- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- e2-7038-861/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-02027-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- G. A. M., J. T., S. T.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 6 notarų biuro
- Advokatai
- Laura Smalinskaitė, Arvydas Aranauskas, Violeta Zabi
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams G. A. M., J. T., S. T., trečiasis asmuo Vilniaus miesto 6 notarų biuro notarė Dalia Štaupienė, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2016-04-20 pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovų S. T. ir J. T. (toliau – atsakovai II) ieškovės naudai 69 900 Eur. Taip pat priteisti iš atsakovo G. A. M. (toliau – atsakovas I) ieškovės naudai 26 241,11 Eur. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-04 sprendimu buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo I santuoka. 2016-04-20 buvo pasirašyta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis. Šia sutartimi ieškovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą atsakovams II. Teismo leidimas parduoti nurodyta butą, nors jame gyveno du nepilnamečiai vaikai, nebuvo gautas. Tą pačią dieną, 2016-04-20, buvo pasirašyta kita buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2016-09-20 Ieškovė pardavė savo įsigytą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir 2016-09-23 įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Nurodė, jog ieškovė su atsakovu I santuoką nutraukė dėl nuolatinio psichologinio ir fizinio smurto, triukšmavimo, grasinimų. Atsakovas I pratrūkdavo neprognozuojamais pykčio protrūkiais, piktnaudžiavo alkoholiu, su ieškove žiauriai elgdavosi nepilnamečių vaikų akivaizdoje, grasindavo ieškovę ir vaikus nužudyti. Ieškovė 2009-03-30, 2010-07-14 ir 2014-01-18 kreipėsi į policijos pareigūnus dėl atsakovo grasinimų fiziškai susidoroti. Pažymėjo, kad atsakovas I be jokio pagrindo manė, kad pusė ieškovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklauso jam, nors šį butą ieškovei padovanojo jos mama 2008-12-18 asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas I iš ieškovės reikalaudavo pusės buto vertės pinigų sumos. Nurodė, jog nuolat gyvenant tokioje psichologinėje įtampoje ieškovei pašlijo sveikata, ji susirgo depresija. Nuo 2015 m. ieškovė buvo gydoma VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Nuo 2016-03-01 iki 2016-03-14 ieškovė buvo gydoma VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Universitetiniame I (ūmaus) moterų skyriuje, diagnozė šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas. Atsakovas I, pasinaudodamas itin sudėtinga ieškovės psichologine būkle ir tęsdamas psichologinį terorą jai grįžus iš gydymo įstaigos, ją grasinimais privertė 2016-04-20 pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tai, kad ieškovė dėl savo psichologinės būklės negalėjo pasipriešinti atsakovui I rodo ir tai, kad iš karto po sandorio jai vėl pašlijo psichinė sveikata ir ji nuo 2016-05-04 iki 2016-06-03 buvo gydoma VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro dienos stacionare. Paaiškino, jog ieškovė nesusidurdavo su finansinėmis problemomis išlaikant ginčo butą, gaudavo kompensaciją už buto šildymą, tad šio buto pardavimu ieškovė visiškai nebuvo suinteresuota. Pardavus butą, ieškovė nebeturėjo tinkamų sąlygų ir pakankamai vietos, šalių nepilnamečiai vaikai persikėlė gyventi pas atsakovą I. Pažymėjo, kad 2016-04-20 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimui nebuvo gautas teismo leidimas, kuris, vadovaujantis LR CK 3.85 str., buvo privalomas, kadangi minėtas butas buvo vienintelė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Šis sandoris neatitiko nepilnamečių G. M. ir R. M. interesų, kadangi pablogino jų gyvenimo sąlygas ir pažeidė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-04 sprendimą dėl vaikų gyvenamosios vietos su ieškove po santuokos nutraukimo nustatymo.
Ieškovei gavus už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), 67 900,00 Eur į banko sąskaitą, ji grynaisiais pinigais iš banko sąskaitos išėmė 6 600,00 Eur, kurie buvo skirti sumokėti už perkamą butą. Tą pačią dieną 35 000,00 Eur ieškovė pervedė pardavėjams už ieškovės įsigytą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Visa likusi suma – 26 241,11 Eur - be jokio pagrindo buvo pervesti atsakovui I. Nurodo, jog atsakovas I privalo ieškovei grąžinti jam be pagrindo 2016-04-20 pervestus 26 241,11 Eur.
Šalies argumentai
Ieškovė teismo prašo taikyti restituciją - grąžinti ieškovei asmeninėn nuosavybėn butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tokiu atveju ieškovė įsipareigoja grąžinti atsakovams II už šį butą sumokėtą pinigų sumą – 69 900,00 Eur.
Atsiliepimas
Notarė Dalia Štaupienė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog 2016-04-20 ji patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 3090, pagal kurią ieškovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), pirkėjams atsakovams II. Nurodė, jog teismo leidimas nebuvo reikalaujamas, kadangi yra susiklosčiusi tokia notarinė praktika, kad nepilnamečių vaikų turinčiam asmeniui parduodant savo būstą, kuris viešame registre nėra įregistruotas šeimos turtu, ir iš karto perkant kitą būstą, teismo leidimo nereikia, nes nepilnamečiai vaikai nelieka be gyvenamos patalpos. Be to ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nenumato, koks kitas turtas turi būti įgyjamas. Pažymėjo, kad ieškovė, kaip pardavėja, 2016-04-20 pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3090, savo parašu patvirtino, kad jos nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, kadangi ji už parduoto daikto lėšas perka kitą gyvenamąją patalpą – butą Vilniaus mieste. Sandoris, kuriuo ieškovė įsigijo kitą būstą (butą (duomenys neskelbtini)), buvo patvirtintas iš karto sekančiu sandoriu, t. y. 2016-04-20, reg. Nr. 3095. Vertina, jog pati ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu elgėsi nesąžiningai, turėdama tikslą, kad šis sandoris įvyktų. Pažymėjo, kad ginčyti sandorį, sudarytą be teismo leidimo, turi teisę vaikas (jo globėjas, rūpintojas), tas iš vaiko tėvų, kuris nesudarė sandorio, vaiko ar jo tėvų įpėdiniai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. Šiuo atveju ieškovė negalėtų reikšti nurodyto reikalavimo, nes ji pati dalyvavo sandoryje.
Atsakovas I pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia prašo pardavėja – tuo metu buvusių nepilnamečių vaikų motina, inicijavusi buto pardavimą ir pasirašiusi sandorį, o tuo pačiu patvirtinusi, kad nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti. Buto perleidimo sandorį inicijavo nepilnamečių vaikų motina, nenurodydama, jog butas yra šeimos turtas, akivaizdžiai pati pasielgdama nerūpestingai ir neapdairiai, nes ji inicijavo ginčijamo buto pardavimą, neatsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus ir tik po 3 metų nutarė, kad galimai yra pažeisti jų interesai. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sandorį, sudarytą be teismo leidimo, turi teisę ginčyti tas iš vaiko tėvų, kuris nesudarė sandorio.
Atsakovas I su ieškove išsituokė 2010-10-04. Pirkimo-pardavimo sandoris buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo pasirašytas 2016-04-20 dieną. Parduoti butą buvo ieškovės valia ir noras. Ji kreipėsi į atsakovą I su prašymu jai padėti. Tai patvirtina ir ieškovės susirašinėjimas SMS žinutėmis su atsakovu. Pažymėjo, kad atsakovas ieškovės prašymu ne tik padėjo jai parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), bet ir 2016-04-20 nusipirkti butą (duomenys neskelbtini), vėliau jį parduoti ir nusipirkti butą (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog būtent pastarojo buto pirkimui pritrūkus ieškovei pinigų, atsakovas ieškovei davė trūkstamą sumą. Atkreipė dėmesį, kad pagal ieškovės reikštus pranešimus policijai, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Ieškovė su ieškiniu pateikė pažymas iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, kuriuose įvardinta ieškovės diagnozė kaip šizofreninis sutrikimas, depresijos tipas. Atsakovas vertina, jog galimai ir šis ieškinys pasiekė teismą dėl turimos tokios ieškovės diagnozės, nes iš medicininių išrašų akivaizdu, kad liga progresuoja, įvertinus ieškovės praleistus gydymo įstaigoje kartus ir laiką.
Atsiliepimas
Atsakovai II pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad 2016-04-20 Vilniaus 6-jame notarų biure tarp ieškovės ir atsakovų II buvo sudaryta nekilnojamojo daikto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis. Iš karto po šio sandorio patvirtinimo, tame pačiame notarų biure buvo patvirtintas ir kitas sandoris, kurio pagrindu ieškovė įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini). 2016-05-23 ieškovė atlaisvino ginčo butą ir su naujaisiais buto savininkais atsakovais II pasirašė buto priėmimo – perdavimo aktą. Pažymėjo, jog teismui pareikštame ieškinyje ieškovė nurodo, kad minimu laikotarpiu gydėsi VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Dienos stacionare, tačiau akivaizdu, jog atsakovų į bylą teikiamas buto perdavimo aktas, šalių pasirašytas 2016-05-23 paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes ir netgi leidžia abejoti gydymo įstaigos išduotos pažymos Nr. PS-7986 pagrįstumu. Atkreipė dėmesį, kad pasirašant sandorį ieškovė buvo aktyvi, pati dalyvavo atlaisvinant ir perduodant butą pirkėjams, jokių psichologinio spaudimo pažymių nebuvo ir atsakovams II nekilo abejonių dėl sudaromo sandorio aplinkybių ar tariamai prastos ieškovės psichologinės būsenos. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį net ir tais atvejais, kai turtas atitinka šeimos turto kriterijus, sutuoktiniai faktą apie šeimos turtą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre. Nagrinėjamoje byloje nekilnojamasis turtas (butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)) nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas, be to, ieškinyje neįrodinėjamas atsakovų nesąžiningumas sudarant ginčo sandorį. Pažymėjo, jog į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad ieškovė ir vėliau būtų kreipusis į teismą dėl leidimo 2016-09-22 parduodant butą (duomenys neskelbtini), kurį pardavusi sudarė kito gyvenamojo būsto pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Šio sandorio ieškovė neginčija, nors iš prie ieškinio pridėtų dokumentų nematyti, kaip ieškovė užtikrino savo nepilnamečių vaikų interesus perleisdama butą (duomenys neskelbtini). Vertina, jog ieškovė pilnai suvokė savo sudaromų sandorių reikšmę, buvo aktyvi rinkos dalyvė, kuri per sąlyginai neilgą laiko tarpą sudarė netgi tris nekilnojamo turto sandorius, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė sąmoningai ir nieko neverčiama naudojosi savo teisėmis sudarydama sandorius.
2019-06-11 teismo posėdžio metu notarė Dalia Štaupienė papildomai paaiškino, jog įstatymas nenumato, kad notaras turi apžiūrėti naują būstą, svarbu, kad nepilnamečiai vaikai turėtų gyvenamąjį būstą. Nurodė, jog 2016-04-20 patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 3090, pagal kurią ieškovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), pirkėjams atsakovams II. Atkreipė dėmesį, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nenumato, koks kitas turtas, kokio ploto ar kelių kambarių turi būti įgyjamas. Į teismo klausimą dėl psichologinio spaudimo ieškovei, notarė atsakė, jog kontoroje buvo pirkėjai, pardavėja, jos buvęs sutuoktinis, nekilnojamojo turto brokeris ir notarė yra tikra, kad jokios prievartos nebuvo.
2019-06-11 teismo posėdžio metu liudytojas G. M. paaiškino, jog kai tėvai skyrėsi, jam buvo 11 metų. Tėvas niekada nesmurtavo prieš motiną, o mama liepdavo sakyti, kad tėvas blogas. Po skyrybų mamos sveikata pablogėjo, ji elgėsi neadekvačiai, jam kartą teko kviesti greitąją pagalbą, kuomet ,,motina buvo galimai neblaivi‘‘. Mama gydytis nenorėjo. Nurodė, jog mama yra priešiškai nusiteikusi tėvo atžvilgiu, bet dažnai jo prašo pagalbos. Paaiškino, jog motina jau anksčiau norėjo parduoti butą, buto buvo atėjusi apžiūrėti kažkokia moteris, nes turėjo sunkumų išlaikyti būstą, o po skyrybų ji jautėsi tėvui skolinga pinigų, sakė, kad po skyrybų paliko jį ,,be nieko‘‘. Paaiškino, kad jis išėjo gyventi pas tėvą, su mama jau neplanavo gyventi, o seserį persikraustyti pas tėvą taip pat įkalbėjo jis.
2019-06-11 teismo posėdžio metu liudytojas R. G. nurodė, jog atsakovas I yra jo brolio draugas. Paaiškino, jog remontavo butą (duomenys neskelbtini), remontas nebuvo kapitalinis, tačiau atlikta buto apdaila, sudėtos grindys, dažytos sienos. Remontą organizavo ir už jį mokėjo atsakovas I. Tuo metu ir ieškovė, ir atsakovas I gyveno bute, vienas kambarys buvo remontuojamas, jie spaudėsi kitame. Remontas vyko prieš 12-13 m., atsakovas I mokėjo grynais pinigais, kiek mokėjo, nepamena.
2019-06-11 teismo posėdžio metu liudytojas R. S. nurodė, jog remontavo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tvarkė virtuvę, medžiagas pirko atsakovas I, jis ir prašė remontuoti. Remontą liudytojas atliko nemokamai, kadangi atsakovo I sesuo yra jo sugyventinė. Paaiškino, jog jis surado ir santechniką, kuris atliko santechnikos darbus.
2019-06-11 teismo posėdžio metu liudytoja R. J. nurodė, jog 2014-2016 m. buvo ieškovės bendradarbė. Nurodė, jog ieškovė bijojo savo vyro, sakė, kad jis jai grasindavo, jog atims butą. Ieškovė skundėsi, jog vyro grasinimai vykdavo stotelėje, laiptinėje, skambučiais, ji bijojo, kad vyras gali atimti vaikus, nes pati ieškovė sirgo. Nurodė, jog liudytoja iš darbo išėjo 2016 m. balandžio mėn., o kad ieškovė nori parduoti butą, ji nežinojo. Liudytoja žinojusi, kad ieškovė su atsakovu I yra išsiskyrusi, todėl jai ir buvo keista, kad taip elgiasi buvęs vyras.
2019-06-11 teismo posėdžio metu liudytojas V. S. paaiškino, jog ieškovei padėjo parduoti butą, jis yra nekilnojamojo turto brokeris. Paaiškino, kad su juo susisiekė atsakovas I, sakė, kad reikia parduoti butą. Nuvykus į butą, buvo tiek atsakovas I, tiek ieškovė, pasikalbėjo, žiūrėjo dokumentus, numatė buto kainą. Paaiškino, jog ieškovė ir atsakovas I visur dalyvavo kartu, todėl liudytojas suprato, kad buvo bendras susitarimas. Jie liudytoją informavo, kad po šio buto pardavimo nori nupirkti du butus, bet brokeris pasakė, kad tai neįmanoma, tada buvo nutarta, kad pirks butą ieškovei. Ieškovė liudytojui sakė, kad turi kažkam skolų, tad buvo nutarta ieškoti vieno kambario buto. Nurodė, jog ieškovė bendravo normaliai, kartais pokalbiuose dalyvaudavo ir atsakovas I, kartais būdavo tik ieškovė, brokeris dalyvavo pasirašant ir buto pirkimo–pardavimo sutartį pas notarę. Paaiškino, jog padėjo parduoti ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovei ten nepatiko gyventi, dalyvavo visuose butų pirkimų–pardavimų sandoriuose. Tiek ieškovė, tiek atsakovas I bendravo normaliai, pats brokeris su ieškove bendravo tiek tiesiogiai, tiek telefonu, pakankamai ilgai, nes vyko ne vienas sandoris. Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo bendravimas truko apie 2-2,5 mėn., liudytojas paaiškino ieškovei, kad jei ji nutrauks preliminarią sutartį, ieškovei grės bauda, bet ji patikino, kad nepersigalvos. Liudytojas atkreipė dėmesį, jog jam buvo keista, kad buvęs vyras taip viskuo rūpinasi. Nurodė, jog šiuo metu buto kaina pakilusi apie 2-3 proc. per metus, tad jei pirkta už 69 900 Eur, dabar kaina būtų apie 80 000 Eur – 85 000 Eur. Parduodant butą vaikai pokalbiuose nedalyvavo, bet apie ketinimus parduoti turėjo žinoti, brokeris jų namuose lankėsi ne vieną kartą. Į ieškovės klausimą liudytojas atsakė, kad jis žinojo, jog ieškovė gautais pinigais mokėjo už perkamą butą ir darė pavedimą atsakovui I, apie kitus mokėjimus nežino.
2019-06-11 teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog atsakovas I nurodė, kad ieškovei dovanotas butas priklauso ir jam. Šeima buvo susitarusi, jog pragyvenimui skirs lėšas iš ieškovės atlyginimo, o atsakovo I atlyginimą taupys sodybai pirkti. Nurodė, jog atsakovas I savo santaupas atidavė tėvams. Atsakovas I po skyrybų ją persekiojo, grasino, liepė atiduoti pinigus, dėl to pašlijo ieškovės sveikata, be to, jis yra sumušęs ieškovę. 2010 m., 2014 m. ieškovė kreipėsi į policiją, tačiau tai nepadėjo. Nurodė, jog eidama gatvėje gavo smūgį į nugarą, bet ten buvo ne atsakovas I, todėl policija įvertino, jog tai buvo chuliganiška veika, tačiau tą pačią savaitę buvo padegta autoparduotuvė, kurioje ieškovė dirbo, o kai ieškovė sėdėjo stotelėje, nepažįstamas asmuo trenkė į stiklą, stiklas dužo, dėl to ieškovė stipriai išsigando. Visus šiuos įvykius ieškovė sieja su atsakovo I veiksmais prieš ją, gąsdinimu, psichologine prievarta. Pažymėjo, kad atsakovas I nusiųsdavo savo draugus prie ieškovės laiptinės, kad jie baugintų ieškovę. Vieną kartą atsakovas I atvažiavo pas ieškovę, gėrė alkoholį, apžiūrėjo jos butą, stebėjosi, kad švaru, gražu, o kitą dieną užsipuolė atsakovę, stumdė, reikalavo pinigų. Dėl to ieškovei naktį pasidarė bloga, ji ryte paprašė sūnaus, kad iškviestų jai greitąją pagalbą. Vaikams sakė, kad turi skolų, todėl turi parduoti butą, nes tiesos nenorėjo sakyti. Po buto pardavimo ieškovei buvo bloga, jai tai buvo praradimas, nusviro rankos, ji nieko negalėjo daryti, o į teismą nesikreipė, nes neturėjo pinigų. Ieškovė 2009 m. kreipėsi į policiją, nurodė, jog atsakovas I stumdė ją, vadino necenzūriniais žodžiais, grasino, taip pat kreipėsi į policiją 2010 m., nurodė tas pačias priežastis. 2014 m. kreipėsi į policiją, nurodė jog atsakovas I grasino apipilti rūgštimi, nes ji paprašė pervesti išlaikymo pinigus vaikams anksčiau laiko. Ieškovė mano, kad visos jos sveikatos problemos kilo dėl buto – ji turėjo 3 kambarius, o dabar vieną. Paaiškino, kad 2016 m. atsakovas I užpuolė ieškovę su peiliu, todėl kitą dieną ji gulėjo ligoninėje, nes išsigando. Ieškovė ligoninėje gulėjo keturis kartus, nurodo, jog tai buvo dėl buto. Grįžus iš ligoninės, atsakovas I atvažiavo su nekilnojamojo turto brokeriu dėl buto pardavimo. Skolų ieškovė už butą neturėjo, o po buto pardavimo atsakovas I davė paskutinį įspėjimą ieškovei, todėl ji, norėdama likti gyva, atidavė jam pinigus. Parduodant butą pas notarę dalyvavo ieškovė, atsakovas I bei atsakovai II. Paaiškino, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negalėjo gyventi, nes šalia rusų mokykla, kieme vaikai rusakalbiai, todėl jos vaikams buvo sunku prisitaikyti. Tikėjosi, kad be teismo leidimo butas negalės būti parduotas, tačiau ieškovė notarės nieko neklausė, nes, pasak jos, ,,laidojo savo namus‘‘. Ieškovė bijojo kam nors prasitarti apie grasinimus ir prievartą, nes atsakovas I būtų ją nunuodijęs, nužudęs, taip pat būtų nužudęs ir jos vaikus, jis sakė ieškovei, kad ji bus lavonas. Butas buvo parduotas per tris savaites. Atsakovas I grasino ieškovei peiliu, įremtu į kaklą, ieškovė į policiją nesikreipė. Ji iš ligoninės išėjo 2016-03-14, o buto pirkimo–pardavimo sandoris įvyko 2016-04-20. Ieškovė teigia, kad ji tuo metu buvo adekvati, tačiau ji nebuvo suinteresuota parduoti buto. Teismui paaiškino, jog atsakovui I rašė žinutes, nes su juo jai reikėjo bendrauti dėl vaikų. Atkreipė teismo dėmesį, jog dirba nuo gegužės 1 d., atlyginimas yra 398 Eur, bet jei teismas taikys byloje restituciją, ieškovė parduos dabartinį savo butą, jo kaina 52 000 - 57 000 Eur (internetinėje svetainėje ,,Aruodas.lt”). Ieškovė patvirtino, kad atsakovas I padėjo jai surasti butus, padėjo parduoti butus, taip pat dalyvavo visuose persikraustymuose, pirko virtuvę, butus remontavo. Pažymėjo, jog atsakovas I per 12 m. į šeimos buitį neįnešė nieko, viską davė ieškovės mama, kuri paveldėjo turtą ir rėmė ieškovę bei jos seserį. Taip pat nurodė, jog su nekilnojamojo turto agentu yra bendravusi asmeniškai, ne atsakovo I akivaizdoje, tačiau jis padėti negalėjo, nes, pasak ieškovės, jos gyvybė ,,kabojo ant plauko’’. Kai atsakovas I gavo pinigus, terorizavimas liovėsi. Pastebėjo, kad parduotame bute pagerinimų padaryta nėra, patvirtino, kad skambino atsakovasm II, prašė, kad jai parduotų butą.
2019-09-17 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad santuoka buvo nutraukta dėl atsakovo I kaltės, o kad atsakovas nuolat smurtavo, girtavo, užfiksuota 2010 m. Vaiko teisių išvadoje, be to, tai patvirtino ir nepilnametis sūnus. Nutraukus santuoką, psichologinio smurto problema neišsisprendė, atsakovas nuolat grąsino susidorojimu, to tikslas buvo, kad ieškovė parduotų 3 kambarių butą, o dalį lėšų perduotų atsakovui I. Psichologinį smurtą patvirtina 2009 m., 2010 m., 2014 m. kreipimaisi į policiją; ieškovė kreipėsi dėl savo saugumo, pavojaus gyvybei. Po šių įvykių ji susirgo depresija, ne kartą buvo gydyta psichikos centre, o kadangi buvo priklausoma nuo atsakovo I, jis, pasinaudojęs ieškovės pažeidžiamumu, surado nekilnojamojo turto agentą ir po ieškovės hospitalizacijos, nieko nepranešęs, padarė buto nuotraukas bei surado buto pirkėjus. Pardavus butą, 26 000 Eur buvo pervesta atsakovui I, o pardavimo sandoris buvo sudarytas neturint teismo leidimo. Atstovas vertina, jog notarė privalėjo pareikalauti teismo leidimo, kadangi aplinkybės, jog pirkimo pardavimo sutartyje įtvirtinta, kad ieškovė parduota būstą ir perka kitą būstą, nepakanka, nes notarė negalėjo įsitikinti, kad tas perkamas būstas atitinka vaikų poreikius, todėl buvo būtinas teismo leidimas. Vaikų interesai pablogėjo, 3 kambarių butas pakeistas į 1 kambario butą, butas buvo toliau nuo mokyklos. Kadangi butas buvo dar kartą parduotas, tai tik įrodo, jog sąlygos pablogėjo. Aplinkybės nebuvo tikrinamos, dėl to šis sandoris yra negaliojantis. Liudytojo nekilnojamojo turto agento paaiškinimai, jog atsakovas I dalyvavo turto pardavimo sandoriuose tik patvirtina, jog ieškovė ne savo valia pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sūnaus G. M. liudijimą ieškovės atstovas įvardijo keistu, kadangi galimai yra daromas tėvo spaudimas, be to, sūnaus paaiškinimas, kad ,,motina galimai buvo neblaivi‘‘, tai ne vaiko žodžiai – faktas, kad jis įtakotas tėvo. Advokatas pažymėjo, kad procesas dėl teismo leidimo išdavimo yra rašytinis, tačiau galbūt teismas būtų surengęs žodinį posėdį, būtų įvertinęs visas sąlygas.
2019-06-11 teismo posėdžio metu atsakovas I paaiškino, jog ieškovei ryškėjo psichinės problemos. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė kaltino jo gimines, motiną, seserį, kad barsto kapų žemėmis balkoną, stalą druska, užsiiminėja juodąja magija ir kenkia ieškovei. Paaiškino, jog kurį laiką nereagavo į tokią ieškovės sveikatos būklę, vertino, jog tai gimdymo pasekmė ir viskas susitvarkys. Mano, kad ir dabartinius ieškovės veiksmus lemia liga. Po skyrybų ieškovė ir atsakovas I bendravo normaliai, gražiai, o grįžusi iš ligoninės po gydymosi ieškovė buvo atsigavusi, siūlė grįžti gyventi kartu, tačiau atsakovui I atsisakius, ji pati pasiūlė parduoti butą ir pasidalinti pinigus pusiau. Atsakovas I nurodė, jog pirmiausia pati ieškovė turi įsigyti kitą butą. Į teismo klausimą, kodėl ieškovė pati pasiūlė parduoti butą, atsakovas atsakė, kad ji sakė, jog būstas buvo abiejų, o per skyrybas ji atsakovą I išvarė iš bendro buto. Atsakovas I tai vertino kaip tinkamą vaistų poveikį, kad ieškovė apgalvojo viską, be to, ji ir prie vaikų teigdavo, jog nori parduoti butą. Ieškovė šiuo metu gyvena savame pasaulyje, nenori, kad dukra su ja gyventų, ir vertina, jog dukra taip pat to nenori.
Atsiliepimas
Atsakovo I atstovė 2019-09-17 teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo sudaryta 2016-04-20 pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovams II butą; dar po mėnesio buvo surašytas buto priėmimo-perdavimo aktas. Esminis dalykas, kuriuo ieškovė grindžia pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimą yra tai, kad nebuvo gautas teismo leidimas. Tuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tą paminėjo ir notarė. Teismo leidimas turi būti gaunamas tik sudarant sandorius, jeigu nekilnojamasis turtas pripažįstamas šeimos turtu, o nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra pateikta, viešame registre šis turtas nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tokiose bylose sandorius gali ginčyti tik tretysis asmuo, t. y. tas, kuris nedalyvavo sandorio sudarymo metu. Pati ieškovė sandorio sudarymo metu nurodė, jog jos nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, nes perkamas kitas butas (duomenys neskelbtini). Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 69 900 Eur (2 000 Eur iš jų ieškovė gavo grynaisiais pinigais); butą (duomenys neskelbtini), ieškovė pirko už 35 000 Eur, tad ieškovei liko 34 900 Eur, iš kurių atsakovui I pervesta suma sudarė 26 241,11 Eur. Vadinasi, nėra aišku, kur buvo panaudota likusi 8 659,00 Eur suma. Advokatė atkreipė dėmesį, jog nekilnojamojo turto agentas V. S. paaiškino, jog ieškovė jam nurodė, kad turi skolų, tačiau, kaip agentas paaiškino, jis nesidomėjo, kokių skolų, kadangi ieškovė nurodė, kad gali butui skirti tik tam tikrą pinigų sumą. Pažymėjo, kad jeigu visa suma būtų panaudota būsto pirkimui, tai tuomet būtų užtikrintos geresnės nepilnamečių vaikų sąlygos, tad ieškovė pati savo veiksmais pablogino vaikų gyvenimo sąlygas. Atstovė akcentavo, jog jeigu ieškovė būtų teikusi prašymą teismui dėl teismo leidimo išdavimo, tokį leidimą būtų gavusi, kadangi teismas rašytinio proceso tvarka vertina tik į bylą pateiktus įrodymus, o taisyklių, kurios reglamentuotų, kiek turi būti kvadratinių metrų bute ar kiek kambarių ir pan., tiesiog nėra. Šiuo metu šalys yra sudariusios susitarimą, kad dukros gyvenamoji vieta yra su tėvu, ieškovė su tokiu susitarimu sutiko, tam neprieštaravo. Šioje byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog šalių santykiai buvo geri, pagarbūs, nėra jokių duomenų, jog buvo smurto požymių, be to, santuoka nutraukta ne, kaip nurodo ieškovės atstovas, dėl atsakovo I kaltės, o abiejų šalių bendru sutarimu. Pabrėžė, jog ieškovė kreipėsi į atsakovą I ir nuolat prašė pagalbos jos ligos metu, prašė jai atvežti daiktus. Pastebėjo, jog ieškovė nesikreipė į artimuosius, o kreipėsi būtent į atsakovą I, visa tai patvirtina siųstos SMS žinutės, kurios, beje, buvo rašytos dar iki sandorio sudarymo. Taigi, negalima sutikti su ieškovės pozicija, kad, kaip ji teigia, ji bijojo atsakovo I. Ieškovei turint problemų su sveikata, jai prašant atsakovas I persikraustė į jos butą, kad būti kartu su vaikais, tuo tarpu ieškovė savo paaiškinimuose teismui jį vadina monstru, baisiu žmogumi, kuris nužudys ją ir vaikus. Ieškovė teismo posėdyje kalbėjo apie užpuolimus, grąsinimus, psichologinę prievartą, tačiau į bylą pateikti trys pareiškimai, paskutinis 2014 m. ir nei vieno pareiškimo pagrindu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Į bylą nėra pateikta duomenų, jog ieškovė vartojo kokius nors vaistus, kurie galėjo turėti įtakos jos apsisprendimui parduoti butą. Santuoką šalys nutraukė dar 2010 m., nekėlė klausimo dėl buto padalijimo, tačiau atsakovas I paaiškino, jog tiek ieškovės, tiek atsakovo I tėvai skolino pinigų šeimai bei buvo imta paskola ir pirktas butas, kuris buvo tik užrašytas ieškovės motinos vardu. Iki santuokos nutraukimo ieškovė ir atsakovas I gyveno kartu 12 m., vedė bendrą ūkį, todėl atstovė laikė pagrįstu, jog šeima kartu tvarkėsi, remontavo būstą, tad pardavus turtą, ieškovė savo laisva valia pervedė dalį pinigų atsakovui I. Pažymėjo, kad po skyrybų atsakovas I rado butą užrakintą, pakeistas spynas, jam sūnus išnešė tik asmeninius daiktus, tad kai ieškovė nutarė pervesti jam dalį pinigų, gautų už parduotą butą, atsakovui I tai atrodė normalu.
2019-06-11 teismo posėdžio metu atsakovų II atstovė paaiškino, jog ieškovė skambino atsakovams II, reikalavo primokėti už parduotą butą, kadangi vertino, jog jie per mažai sumokėjo. Kai atsakovai II nesutiko, prašė perpirkti, nurodydama, jog nesutikus bus kreiptasi į teismą. Atsakovai II bandė tartis dėl kainos, bet ieškovė sutiko mokėti tik pradinę kainą, o Atsakovai II nesutiko parduoti už tą pačią kainą, kadangi butas buvo pagerintas - naikintas pelėsis, perdažytos sienos. Patvirtino, jog sandoris nebuvo skubotas. Apie pardavimą atsakovai II sužinojo iš skelbimo, ieškovė buvo akivaizdžiai suinteresuota parduoti butą, stengėsi užmaskuoti buto trūkumus, paslėpti pelėsį, be to, priėmimo-perdavimo aktas buvo sudarytas 2016-05-23. Vertina, jog ieškovei gaunant minimalų darbo užmokestį būtų itin sunku vykdyti savo įsipareigojimus restitucijos taikymo atveju, tai pažeistų sąžiningų įgijėjų interesus, kai tuo tarpu iš SMS žinučių atsakovui I matyti, kad ieškovė jo prašo pinigų net cigaretėms. Atsakovai II atstovę patikino, kad su ieškove vyko normalus bendravimas, nebuvo įmanoma pastebėti kažkokio skubėjimo, spaudimo, kieno nors neteisėtų veiksmų. Advokatė akcentavo, kad ieškovė per 3 metų laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 3 nekilnojamojo turto sandorius, todėl vertina, jog sudaryti tokius sandorius galima tik sąmoningai, be to, ieškinyje nėra įrodytas atsakovų II nesąžiningumas, dėl ko būtų galima restitucija.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti 2016-04-20 pirkimo pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia, taikyti restituciją, priteisiant iš ieškovės atsakovų II naudai 69 900 Eur, priteisti iš atsakovo I ieškovės naudai 26 241,11 Eur. Ieškovė nurodo, jog 2016-04-20 pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė patyrusi atsakovo I psichologinį spaudimą, dėl psichologinio spaudimo ir grasinimų atsakovui I pervedė 26 241,11 Eur. Pažymėjo, kad sandoris buvo patvirtintas be teismo leidimo. Atsakovas I su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia prašo pripažinti pardavėja – tuo metu buvusių nepilnamečių vaikų motina, pati inicijavusi buto pardavimą ir pasirašiusi sandorį ir patvirtinusi, kad nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, kadangi ji už parduoto daikto lėšas perka kitą gyvenamąją patalpą - butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas I pažymi, jog jokio fizinio ar psichologinio smurto prieš ieškovę nėra naudojęs. Nurodo, kad padėjo ieškovei, nes ji kreipėsi pagalbos į jį kaip buvusį sutuoktinį, tai patvirtina SMS žinutės. Atsakovai II su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2016-04-20 Vilniaus 6-jame notarų biure tarp ieškovės ir atsakovų II buvo sudaryta nekilnojamojo daikto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Iš karto po šio sandorio patvirtinimo, tame pačiame notarų biure buvo patvirtintas ir kitas sandoris, kurio pagrindu ieškovė įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog ieškovė sandorį sudarė laisva valia, jokių įtarimų apie galimai daromą spaudimą atsakovai II nepastebėjo.
Dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovė prašo sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. CK 1.78 str. 1 d. nustato, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. CK 1.80 str. 1 d. nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai, kurie nulemia norą sudaryti sandorį, o šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis; sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų.
Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti 2016-04-20 tarp ieškovės ir atsakovų II sudarytą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms.
Ieškovės nuomone, buvo pažeisti jos nepilnamečių vaikų interesai, kadangi nebuvo gautas teismo leidimas parduoti būstą. Ieškovė nurodo, jog CK 3.85 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, pagal kurį sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo, būtina gauti teismo leidimą tokiam sandoriui sudaryti, o notarė sandorio tvirtinimo metu teismo leidimo nepareikalavo, todėl tai daro sutartį negaliojančia ab initio. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa – nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams. Pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį faktą, kad turtas turi šeimos turto teisinį statusą galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, kai šis nekilnojamasis turtas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas arba įrodomas trečiųjų asmenų nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, jog net ir tais atvejais, kai turtas atitinka šeimos turto kriterijus, sutuoktiniai faktą apie šeimos turtą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008). Nagrinėjamoje byloje duomenų, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), būtų buvęs įregistruotas viešuose registruose kaip šeimos turtas, nėra.
Notarė teismo posėdyje paaiškino, kad yra susiklosčiusi tokia notarinė praktika, jog nepilnamečių vaikų turinčiam asmeniui parduodant savo būstą, kuris viešame registre nėra įregistruotas šeimos turtu ir iš karto perkanti kitą būstą, teismo leidimo nereikia, nes nepilnamečiai vaikai nelieka be gyvenamos patalpos. Nurodė, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nenumato, koks konkretus kitas turtas turi būti įgyjamas. Teismas sutinka su notarės argumentais, jog ieškovė, kaip pardavėja, 2016-04-20 pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3090, savo parašu patvirtino, kad jos nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, kadangi ji už parduoto daikto lėšas perka butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog pirkimo-pardavimo sutarties 6.3 punkte įtvirtinta, jog: „Pardavėjas pareiškia, kad pardavus aukščiau minėtą Daiktą, jo nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, kadangi jis už parduoto daikto lėšas perka kitą gyvenamąją patalpą-butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)“. Nustatyta, jog sandoris, kuriuo ieškovė įsigijo kitą būstą buvo patvirtintas tą pačią dieną, t. y. 2016-04-20, reg. Nr. 3095. Konstatuotina, jog vaikų interesai nebuvo pažeisti ir teisė į gyvenamąjį būstą jiems buvo užtikrinta. Taip pat teismas negali nesutikti su notarės ir atsakovų atstovių argumentais, kad joks teisės aktas nereglamentuoja, kiek kambarių turi turėti šeima, auginanti nepilnamečius vaikus, kokio ploto turi būti šeimos būstas, kad būtų galima teigti, jog sąlygos vaikams yra tinkamos. Tai sudaro teismui pagrindą teigti, kad vaikų interesų apsauga niekaip nesiejama su buto plotu ar kambarių skaičiumi bute. Visgi, teismas mano būtina paminėti ir tai, jog šalių sūnus, šiuo metu jau pilnametis, patvirtino, kad su mama jis gyventi neketino, planavo išsikraustyti gyventi pas tėvą, nepriklausomai nuo to, kelių kambarių butą įsigis jo mama, o vėliau būtent jis įtakojo savo nepilnametę seserį kraustytis gyventi pas tėvą, tačiau ne dėl to, jog mama gyveno vieno kambario bute, o dėl motinos neadekvataus elgesio, nesutarimų, ligos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nurodė atsakovo I advokatė, šiuo metu tarp ieškovės ir atsakovo I yra sudarytas susitarimas dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, ieškovė tam neprieštaravo, teismo posėdyje šio teiginio neneigė.
Šeimos turto instituto tikslas yra apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo sutuoktinio teises bei teisėtus interesus (CK 3.84–3.86 straipsnis). CK 3.84 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Taigi nagrinėjamoje byloje teismas gali pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu inter alia tik jeigu būtų konstatuotas trečiųjų asmenų – nagrinėjamu atveju atsakovų II – nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2014).
Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar nėra kliūčių sudaryti sandorį. Atsakovai II paaiškino, jog apie būstą, esantį (duomenys neskelbtini), sužinojo iš skelbimo. Būstas nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas, o iki sandorio įvykdymo jie nepažinojo nei ieškovės, nei atsakovo I, byloje kitokių duomenų nėra pateikta. Derybose dėl sandorio taip pat dalyvavo nekilnojamojo turto brokeris V. S., kuris teismo posėdyje, kaip ir atsakovai II savo atsiliepime nurodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovė elgėsi adekvačiai, nė vienam sandorio sudarymo metu dalyvavusiam asmeniui nekilo įtarimas, jog ieškovė gali būti verčiama ar jausti spaudimą sudaryti sandorį. Be to, akcentuotina, kad atsakovams II buvo žinoma ypač svarbi aplinkybė - tai, jog tą pačią dieną ieškovė sudarys kito būsto pirkimo-pardavimo sandorį, todėl jiems nebuvo pagrindo abejoti ieškovės psichologine būsena ar savo veiksmų nesuvokimu. Taigi, teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė atsakovų II nesąžiningumo.
Ieškovė ir atsakovai II 2016-04-20 sudarė buto pirkimo-pardavimo sutartį ir tik praėjus beveik trims metams ieškovė nusprendė pareikšti ieškinį teisme, ginčydama sandorį dėl įvykusio spaudimo ir grasinimų. Todėl teismui nėra aišku ar ieškovė mano, kad tuos 3 metus jos vaikų interesai nebuvo pažeisti, ypač atsižvelgiant į ieškovės paaiškinimus teismo posėdyje, jog jai sumokėjus pingus atsakovui I grasinimai iš jo pusės liovėsi. Ilgą nesikreipimą į teismą dėl sandorio nuginčijimo ieškovė motyvavo tuo, jog neturėjo pinigų. Tačiau teismas iš byloje surinktų įrodymų nustatė, jog ieškovė butą esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 69 900 Eur, butą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko už 35 000 Eur, tad ieškovei liko 34 900 Eur. Atsakovui I pervedus 26 241,11 Eur, ieškovei liko 8 659 Eur suma, o teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ši likusi suma buvo panaudota butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikė. Išklausius nekilnojamojo turto agento V. S. paaiškinimų, šalių sūnaus paaiškinimų, teismas yra linkęs manyti, kad ieškovė, kaip nurodė ir liudytojui, ir sūnui, turėjo skolų, todėl ir būstui skirti galėjo tam tikrą pinigų sumą. Teismas vertina, jog ieškovės argumentai dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo nesikreipiant į teismą dėl lėšų trūkumo nėra pakankami ir įrodyti, todėl atmestini dar ir dėl to, kad tam tikrais atvejais asmenims yra užtikrinama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
Ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad neskaitė sutarties teksto, nes „laidojo savo namus“ bei buvo įbauginta atsakovo I, taip pat tikėjosi, jog sandoris nebus sudarytas, nes notarė pareikalaus teismo leidimo, tačiau nepaaiškino dėl kokių priežasčių nepranešė nei notarei, nei brokeriui, jog sandorį sudaro priverstinai. Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip nerūpestingas, nes kiekvienas civilinių santykių dalyvis prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (LAT 2007 m. spalio 1 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-7-216/2007). Todėl darytina išvada, jog ieškovė suprato pasirašomo sandorio sąlygas, buto pardavimo procedūros vyko tam tikrą laiką, be to, užtruko ieškovės kraustymasis, o priėmimo-perdavimo aktas buvo pasirašytas daugiau nei po mėnesio nuo sandorio sudarymo, t. y. 2016-05-23. Per šį laiką ieškovės valia parduoti butą nesuabejojo nei vienas iš tame sandoryje vienaip ar kitaip dalyvavusių asmenų, jų tarpe ir notarė, o nekilnojamojo turto brokeris teismo posėdyje paliudijo, kad ieškovė norėjo parduoti butą, sakė turinti skolų, šias aplinkybes patvirtino ir atsakovų II atstovė, nurodydama, kad ieškovė buvo suinteresuota buto pardavimu, slėpė buto trūkumus, pelėsį. Teismo posėdyje atsakovų II atstovė kėlė klausimą dėl duomenų apie ieškovės psichinę sveikatą patikimumo, kadangi tuo metu, kai ieškovė pasirašė priėmimo-perdavimo aktą, ji buvo gydoma Dienos stacionare. Teismas pažymi, jog paprastai dienos stacionaruose pacientai gydomi ne priverstinai, nėra apribojama jų išvykimo iš įstaigos laisvė, todėl mano, kad ieškovė gydydamasi Dienos stacionare, galėjo pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą.
Visgi, teismas, nors ir aptarė, jog šalių sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu LR CK 1.80 str. pagrindu, taip pat pažymi, kad pagal teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, ieškovė iš viso neturi teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimo. Teismas šiuo klausimu visiškai sutinka tiek su trečiojo asmens notarės Dalios Štaupienės, tiek su atsakovų atstovių pozicija, jog ieškovė, pati būdama prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio šalis, negalėjo šio sandorio ginčyti tuo pagrindu, jog sandorio sudarymui nebuvo gautas teismo leidimas dėl nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugos. Pažymėtina, kad ieškovė pati asmeniškai dalyvavao sudarant (pasirašant) sandorį, patvirtino, jog jai yra suprantamos ir žinomos sandorio sudarymo pasekmės, tokio sandorio reikšmė bei notarei patvirtino, jog jos vaikų inetersai nebus pažeisti. Akcentuotina, kad tokiu atveju notarė neturėjo pareigos reikalauti teismo leidimo – ieškovė patvirtino, kad vaikų gyvenimo sąlygos bus tinkamos, nes ji įsigis kitą butą; negana to, ieškovė toje pačioje notarų kontoroje tą pačią dieną ir sudarė kitą sandorį dėl buto pirkimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pati ieškovė, sudariusi prielaidas notarei nereikalauti teismo leidimo, taip pat sąlygas pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymui be teismo leidimo, praėjus trejiems metams reiškia reikalavimą dėl sandorio negaliojimo būtent dėl sąlygos, kurią pati notarės akivaizdoje patvirtino neegzistuojant, t. y., kad jos nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti. Kaip jau minėta, šeimos turto instituto tikslas yra apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo sutuoktinio teises bei teisėtus interesus (CK 3.84–3.86 straipsnis), tačiau vaiko teisių įgyvendinimą, taip pat ir sudarant tinkamas gyvenimo sąlygas, pirmiausia turi užtikrinti tėvai (CK 3.163 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas). Nustatyta, kad sandorį inicijavo nepilnamečių vaikų motina, nenurodydama, jog butas yra šeimos turtas. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sandorį, sudarytą be teismo leidimo, turi teisę ginčyti tas iš vaiko tėvų, kuris nesudarė sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2006 m.).
Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.80 str. pagrindu yra nepagrįstas ir neįrodytas.
Dėl atsakovo I prievartos sudaryti sandorį
Ieškovė nurodė, jog verčiama atsakovo I naudojamos psichologinės prievartos pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog 2010-10-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nutraukta ieškovės ir atsakovo I santuoka. Ieškovė 2009-03-30, 2010-07-14 ir 2014-01-18 kreipėsi į policijos pareigūnus dėl atsakovo I grasinimų fiziškai susidoroti. Nustatyta, jog pagal ieškovės reikštus pranešimus policijai, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas.
Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas I manė, jog pusė ieškovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklauso jam, nors šį butą ieškovei padovanojo jos mama 2008-12-18 asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovas I ją persekiojo, grasino, liepė po skyrybų atiduoti pinigus, nurodė, kad gatvėje gavo smūgį į nugarą, ir nors ten buvo ne atsakovas I, ji mano, kad ir šis užpuolimas buvo inicijuotas atsakovo I, nes tą pačią savaitę buvo padegta autoparduotuvė, kurioje ieškovė įsidarbino, tad ieškovė teismui nurodė, jog parduotuvę padegė atsakovas I. Teisme ieškovė paaiškino, kad kai ji sėdėjo stotelėje, nepažįstamas asmuo trenkė į stiklą, kuris sudužo, dėl to ieškovė stipriai išsigando ir pažymėjo, kad atsakovas I siųsdavo savo draugus prie jos buto laiptinės, kad jie baugintų ieškovę. Nurodė, jog nuolat gyvenant tokioje psichologinėje įtampoje ieškovei pašlijo sveikata, ji susirgo depresija. Ieškovė nurodė, jog jai nakties metu buvo pasidarę bloga, todėl ryte paprašė sūnaus, kad iškviestų greitąją pagalbą. Teismo posėdžio metu liudytojas G. M. paaiškino, jog jam iš tikrųjų teko kviesti greitąją pagalbą, bet mama gydytis nenorėjo ir, kaip nurodė liudytojas, motina buvo galimai neblaivi. Šį liudytojo paaiškinimą kritiškai vertino ieškovės atstovas, teigdmas, kad tai negali būti vaiko žodžiai, tačiau teismas primena, kad šiuo metu šalių sūnus yra pilnametis. Ieškovė į bylą pateikė 2010 m. Vaikų teisių tarnybos ataskaitą, kurioje nurodoma, jog atsakovas I smurtauja. G. M. paneigė aplinkybę, jog tėvas smurtavo ir girtavo, paaiškino, jog būdamas 11 m. kalbėjo tai, ką motina liepdavo sakyti. Jis paaiškino, kad ilgą laiką jautė, jog mama yra nusistačiusi prieš tėvo giminę ir visa, kas buvo užfiksuota minėtame akte, buvo tai, ką 11 m. vaikui, gyvenančiam su motina, buvo liepta sakyti. Jis patvirtino, kad niekada nėra matęs, jog tėvas fiziškai ar psichologiškai smurtautų prieš motiną. Pažymėjo, jog po skyrybų mamos sveikata pablogėjo, ji elgėsi neadekvačiai, nurodė, jog mama yra priešiškai nusiteikusi tėvo atžvilgiu, bet tuo pačiu dažnai prašo jo pagalbos, o tėvas padeda. Ieškovė su ieškiniu pateikė pažymas iš VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro, kuriuose įvardinta ieškovės diagnozė - šizofreninis sutrikimas, depresijos tipas.
Ieškovės argumentai, kad ji susirgo dėl atsakovo I kaltės atmestini kaip nepagrįsti. Į bylą pateikti trys ieškovės skundai policijai atsakovo I atžvilgiu, tačiau nustatyta, jog ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti. Ieškovė nurodo, kad 2016 m., vasario pabaigoje atsakovas I laukė ieškovės prie jos namų, prie jos laiptinės ją užpuolė ir grasindamas aštriu metaliniu daiktu, įremtu ieškovei į kaklą, liepė ieškovei atiduoti jam pinigus už butą arba ji negrįšianti namo. Duomenų, kurie patvirtintų ieškovės teiginius, į bylą nėra pateikta. Teismas vertina, jog byloje iš viso nėra jokių duomenų, kad atsakovas I būtų naudojęs fizinį ar psichologinį smurtą prieš ieškovę, tad laikytina, kad ieškovė tokių teiginių neįrodė.
Be to, notarė teismo posėdžio metu paaiškino, jog pasirašant sandorius jokios prievartos nepastebėjo, atkreipė teismo dėmesį, jog Sutarties 11.3 punkte rašoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta laisva abiejų šalių valia, nenaudojant spaudimo. Pati ieškovė inicijavo buto pardavimą, pati bendravo su nekilnojamojo turto agentu ir pasirašė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, pateikė visus reikiamus dokumentus buto pardavimui, tad nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo I spaudimo. Teismas taip pat sutinka su atsakovų II atstovės argumentais, kad, be kitų sandorio sudarymo sąlygų reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, jog ieškovė priėmimo-perdavimo aktą pasirašė daugiau nei po mėnesio sudariusi sandorį, o per tą mėnesį taip pat nekėlė jokių klausimų dėl sandorio negaliojimo - nei dėl to, kad nebuvo teismo leidimo, nei dėl to, kad buvo priversta sudaryti sandorį. Taip pat ieškovė iš vieno buto į kitą persikraustė su atsakovo I pagalba, kas taip pat truko tam tikrą laiką.
Atsakovas I paaiškino, jog jis padėjo savo buvusiai žmonai atlikti pirkimo-pardavimo sandorius, nes ieškovė yra jo vaikų motina, todėl jis geranoriškai jai padėjo, remontavo jos būstą, skolino pinigų. Visi šie veiksmai tik patvirtina, kad atsakovas I ieškovei stengėsi padėti ir tai atsispindi tarp šalių vykusiame susirašinėjime. Teismui posėdžio metu atkreipus ieškovės dėmesį, kad būtent ji atsakovui rašė daugybę SMS žinučių, ieškovė patvirtino, kad nepaisant to, atsakovas I jai grasino, sakė, kad nužudys ją ir jos vaikus, teismo posėdžio metu vadino atsakovą I ne žmogumi, monstru ir pan., tuo tarpu prie bylos medžiagos yra pateikta SMS žinučių gausa, iš kurių teismas susidarė įspūdį, kad šalys bendravo labai mandagiai, draugiškai, ieškovė nuolat rašė atsakovui I žinutes prašydama įvairiausios pagalbos: nuo prašymų atvežti į ligoninę jos asmeninius daiktus, iki mandagių priekaištų, kad jis nesveikina ieškovės su šventėmis ir prašymu pinigų cigaretėms. Štai 2016-03-18 ieškovė rašė atsakovui I žinutes, susijusias su buto paieškomis („Labukas, gal jau radai tinkamų variantų? Ko nieko neatrašai“), o 2016-04-10 nurodė, kokį butą renkasi („(duomenys neskelbtini)“). Nors ieškovė teigė, jog bijojo, jautėsi bauginama atsakovo I, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl siuntė ne tik su vaikų auginimu ir auklėjimu susijusias žinutes, bet ir malonias, pagarbias žinutes atsakovui I, kaip pavyzdžiui: „Labas, ko su kovo 8 manęs nesveikini“, į ką atsakovas I atsakė: „Labas...sveikinu su kovo 8“. Įvertinus visus liudytojų duotus parodymus bei byloje esančią medžiagą, teismas konstatuoja, jog ieškovės argumentai dėl to, kad sandoris buvo sudarytas atsakovui I darant spaudimą, jai grasinant nužudymu ir pan., atmestini kaip visiškai neįrodyti.
Dėl ieškovės lėšų pervedimo į atsakovo sąskaitą pagrindo
CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas.
Ieškovė ginčija 2016-04-20 26 241,11 Eur pervedimo teisėtumą atsakovui I. Nurodo, jog neturėjo jokio faktinio ar teisinio pagrindo pervesti atsakovui I šią sumą – ji nebuvo jam skolinga šios sumos, iš jo nieko nepirko, šios sumos jam nedovanojo. Piniginės lėšos atsakovui I buvo pervestos bijant jo grasinimų sutrikdyti ieškovės sveikatą ar atimti gyvybę, nuolatinio bauginimo, terorizavimo bei psichologinio smurto.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011). Byloje dėl be pagrindo gauto turto priteisimo ieškovė turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
Be to, teisės teorijoje laikoma, kad kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus, tarp šalių kyla taip vadinama prigimtinė prievolė. Prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė prievolė, atitinka geros moralės nuostatas. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos. Vis dėlto, jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgyto turto (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012).
Ieškovė įrodinėjo, kad 2016-04-20 iš jos sąskaitos į atsakovo sąskaitą nepagrįstai pervesta 26 241,11 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad šalis 12 m. siejo sutuoktinių ryšiai, jie kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, o po skyrybų juos siejo bendri vaikai, be to, kaip teismas jau pasisakė, šalys nuolat bendravo. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ginčo butas santuokos nutraukimo metu asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir pats atsakovas I, pasirašęs santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, patvirtino, jog nepretenduoja į ieškovei priklausančią nuosavybę. Tačiau, kaip minėta, reikia vertinti, jog šalys santuokoje pragyveno daugiau nei 12 metų, vedė bendrą ūkį, turi du vaikus, tad įvertinus šias aplinkybes bei šalių, liudytojų paaiškinimus nustatyta, jog atsakovas I prisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo: tvarkė būstą, atliko bei organizavo remonto darbus, už juos mokėjo, ką paliudijo ir R. G. bei R. S.. Ieškovė šių aplinkybių teismo posėdžio metu nepaneiginėjo, priešingų įrodymų į bylą neteikė. Atsakovas I paaiškino, jog kai ieškovė nusprendė parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, ji pasiūlė atsakovui I pinigų už jo santuokos metu padarytus įdėjimus į jų bendrą kilnojamąjį turtą, o taip pat į turtą, kuris ieškovei priklausė asmeninės nuosavybės teise. Šias aplinkybes patvirtino tiek liudytojo G. M. parodymai, tiek atsakovo I ir jo atstovės paaiškinimai, jog nutraukus santuoką šalys nekėlė klausimo dėl buto padalijimo, tačiau šalių tėvai skolino pinigų šeimai bei buvo imta paskola ir pirktas butas, kuris buvo tik užrašytas ieškovės motinos vardu. Po skyrybų atsakovas I rado butą užrakintą, pakeistas spynas, jam sūnus išnešė tik asmeninius daiktus, tad kai ieškovė nutarė pervesti dalį pinigų, gautų už parduotą butą, atsakovas I laikė tai laisva ir visiškai pagrįsta ieškovės valia.
Ieškovė aiškino, jog po skyrybų ji bijojo atsakovo I, nurodė, jog iki pat pinigų perdavimo momento jautė baimę, spaudimą, psichologinę prievartą ir buvo persekiojama tiek atsakovo I, tiek jo aplinkos žmonių. Liudytojų paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad ieškovė ir po skyrybų su atsakovu I bendravo ne tik vaikų klausimais, tačiau dažnai prašė jo pagalbos, paskolinti pinigų (net ir mažareikšmes sumas), atvežti daiktus, primindavo jam apie sveikinimus švenčių proga, kas šiame sprendime jau yra aptarta, be to, atsakovas I kreipdavosi į ieškovę mažybiniu vardu ,,(duomenys neskelbtini)‘‘. Tai aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina į bylą pateiktos SMS žinutės tarp ieškovės ir atsakovo I, kas leidžia teismui laikyti nepagrįstais ieškovės teiginius dėl bet kokio smurto ir grasinimų, taip pat dėl atsakovo negeranoriškumo, noro ieškovei pakenkti. Ieškovė daugiau nei tris metus nereiškė reikalavimo bei pretenzijų dėl išmokėtos sumos, nors su atsakovu I nuolat bendravo, prašė jo pagalbos ir ją priėmė; tai vertintina kaip ieškovės sąmoningas piniginių lėšų pervedimas atsakovui I, ko negalima vertinti kaip nepagrįsto praturtėjimo. Nenustatyta, kad ieškovės prašomos priteisti lėšos buvo pervestos į atsakovo I sąskaitą atsitiktinai, jaučiant spaudimą, grasinimus, nesant jokių santykių tarp jos ir atsakovo I.
Kaip minėta, teisės teorija, o taip pat ir CK pripažįsta prigimtines prievoles, todėl negalima daryti išvados, jog nėra įstatymo, iš kurio atsirado ieškovės prievolė atsakovui I. Ieškovė, įgyvendindama šią prigimtinę prievolę, veikė savanoriškai ir teisėtai. Nustačius šias aplinkybes, darytina išvada, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, tad teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, daro išvadą, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovės ieškinio reikalavimai dėl 2006-04-20 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3090 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento atmestini, kaip nepagrįsti (CPK 178 str., 185 str., CK 1.80 str.). Atmetus šiuos ieškinio reikalavimus, nėra pagrindo spręsti dėl kitų ieškovės išvestinių reikalavimų, t. y. dėl sandorių negaliojimo pasekmių (restitucijos taikymo), o byloje dalyvaujančių asmenų argumentai šiuo klausimu neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai bei priimtam sprendimui, todėl teismas jų nevertina.
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovės ieškinį atmetus, atsakovui I iš ieškovės priteistina 1 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų bei atsakovams II iš ieškovės priteistina 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (25,42 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytų minimalių valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) iš ieškovės valstybės naudai priteistina 25,42 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260 straipsniais, 265–267 straipsniais, 269–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo G. A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 100,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovų J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. T., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 800,00 Eur (aštuonis šimtus Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 25,42 Eur (dvidešimt penkis eurus 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui (raštinei).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.