėl minėtų aplinkybių, apeliantas mano, kad teisėjas A. Bartkus ir visas Šiaulių apylinkės teismas ir net Šiaulių apygardos teismas, negali nagrinėti šios baudžiamosios bylos, kadangi ji yra susijusi su Šiaulių apygardos teisėjais B. Zalaga ir G. Poškumi.

Pasak apelianto, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra teismo vertinimas tai, kad „...prokurorė G. Mačiulienė pagrįstai jam 2011 m. liepos 20 d. paskiria procesinę prievartos priemonę - baudą, nes kaltinamasis pažeidė BPK 83 straipsnio normas, atsisakė duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes“ (nuosprendžio 5 lapas). Teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą dėl tariamai jo padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 235 straipsnio l dalį netyrė aplinkybių, dėl kurių prokurorė G. Mačiulienė jam paskyrė – 5 MGL (650 Lt) dydžio baudą už tariamą trukdymą tirti bylą. Dėl minėtos baudos paskyrimo teisme jis nebuvo apklaustas kaip nubaustasis. Be to 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį priėmęs teisėjas nėra susipažinęs su baudžiamąja byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jis tariamai davė melagingus parodymus, kuriais trukdė ikiteisminiam tyrimui ir buvo nubaustas bauda, nes minėta byla nėra prijungta prie šios baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), nors teisiamojo posėdžio, vykusio 2014 m. kovo 19 d. metu prašė, kad bylą prijungtų, bet teismas jo prašymo netenkino. Ar gali teismas ar teisėjas šį ikiteisminio tyrimo veiksmą (baudos paskyrimą) aklai vertinti nesusipažinęs su bylos visuma, be tyrimo ? Ar jis ikiteisminio tyrimo pareigūnams trukdė atlikti kratas pas įtariamuosius, kurios visai nebuvo atliktos ? Apelianto teigimu, atvirkščiai, jis prašė, kad jį kviestų kratų metu, kaip kviestinį, ir mano, kad kratos nebuvo darytos ne dėl jo kaltės. Ar jis trukdė pareigūnams slėpti nusikaltimo įkalčius nusikaltimo vietoje ? Ar trukdė pareigūnams apklausti geležinkelio pervažoje dirbusius darbininkus, kurie matė kiek kartų pravažiavo pakrautas įtariamųjų dabar nuteistųjų automobilis „Audi 90“ , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusikaltimo dieną ? Ar trukdė pareigūnams apklausti Kužių miestelyje esančios „Lukoil“ degalinės darbuotojus, kurioje nusikalstamos veikos metu apsipirko įtariamieji, dabar nuteistieji ? Mano, kad netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir yra neteisėtai nubaustas pinigine bauda. Netrukdė ir dėl tos priežasties nedavė kriminalinių nusikaltėlių bendrininkams parodymų. Mano, kad teismas vertindamas jo atsisakymą duoti parodymus privalėjo išsiaiškinti motyvą dėl ko jis taip darė.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir išteisintojo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Apeliaciniame skunde išteisintasis A. M. nurodo, kad nuosprendį priėmęs teisėjas A. Bartkus, Šiaulių apylinkės ir Šiaulių apygardos teismai yra šališki jo atžvilgiu, nes yra susiję su Šiaulių apygardos teismo teisėjais B. Zalaga ir G. Poškumi.

Teisėjų kolegiją pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalis, teisėjas vykdydamas teisingumą yra nepriklausomas, teisėjas nagrinėdamas bylas klauso tik įstatymo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagal šio straipsnio 3 dalį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimu aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino tiek prokurorės, tiek kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo surinktus įrodymus, priimdamas nuosprendį visapusiškai ir objektyviai juos įvertino, išvadas pagrindė byloje nustatytų aplinkybių analize, todėl priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

BK 235 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–586/2013).

Kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad motyvas, nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties būtinasis požymis, tačiau pažymi, kad motyvas yra reikšmingas analizuojant ir nustatant asmens kaltės formą.

Taigi, nagrinėjamu atveju kyla klausimas ar kaip liudytojas apklausiamas A. M. 2011 m. balandžio 13 d. davė melagingus parodymus, ir ar A. M. davė melagingus parodymus veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas savo veikos pavojingumą ir norėdamas taip veikti.

Teisėjų kolegija atkreipia prokurorės dėmesį į tai, kad pagal BPK 2 straipsnį pareiga atskleisti nusikalstamą veiką ir atlikti tyrimą yra keliama tik prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Baudžiamojo proceso įstatymas prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms sudaro galimybes naudotis BPK numatytais būdais ir priemonėmis atskleidžiant nusikalstamas veikas. Pagal BPK 78 straipsnį liudytojas yra asmuo, kuris gali žinoti kokių nors bylos tyrimui reikšmingų aplinkybių. BPK 83 straipsnio nuostatos numato procesinių prievartos priemonių taikymą liudytojui. Taigi šios aplinkybės rodo, kad liudytojas yra svarbus ikiteisminio tyrimo metu renkamų duomenų šaltinis ir dėl šių priežasčių užkertamas kelias jam vilkinti ar klaidinti tyrimą atliekančius pareigūnus, tačiau kaip liudytojas apklausiamas asmuo nėra įpareigojamas bendradarbiauti su prokuroru ar ikiteisminio tyrimo institucijomis atliekant ikiteisminį tyrimą. Svarbu tai, kad kaip liudytoju apklausiamas asmuo negali būti verčiamas duoti parodymų, tačiau tais atvejais kai asmuo atsisako duoti parodymus, jam gali būti taikomos tik procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 163 straipsnyje (BPK 83 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. M. 2011 m. balandžio 13 d. apklausos metu duotų parodymų negalima vertinti kaip melagingų, kadangi iš išteisintojo A. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis atvykęs pas tyrėją į apklausą ir sužinojęs, jog po įvykio nebuvo atliktos kratos, nebuvo sulaikyti veiką padarę asmenys, buvo nusivylęs teisėsaugos institucijos darbu, todėl pasakė, kad niekam pretenzijų neturi ir parodymų nedavė, tik atsakė į tyrėjos užduodamus klausimus, į klausimus atsakinėjo spontaniškai ir norėjo kuo greičiau išeiti. Šios aplinkybės rodo, kad kaip liudytoju apklausiamas A. M. parodymus davė ne laisva valia, o veikiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjos. Tai, kad A. M. nenorėjo duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu patvirtina jo elgesys vėlesnių, 2011 m. birželio 30 d. ir 2011 m. rugpjūčio 30 d., apklausų metu ir jo nurodytos aplinkybės, kad jis atsisako duoti parodymus. Už tai, kad A. M. atsisakė duoti parodymus 2011 m. birželio 30 d. apklausos metu Šiaulių rajono prokuratūros prokurorės 2011 m. liepos 20 d. nutarimu jam buvo skirta 5 MGL bauda. Be to, nagrinėjamu atveju itin svarbu tai, kad byla, kurioje A. M. buvo apklausiamas kaip liudytojas, jis buvo ne paprastas liudytojas, tačiau asmuo, kurio atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. nukentėjusysis, kad apie padarytą veiką jis pats pranešė policijos pareigūnams, kas rodo, kad jis buvo suinteresuotas, jog būtų visapusiškai ištirta jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika ir nustatyti kalti asmenys. Šių aplinkybių visuma rodo, kad A. M. 2011 m. balandžio 13 d. apklausos metu atsisakė duoti parodymus, todėl jų vertinti kaip melagingų nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad A. M. duodamas parodymus 2011 m. balandžio 13 d. metu suprato, kad jo duoti parodymai suklaidins ikiteisminio tyrimo tyrėją atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, t. y. kad jis suvokė savo veiksmų pavojingumą. Be to šiuo atveju būtina atsižvelgti į asmens būseną veikos atlikimo metu, A. M. parodė, kad jis buvo streso būsenoje, nusivylęs teisėsaugos institucijos darbu, ir šias aplinkybes būtina įvertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Pažymėtina, kad atsisakymas duoti parodymus negali būti prilyginamas melagingų parodymų davimui, kadangi atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kyla tik už melagingų parodymų davimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tyrėja atlikusi 2011 m. balandžio 13 d. apklausą turėjo imtis priemonių nustatyti dėl kokių priežasčių liudytojas iš esmės duoda prieštaringus parodymus. Kolegija nesutinka su prokurorės nuomone, kad A. M. sąmoningai klaidino policijos pareigūnus ir jo tyčia buvo kryptinga, kadangi iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dėl iš A. M. priklausančių patalpų padarytų vagysčių buvo pradėta keletas ikiteisminių tyrimų, todėl vienareikšmiškai teigti, kad A. M. metalo laužo supirktuvėje neatpažino būtent 2011 m. kovo 29 d. pagrobtų daiktų nėra pagrindo. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad A. M. dėl jo atžvilgiu 2011 m. kovo 29 d. padarytos veikos bylos nagrinėjimo teisme metu davė parodymus apie jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes bei pareiškė civilinį ieškinį, kas paneigia prokurorės argumentus dėl A. M. tyčios kryptingumo siekiant trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti ikiteisminį tyrimą ir patvirtina A. M. nurodomas aplinkybes dėl jo nepasitikėjimo ikiteisminio tyrimo institucijomis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu, po nagrinėjamų įvykių praėjus daugiau nei 3 metams, atsižvelgiant į tai, kad dėl iš A. M. priklausančių patalpų buvo padaryta keletas vagysčių ir pradėta keletas ikiteisminių tyrimų, apklausti tyrėjus L. Š. ir A. T. netikslinga, kadangi liudytojams būtų užduodami labai detalūs klausimai apie tikslintinas aplinkybes ir prisiminti tikslias detales apie nagrinėjamus įvykius praėjus tokiam laiko tarpui, atsižvelgiant į liudytojų darbo pobūdį, būtų itin sudėtinga ir jų įrodomoji vertė būtų abejotina. Vien tai, kad minėti liudytojai nebuvo apklausti pirmosios instancijos metu nesudaro pagrindo daryti išvados, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, kad prokurorės 2011 m. liepos 20 d. nutarimu buvo teisėtai ir pagrįstai A. M. procesinę prievartos priemonę, prieštaravo išdėstytai pozicijai, kad ikiteisminiam tyrimui pakenkė netinkamas tyrėjos darbas atliekant A. M. 2011 m. balandžio 13 d. apklausą ir tai, kad ji nebandė aiškinti duotų parodymų keitimo priežasties, kadangi kaip jau minėta liudytojui nėra keliama pareiga bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ar prokurorais, o atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kyla tik už melagingų parodymų davimą, tuo tarpu už atsisakymą duoti parodymus kyla atsakomybė pagal BPK 83 straipsnį.

Dėl išteisintojo A. M. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde išteisintasis nurodo, kad šis ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas dėl to, kad dieną prieš 2011 m. balandžio 13 d. apklausą jis pareiškė nušalinimą Šiaulių apygardos teismo teisėjui B. Zalagai, dėl to, kad buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir nuslėpti aplinkos apsaugos pareigūnų, ikiteisminį tyrimą atlikusių tyrėjų ir juos kontroliavusio prokuroro padaryti nusikaltimai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad tokia išteisintojo pateikiama ikiteisminio tyrimo inicijavimo versija yra subjektyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl pripažįstama kaip nepagrįsta.

Pažymėtina, kad pagal BPK nuostatas tik prokuroras ir ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas gali nuspręsti kokius ir kada ikiteisminio tyrimo veiksmus reikalinga atlikti, o kiti proceso dalyviai gali tik teikti siūlymus dėl reikalingų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo. Be to, pagal BPK 145 straipsnį nukentėjusiojo dalyvavimas atliekant kratas ieškant nukentėjusiajam priklausančių daiktų nėra privalomas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad į šią bylą iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikta sąrašas dokumentų (1 t. 1-4 b. l.), todėl prie šios bylos prijungti minėtos ikiteisminio tyrimo bylos nebuvo pagrindo, taip pat nėra pagrindo teigti, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas nebuvo susipažinęs su baudžiamąja byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių rajono prokuratūros prokurorės 2011 m. liepos 20 d. nutarimas skirti A. M. baudą už atsisakymą duoti parodymus 2011 m. birželio 30 d. apklausos metu yra įsiteisėjęs, teisėjų kolegija patikrinti šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, padarė bylos duomenimis motyvuotas ir teisiškai pagrįstas išvadas, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio naikinti ar keisti prokurorės ir išteisintojo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės ir išteisintojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.