Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-99-312/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-02-06
Bylos Nr.: 1A-99-312/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-34713-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys, Eglė Venckienė
Nuteistasis: R. B.
Advokatai: Irmantas Ruželė

Kategorijos

1.1.6.6Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
1.1.9.2Uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.)
1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-312/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34713-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.9.2; 1.1.9.8; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Jancevičiui,

nuteistajam R. B. ir jo gynėjui advokatui Irmantui Ruželei (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa),

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Irmanto Ruželės (toliau tekste – ir nuteistojo gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2 dalies 7 punktu, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2-3 dalimis, R. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas 2 metus naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones ir transporto priemonės – keleivinio automobilio „BMW 335 d. Coupe“ konfiskavimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. B. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. jis 2023 m. rugsėjo 9 d., apie 23.35 val., Trakuose, Aukštadvario g. 12, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 335d Coupe“, kurio valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,26 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Irmantas Ruželė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. B. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti. Perduoti R. B. pagal laidavimą laiduotojo L. V. atsakomybei, nustatant 1 metų laidavimo terminą. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 68 straipsniu, skirti R. B. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metų terminui, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2023 m. rugsėjo 10 d.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis R. B. atitinka visas sąlygas, numatytas BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo L. V. atsakomybėn ir nutraukiant baudžiamąją bylą. Kaip nurodoma skunde, L. V. yra trijų nepilnamečių vaikų tėvas, todėl prašoma R. B. perduoti jo atsakomybėn pagal laidavimą be užstato, laidavimo terminą nustatant teismo nuožiūra.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis R. B. yra neteistas, jis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Pažymima, kad R. B. kaltę pripažino nuo pat nusikaltimo padarymo pradžios, jį sustabdžiusiems pareigūnams jis patvirtino vairavęs būdamas išgėręs. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad R. B. nusikalstama veika nebuvo padaryta žala. Nors nuteistasis ir baustas administracine tvarka, tačiau jis nėra baustas už vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio, pažeidimai taip pat nebuvo susiję su neblaivumu. Be to, nuteistojo gynėjo vertinimu, pažeidimai nepasižymi itin dideliu pavojingumu ir šiurkštumu, visas paskirtas baudas R. B. sumokėjo iš karto po jų paskyrimo. Nors byloje pateikti duomenys apie R. B. padarytus administracinius nusižengimus už gana ilgą laikotarpį, skunde prašoma atsižvelgti tik į galiojančias nuobaudas. Kaip nurodoma skunde, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 40 straipsnį tokiomis laikytinos tik tos nuobaudos, pagal kurias paskirtos baudos buvo sumokėtos po 2022 m. rugsėjo 9 d., tai yra, metai iki nusikaltimo padarymo dienos. Priešingu atveju, vertinant administracinį baustumą už ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, išsikreiptų padarytų pažeidimų pasekmės, kurios turėtų priklausyti nuo veikų pavojingumo ir mažiau pavojingas administracinis nusižengimas turėtų ilgiau galiojančias pasekmes nei ženkliai pavojingesnis nusikaltimas.

2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar yra pagrindo manyti, kad R. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau nuosprendyje nurodė kai kurias aplinkybes, kurios, gynėjo manymu, turi esminę reikšmę atsakant į šį klausimą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis Lietuvoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, jo deklaruota gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje, tačiau nuteistasis gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje nėra deklaravęs. Taip pat nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad nuteistasis yra nedirbantis. Pabrėžiama, kad nuteistasis dėl sunkios šeimos finansinės padėties pradėjo dirbti įvairius darbus dar būdamas nepilnametis, vienu metu jis dirbo ir mokėsi. Pabaigęs vidurinę mokyklą jis uždarbiauti išvyko į užsienį, tačiau nei vienoje užsienio šalių jis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos. Toliau skunde dėstoma, jog nuteistasis, gyvendamas užsienyje, dirbo įvairius darbus: Jungtinėje Karalystėje dirbo maisto fabrikuose, Vokietijoje – siuntų išvežiotoju, o Islandijoje dirbo statybose. Jis į Lietuvą grįždavo dažnai ir apsistodavo pas motiną Šiauliuose. Pažymima, kad nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotą automobilį 2021 m. birželio pabaigoje įgijo iš uždirbtų, sutaupytų ir skolintų pinigų. Akcentuojama, kad nuteistasis 2023 m. gegužės 27 d. grįžo į Lietuvą ir nuo liepos 25 d. įsidarbino betonuotoju UAB „B.“. Nusikalstamos veikos padarymo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis dirbo šioje bendrovėje ir gyveno (bei gyvena) (duomenys neskelbtini). Taigi, skunde akcentuojama, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad R. B. yra nedirbantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. B. dirbo UAB „B.“ patvirtina byloje esantys duomenys, o tai, kad darbą jis tęsė ir vėliau, patvirtina kartu su skundu pateikta pažyma. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad darbdavys nuteistąjį charakterizuoja teigiamai, nurodo jį esant motyvuotu, imliu ir draugišku darbuotoju.

2.4. Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, jog R. B. 2023 m. lapkričio 28 d. išsiėmė individualios veiklos liudijimą ir pradėjo atlikti vidaus apdailos darbus su draugu L. V. Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad L. V. prašo perduoti R. B. jo atsakomybei pagal laidavimą. L. V. nuo 2012 m. iki 2021 m. pradžios gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs į Lietuvą jis nuo 2021 m. gegužės 3 d. verčiasi individualia veikla statybų srityje. Jis yra vyresnis už R. B., turi gyvenimiškos patirties, vairuoja transporto priemonę kasdien ir tai daro atsakingai, nėra baustas administracine tvarka ir nėra teistas. L. V. turi įdirbį apdailos srityje ir Lietuvoje, kur neturint rekomendacijų, yra ypač sunku gauti darbų užsakymus. Jis su R. B. susitarė, kad pastarajam perduos dalį darbų pagal savo klientų užsakymus ir siekdamas užtikrinti darbų kokybę, prižiūrės, kaip R. B. atlieka darbus. Tuo pačiu savo pavyzdžiu galės teigiamai daryti įtaką R. B. elgesiui. Anot nuteistojo gynėjo, įvertinus L. V. asmenines savybes bei jo veiklos pobūdį, darytina išvada, kad jis iš tiesų padarys teigiamą įtaką R. B.

2.5. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržo jo teises ženkliai daugiau, nei yra būtina. Anot gynėjo, taikant transporto priemonės konfiskavimą, nepakankamai atsižvelgta į R. B. charakteristiką ir nevertintos aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimą. Kaip nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino atgrasymo tikslą, siejamą su turto konfiskavimu, tačiau nepakankamai atsižvelgė į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirtį siekti kompromiso, teisinės santarvės ir nusikaltimą padariusio asmens resocializacijos, kuri turėtų būti vertinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-788/2019).

2.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. B. vairavo transporto priemonę ne dienos metu, o prieš vidurnaktį, akcentuojama, kad jis automobilį vairavo atokioje Aukštadvario gatvėje, nuvažiavo nedidelį atstumą. Be to, jis neviršijo leistino greičio ir iškart pakluso policijos pareigūnams, o tai, gynėjo manymu, rodo mažesnį pavojingumą kitų eismo dalyvių saugumui. Nors nuteistasis ir baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus administracine tvarka, tačiau anksčiau padaryti pažeidimai nesusiję su alkoholio vartojimu. Pabrėžiama, kad vairavimas esant neblaiviam buvo atsitiktinis R. B. poelgis.

2.7. Akcentuojama, kad nors R. B. ir buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas automobiliui „BMW 335 d. Coupe“, kurios valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisė apribota dalinai, uždraudžiant tik disponuoti automobiliu. Automobilis jam buvo grąžintas 2023 m. rugsėjo 18 d. (t. 1, b. l. 29). Atsiimdamas automobilį, nuteistasis sumokėjo 157 Eur, be to, turėjo surasti asmenį, kuris parvairuos automobilį, nes jam buvo taikomas specialiosios teisės sustabdymas, taip pat turėjo pasirūpinti automobilio saugojimu. Tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai rodo, kad buvo pasitikėta R. B. ir automobilio, kurį jis vairavo neblaivus, atėmimas nebuvo jų požiūriu būtinas, kad būtų užkirstas kelias galimiems jo neteisėtiems veiksmas ateityje, ko iš esmės yra siekiama baudžiamojo poveikio priemonėmis. Gynėjo įsitikinimu, tam, kad būtų užkirstas kelias jam ateityje daryti nusikalstamas veikas, visiškai pakako specialiosios teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo. Apeliaciniame skunde pažymima, kad konfiskuotas automobilis 2023 m. lapkričio 23 d. buvo apdraustas L. V. ir šiuo metu R. B. sutikimu yra jo žinioje. L. V., vairuodamas šį automobilį, R. B. ryte nuveža iš jo gyvenamosios vietos į darbą ir vakare parveža namo.

2.8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis vairavo automobilį būdamas vidutinio sunkumo girtumo laipsnio. Pažymima, kad R. B. yra jauno amžiaus, jis visus savo uždirbtus pinigus ir dar papildomai pasiskolintus pinigus investavo į skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotą automobilį. Pabrėžiama, kad šios transporto priemonės konfiskavimas turės labai neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai, nes jis daugiau neturi jokio turto, o pajamos, jam pradėjus dirbti Lietuvoje, buvo 850 Eur neatskaičius mokesčių. Kaip teigiama skunde, nuteistasis dirba kartu su L. V., jis turi vairuotojo pažymėjimą ir šiuo metu vairuoja iš nuteistojo konfiskuotą transporto priemonę. Tokiu būdu nuteistasis greičiau gali nuvažiuoti į darbą ir transportuoti darbui reikalingus įrankius, kuriuos sunku transportuoti viešuoju transportu. Be to, jis mato vairavimo pavyzdį asmens, kuris nėra baustas administracine tvarka. Gynėjo vertinimu, vienintelio turto konfiskavimas už padarytą nesunkų nusikaltimą yra laikytinas ženkliai per griežta baudžiamojo poveikio priemone.

2.9. Anot nuteistojo gynėjo, teismai dažnai tokio pobūdžio bylose taiko ir dalinį turto konfiskavimą, konfiskuodami ir ketvirtadalį turto vertės, kuris šiuo atveju net nebuvo svarstytas. Pažymima ir tai, kad nors byloje pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad konfiskuotinos transporto priemonės vidutinė kaina su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau tekste – PVM) yra 8880 Eur, tačiau ši pažyma, nuteistojo gynėjo manymu, neatitinka realybės, nes R. B. šią transporto priemonę 2021 m. įgijo už 6500 Eur.

2.10. Kaip nurodoma skunde, ar automobilio, ar jo vertės konfiskavimas yra proporcinga ir teisinga baudžiamojo poveikio priemonė, ar vietoje jos nereikėtų taikyti kitos poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau teismo parinktos baudžiamojo poveikio priemonės turi atitikti pusiausvyrą tarp asmeninių kaltininkų interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Nuteistojo gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju tai nebuvo sprendžiama ir automobilio konfiskavimas paskirtas nepagrįstai. Anot apelianto, R. B. pakanka paskirto uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, kurio terminas, atsižvelgiant į jį charakterizuojančias aplinkybes ir tai, kad teisė vairuoti automobilį yra reikalinga jo naujajame darbe, yra trumpintinas iki vienerių metų.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras neprieštaravo dėl laidavimo instituto taikymo R. B., tačiau prašė paskirti laidavimą su 20 MGL dydžio užstatu, o kitus apeliaciniame skunde nurodytus prašymus atmesti. Teismo posėdyje laiduotojas L. V. nurodė, kad pažįsta R. B., su juo susipažino Anglijoje prieš 5 metus. L. V. su juo bendravo žinutėmis, o kai R. B. grįžo, jį priėmė į darbą. Dabar jie kartu dirba pagal individualios veiklos pažymą, tame pačiame objekte ir kasdien matosi, R. B. numatyta darbų ilgam laikui. R. B. gauna normalias pajamas, ne minimumą. L. V. nurodė, kad R. B. gerai dirba ir mokosi, matomas jo potencialas. Nurodė, kad tarp jų didelis amžiaus skirtumas, nuteistasis jo klauso. Pažymėjo, kad jie daug dirba ir tiek pavargsta, kad nėra laiko kitiems dalykams. Laiduotojas nurodė, kad su nuteistuoju kalbėjo apie įvykį ir nuteistasis savo poelgį vertina blogai, supranta, kad pakenkė kitiems ir sau. Šiuo metu jis nevartoja alkoholio. L. V. nurodė, kad jis turi tris nepilnamečius vaikus, yra išsituokęs. Du vaikai gyvena su buvusia žmona Londone, o vienas Lietuvoje. Su vaikais bendrauja, juos išlaiko, tvarkingai moka alimentus. Laiduotojas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis nebaustas administracine tvarka. Laiduotojas nurodė, kad jam ir sugyventinei vieno automobilio neužtenka, o antro jie neranda, todėl kol kas naudojasi nuteistojo automobiliu, taip pat veža nuteistąjį į darbą. Jeigu laidavimas būtų paskirtas su užstatu, sutinka jį sumokėti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo R. B. gynėjo advokato Irmanto Ruželės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu neginčijama R. B. kaltė ir veikos kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau skunde prašoma nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones taikymo terminą bei netaikyti transporto priemonės konfiskavimo, todėl nuosprendis, kaip tą numato BPK 320 straipsnio 3 dalis, peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

6. Nuteistojo R. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo jo ginamojo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti. Anot gynėjo, jo ginamasis atitinka visas sąlygas, numatytas BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo L. V. atsakomybėn ir nutraukiant baudžiamąją bylą.

7. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma (kasacinės nutartys baudžiamose bylose Nr. 2K-51/2010, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-289-693/2019 ir kt.)

8. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis Lietuvoje teisiamas pirmą kartą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų duomenų išrašo (toliau tekste – ĮKNR išrašas) matyti, kad R. B. atžvilgiu Didžiojoje Britanijoje 2021 m. kovo 26 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo jam už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų gamyba ne tik asmeniniam naudojimui, buvo paskirtos laisvės atėmimo ir baudos bausmės, taip pat iš ĮKNR išrašo matyti, kad minėtas sprendimas vėliau buvo pakeistas, tačiau nei nurodytas sprendimas, nei jo pakeitimai ĮKNR išraše nedetalizuoti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra surinkta tikslių duomenų apie padarytą nusikaltimą užsienio valstybėje ir joje priimtą sprendimą (bei sprendimo pakeitimus), taip pat atsižvelgiant į tai, kad, teismo žiniomis, Lietuvos Respublikoje nebuvo gautas Didžiosios Britanijos kompetentingos institucijos prašymas dėl R. B. atžvilgiu Didžiojoje Britanijoje priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo, taigi, šiuo atveju nepakanka informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą sprendimą ir toks sprendimas negali sukelti teisinių pasekmių. Tokiu būdu, darytina išvada, jog R. B. atitinka asmens, nusikalstamą veiką padariusio pirmą kartą, sąvoką, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

9. Nuteistasis R. B. savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. R. B. nusikalstama veika nebuvo padaryta žala. Sąlyga, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų veikų yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. Kaip minėta, R. B. yra neteistas ir jo atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų nėra (t. 1, b. l. 79-81). Iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad R. B. anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau ankstesni pažeidimai nėra priskiriami prie itin šiurkščių pažeidimų, be to, paskirtos baudos sumokėtos (t. 1, b. l. 72-77). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. B. nuo 2023 m. lapkričio 27 d. vykdo individualią dažymo ir stiklinimo, grindų ir sienų dengimo bei kitų statybos baigiamųjų ir apdailos darbų veiklą (t. 1, b. l. 133), taip pat byloje pateikta ankstesnės R. B. darbovietės UAB „B.“ direktoriaus pateikta charakteristika, kurioje R. B. vertinamas teigiamai (t. 1, b. l. 134). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad jis nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas.

10. Be kita ko, sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausimą, yra būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas. BK 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

11. R. B. prašo laiduotoju paskirti jo bendradarbį L. V. Siekdamas tinkamai išnagrinėti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė L. V., kurį prašoma paskirti R. B. laiduotoju. Teisėjų kolegija, teismo posėdyje apklaususi prašomą skirti laiduotoju asmenį, įvertinusi pateiktus duomenis apie jo teistumą ir taikytas administracines nuobaudas, įvertinusi R. B. ir L. V. tarpusavio santykius, galimą daryti teigiamą įtaką, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas laiduotoju paskirti R. B. bendradarbį L. V.

12. Baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. V. yra neteistas, nebaustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 138-139). Baudžiamojoje byloje nėra L. V. neigiamai charakterizuojančių duomenų. Iš L. V. paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad jis dirba kartu su R. B. pagal individualios veiklos pažymą, jie kartu praleidžia didžiąją dienos dalį; jam žinoma R. B. pozicija dėl padaryto teisės pažeidimo, kai jis įvertino savo veiksmus, jų pasekmes, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi, jis (L. V.), būdamas R. B. bendradarbiu, gali padaryti teigiamą įtaką jo elgesiui. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad L. V. asmeninės savybės, darbiniai ir tarpusavio santykiai su R. B. leis jam daryti teigiamą įtaką.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pats baudžiamasis procesas nuteistajam R. B. turėjo pakankamą auklėjamąjį poveikį, leido jam kritiškai įvertinti savo veiksmus ir paskatino jį ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikaltimų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pakankamas pagrindas atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį jo bendradarbio L. V. atsakomybei.

14. Nustatydamas laidavimo terminą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į R. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, R. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo asmenybę, taip pat teigiamą laiduotojo L. V. asmenybę, ir daro išvadą, jog laidavimas vienerių metų terminui bus pakankama poveikio priemonė R. B. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu prašoma atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nepaskiriant užstato, taip pat įvertinus aplinkybę, jog L. V. išlaiko tris nepilnamečius vaikus, laidavimas skiriamas be užstato.

15. Taigi, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalis dėl R. B. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį naikinama, R. B. dėl šios veikos atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino

16. Skundžiamu nuosprendžiu R. B. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu prašoma sutrumpinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminą iki vienerių metų.

17. Pažymėtina, jog pagal BK 68 straipsnį, draudimas naudotis specialia teise taikomas tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Remiantis teismų praktika, uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Nagrinėjamu atveju, R. B., būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, t. y. 2,26 promilių neblaivumas, vairavo transporto priemonę – automobilį „BMW 335d“, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais asmuo padarė vieną šiurkščiausių ir didžiausią pavojų keliantį Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Taigi, šiuo atveju yra pagrindas uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemones. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise 2 metų terminas, kuris yra artimesnis minimaliam galimam tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminui, nėra per griežtas ir yra proporcingas teisės pažeidimui. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad R. B. padarytas nusikaltimas vertinamas kaip itin šiurkštus ir pavojingas, jo veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir jo paties bei kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Be to, nors apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad R. B. vairavo būdamas neblaivus prieš vidurnaktį, atokioje Aukštadvario gatvėje, nuvažiavo nedidelį atstumą, neviršijo leistino greičio ir iškart pakluso policijos pareigūnams, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo R. B. paskirti uždraudimą vairuoti transporto priemones minimaliam vienerių metų terminui. Kaip minėta, R. B. rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata bei gyvybe, jis, vairuodamas automobilį, kuomet pirmojo tikrinimo metu nustatytas 2,26 promilių neblaivumas, antrojo – 2,28 promilių neblaivumas, buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms, nors žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Įvertinus visumą pirmiau aptartų aplinkybių, reikšmingų skiriamų poveikio priemonių individualizavimui, pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – nustatytas 2 metų terminas yra per ilgas, nėra.

18. Kartu pažymėtina, jog vien tai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė suvaržo nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime nesudaro pagrindo panaikinti šią baudžiamojo poveikio priemonę ar nustatyti trumpesnį jos terminą. Skunde nurodomos aplinkybės, kad R. B. yra charakterizuojamas teigiamai ir kad jam teisė vairuoti automobilį yra reikalinga naujajame darbe, nėra pakankamos teigti, jog nagrinėjamu atveju teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas dvejiems metams pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymas sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą iki vienerių metų atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo

19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl R. B. paskirtos BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio „BMW 335 d. Coupe“, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimo pagrįstumo.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (šiuo metu – pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį), automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Kita vertus, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

21. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė vairuodamas automobilį „BMW 335 d. Coupe“, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini). Sutinkamai su bylos duomenimis, transporto priemonė nuosavybės teise priklauso R. B. (t. 1, b. l. 31), ir šis turtas laikytinas aptariamo nusikaltimo padarymo priemone.

22. Skunde nesutinkama su R. B. paskirtu transporto priemonės konfiskavimu, teigiant, jog toks turto konfiskavimo taikymas yra ženkliai per griežta baudžiamojo poveikio priemone. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog, sprendžiant turto konfiskavimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-77-648/2019, 2K-100-648/2019).

23. Kaip minėta anksčiau, R. B. vairavo transporto priemonę, kai jo iškvėptame ore nustatyta 2,26 promilės etilo alkoholio. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad R. B. vairavo automobilį būdamas vidutinio sunkumo girtumo laipsnio, ši aplinkybė nesudaro pagrindo jam neskirti turto konfiskavimo, juo labiau, įvertinus tai, kad R. B. nustatytas promilių kiekis leidžiamą normą viršija 1,86 promilių (pagal antrojo patikrinimo metu nustatytą neblaivumo laipsnį normą viršija 1,88 promilių), tuo tarpu normą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, viršija 0,76 promilių (pagal antruoju patikrinimu nustatytą promilių kiekį – 0,78 promilių), t. y. pakankamai ženkliai. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, skyrė jam 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą, taip pat dvi baudžiamojo poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metams bei transporto priemonės konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarasis nepatirs iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t. y. jam nebus skirta bausmė ir neturės teistumo. Taigi, automobilio palikimas kaltininko nuosavybėje neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.

24. Apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, motyvuojant tuo, kad R. B. yra jauno amžiaus, jis visus savo uždirbtus pinigus ir dar papildomai pasiskolintus pinigus investavo į skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotą automobilį. Pabrėžiama, kad transporto priemonės konfiskavimas turės neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai, be to, automobiliu, kurį pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti, R. B. vyksta į darbą ir transportuoja darbui reikalingus įrankius, kuriuos sunku transportuoti viešuoju transportu. Teisėjų kolegija, vertindama R. B. turtinę padėtį, o kartu ir turto konfiskavimo pagrįstumą, pažymi, kad jis turi darbą, kaip teismo posėdyje nurodė laiduotoju skiriamas L. V., jis gauna normalaus dydžio pajamas, o vien tai, kad skiriama baudžiamojo poveikio priemonė turės tam tikrą neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai, negali būti vertinama kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Pažymėtina ir tai, kad R. B. nusikaltimo padarymo metu žinojo apie savo finansinę padėtį ir apie tai, kad automobilis reikalingas jam patogiau nuvykti į darbą, tačiau tai nesulaikė jo nuo itin pavojingo elgesio, neblaiviam vairuojant automobilį. Šiuo atveju, transporto priemonės konfiskavimo taikymas nepažeidžia proporcingumo principo ir yra būtinas tam, kad būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslai, asmuo suvoktų savo nusikalstamos veikos pasekmes ir tai jį atgrasytų nuo veikų darymo ateityje. R. B. nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas neprieštarauja teisingumo principui ir užtikrina baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – paskirtį, o viena iš tokių paskirčių – užkirsti kelią ateityje daryti nusikalstamas veikas. Priešingu atveju, veiką padaręs asmuo išvengtų baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių. Įvertinus pirmiau minėtas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju, turto konfiskavimas negali būti laikomas per griežta baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens interesų ir teisės pažeidimų prevencijos.

25. Vertinant automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo pagrįstumą, pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog R. B. turto – automobilio „BMW 335 d. Coupe“, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams ir dėl to iš jo turėtų būti išieškota tik dalis šio turto vertės. Ši baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui buvo paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga bei būtina, siekiant šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslų įgyvendinimo. Todėl tenkinti keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.

26. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta konfiskuotino automobilio verte. Gynėjo įsitikinimu, byloje esančioje VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodyta transporto priemonės vidutinė kaina su pridėtinės vertės mokesčiu – 8880 Eur, neatitinka realios transporto priemonės kainos, nes R. B. šią transporto priemonę 2021 m. įgijo už 6500 Eur. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-1073/2020). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tikroji automobilio vertė yra 6500 Eur, kadangi už tokią sumą R. B. 2021 m. įsigijo automobilį, ir aplinkybę, kad jis už šią sumą automobilį įsigijo 2021 m. patvirtina teismo posėdyje pateikta 2021 m. birželio 27 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aptariamo automobilio vertę. Pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevertina minėtos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties šalių ir sąlygų sąžiningumo, tačiau vadovautis minėta sutartimi ir joje nurodyta automobilio verte nebūtų objektyvu. Daikto vertė tarp sutarties šalių nustatoma sutartiniais pagrindais sutariant dėl tos vertės, kuri sutarties sudarymo momentu tenkina abi sutarties šalis, tačiau sutartyje nurodyta daikto vertė dažnai neatitinka tikrosios daikto vertės, nes ją gali lemti įvairūs veiksniai, sietini su sutarties objekto savybėmis, konkrečia technine būkle, sutarties šalių subjektyviais norais, finansine padėtimi, siekiu iš sutarties gauti naudos ir pan. Taigi, byloje nesant jokių duomenų, pagrindžiančių, kad minėtoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio vertė buvo nustatyta atlikus individualų šio automobilio vertinimą, nėra pagrindo vadovautis šioje sutartyje nurodyta transporto priemonės verte.

27. R. B. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar nagrinėjamu atveju vietoje paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo nereikėtų taikyti kitos poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. B. baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės konfiskavimas paskirta teisingai, kadangi ši baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejasi su R. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone bei jos verte, kuri, pavyzdžiui, parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu siejasi su asmens teisine atsakomybe plačiąja prasme. Taigi, šiuo atveju keisti R. B. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 dalyje, į įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nėra tikslinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. B. gynėjo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį dėl R. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio nuostatomis, R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atleisti pagal laidavimą.

Perduoti R. B. laiduotojo L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą R. B. atžvilgiu nutraukti.

Išaiškinti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam R. B., kad per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti bei sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 7, 8 dalys).

Išaiškinti laiduotojui L. V., kad jis turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį jis laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėEglė VenckienėPaulius Veršekys