Kauno apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Aušrai Sedekerskienei, Laurai Jarušaitei, dalyvaujant

viešame teisiamajame posėdyje, pagreitinto proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 1967-06-02, Kauno rajone, Vilkijoje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, anksčiau neteistas

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 286 str., 290 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. 2014 m. gegužės 8 d. apie 14. 30 val., Kauno rajone, Vilkijoje, Bažnyčios g. 30-123, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Vilkijos policijos nuovadoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išplūdo necenzūriniais bei garbę ir orumą žeminančiais žodžiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) V. F. išvadindamas jį pliku pyderu, mentu gaidžiu, asilu, taip pat sakydamas, kad padės savo lytinį organą ant mentų pyderų, tokiu būdu įžeidė savo pareigas einantį viešojo administravimo funkcijas atliekantį V. F..

G. K. prisipažino visiškai padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 290 str., tačiau neprisipažino, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 str., ir apklausiamas parodė, kad jį nusivežė pareigūnai į komisariatą, ten buvo surakintas. Spardytis tikrai negalėjo. Parodė, kad pareigūnas jį buvo nusivežęs į Raudoną kryžių ir pamatė, kad yra pas jį plokštelė, tuomet suprato, kad negalėjo jam spirti iš kojos ir tuomet pasakė, kad spyrė iš kelio. O iš tikrųjų pats pareigūnas jam davė per veidą. Liudytojų tam neturi. Kartu pradžioje buvo su juo K., bet jį iš kameros išmetė todėl liudytojų nėra. Viskas vyko gegužės 8 dieną, buvo dienos metas 14:30 val. viskas vyko pačiame miestelyje. Kai kieme išgėrinėjo, nesuprato iš kur pareigūnai atsirado, pamatė, kad atvažiuoja, liepė stoti prie sienos, o nukentėjęs pareigūnas buvo labai aršus, jis baisiai elgėsi. Jis elgėsi kaip su gyvuliais. Jo aršumas pasireiškė, kad jį surakino ir išvežė į PK. Su juo buvo dar K. R. ir Vaivada. Sulaikė tik jį ir K. Pareigūnai neaiškino kodėl sulaiko. Atvažiavo, kad atseit viešoj vietoj. Nieko neaiškino. Kai su draugais šnekėjo, tai jie sakė, kad vieša vieta, ten nuo gatvės nesimato. Ten daugiaaukštis dviejų aukštų medinis namas, sandėliukai. Ten kiemas neuždaras, bet kas gali ateiti. Jam sakė, kad moteris paskambino, sakė, kad pasiskundė, bet dėl ko tai nežino. Jį su K. pasodino į policijos automobilį ir nuvežė į policijos nuovadą. Nuovadoje jam niekas nieko nesakė, davė pasirašyti, nei patys skaitė, nei jam davė skaityti. Pasirašė ir tada įkišo jį į kamerą, o K. išleido. Kameroje pralaikė gal tris valandas. Niekas nieko neaiškino, kodėl sulaiko. Praėjo trys valandos, atvažiavo kriminalistas K. ir atvežė jį į Kauną, į Kauno policijos komisariatą. Niekas nieko neaiškino. Vežė už pareigūnų įžeidimus. Pripažįsta, kad išvadino negražiai pareigūnus, kai buvo uždarytas į Vilkijos sulaikymo kamerą. Taip padarė kai davė jam per veidą. Kaip dėl įžeidimo surašyta prokurorės pareiškime, taip ir išvadino. Gal kažkiek perdėta, bet sutinka su tais žodžiais. Vadino pliku pyderu dėl to, kad praplikęs, vadino dar mentu gaidžiu. Asilu vadino. Sakė, kad padės lytinį organą ant tų mentų pyderu. Mano, kad pareigūnas galėjo įsižeisti išgirdęs šiuos žodžius. Pats nesikreipė niekur, kad pareigūnas jį sumušė. Parodė, kad jei iš kelio spirtų, tai kaip galima būtų nubrozdinti pirštą? Ant pareigūnų supyko, kad jam pačiam pareigūnas davė per veidą, be to, pyko iš dalies ir dėl sulaikymo, nes nei jie triukšmavo, nei ką blogo darė. Parodė, kad iš nukentėjusiojo nebuvo jokio perspėjimo nustoti taip elgtis. Jei būtų gražiai pasakyta, tai ir būtų viskas gražiai. Parodė, kad nesipriešino pareigūnui, kai jam dėjo antrankius. Nespyrė jam ir nenubrozdino. Be to, jam pačiam koja sužalota, koją gali kilnoti, bet su ja negali tvarkytis nieko, atsitūpti sunkiai gali. Nematė, kur buvo F. rankos, be to, kaip galėjo įspirti, jei rankos buvo surakintos nukentėjusysis buvo paėmęs už kaklo, su dešine ranka laikė už antrankių, o su kaire už kaklo. Čia viskas buvo sulaikant kiemelyje. Komisariate jis atėjo į kamerą ir trenkė jam į veidą, nes prašė, kad išleistų, jis dar necenzūriniais žodžiais pasivadino ir viskas. Nežino iš kurios rankos pareigūnas trenkė į veidą. Bet jam prakirto lūpą, kraujas bėgo iš vidaus. Nesupranta, kaip pareigūnui tas pirštas nusibrozdino. Jei būtų spyręs su keliu, tai kaip galima nubrozdint plaštaką? Antrankiai jam buvo uždėti, kur vartojo alkoholį. Rankos buvo surakintos už nugaros. Nuovadoje jam antrankiai nebuvo nuimti iki kol buvo išvežtas į Kauną. Visą laiką rankos buvo surakintos už nugaros. Atrakino kai reikėjo pasirašyti.

Motyvuojamoji dalis

Be paties kaltinamojo parodymų jo kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 290 str., padarymo įrodyta taip pat nukentėjusiojo, liudytojo parodymais, kita rašytine bylos medžiaga.

2014-05-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1020/14(02) konstatuota, kad V. F. nustatyta nubrozdinimas kairės plaštakos I piršto srityje ir tai laikoma nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas įvairias savybes turinčiu daiktu (keliais daiktais) užduotyje specialistui nurodytu laiku (2014-05-08 apie 14 val.) (b.l. 16).

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad kaltinamasis tyčia žodžiu įžeidė savo pareigas vykdžiusį policijos pareigūną ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą BK 290 str. Tačiau teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad buvo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 286 str., todėl kaltinamasis iš šio kaltinimo išteisintinas.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 290 str., padarymo

Už tai atsakomybę numato tiek Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, tiek ir baudžiamasis kodeksas. BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK 187 straipsnio 2 dalis) atsakomybė kyla inter alia už policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tad vien neteisėtų veiksmų padarymas lemia nusikalstamos veikos baigtumo momentą. Tai reiškia, kad šioje byloje pagal joje surinktus ir aukščiau nurodytus ištirtus įrodymus G. K. nusikalstama veika yra teisingai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, numatytas BK 290 str.

Taigi, konstatuotina, kad visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje Ištirtų įrodymų visuma sudaro vientisą ir logišką įrodymų grandinę, kuri yra pagrindas G. K. pripažinti kalta padarius BK 290 str. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti bausmę.

G. K. atsakomybe lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad ji visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 290 str., dėl to nuoširdžiai gailisi, jos atsakomybe sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Skiriant kaltinamajam bausmę (parenkant bausmės rūšį, taip pat skirtinos bausmės dydį) atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.).

G. K. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis veikė tiesiogine tyčia, šį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau neteistas, dėl ko darytina išvada, kad G. K. nėra linkęs nusikalsti asmuo. Be to, nustatant bausmės rūšį bei dydį atsižvelgiama ir į tai, kad yra nustatyta po vieną G. K. atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybę, į tai, kad jis yra nedirbantis, registruotas darbo biržoje, taip pat nevedęs.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, nesant kitų aplinkybių, kurios leistų motyvuotai skirti švelnesnę bausmės rūšį, kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką skirtina savo rūšimi švelniausia iš BK 290 str. sankcijoje numatytų bausmių – bauda, nes kitos rūšies bausmių, kurios numatytos minėtoje sankcijoje (arešto ar terminuoto laisvės atėmimo), paskyrimas prieštarautų įstatymo nuostatai, numatančiai, kad pirmą kartą teisiamam už nesunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (BK 55 str.).. Bausmės (baudos) dydis nustatytinas artimas minimaliam, be to, G. K. paskyrus bausmę, ji turės būti sumažinta vienu trečdaliu (BK 64¹ str.), nes tam yra visos reikalingos sąlygos (byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, kaltinamasis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str.).

Dėl išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 286 str.

Kaltinamasis G. K. teismui buvo atiduotas jį taip pat kaltinant padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. gegužės 8 d. apie 14. 30 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Vilkijos policijos nuovadoje, Kauno rajone, Vilkijoje, Bažnyčios g. 30-123, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išplūdo necenzūriniais žodžiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) V. F., nevykdė jo teisėtų reikalavimų elgtis mandagiai, nesiplūsti necenzūriniais žodžiais, nepakluso žodiniam įspėjimui nutraukti neteisėtus veiksmus ir sulaikant vieną kartą dešinės kojos keliu įspyrė nukentėjusiajam V. F. į kairės rankos plaštaką, nubrozdino kairės plaštakos pirmąjį pirštą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Teismas pažymi, kad BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Tačiau atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui numatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 187 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminio tyrimo teisėjas pažymi, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia būtent tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009).

Kaltinimas G. K. padarius nurodytą nusikaltimą byloje atiduodant jį teismui buvo grindžiamas paties kaltinamojo, nukentėjusiojo V. F., liudytojo G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada.

Tačiau įvertinęs visus byloje surinktus ir betarpiškai teisme ištirtus įrodymus teismas konstatuoja, kad įrodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas pagal BK 286 str., visuma nepatvirtina, kad G. K. veiksmuose jį sulaikant yra BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

Nors nėra abejonių dėl to, kad V. F. G. K. sulaikymo policijos nuovadoje metu buvo sužalotas rankos pirštas (padarytas nubrozdinimas), dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ką patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, tačiau abejotina, ar tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo pirštui kontaktuojant su G. K. kojos keliu (pagal kaltinimą į pirštą buvo įspirta kojos keliu). Apie tai, kad sužalojimas buvo padarytas kaltinamajam įspyrus kojos keliu parodė tik pats nukentėjusysis, tačiau detaliai papasakoti, kaip tai įvyko, negalėjo. Tuo tarpu liudytojas G. M. dėl šios aplinkybės davė prieštaringus parodymus – ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad matė, kaip kaltinamasis įspyrė nukentėjusiajam, apklausos teisme metu tai paneigė nurodydamas, kad tokio veiksmo nematė, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra netikslūs. Be to, parodė, kad matė tik, kaip kaltinamasis sulaikomas muistėsi. Pats kaltinamasis taip pat nepripažino šios aplinkybės, kad būtų spyręs keliu ir taip priešinęsis policijos pareigūnui. Taigi, įvertinus tai, kad pats nukentėjusysis yra tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, vieninteliai jo parodymai apie tai, kad kaltinamasis jam įspyrė keliu į rankos pirštą ir taip jį sužalojo, nesant tai tiesiogiai patvirtinančių kitų įrodymų, nelaikytini pakankamai patikimais ir nekeliančiais abejonių, kad nukentėjusiajam specialisto išvada nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas būtent tokiomis aplinkybėmis, tai yra kaltinamajam įspyrus kojos keliu nukentėjusiajam į rankos plaštaką, juo labiau tai padarius sąmoningai (tyčia).

Pažymėtina, kad ir byloje esantis objektyvus įrodymas - specialisto išvada taip pat tik patvirtina tą aplinkybę, kad sužalojimas galėjo būti padarytas kaltinime nurodytu laiku, tai yra kaltinamojo sulaikymo metu, tačiau kokiu daiktu ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, koks sužalojimo padarymo mechanizmas, nustatyta ir patvirtinta išvadoje nėra. Joje esanti nuoroda, kad nubrozdinimas galėjo būti padarytas įvairias savybes turinčiu daiktu (turinčiais daiktais) duoda pagrindo abejonėms, kad sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti ir ne dėl kaltinamojo veiksmų, o tiesiog dėl savo paties aktyvių veiksmų kaltinamojo sulaikymo metu (naudojant kovinius imtynių veiksmus. Išimant ir uždedant kaltinamajam antrankius ir pan.). Taigi minėtai specialisto išvadai tiesiogiai nepatvirtinant būtent tokio nustatyto sužalojimo padarymo mechanizmo, kuris nurodytas kaltinime, šiuo aspektu iškilusių abejonių pašalinti negali. Galima daryti tik prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo patirti rankos piršto sužalojimą ne tik kaltinime nurodytu laiku, bet ir kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos nepašalintos abejonės byloje turi būti vertinamos tik kaltinamojo naudai.

Be to, kad nėra nustatyta neginčytinų, nekeliančių abejonių, įrodymų, kurie leistų pagrįstai tvirtinti, kad G. K. iš tikrųjų spyrė kojos keliu V. F. į rankos plaštaką ir taip ją sužalojo, teismas sprendžia, kad vertinant G. K. sulaikymo policijos nuovados patalpose šiam bandant iš jų pasišalinti aplinkybes ir jo veiksmų padarymo aplinkybes, nėra net nustatyta tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas.

Nagrinėjamu atveju atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis.

Aukščiau aptartais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad visas konfliktas, kuomet G. K. bandant pasišalinti iš policijos nuovados jis buvo sulaikytas ir jam panaudojus kovinių imtynių veiksmus buvo uždėti antrankiai, o jis pats parverstas ant stalo, truko vos dvi – tris sekundes. Neginčytinai yra nustatyta, kad G. K. sulaikymo metu tik nevykdė policijos pareigūno nurodymų ir sulaikomas muistėsi. Tai neabejotinai rodo tokių nustatytų kaltinamojo atliktų veiksmų tik minimalų pavojingumą ir intensyvumą, nes jo galimybės priešintis iš principo buvo daugiau nei hipotetinės ir pakankamai apribotos faktiškai akimirksniu (truko tik 2-3 sekundes) jo atžvilgiu panaudotomis specialiosiomis priemonėmis (koviniais imtynių veiksmais bei antrankiai). Šie bylos duomenys leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad kaltinamojo veiksmai nevykdant pareigūno nurodymų ir priešinantis sulaikymui (tik muistantis) aiškiai nesukėlė realaus pavojaus nukentėjusiajam, nes jie nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, o tai reiškia, kad nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad savo pobūdžiu užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Todėl konstatuotina ir tai, kad nagrinėjamu atveju už G. K. veiksmus jo sulaikymo metu policijos pareigūno atžvilgiu nėra pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės).

Tokia išvada atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Budžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-409/2011, 2K-262/2011).

Taigi, konstatuotina, kad byloje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais nustatyti G. K. veiksmai aiškiai nesiekia BK 286 straipsnyje numatytos nuskalstamos veikos pavojingumo laipsnio – jo pasipriešinimas vien tik muistantis sulaikymo ir antrankių uždėjimo metu, ką patvirtina liudytojo G. M. parodymai, pasireiškė tik natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška neadekvačia kaltinamojo reakcija į susiklosčiusią situaciją, tačiau tokie veiksmai aiškiai neatitinka minėtoje BK normoje numatyto fizinio smurto panaudojimo priešinantis valstybės tarnautojui sampratos.

Todėl nenustačius kaltinamojo veiksmuose BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėties, jis iš kaltinimo pagal BK 286 str. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 d. 1 p.). Šiuo atveju kaltinamojo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Dėl išlaidų advokato darbui apmokėti

Byloje 2014-05-20 dieną byloje buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos elektroniniu parašu pasirašyta ir elektroniniu paštu atsiųsta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. TP-7-(2.10)-1686 (b.l. 58), kurioje nurodyta, kad 2014-05-09 šios tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatas Vilius Mulevičius teikė antrinę teisinę pagalbą įtariamajam G. K., o 2014-05-19 koordinatoriaus parinkimu advokatas Tomas Liutauras Petkauskas, dėl ko antrinės teisinės pagalbos išlaidos minėtų advokatų užmokesčiui iki 2014-05-20 dienos sudaro 130 litų.

Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį gali šių išlaidų ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Kadangi šioje byloje kaltinamajam gynėjas advokatas privalomai buvo paskirtas BPK 51 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu, kuris numato, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant bylą pagreitinto proceso tvarka, tai tokio advokato darbo apmokėjimui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos iš principo galėtų būti priteisiamos iš kaltu pripažinto G. K. vadovaujantis jau minėtomis BPK 106 str. nuostatomis.

Tačiau nagrinėjamu atveju minėtų išlaidų priteisti nėra pagrindo. Pirma, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte (pažymoje) nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Antra, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą pagreitinto proceso tvarka gynėjas turi būti skiriamas kaltinamajam privalomai, tokiu būdu užtikrinant jo teisės į tinkamą gynybą įgyvendinimą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, kurio byla nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Ši teisė negali būti ribojama jokiomis priemonėmis nepaisant nei jo turtinės padėties, todėl išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo pagreitintame procese. Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos. Analogiškai tokio pobūdžio klausimai sprendžiami ir aukštesniojo teismo praktikoje (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-252-478-2014, Nr. 1A-336-319-2014).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 297-303 str., 304- 307 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

G. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str., ir paskirti jam bausmę 9 MGL (1170 litų) baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausme 6 MGL (780 litų) baudą.

Į bausmę, vadovaujantis BK 66 str., įskaityti laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gegužės 9 d., kai jis buvo sulaikytas, prilyginant 1 (vieną) sulaikymo dieną 2 MGL dydžio baudai ir laikyti, kad neatlikta bausmės dalis pagal šį nuosprendį yra 4 MGL (520 litų) bauda.

G. K. iš kaltinimo pagal BK 286 str. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

G. K. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti nuosprendį, kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą panaikinti.

Išaiškinti G. K., kad jam paskirtoji bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801, o dokumentą, patvirtinantį baudos sumokėjimą, pristatyti Kauno apylinkės teismo Baudžiamųjų bylų raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 120) tarnautojui. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų advokato darbui apmokėti iš G. K. nepriteisti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.