Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 284 straipsnį 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir J. S. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir V. D. iš J. S. priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti. Procesas dėl likusios civilinio ieškinio dalies nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė. J. S. veikos kvalifikuotos tinkamai ir už jas paskirtos bausmės bei priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingi ir teisingi.

5. Apeliaciniame skunde neginčijamos nusikalstamos veikos nustatytos BK 284 straipsnyje faktinės aplinkybės, jos kvalifikavimo, apimties bei nuteistojo kaltės klausimai, tačiau nesutinkama su J. S. nuteisimu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nustatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir prašoma jį išteisinti arba jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, taip pat nesutinkama su paskirta bausme ir priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendime pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

6. Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą dėl kilusio konflikto priežasčių ir chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais, nes iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl J. S. kaltės, o kuriuos atmeta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstęs byloje surinktus įrodymus, pateikė itin detalius jų vertinimo motyvus.

7. BK 135 straipsnyje nustatyta atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos normos atžvilgiu. Pagal ją baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-895/2015, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-84-458/2020). Tačiau kitaip nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad J. S. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymiai.

8. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, to neginčija ir apeliantas, kad V. D. 2019 m. lapkričio 30 d. apie 18.54 val., daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Šiauliuose, Tilžės g. 52, penkto aukšto laiptinės aikštelėje, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tai patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. G 1705/2019(04) ir ekspertizės akte Nr. EKG 2/2020(04) nurodytos aplinkybės – V. D. dėl kaukolės pamato kairės pusės vidurinės duobės lūžio buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 58–59; t. 3, b. l. 42–50).

9. Kaip matyti viso proceso metu, taip pat ir savo apeliaciniame skunde, nuteistasis J. S. teigė, kad nukentėjusiajam V. D. smūgių nesudavė, o jį tik atstūmė nuo savęs, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Be to, pasak apelianto, tokį jo elgesį lėmė paties nukentėjusiojo V. D. veiksmai, kuris būdamas neblaivus, įžeidžiančiai ir pakeltu balso tonu nuteistajam liepė patraukti šunį bei kartu su kitu nukentėjusiuoju A. J. užpuolė jį ir rankomis sudavė jam smūgius (t. 1, b. l. 132–133, 153–154; t. 2, b. l. 99–101, 187; t. 3, b. l. 22). Tokių argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymus, pagrįstai aptarė jų kaitą dėl nukentėjusiojo V. D. pasakytų žodžių, dėl nukentėjusiųjų elgesio ir suduotų smūgių, nes vien nuolat kitusi nuteistojo pozicija rodo, kad jo parodymai yra nepatikimi ir nenuoširdūs (pirmiausia nuteistasis teigė, kad vieną smūgį į kairę ausį jam sudavė vienas iš nukentėjusiųjų; vėliau, kad vienas iš nukentėjusiųjų jam sudavė du smūgius; pirmosios instancijos teisme teigė, kad pirmą smūgį jam sudavė A. J. , o vėliau jį mušė abu nukentėjusieji suduodami apie šešis smūgius į kairę ausį ir kairę akį). Be to, tokius nuteistojo parodymus paneigia nuoseklūs ir tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampantys nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. parodymai, kuriuos, be kita ko, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

10. Nukentėjusieji V. D. ir A. J. nuosekliai teigė, kad namo laiptinėje V. D. paprašius patraukti šunį, J. S. nukentėjusįjį V. D. rankomis sugriebė už sprando (kaklo) ir jie apsistumdė. Nukentėjusieji teigė, kad smūgių nuteistajam nesudavė, iš pradžių tik apsižodžiavo ir apsistumdė, tačiau tuo metu nuteistasis J. S. nukentėjusiajam V. D. sudavė vieną smūgį į galvą, po kurio nukentėjusysis nukrito ir į aplinką nereagavo bei vieną kartą spyrė gulinčiam į galvą. Taip pat bandančiam pabėgti A. J. spyrė į šlaunį (t. 1, b. l. 27–29, 75; t. 2, b. l. 94–99, 187–188; t. 3, b. l. 22–23). Tokias aplinkybes abu nukentėjusieji patvirtino akistatos su nuteistuoju J. S. metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 64–70, 84–94, 141–142, 146–147). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptartų nukentėjusiųjų parodymų patikimumu. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti J. S. arba dėl neblaivumo būtų neteisingai suvokę nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nes jų parodymai dėl esminių tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybių – kilusio konflikto priežasties (prašė patraukti šunį), pačių nukentėjusiųjų veiksmų (V. D. bandė atstumti jį puolusį J. S. , o A. J. bandė juos išskirti) ir nuteistojo veiksmų (pirmiausia ranka sudavė smūgį į veidą, o po to koja spyrė į galvą – tai nurodė nukentėjusysis A. J. ), viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje ir svarbiausia atitiko objektyvius faktinius nukentėjusiajam padarytų sužalojimų duomenis bei byloje surinktus įrodymus.

11. Tokius nukentėjusiųjų parodymus dėl smūgio sudavimo ir spyrio į galvą patvirtina ir apžiūros protokole užfiksuoto pranešimo Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) pokalbio turinys. Iš jo matyti, kad pranešėja informuodama apie įvykį nurodė ir apie tai, kad įvykio metu daužo, spardo galvą (t. 1, b. l. 116–117). Byloje nustatyta, kad apie nusikaltimą BPC pranešė I. E. , kuri netrukus po įvykio tokias pačias aplinkybes nurodė ir pareigūnui T. L. (t. 1, b. l. 119). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas T. L. patvirtino, kad I. E. jam nurodė, jog ji matė konfliktą, taip pat matė kaip kaimynas J. S. gulinčiam ant žemės V. D., koja spyrė į galvą. Pranešėja jam taip pat teigė, kad šias aplinkybes galėjo matyti ir kaimynas Virgis. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad pareigūnas T. L. teigė paaiškinęs BPC skambinusiai moteriai, kad šias aplinkybes reikėtų nurodyti ją apklausiant, bet ji to kategoriškai atsisakė, nes bijojo dėl galimo keršto ir fizinio susidorojimo (t. 2, b. l. 186–187).

12. Tokius liudytojo T. L. parodymus patvirtino ir proceso pirmosios instancijos teisme eiga. Kviečiama į apklausą liudytoja I. E. atsisakė atvykti į teismo posėdį, ir davė parodymus tik po kelių bandymų ją atvesdinti (t. 2, b. l. 193–194; t. 3, b. l. 11–12). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. E. nurodė, kad paties spyrio į galvą tiesiogiai nematė, tačiau matė kaip J. S. koja ruošėsi stipriai spirti ant žemės gulinčiam žmogui, tačiau ji išsigandusi nusisuko ir skambino bendruoju pagalbos telefonu bei pranešė apie įvykį. J. S. koja buvo prie gulinčio žmogaus galvos (t. 3, b. l. 20–21).

13. Tiek nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. , tiek liudytojos I. E. parodymus dėl esminių tiriamo įvykio aplinkybių patvirtina ir liudytojo V. L. parodymai, kuris matė tiriamo įvykio pradžią. Šis liudytojas teigė, kad lipo laiptais aukštyn ir matė nukentėjusiuosius rūkančius, bei momentą kai J. S. išėjo į laiptinę su šunimi. Liudytojas tvirtino, kad V. D. piktai paprašė patraukti šunį dėl to kilo žodinis konfliktas ir apsistumdymas (ne muštynės). Liudytojas tuo metu nuėjo į savo namus, o vėliau išgirdo triukšmą. Netrukus po to, liudytojas išėjo iš savo namų ir matė, kad V. D. gulėjo ant žemės, o J. S. jam buvo uždėjęs koją ant galvos. Po to, J. S. nuėjo namo, o iš apačios atėjęs A. J. pakėlė V. D. ir taip pat nusivedė jį namo (t. 1, b. l. 101–102; t. 2, b. l. 154–155). Taigi, kaip matyti, liudytojas V. L. nepatvirtino nuteistojo parodymų, kad jį būtų puolę ar mušę nukentėjusieji. Jis nurodė, kad konfliktas kilo po piktų nukentėjusiojo žodžių ir prašymo patraukti šunį, tačiau tuo metu nukentėjusieji tik apsižodžiavo ir susistumdė, o būtent tai atitinka nuoseklius nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. parodymus.

14. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs nukentėjusiųjų ir aptartų liudytojų parodymus pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo jais netikėti, nes juos dėl suduotų smūgių būdo ir vietos (ranka į veidą ir koja į galvą) patvirtino specialisto išvadoje Nr. G 1705/2019(04) ir ekspertizės akte Nr. EKG 2/2020(04) pateiktos išvados. Jose nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog V. D. pleištakaulio kairės pusės lūžis su kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kietojo dangalo padarytas spiriant į kairio smilkinio sritį, o kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiai, kraujosruvos akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine galėjo gautis nuo smūgio ranka į kairę veido pusę. Minėti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Griūnant galėjo būti padarytas tik odos nubrozdinimas kairiame momenyje (t. 1, b. l. 58–59; t. 3, b. l. 42–50). Pirmosios instancijos teisme specialistas L. J. patvirtino pateiktas specialisto išvadas ir nurodė, kad vertinant V. D. nustatytus sužalojimus atskirai, kiekvienas iš jų galėjo būti padaryti tiek suduodant kumščiu, tiek suduodant koja, tiek krentant ant riboto paviršiaus, tačiau visi nustatyti sužalojimai nėra būdingi vien tik griuviminei traumai, t. y. visi nustatyti sužalojimai negalėtų būti padaryti vieno griuvimo metu, nes nustatyti išoriniai sužalojimai yra išsidėstę skirtingose plokštumose. Be to, specialistas taip pat nurodė, kad akies junginės kraujosruva yra nebūdinga griuvimui, toks sužalojimas labai būdingas trenkiant ranka – kumščiu (t. 3, b. l. 6–8, 21).

15. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos J. T. (kaimynė su kuria bendravo ir, kurios šunį į lauką vedė J. S.) ir L. J. (kaimynė, kurios kambaryje gyveno J. S.) iš dalies patvirtino nuteistojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus, nes teigė, jog matė nukentėjusiojo sužalotą ausį ir nuteistojo suplėšytą džemperį. Tačiau, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis J. S. , pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtų liudytojų parodymus ir šių asmenų parodymais skundžiamame nuosprendyje nesirėmė, nes, šios liudytojos paties įvykio nematė, o jų nurodytos aplinkybės dėl tiriamo įvykio chronologinės sekos nesutapo su paties nuteistojo parodymais, be to, šių liudytojų parodymai prieštarauja nuosekliems ir dėl esminių aplinkybių sutampantiems liudytojų I. E., V. L. , V. P. parodymams.

16. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis J. S. nurodė, jog jis išėjęs iš bendrabučio kambario buvo nuėjęs iki penkto aukšto laiptinės, kur įvyko konfliktas ir po konflikto, t. y. nugriuvus nukentėjusiajam V. D. iš karto grįžo į kambarį, kuriame buvo jo draugė ir kaimynė (t. 2, b. l. 99–101). Liudytoja J. T. teigė, kad jai į kambarį J. S. džemperį atnešė kaimynas V. P. . Po to ji išėjusi į koridorių pažiūrėti kas atsitiko ir sutiko kaimynę L. J. . Tuo metu koridoriuje buvo tylu, nieko nesimatė. J. S. grįžo netrukus po to kai ji su kaimyne grįžo į kambarį (t. 2, b. l. 155–157). Liudytoja L. J. nurodė, kad ji koridoriuje sutiko kaimynę J. T., kuri pasakė apie J. S. suplėšytą megztinį ir nuėjus į kambarį jį parodė. Po to, jos išėjo į koridorių ir laiptinę pasižiūrėti kas vyksta, bet nieko nepamatė (t. 3, b. l. 6–8). Iš tokių liudytojų parodymų seka, kad pastarosios į koridorių išėjo jau po to kai V. P. atnešė nuteistojo džemperį, kad koridoriuje ir laiptinėje buvo tuo metu, kai J. S. nebuvo grįžęs į kambarį. Nuteistasis J. S. teigė, kad po konflikto iš karto grįžo į kambarį, kur jau buvo minėtos liudytojos. Akivaizdu, kad šioje dalyje nuteistojo ir minėtų liudytojų parodymai iš esmės skiriasi, nes tikint liudytojų parodymais, jos turėjo matyti vykusį konfliktą laiptinėje, ar bent jau sutikti koridoriuje nuteistąjį J. S.. Be to, liudytojos būdamos koridoriuje negalėjo negirdėti vykusio konflikto, nes pasak liudytojų I. E. ir V. L. konflikto metu koridoriuje girdėjosi triukšmas (t. 2, b. l. 154–155; t. 3, b. l. 20–21; tokias aplinkybes liudytoja I. E. nurodė ir pranešdama apie įvykį BPC (t. 1, b. l. 109, 116–117). Taip pat akivaizdu, jeigu liudytojas V. P. džemperį kaip teigia liudytoja J. T., jai būtų atnešęs iki J. S. grįžimo, liudytojas būtų matęs laiptinės aikštelėje tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vykusį konfliktą, taip pat ir sužalotą nukentėjusįjį V. D. (t. 3, b. l. 8 – 9). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes dėl liudytojų J. T. ir L. J. parodymų prieštaringumo teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtų liudytų parodymai yra nepatikimi.

17. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad smūgį ranką į veidą ir smūgį koja į galvą (kairio smilkinio sritį), sukėlusius nukentėjusiajam V. D. sunkų sveikatos sutrikdymą, sudavė būtent J. S. . Taip pat aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu tarp nukentėjusiųjų V. D. ir A. J. bei nuteistojo J. S. jokio reikšmingesnio konflikto, kaip ir svarių priežasčių tokiam konfliktui kilti, faktiškai nebuvo. Šiuo atveju nukentėjusiojo V. D. elgesys paprašant apeliantą patraukti šunį, net jei tai buvo padaryta pakeltu ar kitu nuteistajam nepriimtinu tonu, nesudarė jokio preteksto smurtiniam konfliktui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis J. S. susidariusioje situacijoje reagavo aiškiai neadekvačiai. Nukentėjusiojo žodžiai aptariamoje situacijoje tebuvo nereikšmingas pretekstas ir mažareikšmė priežastis nuteistojo J. S. smurtui. Jokios grėsmės nuteistajam aptariamoje situacijoje nebuvo, jo reakcija į nukentėjusiojo žodžius dėl šuns ir brutaliais smurtiniais veiksmais buvo siekiama pademonstruoti savo galimybes ir jėgą, niekinamą požiūrį į nukentėjusiuosius ir aplinkinius. Cinišką požiūrį į nukentėjusiuosius atskleidžia ir J. S. elgesys po V. D. suduoto pirmo smūgio ranka į veidą, kuomet apeliantas, matydamas, kad nukentėjusysis nukrito ant žemės, nesikelia ir nesipriešina, suprasdamas, kad tokiais savo veiksmais sukėlė realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, dar kartą koja spyrė nukentėjusiajam į galvą ir iš įvykio vietos pasišalino. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šio sprendimo 7 pastraipoje nurodyta teismų praktika dėl chuliganiškų paskatų aiškinimo esant mažareikšmei smurtinio konflikto priežasčiai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl J. S. kaltės ir chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojus V. D. sveikatą bei teisingai šią nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taip pat apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. S. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgį ranka ir spirdamas koja nukentėjusiajam į galvą nuteistasis J. S. suprato, kad savo veika gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokia išvada padaryta įvertinus J. S. veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus, stiprus ir intensyvus), būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį ir vietą (nors nukentėjusiajam buvo suduoti mažiausiai du smūgiai, tačiau smūgiai buvo stiprūs, nes po pirmo smūgio nukentėjusysis nugriuvo ir į aplinką nereagavo, suduoti į gyvybiškai svarbią vietą – galvą).

Dėl nuteistajam J. S. paskirtos bausmės

18. Nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Apelianto teigimu, nustatant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį nebuvo įvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės.

19. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam J. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė teisingas bausmes, paskirtos bausmės atitinka nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų pobūdį ir asmenybės pavojingumą, todėl yra tinkamai individualizuotos.

20. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas už BK 135 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą J. S. paskyrė 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis (bausmės vidurkis – 7 (septyneri) metai); už BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, nors paskyrė griežčiausią sankcijoje nustatytos bausmės rūšį, t. y. 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau ji savo dydžiu taip pat yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (bausmės vidurkis – 1 (vieneri) metai, 1 (vienas) mėnuo 15 (penkiolika) dienų). Šias paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu, nes jos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Apygardos teismas taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta sąlygų ir pagrindų taikyti BK 62 straipsnį ir BK 54 straipsnio 3 dalį, taip pat bausmės vykdymas negali būti atidėtas, nes J. S. neatitinka BK 75 straipsnio reikalavimų.

21. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl nuteistajam skirtinų bausmių. Nustatant bausmės dydį buvo atsižvelgta į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į aplinkybes (nusikalstamais veiksmais padarytas pasekmes; nuo tiriamų veikų praėjusį laiko tarpą ir nuteistojo elgesį; ankstesnius teistumus ir paskirtas bausmes; nuteistojo turimus socialinius ryšius), kurios išdėstytos apeliaciniame skunde, t. y. į padarytų nusikaltimų pavojingumą (padaryti du tyčiniai nusikaltimai), veikos pobūdį (veikė tiesiogine tyčia), padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes (nusikaltimus įvykdė dėl mažareikšmės priežasties) ir pasekmes (padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nukentėjusiajam nebuvo padaryti sužalojimai dėl kurių ilgam ar visam laikui būtų sutrikdytos tam tikros gyvybiškai svarbios funkcijos, būtų pažeistas žmogaus kūno audinių ar organų vientisumas ir pan.), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir atsakomybę lengvinančių nebuvimą. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo nuteistojo J. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau teistas penkis kartus, be kita ko, ir už viešosios tvarkos pažeidimus bei nusikaltimus žmogaus sveikatai (teistumas pagal pirmus tris nuosprendžius yra išnykęs); ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, ir už viešosios tvarkos pažeidimus, t. y. susijusius su panašiu chuliganišku elgesiu, kuriuos įvykdė ir po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo; nedirba, tačiau yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; nevedęs, turi du mažamečius vaikus gimusius 2008 metais ir 2013 metais, kuriems pagal sudarytą taikos sutartį privalo teikti išlaikymą bei dalyvauti jų auklėjime; po tiriamų nusikalstamų veikų, naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Taigi, sprendžiant bausmės rūšies ir dydžio nuteistajam J. S. nustatymo klausimą, įvertintos visos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės – kaltininko padarytos veikos, jų pobūdis, asmenybė, elgesys ir gyvenimo būdas iki veikų ir jų padarymo metu, t. y. kiekviena nustatyta aplinkybė tiek atskirai, tiek ir jų visuma, nepaliekant neįvertintų jokių nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių.

22. Teisėjų kolegija įvertinusi visus šiuos duomenis nemato jokio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtų bausmių. Ankstesni nuteistojo teistumai, be kita ko, ir už viešosios tvarkos pažeidimus bei švelnesnių bausmių paskyrimas, taip pat padarytų administracinių nusižengimų skaičius bei pobūdis rodo nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad švelnesnės paskirtos bausmės nepakeitė nuteistojo asmenybės, todėl nuteistąjį J. S. būtina izoliuoti nuo visuomenės, nes priešingu atveju negalima užtikrinti bausmės paskirties ir apsaugoti visuomenę nuo galimo pavojingo nuteistojo J. S. elgesio. Taigi, įvertinus nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkami individualizuotą ir teisingą 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri gali užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, todėl nuteistojo apeliacinis skundas ir šioje dalyje yra atmestinas.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

23. Byloje nukentėjusysis V. D. pareiškė 26 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei ir turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 56–59). Teisminio nagrinėjimo metu pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis sumažino iki 10 000 Eur (t. 2, b. l. 98). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarytas nusikalstamas veikas ir jų pasekmes, sprendė, kad nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti teisinga, sąžininga ir protinga suma yra 10 000 Eur. Nuteistasis J. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas iki 2 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas tokiai apelianto pozicijai nepritaria.

24. Neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nusikalstama veika nukentėjusiajam V. D. padarytai neturtinei žalai atlyginti, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

25. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nuosprendį priėmęs apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad dėl nuteistojo J. S. veiksmų nukentėjusysis V. D. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, pasireiškusį pleištakaulio kairės pusės lūžiu, kairio viršutinio žandikaulio ir nosies kaulo lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairio smilkinio srityje, kraujosruvomis akių vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine, odos nubrozdinimus kairiame momenyje ir kairėje kaklo pusėje. Paties nukentėjusiojo V. D. parodymais dėl jo patirto sunkaus sveikatos sužalojimo – galvos sumušimo jis ir šiuo metu patiria galvos skausmus, greitai pavargsta bei nebegali užsiimti savo mėgstama veikla, t. y. žaisti futbolą, be to, jis dėl įvykio jaučia nerimą, baimę, dirglumą. Tokio pobūdžio sužalojimai iš tiesų yra lengvesni nei teismų praktikoje kartais nustatomi kitose panašaus pobūdžio bylose, tačiau nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai neabejotinai rodo, kad patirta žala išties sukėlė reikšmingus neigiamus padarinius (galvos sužalojimai dažnai turi ilgalaikį neigiamą ir ženklų poveikį žmogaus gyvenimo būdui, o sužalojimų padariniai ilgainiui gali kisti ir netgi sunkėti). Taigi, nors nukentėjusysis ligoninėje buvo gydomas tik tris dienas ir nepateikta medicininių dokumentų dėl ilgalaikių liekamųjų reiškinių nukentėjusiojo sveikatai, tačiau teisėjų kolegijai nėra abejonės, kad dėl nustatytų nuteistojo smurtinių veiksmų ir dėl to kilusių pasekmių, nukentėjusysis V. D. patyrė įvairius nepatogumus, susijusius tiek su gydymu, tiek su gijimo procesu bei vėlesnėmis sveikatos pasekmėmis ir tai turėjo įtakos jo psichologinei būklei, t. y. dvasiniams išgyvenimams, psichologiniam diskomfortui. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, išlaikė teisingą nukentėjusiojo ir nuteistojo skirtingų interesų pusiausvyrą (nuteistasis yra darbingo amžiaus, todėl po bausmės atlikimo turės realias galimybes atlyginti visą iš jo priteistą neturtinės žalos atlyginimą) bei teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo susiformavusios teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir argumentavo, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka panašaus pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, nes bylose, susijusiose su sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų, paprastai priteisiama nuo 7 000 iki 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-166-699/2018, Nr. 2K-24-689/2019, Nr.2K-239-628/2019, Nr. 2K-84-458/2020 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 10 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvati nuteistojo padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms, nuteistojo galimybėms atlyginti padarytą žalą ir neprieštarauja protingumo bei teisingumo principams.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, taip pat priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. sausio 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam J. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 179,21 Eur išlaidų. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistajam J. S. valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam J. S. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga ir, kad išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą išieškojimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistojo J. S. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš J. S. 179,21 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt devynis eurus ir dvidešimt vieną centą) valstybės naudai už suteiktas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.