Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Kamintro investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kamintro investicija“ ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc dėl kredito neišmokėjimo ir kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, tretysis asmuo R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl sutarties vienašalio nevykdymo bei nutraukimo teisėtumo.

2006 m. lapkričio 7 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS06/11/02 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti 8 327 540,26 eurų kreditą nekilnojamajam turtui, esančiam Linkmenų g. 29, Vilniuje, įsigijimui ir 12 600 000 EUR kreditą gyvenamųjų namų statybai minėtame žemės sklype. Ieškovas ieškinyje grindė, kad tinkamai vykdė visus savo įsipareigojimus, tačiau 2008 m. rugpjūčio mėn. atsakovas vienašališkai atsisakė išmokėti ieškovui kredito dalį statybos darbams vykdyti. Po kredito išmokėjimo sustabdymo ieškovas nebemokėjo atsakovui numatytų palūkanų, o atsakovas tuo vadovaudamasis 2009 m. gruodžio 18 d. pranešimu vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas pažeidė kredito sutarties nuostatas, neteisėtai sustabdydamas finansavimą, dirbtinai sukūrė sąlygas šiai sutarčiai nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nenustačius absoliučių skundžiamo apylinkės teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant viešojo intereso, sudarančio pagrindą išeiti už ginčo ribų, apeliacinė byla nagrinėtina apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų nustatytose ribose. Aptariamu atveju apeliacijos objektą sudaro patikrinimas, ar skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad atsakovas Nordea Bank Finland Plc teisėtai sustabdė savo prievolių pagal 2006-11-07 Ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 06/11/02 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais (toliau – Kredito sutartis), o vėliau ją vienašališkai nutraukė.

Vienas tarp šalių kilusio ginčo aspektų yra tai, ar atsakovas turėjo teisėtą bei pagrįstą pagrindą sustabdyti savo prievolių vykdymą pagal Kredito sutartį, t.y. nemokėti ieškovui antros dalies kredito. Aptariamu atveju svarbu tinkamai įvertinti tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinį bei pobūdį. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tik tinkamai kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Kaip matyti iš byloje pateiktos Kredito sutarties tarp ginčo šalių susiklostė kreditavimo – paskoliniai santykiai, kadangi atsakovas suteikė ieškovui 8 327 540,26 EUR kreditą laikotarpiui iki 2010-11-07 bei šios sutarties pagrindu papildomai įsipareigojo suteikti 12 600 000 EUR laikotarpiui iki 2010-11-07. Ieškovas atitinkamai įsipareigojo gautą kredito dalį panaudoti statinių, esančių Linkmenų g. 29, Vilniuje, įsigijimui, o kitą dalį - daugiabučių namų su požeminėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis bei lauko inžinieriniais tinklais ant valstybinės žemės sklypų, esančių Linkmenų g. 29, Vilniuje, projektavimui ir statybai. Tuo pačiu ieškovas įsipareigojo grąžinti gautą kreditą bei sumokėti atsakovui palūkanas bei kitas įmokas, susijusias su sutartinių prievolių vykdymu.

Eidamos į sutartinius santykius šalys vienareikšmiškai visuomet siekia savų tikslų, pagal kuriuos atitinkamai konstatuoja ir savo valią. Tokio teisinio subjektiškumo bei statuso, kokie yra atsakovas ir ieškovas, subjektai teisiniuose santykiuose, kurie yra tiesiogiai ir betarpiškai susiję su jų vykdoma ūkine – komercine veikla, įprastai siekia vienio pagrindo tikslo – kaštų racionalizacijos, arba kitaip, ekonominės naudos, pasireiškiančios naudos/pelno gavimu. Ūkinė – komercinė veikla paprastai yra susijusi su verslo rizikos vertinimu, t.y. verslo srityje veikiantis subjektas, priimdamas sprendimus, tiesiogiai ir betarpiškai susijusius su jo vykdoma komercine veikla, kiekvienu atveju įvertina su tuo susijusias pasekmes, kitaip finansines rizikas. Minėtos rizikos pasireiškia tuo, kad, kredito sutarčių sudarymo bei vykdymo kontekste, kreditorius, suteikdamas kreditą, vertina skolininko finansinę padėtį ir galėjimą grąžinti gautą kreditą, o skolininkas – priešingai, siekia atitikti kreditoriaus keliamus reikalavimus ir tokiu būdu sumažinti iki minimumo kreditoriaus rizikingumo vertinimą, kuris yra sąlyga kreditui gauti. Paskolinių teisinių santykių esmė yra abipusės naudos gavimas, t.y. iš vienos pusės – skolininko, siekis gauti lėšas, kurias jis ketina panaudoti tam tikriems tikslams, pvz. komerciniams, iš kitos pusės – kreditorius, kuris suteikia skolininkui galimybę naudotis jo lėšomis, su lūkesčiu, kad skolininkas jas grąžins bei sumokės už naudojimąsi jomis šalių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios gali būti vertinamos kaip kreditoriaus pajamos iš finansavimo veiklos.

Kaip jau minėta, pagal šalių sudarytą Kredito sutartį atsakovas suteikė ieškovui 8.327.540,26 Lt kreditą, o likusią 12.600.000 Lt kredito dalį įsipareigojo suteikti, jeigu bus įvykdytos Kredito sutarties 2.3. punkte nurodytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, jog minėtame Kredito sutarties punkte šalys susitarė, kad ieškovas turi teisę gauti kreditą ar jo dalį pateikęs atsakovui raštišką prašymą dėl kredito išmokos išdavimo, yra įvykdytos Kredito sutarties 7., 12. bei IV punktuose nurodytos sąlygos, atsakovui yra pateikti dokumentai, susiję su ieškovo įgyvendinamu projektu, neįvyko ir nesitęsia joks įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nevykdymo atvejis, ir toks atvejis nesusidarys dėl lėšų paėmimo.

Pagal Kredito sutarties 7. punktą ieškovas įsipareigojo atsakovo naudai sutartyje nustatytais terminais bei tvarka įkeisti sutarties 7 punkte nurodytą turtą. Šis įpareigojimas laikomas įvykdytu, kai įkeitimo ir/arba hipotekos lakštas/lakštai, įregistruoti Hipotekos registre įstatymų nustatyta tvarka yra gaunami atsakovo. Kredito sutarties 7. punkto reikalavimus detalizuoja sutarties III punktas, pagal kurį ieškovas kaip kredito gavėjas įsipareigojo ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo 2007 m. spalio 25 d. Papildomo susitarimo Nr. KSP 07/10/10 prie Ilgalaikio kredito sutarties Nr. KS 06/11/02 pasirašymo dienos padaryti atitinkamus pakeitimus hipotekos ir/ar įkeitimo lakštuose, o įpareigojimas turėjo būti laikomas įvykdytu, kai įkeitimo ir/arba hipotekos lakštas/lakštai, įregistruoti Hipotekos registre įstatymų nustatyta tvarka yra gaunami atsakovo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, paraiškos gauti antrai kredito daliai pateikimo metu (2008 m. rugpjūčio mėn.) pagal Kredito sutarties 7. ir III punktus turėję būti įvykdyti ieškovo įsipareigojimai įkeisti sutartyje nurodytą turtą bei padaryti atitinkamus pakeitimus hipotekos ir/ar įkeitimo lakštus nebuvo padaryti. Pagal byloje pateiktus Hipotekos registro išrašus hipotekos pakeitimai buvo įregistruoti tik 2008 m. gruodžio 12 d., t.y. praėjus keturiems mėnesiams po paraiškos gauti antrą kredito dalį pateikimo atsakovui. Hipoteka kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimas aptariamu atveju, įvertinus šalių sutartinių teisinių santykių pobūdį, laikytina viena esminių Kredito sutarties sąlygų, kurios išpildymas yra prielaida teikti ieškovui jo prašomą finansavimą. Taigi paraiškos gauti kredito dalį pateikimo metu ieškovui neįvykdžius Kredito sutarties 7. ir III punkto reikalavimų atsakovas turėjo objektyvų bei pagrįstą pagrindą atsisakyti išmokėti prašomą kredito dalį. Aplinkybė, kad hipotekos pakeitimai buvo įregistruoti vėliau, sprendžiant, ar atsakovui atsirado pareiga išmokėti kredito dalį ieškovui paraiškos kreditui gauti pateikimo metu, nėra reikšminga, kadangi ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė ex post facto (po fakto).

Pagal Kredito sutarties 10 punkto ir 10.1.2. papunkčio reikalavimus kredito gavėjas įsipareigojo Bankui pateikti įmonės vadovo ir vyr. finansininko pasirašytas bei įmonės antspaudu patvirtintas Kredito gavėjo ir Garanto metines ataskaitas su priedais ir auditoriaus ataskaitą – per vieną mėnesį nuo jas patvirtinusio visuotinio akcininkų susirinkimo dienos, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip iki kiekvienų atitinkamų metų gegužės 1 dienos. Šis įsipareigojimas atsakovui, vertinant ieškovo mokumą bei galėjimą įvykdyti prisiimtas prievoles, pagal Kredito sutarties esmę, teisėjų kolegijos nuomone, buvo itin svarbus, nes tiesiogiai ir betarpiškai buvo susijęs su ieškovo faktinės turtinės padėties atspindėjimu. Šių dokumentų nepateikimas atsakovui objektyviai užkirto kelią įvertinti antros dalies kredito išmokėjimo rizikingumą, t.y. ar ieškovas bus pajėgus ne tik, kad įgyvendinti projektą, kurio finansavimui yra imamas kreditas, bet ir jį grąžinti. Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokie finansiniai dokumentai ypatingai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl gana didelės vertės projekto finansavimo, todėl tai buvo reikšminga priežastimi sustabdyti prievolės išmokėti ieškovui antrą kredito dalį vykdymą. Tai kad ieškovas nesugebėjo atsakovui pagrįsti, jog jo turtinė padėtis yra pakankama projekto įgyvendinimui ir Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui, laikytina paties ieškovo netinkamų veiksmų pasekme. Šios aplinkybės nelaikytinos tokio pobūdžio, kurių ieškovas Kredito sutarties sudarymo metu nebūtų galėjęs numatyti ir įvertinti.

Šalių sudaryta sutartis joms turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), todėl ja prisiimamos prievolės turi būti vykdomos pagal sutarties sąlygas. Sudarydamas Kredito sutartį ieškovas tikėjosi gauti sutartyje numatyto dydžio kreditą, tačiau toks lūkestis negali būti aiškinamas kaip besąlyginis, atsiejant jį nuo sutartimi prisiimtų prievolių atsakovo atžvilgiu. Vien pačios sutarties sudarymo faktas nelaikytinas pakankamu išvadai esą tokiu būdu atsakovas leido ieškovui manyti, kad visas kreditas bus suteiktas ir projektą bus galima įvykdyti iki galo. Ieškovas kaip ūkio subjektas privalėjo įvertinti, kad kredito suteikimas yra siejamas su priešingų pareigų įvykdymu, t.y. turto įkeitimu, atitikimu finansinės būklės reikalavimus. Šių sąlygų, aiškiai įtvirtintų Kredito sutartyje, pažeidimas būtent paties ieškovo veiksmais suponuoja, kad jų neatitikus antra kredito dalis negalės būti išmokama. Taigi dėl ieškovo lūkesčio gauti kreditą ir įgyvendinti projektą neišsipildymo iš esmės yra kaltas pats ieškovas savo veiksmais pažeidęs Kredito sutarties nuostatas, nustačiusias sąlygas antrai kredito daliai gauti. Kaip nustatyta byloje, pirmoji kredito dalis ieškovui buvo išmokėta, kadangi kredito dalis buvo atitinkamai proporcinga ankstesniems ieškovo pateiktiems prievolės užtikrinimams, dėl to atsakovo pretenzijų dėl vėluojamų statybos darbų nereiškimas aptariamu atveju antros dalies kredito neišmokėjimo teisėtumui įtakos neturi, nes pažeidimas egzistavo de facto (faktiškai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad negalėjimas savalaikiai išpildyti minėtų Kredito sutartyje įtvirtintų reikalavimų nelaikytinas tokio pobūdžio, kurio ieškovas nebūtų galėjęs protingai numatyti dar prieš pasirašydamas Kredito sutartį ar nebūtų galėjęs vėliau ištaisyti, juolab, kad tą deklaravo ir atsakovas 2008 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 4928 informavęs ieškovą, kad šiam įvykdžius savo įsipareigojimus, kreditavimas galės būti tęsiamas toliau.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovui neišmokėjus jam antros dalies kredito, jis pagrįstai pasinaudojo savo teisių savigyna ir sustabdė palūkanų mokėjimą. Kasacinis teismas savo teisminėje jurisprudencijoje yra suformavęs visetą sąlygų, kada galima teisių savigyna civiliniuose teisiniuose santykiuose. Tai yra, ji galima tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009). Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas sustabdė palūkanų, skaičiuotų nuo jam faktiškai išmokėtos 8 327 540,26 EUR kredito sumos, mokėjimą. Netgi ir kvalifikavus, jog atsakovas turėjo besąlyginę pareigą ieškovui išmokėti antrą kredito dalį, jos neišmokėjimas ir palūkanų už jau suteiktas lėšas mokėjimas yra visiškai priešingos prievolės, kurios negali negali būti vertinamos kaip priešpriešinės. Pažymėtina, kad dėl kredito dalies neišmokėjimo atsakovas nėra kaltas, todėl konstatuotina, jog aptariamu atveju ieškovo taikyta savigynos forma buvo neadekvati susidariusiai situacijai bei prieštaravo elementariems protingumo bei sąžiningumo reikalavimams.

Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas (ultima ratio), todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009 kt.). Taigi esminio sutarties pažeidimo konstatavimas kiekvienu atveju yra fakto klausimas, kurį privalo pagrįsti teigianti šalis (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi vienašalis sutarties nutraukimas gali būti pripažintas teisėtu tik pagrindus, jog sutarties nutraukimo metu egzistavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos ir kitas sutarties kontrahentas nesiėmė veiksmų šalinti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, leidžiančių sutartį nutraukti vienašališkai.

Kredito sutartį atsakovas nutraukė vienašališkai 2009 m. gruodžio 18 d. remdamasis Kredito sutarties 9.1., 9.2.1., 9.2.4., 9.2.8. punktais. Kredito sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad atsakovas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu ieškovas nesumoka laiku bet kokios pagal sutartį mokėtinos sumos ir ši suma lieka nesumokėta 5 atsakovo darbo dienas. Taip pat Kredito sutartį atsakovas galėjo nutraukti, jeigu ieškovas nutraukia pagrindinį verslą, iš esmės jį pakeičia arba sumažina jo apimtis, yra reorganizuojamas, likviduojamas, bankrutuoja ar sustabdo mokėjimus arba teismui ieškovo atžvilgiu yra pateiktas prašymas dėl bendrovės ar skolos restruktūrizavimo arba jo turto ar įsipareigojimų ar jų dalies atžvilgiu yra paskiriamas administratorius, tvarkytojas, prižiūrėtojas arba atitinkamas pareigūnas (9.2.1. punktas); smarkiai pablogėjo ieškovo ar kito susivienijimo ar asmenų, kurie su ieškovu turi esminių bendrų ekonominių ar verslo interesų, finansinė būklė (9.2.4. punktas); bet kuri ieškovo sąskaita pas atsakovą, lėšos ar kitas turtas ar jo dalis yra areštuojami arba nustatomi kiti disponavimo sąskaita ar kitu turtu ar jo dalimi apribojimai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tai atsakovo nuomone kelia pavojų ieškovo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui (9.2.8. punktas). Bylos medžiaga patvirtina, kad faktinės aplinkybės (palūkanų nemokėjimas, atsakovo veiklos nevykdymas, atsakovo vienintelio akcininko bankrotas, arešto atsakovo turtui taikymas), egzistavusios Kredito sutarties vienašalio nutraukimo metu, tiesiogiai koreliavo su Kredito sutartyje įtvirtintomis minėtomis sąlygomis, suteikiančiomis atsakovui teisę Kredito sutartį nutraukti vienašališkai. Minėti pažeidimai teisėjų kolegijos nuomone laikytini atitinkančiais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą esminio sutarties pažeidimo sampratą bei sąlygas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo ieškinio reikalavimus atmesti visiškai (CPK 178 str., 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteisiama atsakovui Nordea Bank Finland Plc pastarojo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti – 2 400 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina nuo 3 662,83 Lt iki 2 400 Lt, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, rašytinį apeliacijos procesą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Nordea Bank Finland Plc iš ieškovo UAB „Kamintro investicija“ 2 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.